Prezidentas Paksas pašalintas, bet apkaltos laikų politinių muštynių metodai tebetaikomi, o politinė kultūra vis dar neprisikelia po nokdauno. Taip būtų galima apibendrinti politinės kultūros būklę 2005 metų vasarą.
Seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui teko pripažinti, kad politika virto ne kompromisų, o kompromatų menu. Kai kurie seimūnai sakosi Seime besijaučią it medžioklės plotuose… tik ne medžiotojų, o žvėrelių vaidmenyse. Čia tave gali sukompromituoti rytietiškai, o atsakomybės pareikalauti vakarietiškai: girdi, esi kupranugaris, o Seime (ar Vyriausybėje) kupranugariams ne vieta. Todėl - lauk iš pareigų. Specialiųjų tarnybų ar kitų įstaigų grakštus informacinis perdavimas žiniasklaidai, šioji smūgiuoja – įvartis! Kiek jau tokių kombinacijų prisižiūrėjome...
Naujausias pavyzdys – pingpongas tarp žemės ūkio ir užsienio reikalų ministerijų dėl pašto siuntos ministrei Kazimirai Prunskienei. Ar tai buvo diplomatinė siunta, ar ne, esmės nekeičia. Lygiai kaip kadaise televizija smaginosi telefoniniais pokalbiais, lygiai taip ji su malonumu kapstėsi ne jai skirtoje siuntoje.
Kaltinimai (esant būtai ar nebūtai kaltei) suvokiami kaip tikroji politika. Kuo blogiau oponentui, tuo geriau tau. Įsigalėjo žodinė agresija, tai, ką psichologai vadina psichologiniu smurtu. Nesuvokiama, kad sumurkdytas oponentas nepamirš pažeminimo. Mada tiek įsigalėjo, kad, tarkime, konservatoriai jau kaltina ne tik valdančiuosius, bet kaltinimų srautą atsuko prieš savo natūraliausius partnerius liberalcentristus. Gražus europinis posakis “Aš nesutinku su Jumis, bet padarysiu viską, kad jūs galėtumėte išsakyti savo nuomonę” Lietuvoje virsta principu “Aš nesutinku su Jumis, ir jeigu nebegaliu Jūsų užčiaupti, tai bent jau pabandysiu Jus pažeminti.”
Tiesa, pripažinkime, kad viešasis politinis plakimasis yra demokratinio žaidimo dalis. Bet tik dalis. Tačiau žiniasklaida kažkodėl būtent jame įžiūri ypatingą žavesį. Dėl padidintos rampų šviesios tas plakimasis pasiekia piliečius neproporcingai išdidintas ir atgraso juos jau nuo vieno žodžio "politika". Politikai ir politikieriai yra virtę tikrosiomis žiniasklaidos žvaigždėmis ir "antižvaigždėmis", humoro laidų personažais. Vakaruose geltonosios žiniasklaidos pagrindiniai herojai yra kino ar šou verslo žvaigždės, sporto korifėjai, o pas mus - vis dar politikai.
Susitaikymas, tolerancija ar bent jau dialogas - tokie žodžiai pranyko iš daugumos politikų žodyno. Poetas Justinas Marcinkevičius pastebėjo, kad jeigu nesame pasiruošę santarvei, tai bent jau išpažinkime toleranciją. Santarvė yra žemesnė santarvės pakopa, bet vis tiek gera pakopa. Deja, mes niekaip neįsitvirtiname dar žemesnėje - dialogo pakopoje.
Tai kodėl gi stebimės, kai iš “Eurobarometro” apklausų sužinome, kad 75 procentai lietuvių nėra patenkinti demokratijos būkle Lietuvoje?
