Bauginančios prognozės apie darbuotojų antplūdį iš Rytų ir Vidurio Europos pasirodė nepagrįstos. Darbo jėgos migracija iš naujųjų valstybių narių į senąsias buvo nedidelė, tik retais atvejais siekė 1 % priimančiosios šalies aktyviai dirbančių gyventojų. Taip yra tiek tose valstybėse narėse, kurios taiko patekimo į jų darbo rinką apribojimus, tiek tose, kurios tokių apribojimų netaiko. Šie darbuotojai padėjo sumažinti darbo jėgos trūkumą tokiuose sektoriuose kaip žemės ūkis ir statyba.
Airija, Jungtinė Karalystė ir Švedija iš karto - 2004 m. gegužės 1 d. - sėkmingai atvėrė savo darbo rinkas darbuotojams iš Rytų ir Vidurio Europos. Airijoje atvykstantys iš naujųjų valstybių narių darbuotojai suvaidino svarbų vaidmenį padedant šaliai išsaugoti aukštus augumo tempus. Junginėje Karalystėje darbuotojai iš naujųjų valstybių narių padėjo užpildyti dalį iš pusės milijono laisvų darbo vietų. Atsižvelgdamos į tokią pozityvią šių šalių patirtį, Suomija, Portugalija ir Ispanija nusprendė taip pat atverti savo darbo rinkas. Kitos valstybės narės, tokios kaip Belgija ir Prancūzija pasirinko sprendimą atverti darbo rinkas iš dalies.
2005 m. naujose ir senose valstybėse narėse užimtumas vidutiniškai išaugo 1 %. Plėtra pirmenybę teikia teisėtai migracijai, kurią lengviau kontroliuoti, tuo tarpu tikras problemas ES šalims narėms kelia neteisėta migracija, daugiausia iš trečiųjų šalių.
