2006-01-24 (diskusija)

2006 m. sausio 24 d. Konstitucijos komisijos surengtoje diskusijoje „Individualaus konstitucinio skundo įtvirtinimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje problemos ir perspektyvos“ įžanginį žodį tarė Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas, pranešimus skaitė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėja Toma Birmontienė, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros vedėjas Egidijus Jarašiūnas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administracinės teisės katedros docentas Vaidotas Vaičaitis, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos katedros vedėjas Alfonsas Vaišvila, diskusijose kalbėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjai Kęstutis Lapinskas, Stasys Stačiokas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pavaduotojas Arimantas Dumčius, Seimo Peticijų komisijos pirmininkė Milda Petrauskienė, Seimo Konstitucijos komisijos pirmininko pavaduotojas Liudvikas Sabutis, Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas Kęstutis Čilinskas, Seimo kanceliarijos Teisės departamento direktorius Kęstutis Virketis, Lietuvos Sąjūdžio organizacijos atstovas Vladas Vilimas.

Žemiau pateikiamas pranešimų ir diskusijose išsakytų nuomonių apibendrinimas.

Motyvuojant individualaus konstitucinio skundo atsiradimą, buvo pažymėta, kad jis yra nulemtas konstitucinės sistemos augimo. Pilietis turi Konstitucijoje įtvirtintas teises, bet neturi konstitucinės jų gynybos galimybės – pilietis savo teisę gali ginti teisme, tačiau jis niekada negalės apginti savo teisės dėl to, kad jo teisės pažeidimą lemia įstatymas arba poįstatyminis aktas. Jeigu kalbama apie realią žmogaus teisių apsaugą, tai geriausias ir paprasčiausias mechanizmas – galimybė pačiam žmogui spręsti apie savo teisių gynimą. Nors Konstitucinis Teismas iš teismų gauna daug prašymų, tačiau daug prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą teismai atmeta, kadangi dažnai teisėjams nekyla abejonių, ar įstatymas, poįstatyminis aktas, kurį reikia taikyti byloje, yra konstitucingas. Atsiradus konstituciniam skundui, atsirastų reali galimybė asmeniui ginti savo teises ir konstituciniu lygmeniu (E.Jarašiūnas). Be to, piliečiai, gindami teismuose Konstitucijoje numatytas savo teises ir laisves, šiandien to negali padaryti, kai jiems iškyla problemos, kurių nenagrinėja nei bendrosios kompetencijos, nei administraciniai teismai (K.Čilinskas). Nors Konstitucijoje įtvirtinta asmenų bendra teisė kreiptis į teismą, tačiau tai yra ribota konstitucinio skundo teisė, ir šiandien ta padėtis jau nebegali tenkinti, nes Europoje beliko nedaug valstybių, kurios neturi konstitucinio skundo teisės (K.Lapinskas).

Diskusijoje buvo išsakyta ir kitokių nuomonių. Doc. V.Vaičaitis akcentavo, kad įgyvendinant konstitucinio skundo reformą, galima būtų pasiūlyti konstitucinį skundą suprasti ne tik kaip asmens teisę tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą, bet ir kaip jo teisę savo pažeistas konstitucines teises apginti bet kuriame teisme su mažiausiomis laiko ir lėšų sąnaudomis. Pranešėjo nuomone, pirmiausia, reikėtų išnaudoti teismų galimybes, o tiktai antrajame etape, jeigu paaiškės, kad tai yra neefektyvu, keisti Konstituciją ir įvesti konstitucinį skundą, suteikiant asmeniui teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pirmajame etape reikėtų keisti teisėjų korpuso formavimo tvarką, realiai kelti jų kvalifikaciją, leisti pačiam asmeniui dalyvauti Konstituciniame Teisme, kai dėl asmens pažeistų teisių yra nagrinėjama iš teismų atėjusi byla, įpareigoti pačius teismus aiškiau motyvuoti savo atsisakymus kreiptis į Konstitucinį Teismą. Prof. A.Vaišvila abejojo, ar piliečių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą nepaminėjimas Konstitucijos 106 straipsnyje reiškia, kad piliečiai dabar neturi tokios teisės pagal mūsų Konstituciją. Jo nuomone, Tauta per demokratinius rinkimus perduoda dalį savo suvereniteto, ir neperduoto suvereniteto dalies ribose turi prigimtinę teisę naudotis visos savo sukurtos kontrolės sistema, taip pat ir Konstituciniu Teismu.

Diskusijoje buvo pabrėžta, kad būtinumas numatyti tiesioginio kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę mažai kam kelia abejonių, todėl turėtų būti diskutuojama ne apie tai, ar reikia įvesti individualų kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, bet apie tai, kokia forma, kaip tą reikia padaryti, kokios turėtų būti procedūros, kada ir kiek tai kainuos, kokie bus reformos padariniai (A.Paulauskas, E.Kūris).

Toliau pateikiami E.Kūrio pristatyti pagrindiniai tiesioginio kreipimosi į Konstitucinį Teismą modeliai.

Riboto kreipimosi modelis. Pagal šį modelį kreiptis į konstitucinius teismus ir ginčyti teisės aktų atitiktį Konstitucijai gali tik tam tikri subjektai. Lietuva priklauso valstybėms (Europoje tokių valstybių – mažuma), kuriose taikomas riboto kreipimosi modelis. Kitas modelis – individualaus kreipimosi modelis, kai fiziniai (piliečiai, kartais ir užsieniečiai) arba juridiniai asmenys kreipiasi dėl įstatymų ir kitų teisės aktų atitikties Konstitucijai. Individualaus kreipimosi modelis gali būti dviejų rūšių. Viena jų – actio popularis. Tai toks kreipimasis, kai į Konstitucinį Teismą gali kreiptis bet kuris pilietis, užsienietis, o kartais ir juridinis asmuo – ar tai bus visuomeninė organizacija, ar politinė partija, ar įmonė, ar dar kitoks darinys. Jis gali kreiptis ir ginčyti teisės aktų atitiktį Konstitucijai, o kartais netgi ir poįstatyminio akto atitiktį įstatymui. Actio popularis prarado savo populiarumą, nors vertinant populistiškai šis modelis yra labai patrauklus. Kita kreipimosi rūšis yra konstitucinis skundas. Ši skundo rūšis šiandien Europoje yra labiausiai paplitusi, neliko nė dešimties konstitucinius teismus turinčių valstybių, kuriose nėra konstitucinio skundo. Lietuvos kaimynės, įskaitant Latviją, Lenkiją, taip pat turi vienokios ar kitokios formos konstitucinį skundą. Konstitucinio skundo modeliui būdingi tam tikri apribojimai, apimantys turinio reikalavimus (pavyzdžiui, nustatant, kad asmuo gali kreiptis tik tada, kai jo paties teisės yra pažeistos), formalius reikalavimus (gali būti kreipimasis per advokatą, žyminis mokestis), procedūrinius reikalavimus (kai kurios valstybės yra nustačiusios, kad teisėjų kolegija, kuri svarsto skundo priėmimo klausimą, sprendimą turi priimti vienbalsiai).

E.Jarašiūno teigimu, modelį turėtų lemti pati asmens kreipimosi į Konstitucinį Teismą prigimtis. Asmuo kreipiasi į Konstitucinį Teismą konstitucinės gynybos todėl, kad pažeidimo neištaiso ordinarinės gynybos priemonės. Pagrindinis tikslas – užtikrinti realią Konstitucijoj įtvirtintų teisių apsaugą, t.y., teisėms garantuoti aukščiausiąją teisinę gynybą tuo atveju, kai viešoji valdžia pažeidė pagrindines teises. Vienintelė galimybė įvesti asmens teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą yra konstitucinis skundas, kuriuo kreipiamasi dėl žmogaus pažeistų teisių (S.Stačiokas). Siekiant šio tikslo, reikia išdiskutuoti daugybę klausimų, susijusių su bylos Konstituciniame Teisme iškėlimo sąlygomis. Pirmiausia, skundas yra priimtinas nagrinėti tokiu atveju, kai iškyla klausimas, kad skundžiamu aktu yra tiesiogiai pažeidžiama pareiškėjo teisė, o ne tai, kad jis teoriškai gali sukelti vieną kokį nors pavojų. Iškyla konstitucinio skundo objekto klausimas (kokie viešosios valdžios aktai galėtų būti skundžiami – bet koks valstybės ar savivaldybės institucijos aktas ar tik tam tikrų institucijų aktai). Taip pat reikėtų nuspręsti, ar galima skųsti tik teismo sprendimą, ar teismo sprendimo nebuvimą, kai pažeidimas yra daromas todėl, kad joks sprendimas nepriimamas. Reikėtų atsakyti į klausimą, kas galėtų būti skundo autorius – fizinis asmuo, fizinis ir juridinis asmuo, ar tik pilietis galėtų kreiptis dėl vienos ar kitos teisės pažeidimo, kaip dėl pažeidimų galėtų kreiptis valstybės institucijos ir vietinės bendruomenės, ar asmens byla jau turi būti išnagrinėta visų instancijų teismuose, ar šiose bylose pareiškėjas privalėjo kelti klausimą, kad yra pažeidžiamos jo konstitucinės teisės (yra valstybių, kai teismas priima nagrinėti bylą, atsižvelgdamas į šios bylos visuomeninę reikšmę ir neišnaudojus visų teisminės gynybos galimybių). Turėtų būti išdiskutuota dėl skundo padavimo terminų, skundo pagrindimo (kaip skunde reikia nurodyti pažeidimo faktą, kokiu aktu daromas pažeidimas, koks yra ryšys su pagrindinėmis teisėmis, kurios šiuo aktu yra pažeidžiamos, kokie argumentai, kad aktas yra antikonstitucinis), praleisto termino atstatymo galimybės, kokybiškos gynybos (advokato dalyvavimas būtinas ar ne), mokesčio klausimo (variantai: skundo nagrinėjimas visais atvejais turi būti nemokamas arba yra sumokamas tam tikras mokestis, kuris atgaunamas, jeigu skundas pasiteisina), tam tikro teisinio „filtro“ nustatymo, siekiant išvengti teismo perkrovimo darbu, (reikalingas aparatas, pirminis tikrinimas, antrinis tikrinimas, pagaliau ribotos sudėties teisėjų kolegijos sprendimas). Viena iš spręstinų problemų – asmenų sugebėjimo tinkamai surašyti kreipimąsi į Konstitucinį Teismą problema (M.Petrauskienė). Jeigu nebus įvesta apribojimų, tam tikrų sąlygų asmeniui kreiptis į Konstitucinį Teismą, Konstitucinis Teismas gali sulaukti masinio, nelabai kokybiškai parengtų kreipimųsi antplūdžio Selekcijos mechanizmų darbo esmė – atrinkti reikšmingiausias bylas ir tuo pačiu neleisti, kad šis institutas netaptų ir neefektyvus.

Tiesioginio kreipimosi į Konstitucinį Teismą įteisinimo Lietuvoje problema turi būti sprendžiama konstituciniu lygmeniu, padarant Konstitucijoje reikalingą pataisą (A.Paulauskas, E.Kūris, K.Lapinskas).

Kai kurie diskusijos dalyviai abejojo Konstitucijos keitimo tikslingumu (V.Vaičaitis, V.Vilimas). Jie pažymėjo, kad svarstomos problemos sprendimui būtina didinti pasitikėjimą teismais (įteisinant juose visuomenės atstovus, keliant teisėjų kvalifikaciją ir kt.). V.Vaičaičio teigimu, kiekvienas teismas yra Konstitucinis Teismas ta prasme, kad jis turi tiesiogiai taikyti Konstituciją. Kreipimosi į Konstitucinį Teismą problemą galima būtų pradėti spręsti nuo administracinės teisenos, leidžiant kiekvienam asmeniui kreiptis į administracinius teismus dėl poįstatyminių aktų.

Diskusijoje buvo pažymėta, kad Seimui pateiktas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas yra koreguotinas dėl šių dalykų: neaišku, kodėl jis orientuotas į actio popularis, kodėl leidžiama kreiptis į Konstitucinį Teismą tik dėl Seimo priimtų teisės aktų, taip pat neaišku, ar kreipiamasi dėl skundžiamo įstatymo, įtariant, kad jis pažeidžia konkrečias žmogaus teises, ar apskritai įtariant, kad įstatymas yra blogas (E.Kūris, K.Lapinskas). L.Sabučio nuomone, turėtų būti padaryta ne Konstitucijos 106 straipsnio, o Konstitucijos antrojo skirsnio atitinkamo straipsnio pataisa, kadangi Konstitucijos 106 straipsnis yra skirsnyje, kuriame kalbama apie Konstitucinį Teismą apskritai kaip apie tokią instituciją.

Asmens teisės tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą įtvirtinimas pareikalautų ne tik Konstitucijos, bet ir įstatymų pakeitimų, naujos konstitucinės teisminės praktikos formavimo ir daug kitų resursų. Būtina pasirinkti tam tikrus mechanizmus, kurie neleistų bet kam, bet kokiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą ir taip iš esmės paralyžiuoti Teismo darbą arba užkrauti visuomenei gana didelę finansinę naštą. Kalbant apie šios teisės įgyvendinimą, gal būt, teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmiausia reikėtų suteikti Seimo kontrolieriams ir kitiems pareigūnams, taip pat, gal būt, reikėtų apsvarstyti Respublikos Prezidento galimybę kreiptis į Konstitucinį Teismą (Respublikos Prezidentas taip pat galėtų kvestionuoti, pavyzdžiui, Seimo aktų atitiktį Konstitucijai (A.Paulauskas, E.Kūris).

Pažymėta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimą galima daryti tik tada, kai bus išdiskutuoti visi klausimai, susiję su asmens tiesioginiu kreipimusi į Konstitucinį Teismą (J.Sabatauskas). Diskusijoje buvo atkreiptas dėmesys į dar vieną problemą, su kuria gali tekti susidurti sprendžiant konstitucinio skundo įteisinimo Lietuvoje klausimus. Tai bendros kompetencijos ir administracinių teismų santykio su Konstituciniu Teismu problema (T.Birmontienė).

Siekiant įteisinti asmens tiesioginį kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, pasiūlyta Seime surengti konferenciją, kurioje dalyvautų valstybių, neseniai įsivedusių Konstitucinį skundą, atstovai. (E.Jarašiūnas). Įvedant konstitucinį skundą, Lenkijos, Vengrijos Čekijos, Latvijos, Ispanijos, Vokietijos šalių patirtis būtų labai naudinga ir padėtų išvengti klaidų. Iki tarptautinės konferencijos surengimo reikėtų parengti konkrečius įstatymų pakeitimų projektus (S.Stačiokas).