ES sutartyje sakoma, kad bet kuri Europos šalis, gerbianti demokratijos vertybes, žmogaus teises ir įstatymo viršenybę gali kreiptis dėl narystės ES. Tačiau tai nereiškia, kad narystės prašymus privalo teikti visos Europos šalys arba kad ES turi priimti visus prašymus. Tai ne automatiškai vykstantis procesas, o procesas, kuriame svarbiausia sąlygų vykdymas. ES sienos apibrėžiamos remiantis aukščiausiame politiniame lygyje vieningai priimamais sprendimais.
ES labiau grindžiama vertybėmis ir politine valia, nei upėmis ar kalnais. Europos Sąjunga - tai politinis projektas ir jos sienos yra politinės. Jos skiriasi nuo fizinių ir geografinių Europos sąvokų. Kai kurios Karibų salos (pvz., Martinika ir Gvadelupė) yra ES teritorijos dalis, o tokios Europos šalys kaip Islandija, Norvegija ar Šveicarija nepriklauso Sąjungai. Geografams ir istorikams niekada nepavyko pasiekti vieningos nuomonės dėl Europos fizinių ar gamtinių sienų.
ES politinės sienos keitėsi kiekvieną kartą, kai prisijungdavo nauja šalis arba kai kokia nors teritorija atsisakydavo būti ES dalimi, kaip padarė Grenlandija. Kad nebūtų perkaitintas ES pajėgumas priimti naujas nares, Ž. M. Barroso vadovaujama Komisija konsolidavo dabartinius ES įsipareigojimus šalims, jau įsitraukusioms į plėtros procesą: be Bulgarijos ir Rumunijos, tai - Turkija, Kroatija ir kitos Vakarų Balkanų šalys.
