Taigi mokytojų streikai tęsiasi. Pedagogų reikalavimų ir emocijų liepsnose opozicinės partijos šildosi rankas, naudojasi susiklosčiusia situacija, tikėdamos įgyti didelį rinkėjų palankumą. Siūlo pavėluotus mokytojų gelbėjimo nutarimus, kurie pažeidžia konstitucinį valdžių atribojimo principą, biudžeto sandaros ir fiskalinės drausmės įstatymus. Kelia biudžeto perskirstymo reikalavimus, kai 2008 metų biudžetas yra vykdomas.
Opozicinės partijos pradėjo atvirą kovą dėl valdžios, demagogija šluodamos viską, kas švietimo srityje buvo nuveikta valdančiosios daugumos. Jos sąmoningai kursto visuomenės nepasitenkinimą vyriausybe; vengia konkrečiai ir iš esmės aptarti švietimo būklę Lietuvoje; neigia mokytojų, Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos ir Vyriausybės pastangas realiai planuoti, numatyti, didinti mokytojų bei kultūros ir socialinių darbuotojų atlyginimus, t.y., neigia tai, kas civilizuotoje valstybėje turėtų būti visų partijų susitarimo ir bendros veiklos reikalas. Nes visuomenės isterijos kurstymas ir neatsakomybė už valstybės valdymą, griovimas, o ne kūrimas yra lengvesni dalykai nei atsakomybė už savo valstybę. Deja, apie politinę kultūrą Lietuvoje dar anksti kalbėti. Tikrasis opozicijos veidas, požiūris į švietimą, išryškės po rinkimų, kai patys opozicionieriai turės tvirtinti naują valstybės biudžetą.
Mokytojų streikai atskleidė ir pedagogų bendruomenės nevienalytiškumą dalis mokytojų nedalyvauja ar traukiasi iš protestuotojų gretų, nes jaučia atsakomybę už mokinių parengimą baigiamiesiems egzaminams, žinių įsisavinimo kokybę; nenori konfliktuoti su mokiniais ir jų tėvais, nes susipriešinimas tik apsunkintų mokytojų darbą ir bendravimą su auklėtiniais, nes susipriešinimas skaldo Lietuvos visuomenę.
Mokytojų protestai išryškino ir tai, kad Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos senieji vadovai bet kuria kaina siekia išsaugoti lyderių postus.
Pedagogų streikai priminė ir visų Lietuvos Vyriausybių vangumą sprendžiant švietimo ir švietimo teikėjų (taip mokytojai yra dar vadinami Švietimo įstatyme) darbo sąlygų ir darbo apmokėjimo klausimus, ir kad Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą paspartino Naujos mokytojų darbo sistemos įgyvendinimą ir darbo apmokėjimą. Noriu pabrėžti, kad mokytojai yra teisūs reikalaudami mokytojo statuso ir mokytojo profesijos reikšmės visuomenėje deramo finansinio įvertinimo, ir kad jie galėjo žymiai anksčiau, net prieš 10 metų konsultacijomis ar derybomis su Vyriausybe ginti savo pozicijas, aktyviai visuomenei aiškinti mokytojo vaidmenį žmogaus asmenybės ugdyme ir visuomenės tobulinime. Tai galėjo daryti ir studentai, būsimieji pedagogai, ir aukštųjų mokyklų vadovai, kurie iki šiol lieka abejingi ir nepareiškia savo mokytojų streikų vertinimo. Švietėjai, labiausiai išsilavinę žmonės, iki šiol buvo gana pasyvūs ir per 18 metų nemėgino išsklaidyti po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo visuomenėje įsitvirtinusį mitą pirma sustiprėkime ekonomiškai ir tik po to deramai finansuokime švietimą ir kultūrą. Šiandien akivaizdu, kad valstybė tik remdama švietimą, mokslą ir kultūrą, gali tapti ekonomiškai stipri, pažangi ir politiškai kultūringa.
Mokytojų streikai verčia gilintis į įvairius švietimo aspektus: pedagogo profesijos pasirinkimo priežastis ar pedagogais tampama dėl pašaukimo, ar neįstojus į kitą specialybę, pedagogų rengimo bei mokytojų profesinių žinių tobulinimo kokybę, dėstymo kokybę, darbo sąlygas, valdžių ir visuomenės požiūrį į švietėjus. Šios problemos visais laikais buvo ir liks aktualios.
Šiandien pozityvių Vyriausybės pastangų švietimo srityje nemato tie, kurie nenori ar nesugeba jų matyti, kurie neigia tai, kad nuo 2004 m. švietimo finansavimas Lietuvoje didėja, kad Vyriausybė patvirtino Ilgalaikę pedagogų darbo užmokesčio didinimo programą, kuriai numatoma skirti daugiau nei 2 milijardai litų, kad 2008 metais augs pedagogų ir ypač jaunų mokytojų atlyginimai, kad valdančioji dauguma rengia konkrečią kultūros darbuotojų atlyginimų kėlimo programą bei ketina rengti socialinių darbuotojų algų didinimo programą. Kitas klausimas ar numatyto procentinio algų didėjimo pakaks oriai mokytojo egzistencijai, ar algų augimo nesumažins pragyvenimo kainų didėjimas. Todėl šiandien valdančioji dauguma vis dar ieško išeities ir rezervų, kurie iki pedagogų atostogų pagerintų mokytojų atlyginimus.
Gvildenant švietimo ir švietėjų problemas pozicijos ir opozicijos politikams reikėtų ne skaldytis, o vienytis, nes politikų elgesys švietimo klausimais lemia valstybės vidaus ir užsienio politikos kokybę, o švietimo finansavimas - visuomenės išprusimo kokybę.
(Parengta pagal 2008 m. kovo 17 d. M. A. Pavilionienės spaudos konferencijos medžiagą).
Daugiau informacijos:
Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė
Tel. 8698 42667
