2006 m. liepos 12 d. Seime surengta konferencija „Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos visuomeninė misija", kurią inicijavo Lietuvos kultūros kongresas, Lietuvių pilietinių organizacijų forumas, Lietuvių tautinės kultūros forumas, Lietuvai pagražinti draugija, Vydūno draugija, „Žiemgalos“ draugija, Lietuvių etninės kultūros draugija, Tautinė moterų lyga, Lietuvos ramuvų sąjunga, Valančiaus blaivybės sąjūdis, ją surengti padėjo Valstiečių liaudininkų frakcijos narė Laima Mogenienė.
Nevyriausybinių organizacijų, akademinės bendruomenės ir kultūros atstovai, parlamentarai diskusijose kėlė būtinybė reformuoti nacionalinį transliuotoją.
Konferencijos dalyviai teigė, kad Lietuvos nacionalinė televizija neatitinka visuomenės ir valstybės interesų, Europos Sąjungos nuostatų, reikalaujančių , kad visuomeninis transliuotojas būtų valdomas nepriklausomos, visuomenę atstovaujančios tarybos, kad būtina rengti pliuralistinę, naujovišką ir informatyvią programą, kuri atitiktų aukštus etikos ir kokybės standartus, kad atspindėtų skirtingas visuomenės filosofijos idėjas ir religinius įsitikinimus, puoselėtų moralines vertybes.
Konferencijos rezoliucijos projekte apgailestaujama, jog Lietuvos radijas ir televizija, negaudama pakankamo finansavimo, yra priversta programų kokybę aukoti rinkos spaudimui.
"Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija buvo palikti beveik likimo valiai. Visi gerai žinojo, kad tie 36 mln. litų iš valstybės biudžeto buvo skiriami tik tam, kad nacionalinis radijas ir televizija nenumirtų. Ir tada jiems neliko nieko kito, kaip imtis verslo", - rašoma rezoliucijos projekte. Konferencijos dalyviai reikalauja, kad LRT būtų suvisuomeninta ir dekomercializuota, suteikiant įstaigai pilną finansavimą iš valstybės biudžeto.
Valstiečių liaudininkų frakcijos narės Rimos Baškienės pasiūlymu sudaryta redakcinė komisija, kuri įvertins renginio metu pateiktus papildymus ir pataisas bei parengs galutinę rezoliucijos redakciją.
Taip pat sutarta sudaryti Seimo frakcijų bei visuomenės atstovų darbo grupę įstatymų paketui dėl LRT reorganizavimo parengti.
Konferencijos
“Lietuvos Nacionalinio radijo ir televizijos visuomeninė misija”
Rezoliucija (projektas)
2006 m. liepos 12 d., LR Seimas
NACIONALINĮ RADIJĄ IR TELEVIZIJĄ
BUTINA REFORMUOTI
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija – nepraeinantis galvos skausmas visiems, kam rūpi Lietuvos kultūra ir demokratijos būklė: ši galinga institucija nesusidoroja nei su įstatymo apibrėžta kultūros misija, nei yra pajėgi atlikti to vaidmens, kurį atlikti ją įpareigoja jos visuomeninis statusas. Praėjus penkiolikai metų po Nepriklausomybės atgavimo, turime didžiai apgailestaudami konstatuoti, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija nėra nei kultūriniai , nei visuomeniniai. Ir savo interesais, ir moralinėmis nuostatomis, ir turiniu, ir mentalitetu, ir bendravimo maniera jie rizikingai suartėjo su komercinėmis televizijomis, o informacijos išsamumu, įvairumu ir nešališkumu jau net žymiai jiems nusileidžia.
Kai kam atrodo, kad čia tik vadovų mentaliteto ir jų partiškumo problema. Jeigu tai būtų tiesa, nacionalinio radijo ir televizijos kultūros politika būtų pasiekusi bene 14 kartų, t.y. tiek, kiek praėjo generalinių direktorių. Bet iš tikrųjų nuostatų pasikeitimai buvo nežymūs, o komercializacijos procesas visą laiką vyko kryptingai, tik paskutiniu metu jis radikalizavosi ir įgijo ryškiai antivisuomeninį pobūdį, kuris dabar krinta į akis kiekvienam nešališkam žmogui.
Iš tikrųjų priežastys yra kitur, t.y. nevykusioje, net, reikėtų pasakyti, pragaištingoje valstybės politikoje, kuri biurokratine kalba kalbant, atrodytų visai nekaltai: ryžtingai pradėta, bet iki galo neužbaigta reforma. O realiai tai reiškė, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija buvo palikti beveik likimo valiai. Visi gerai žinojo (tą patį nepaliaujamai kartojo ir užsienio ekspertai), kad tie 36 milijonų litų iš valstybės biudžeto buvo skiriami tik tam, kad nacionalinis radijas ir televizija nenumirtų. Ir tada jiems neliko nieko kito, kaip imtis verslo.
Ir dabar mes esame priversti konstatuoti, kad dėl apskritai silpnos žiniasklaidos institucinės kontrolės Lietuvoje nacionalinis radijas ir televizija:
- reguliariai pažeidinėja įstatymus,
- nesiskaito su tarptautiniais ir Lietuvoje pripažintais profesinės etikos reikalavimais,
- rimtai propaguoja burtininkus, astrologus, didžiąją laidų dalį orientuoja į paauglių, nebrandžių žmonių mentalitetą,
- komercinius interesus kelia į pirmą planą, prieš kultūrinius,
- savo grupinius interesus iškeldami prieš visuomeninius, begėdiškai klimpsta į viešųjų ir privačiųjų interesų painiojimą,
- suauga su komercinės žiniasklaidos institucijomis,
- apie save telkia gana siaurą ir ryškiai tendencingą sau ištikimų ekspertų, visų dalykų “žinovų” ratą,
- smukdo diskusinių laidų kokybę; gausiuose politiniuose debatuose retai deda pastangas išsaugoti nešališkumą,
- siaurina ir skurdina laidų problematiką, pigias ir dažniausiai gana monotoniškas kultūrines laidas “įkalina” antrajame kanale,
- Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybą pavertė vienu iš savo padalinių.
Esame įsitikinę, kad tokia televizija neatitinka nei Lietuvos visuomenės ir valstybės interesų, nei Europos Sąjungos nuostatų, reikalaujančių , kad: (1) visuomeninis transliuotojas būtų valdomas “nepriklausomos, visuomenę atstovaujančios tarybos”, kad (2) jo programos būtų “individualių grupių ir bendruomenių socialinio ryšio ir integracijos veiksnys”, kad (4) būtina “rengti pliuralistinę, naujovišką ir įvairią programą, kuri atitiktų aukštus etikos ir kokybės standartus, neaukotų kokybės rinkos spaudimui, kad (5) privalu “atspindėti skirtingas visuomenės filosofijos idėjas ir religinius įsitikinimus” ir pan.
Todėl siūlome grįžti prie pradėtos reformos ir išspręsti dvi pagrindines problemas: pirma, dekomercializuoti Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją, užtikrinant jiems pilną finansavimą iš valstybės biudžeto atskira eilute, t.y. pasukti Estijos keliu, kurios televizija jau yra pripažįstama geriausia iš visų pokomunistinių šalių (tada bent žmonės žinotų, už ką jie pinigus moka); antra, suvisuomeninti nacionalinį radijų ir televiziją tiek, kad ji atitiktų dabar deklaruojamą savo statusą, o ne tik juo maskuotųsi: tokiam tikslui pasiekti geriausiai tiktų Vokietijos ir kai kurių Skandinavijos šalių patirtis. Šis faktas yra pripažintas ir Lietuvos žiniasklaidos monitoringo ataskaitoje, paskelbtoje leidinyje “Television across Europe. 2005(“televizija Europoje: reguliavimas, politika ir nepriklausomybė”): “Vokietijos transliuotojus valdo svarbių visuomenės interesų grupių atstovai (gesellschaftlich relevante Gruppen). Pokomunistinės centrinės ir Rytų Europos šalims šis pilietinės visuomenės ir politinių grupių įtraukimo modelis buvo itin svarbus” (p.36). Mums šis modelis šiandien pasidarė svarbus kaip niekada.
