Gerbiami tarptautinės konferencijos dalyviai,
Ateidami į šį pasaulį nieko neatsinešame. Būname maži, silpni, bejėgiai ir, kad išgyventume, labai svarbu kokioje aplinkoje augsime, kas ir kaip mumis rūpinsis ir globos.
Gimdami gauname teisę į tris dieviškas dorybes:
Tikėjimą, Viltį ir Meilę.
Meilė. Artimųjų meilė mus šildo, apgobia ir saugo nuo visokių negandų ir pavojų.
Šeimoje, kaip mažutėje valstybėje, tėvai pirmieji tampa savo vaikų auklėtojais. Jie saugo ir gina savo atžalas, perduoda jiems šeimos ir tautos tradicijas, skiepija žmogiškąsias vertybes ir paruošia tapti pilnaverčiais visuomenės ir bendruomenės nariais.
Tačiau, realybė kiek kita. Lietuvoje daugėja asocialių šeimų, kuriose auga vaikai. Alkoholikai ir narkomanai jaunėja. O kur dar nuteistieji, kurių amžius taip pat jaunėja ir amžiaus vidurkis tesiekia 24 metus. Per praeitus metus vien vagysčių įvykdyta per 53 tūkstančius, o kur dar kiti smurtiniai nusikaltimai?
Vadinasi, aplinka, kurioje auga jaunimas - nepalanki.
Ir kas atsitinka tiems, kurie negauna artimo Meilės? Arba kurių tėvai dirba 10-12 val., kad išmaitintų šeimą ir mažai laiko skiria savo vaikams?
Vienišumas, nemokėjimas susidoroti su išgyvenimais, nemokėjimas susidoroti su neigiamomis emocijomis, nemokėjimas įveikti psichologinių problemų, atsikratyti savo kompleksų, noras pabėgti nuo kasdienybės, noras užmiršti savo problemas, na ir pagaliau - smalsumas, nenoras išsiskirti iš draugų. Visas šias priežastis, atvedusias prie narkotikų, pažymi patys narkomanai.
Narkotikai. Jie laukia prie parduotuvių, pasilinksminimo vietose, draugų būreliuose, prie mokyklos vartų. Jų gali nusipirkti taip pat lengvai, kaip ir duonos. Tai irgi narkomanų išpažintys.
Lietuvoje "žalos mažinimo" programa vykdoma 10 metų. Dabar 459 narkomanai gauna sintetinį narkotiką - metadoną. Pažymėtina, kad nemokamai metadoną gauna tik mokūs, darbo biržose registruoti arba socialiai apdrausti narkomanai. Apie 300 narkomanų turi galimybę gydytis reabilitacijos centruose. Ir tai viskas, ką valstybė gali šiandieną pasiūlyti. Dar dalinami švirkštai ir adatos.
Ar tai, ką narkomanams siūlome, viskas pamatuota ir iš Meilės?
Nežinau, nes pirmą kartą per dešimt metų Pasaulio sveikatos organizacijos užsakymu atliktas preliminarus tyrimas, kuriame Lietuva sulyginama su Indonezija ir Tailandu, nors esame skirtingo tikėjimo, kultūros, skirtingo ekonominio išsivystymo ir net iš skirtingų kontinentų.
Palikim tyrimus vėlesniam vertinimui. Mane stebina "paribio", taip tyrimuose įvardinti vartojantys metadoną žmonės iš Lietuvos, jų ištvermingumas. Lietuvoje šie "paribio" žmonės pakelia nuo 15 iki 100 mg metadono dozę, kai tuo tarpu tailandietis svaigsta jau nuo 5 mg. Kuo gi ne ištverminga šiauriečių tauta?
Pakalbėkime apie kitą žmogui duotą dorybę - Tikėjimą.
Narkomanijos problemą narplioju ne vienerius metus.
Tikėjimas paskatino gilintis į šią problemą, tikėjimas žmogumi, jo stiprybe, jo išmintimi, kad žmogus mastanti būtybė. Jis kuria pasaulį, o ne pasaulis jį.
Valstybė, atgavusi Nepriklausomybę, visą dėmesį skyrė jos įtvirtinimui. Gal ir nepakankamą dėmesį skyrė narkomanijos plitimui, gal pražiopsojo, gal ir ne adekvačiai reagavo į šią, nacionalinio saugumo problema tapusią, situaciją.
2001 metais Lietuvoje jau pilnu tempu veikė penki Priklausomybės ligų centrai.
Vienas iš jų, Vilniuje. Tačiau, sostinės meras paprašė, o sveikatos apsaugos ministras dosniai sutiko dar aštuoniuose Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centruose atidaryti metadono dalybos punktus.
Nežinau, kas paskatino Vilniaus miesto merą taip elgtis, kodėl prašė, kai jau turėjo garsiuosius Kirtimus.
Ar padidėjo mūsų visų saugumas? Ar sumažėjo narkomanų? Ar daug narkomanų pasveiko nuo pakaitinio gydymo? Nežinau. Tokių davinių Seimo Narkomanijos prevencijos komisija neturi, kaip ir neturi tikslaus narkomanų skaičiaus?
Statistika negailestinga. 1997 metais Lietuvai reikėjo 6 kg. metadono. Nuo 1998 metų Lietuvai kasmet jau reikia po 10 kg. metodono ir tokį poreikį kasmet teikiam Jungtinių Tautų tarptautiniam narkotikų kontrolės komitetui. Vadinasi, narkomanų padaugėjo ir stipriai.
O kur dar kiti narkotiniai ir psichotropiniai vaistai, kurių per metus importuojame į Lietuvą ir suvalgome. Pvz., 2002 metais per 700 kg, 2003 metais per 900 kg.?
Turime tikėti, kad valstybė suras geriausius sprendimo būdus, kaip išeiti iš šitos sudėtingos situacijos. Turime tikėti, kad esame ne vieni ir ne pirmi, kurie sprendžiame šias sudėtingas problemas. Šiuos kelius praėjo Švedija, Amerika, Kinija, Norvegija ir kitos turtingos ir mažiau turtingos valstybės. Galime imti pačią geriausią patirtį kaip kovoti su narkomanija ir kaip gydyti narkomanus, tik tikėkime, kad pasiseks.
Netikėkime, kai mums aiškina, kad tai kova su vėjo malūnais. Juk būna ir nevėjuotų dienų.
Nesvarbu, kad problema nematoma. Atomas irgi nematomas, bet jo poveikiu niekas neabejoja.
Nepraraskime vilties. Ar leisime apsvaigusiam trečiokui ar vienuoliktokui daryti savo sprendimus, kurie vėliau gali nulemti mūsų visų ateitį? Jų kaltinti negali. Jie vaikai. Mūsų visuomenės, bendruomenės vaikai. Gal būt be artimo meilės, be šilumos, be tikėjimo. O gal tikėjimą dėl suaugusiųjų kaltės praradę?
Ar jų reikalavimas: "AŠ noriu kaifo", jau yra viskas ko iš jų tikimės? Ir daugiau nieko? Tik plėsime narkotikų dalybos punktus?
O kam tada nuosekli Seimo pozicija, išreikšta dviem Seimo rezoliucijomis ir išdėstyta šiemet Lietuvos pozicijoje Europos Sąjungos Parlamentui, kur griežtai pasisakyta prieš mėginimus legalizuoti narkotikus ir prieš politiką, skatinančią narkomanijos plitimą?
Ar tapsime įkaitais apsvaigusių jaunuolių ir liksime tik narkotikų dalintojais?
O gal tikėdami, kad už žmogų, kuris gyvena vieną kartą, būtina kovoti iki galo. Kovoti ir nepasiduoti, kol jis pats patikės, pasitikės ir pradės valyti savo kūną nuo narkotikų, o po to gydys ir sielą.
Todėl lieka viltis dėl kurios aš noriu dirbti. Kviečiu ir jus. Svarstykime, mastykime ir nelikime abejingi. Nepalikime "paribyje" šalia mūsų gyvenančių bei jų šeimų.
Dar daug kas neaišku, todėl turiu klausimų:
1. Kodėl Lietuvoje buvo pradėtas eksperimentas ir kodėl jis tęsiasi 10 metų, nors jokie Seimo įstatymai tai nereglamentuoja?
2. Kodėl eksperimento metu 8 kartus padidėjo narkomanų skaičius, o eksperimentas nebuvo nutrauktas?
3. Kodėl tik 459 narkomanai nemokamai gauna metadoną, o kiti palikti likimo valiai?
4. Kodėl nežinome tikslaus narkomanų skaičiaus, nors suskaičiavome nelankančius mokyklą ir net karves?
5. Kodėl nežinome kiek kasmet narkomanų nusižudo ar miršta nuo narkotikų perdozavimo?
Dar daug galima klausti "kodėl". Klauskite ir jūs, ieškokime visi atsakymų ir sprendimų, bet nepamirškime didžiausio turto - žmogaus, kuris gyvena vieną kartą.
Jis turi teisę būti mylimas. Tikėkime juo. Ir tegu jam, kaip ir mums, viltis miršta paskutinė.
