Jeigu rinkimai ką nors lemtų, jie jau seniai būtų uždrausti. Ciniška? Taip. Bet panašu į tikrovę. Šis posakis priklauso kažkuriam Vakarų aštrialiežuviui, perpratusiam esminę demokratijos silpnąją vietą. Demokratinėms procedūroms (rinkimams, parlamentų posėdžiams) labai lengva skirti tik dekoracijų vaidmenį, o už kulisų žaisti tikruosius galios ir interesų žaidimus.
Pažvelkime net į tokią demokratinę valstybę kaip Vokietija. Ten 5 milijonai bedarbių ir jų šeimų, o taip pat kiti nuo ekonominės stagnacijos nukentėję piliečiai per parlamento rinkimus rugsėjo 18-ąją savo protestą išlies ant valdančiųjų socialdemokratų, išrinkdami dešiniuosius krikščionis demokratus.
Problema tik ta, kad Vokietijoje dešinieji jau mažai kuo besiskiria nuo kairiųjų, todėl ir piliečių pasirinkimas įgauna reliatyvią reikšmę. Be to (ir tai dar įdomiau) abi šios jėgos po rinkimų gali sudaryti vieną valdančiąją koaliciją, o tai reikš, kad šalį valdys tas pats šiek tiek atsinaujinęs elitas, kurio politika tiek daug piliečių yra nepatenkinti.
Žinoma, tai nėra demokratinių rinkimų kritika, nes jie būtini, o greičiau priekaištas politiniam isteblišmentui. Vakarų Europoje per 60 pokarinės demokratijos metų, o Vidurio Europoje net per 15 metų demokratinės santvarkos jau spėjo senstelti ir pavargti. Europos isteblišmentas neranda savyje jėgų ir vaizduotės kūrybingai demokratijos reformai ir ryžto radikaliau kovoti su korupcija. Štai ko laukia piliečiai, o ne kosmetinių institucinių reformų, surašytų atmestoje Europos Konstitucijoje.
Deideologizuotos politinės partijos supanašėjo, o nemažai piliečių jau spėjo atbukti nuo monotoniškai atikartojančių rinkimų su tais pačiais piariniais šūkiais ir mažai besiskiriančiais rinkimų rezultatais. Kitaip sunku būtų paaiškinti, kodėl Vokietijoje dar prieš 30 metų gerokai daugiau nei pusė apklaustųjų politiko profesiją vertino kaip garbingą, o šiandien taip manančių beliko apie 10 procentų.
Vaizdelį pagražina nuožmus konkurencinis karas, kurį europiečiai priversti kariauti su autoritarine, bet ekonomiškai vis efektyvesne Kinija, taip pat su Indija, kitomis Azijos šalimis, pagaliau su JAV. Paraleliai didėja senojo žemyno demografinis neįgalumas, o silpnai integruotos, bet sparčiai augančios musulmonų bendruomenės dėl terorizmo sukeltos islamofobijos vargu ar susimils kuo greičiau integruotis Vakaruose.
Hitleris iškilo netikrumo, nesaugumo ir demokratinio išsikvėpimo terpėje, kai problemų gausa savo svoriu pridusino trapią Veimaro respubliką ir piliečiai patys per eilinius rinkimus prisišaukė stiprios rankos, nes švelni demokratijos ranka jiems nepadėjo.
Todėl žvelgdamas į šių dienų demokratijų Europoje būklę, imi vis labiau abejoti JAV politologo Francio Fukujamos prieš 15 metų garsiai paskelbta ir visuotinai palaiminta teze, kad liberalioji demokratija yra aukščiausia žmonijos istorijos vystymosi pakopa.
Paklauskite jau minėtų 5 milijonų bedarbių Vokietijoje arba Lietuvos varguolių, ką jie galvoja apie tokią pakopą.
