Iš Vyriausybės programos

1. VYRIAUSYBĖS NUOSTATOS UŽSIENIO POLITIKOS SRITYJE

      Lietuvos Respublikos užsienio politikos strateginis tikslas yra Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimas ir jos sugrąžinimas į Pasaulio bendriją.

     Šis kelias turėtų eiti per Europą į Pasaulį, įsijungiant pirmiausia į pagrindinį Europos politinių procesų vyksmą.  Šiuo metu Europoje dominuoja du  pagrindiniai politiniai procesai - tai Vakarų Europos integracija bei totalitarinės sistemos iri­mas Rytų Europoje ir pačioje TSR Sąjungoje. Stiprėja jų sąvei­ka, ryškėja nuoseklus Rytų Europos valstybių persiorientavimas Vakarų Europos link.

Lietuvos užsienio politika turi būti subalansuota šių pro­cesų atžvilgiu. Išryškėja trys pagrindinės šios politikos kryp­tys:

1.    Pasirašyti su TSRS dvišalę tarpvalstybinę sutartį, įtvirtinančią visišką politinę Lietuvos Respublikos nepriklau­somybę. Vykdyti lanksčią užsienio politiką TSRS atžvilgiu, at­sižvelgiant į šioje šalyje vykstančius demokratinius  judėjimus ir decentralizavimo procesą ekonomikos sferoje. Ekonominiai susitarimai su TSRS negali būti interpretuojami kaip Lietuvos Respublikos įtraukimas į TSRS politinę ar ekonominę sąjungą ir negali būti dingstis tokiems veiksmams.

2.  Tapti pilnateisiu Europos politinio integravimosi procesų, visų pirma Helsinkio-2, dalyviu.

3.  Įsijungti į Europos Ekonominės Erdvės kūrimą, plečiant Lietuvos Respublikos dalyvavimą  Europos ir pasauliniame darbo pasidalijime.

     Šių tikslų turi būti siekiama subalansuotai, derinant už­sienio politiką su Vakarų Europos integravimosi ir TSRS decentralizavimosi tarpusavio sąveika. Be to, įvertinant Lietuvos ga­limybes patraukti Vakarų Europos valstybių dėmesį, turi būti orientuojamasi į atitinkamų integracijos zonų interesus:

a)  naujai persiorganizuojančios TSRS,

b)  Vakarų Europos,

c)      Siaurės Europos,

d)     Rytų Vidurio Europos (Pentagonalo-Adrijos-Dunojaus są­junga) .

     Sprendimai politinių santykių srityje turi būti priimami atsižvelgiant į būtinumą užtikrinti efektyvų ekonominės siste­mos funkcionavimą. Santykių su valstybių sąjungomis plėtojimas sudarytų prielaidas Lietuvai giliau integruotis į pasaulinę rinką. Iš pradžių tikslinga siekti pasirašyti daugiašales ir dvišales sutartis su Siaurės Tarybos bei Europos Laisvosios Prekybos Asociacijos šalimis dėl ekonominio bendradarbiavimo bei didžiausio palankumo statuso suteikimo prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjime. Europos Laisvosios Prekybos Aso­ciacijos šalys jau yra pasirašiusios dvišales sutartis su Euro­pos Bendrija, o Šiaurės Tarybos šalys kelia tikslą glaudžiai susieti savo ekonomiką su Europos Bendrija, todėl Lietuvos ak­tyvus bendradarbiavimas su šiomis sąjungomis būtų svarbi prielaida jai integruotis su Vakarų Europos šalimis.

     Kartu reikia toliau plėtoti santykius su Europos Bendrija. Būtina siekti, kad Lietuva gautų su šiomis valstybių grupėmis iš pradžių bent asocijuotos valstybės statusą (kokį jau turi Suomija su Europos Laisvosios Prekybos Asociacija, o Rytų Euro­pos šalys siekia gauti 1991 m. su Europos Bendrija). Tačiau no­rint paspartinti Lietuvos integraciją į pasaulinę ir ypač Vaka­rų Europos rinką, reikia sukurti ekonominę sistemą, artimą Eu­ropos Bendrijos Vieningosios Europos Rinkos modeliui. Tam būti­na kuo greičiau pritaikyti Europos Bendrijos mokesčių princi­pus, standartus, statistikos metodus ir t.t.

     Kartu reikia siekti gauti iš Europos Bendrijos bendrosios preferencijų sistemos statusą, kokį jau turi daugelis besivys­tančių šalių. Būtų taip pat naudinga Lietuvai dalyvauti įvai­riose Europos Bendrijos programose (RACE, Eureka, BRITE, Bridge ir kitose). Tokia politika leistų Lietuvai greičiau įsilieti į būsimą Europos Ekonominę Erdvę.

     TSRS persiorientavimas į rinkos ekonomiką, Leningrado ir Kaliningrado srityse planuojamas Laisvų zonų sukūrimas, Lenki­jos perėjimas prie rinkos ekonomikos ir pagaliau Vokietijų su­sivienijimas paverčia Baltijos valstybes vienu naujų Europos ekonomikos centrų, verčiančių prisiminti Hanzos Sąjungą. Todėl reikia tinkamai išnaudoti Rytų - Vakarų bei Skandinavijos - Rytų Vidurio Europos ašių sąveiką. Šiems tikslams pasitarnautų Baltijos Tarybos institucionalizavimas ir internacionalizavimas. Tam būtina sukurti atitinkamus vykdomuosius organus (komi­sijas, komitetus, banką, fondus ir kitus), Baltijos rinką, lei­džiančią sumažinti trijų Baltijos valstybių ekonominę priklau­somybę nuo TSRS ir perorientuoti jų ekonominius ryšius į Vakarų Europą.

     Santykių su TSRS sureguliavimas yra svarbiausias  Lietuvos Respublikos užsienio politikos  uždavinys. Jis įgalintų įtvirtinti visišką politinę Lietuvos nepriklausomybę, paspartintų jos tarptautinį pripažinimą. Politinė tokio įtvirtinimo išraiška turėtų būti dvišalė tarpvalstybinė sutartis su TSRS.

     Lietuvos Respublika yra suinteresuota tolesniais TSRS demokratizavimosi procesais, nes yra įsitikinusi, kad rinka ir valdymo decentralizavimas galėtų sumažinti įtampą, atsirandan­čią tarp TSRS centro ir jos respublikų, užtikrintų vidinį są­jungos stabilumą. Kartu Lietuvos Respublika palaiko sąjunginių respublikų siekius įtvirtinti savo valstybinį suverenitetą ir yra pasirengusi palaikyti su jomis abipusiai naudingus santykius.

     Politinių santykių sureguliavimas su TSRS suformuos palan­kesnes įvairių susitarimų dėl ekonominio, techninio, mokslinio, kultūrinio bendradarbiavimo prielaidas tiek tarpvalstybiniu, tiek atskirų ūkinių subjektų lygiu.

     Naujos sąjunginės sutarties parengimą ir pasirašymą Lietu­va laiko TSRS vidaus reikalu ir jame nedalyvauja. Tačiau tai neužkerta kelio lygiateisiam, abipusiai naudingam bendradarbia­vimui visose srityse.

     Pagrindinis Europos vystymosi veiksnys yra jos integraci­ja, apimanti visas gyvenimo ir valstybių tarpusavio santykių sferas: ekonomiką, politiką, kultūrą, teisę ir kt. Konkreti šio proceso išraiška yra tiek dvylikos Vakarų Europos valstybių Bendrosios rinkos narių siekimas iki 1993 metų sukurti ekonomi­nę-finansinę bei politinę sąjungą, tiek Rytų ir Vidurio Europos valstybių pastangos patekti į jau egzistuojančias Vakarų Euro­poje organizacines struktūras.

     Ekonominės-finansinės bei politinės sąjungos kūrimas susi­jęs su tam tikros suvereniteto dalies perdavimu Europos Bendri­jos organams. Ne visos valstybės yra pasirengusios tokiam žingsniui, pavyzdžiui, Beneliukso valstybės, būdamos didelės poli­tinės ir ekonominės sąjungos šalininkės, nerimauja dėl didžiųjų Vakarų Europos valstybių įsigalėjimo Europos Bendrijoje.

     Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad santykiai tarp Europos Bendrijos ir Rytų Vidurio Europos šalių pastaruoju metu labai pagerėjo. Jie grindžiami prekybos ir ekonominio bendradarbiavi­mo sutartimis.

    Formuojantis naujai politinei situacijai, Europos Taryba įvedė "specialaus pakviestojo" statusą Centrinės ir Rytų Euro­pos šalims, kviečiamoms dalyvauti Parlamentinės asamblėjos se­sijose. "Specialaus pakviestojo" statusas suteikiamas tik šalims, kurios vykdo Helsinkio Baigiamojo akto ir Pasitarimo Eu­ropos bendradarbiavimo ir saugumo klausimais konferencijose priimtų dokumentų nuostatas, SNO Generalinės Asamblėjos 1966 metais priimtus Žmogaus teisių paktus.

     Lietuvai, siekiančiai patekti į jau veikiančias integruo­tas struktūras Vakarų Europoje, būtina užmegzti santykius tiek su Europos Bendrija, tiek su Europos Taryba. Reikėtų stengtis iš pradžių su Europos Bendrija pasirašyti dvišalę bendradarbia­vimo sutartį, o Europos Taryboje gauti "specialaus pakviestojo" statusą.

     Iš susivienijusios Vokietijos laukiama naujų politinių, ekonominių ir kultūrinių iniciatyvų Rytų ir Vidurio Europos, taip pat Lietuvos atžvilgiu. Atsižvelgiant į tradicinius Vokietijos ir Lietuvos ryšius, šiuolaikiniai jų santykiai turėtų bū­ti grindžiami gera valia.

     Nustatant prioritetines Lietuvos užsienio politikos kryp­tis Vakarų Europoje, būtina taip pat atsižvelgti į istorinę santykių su šio regiono valstybėmis patirtį, į jų nuostatą Lie­tuvos nepriklausomybės atžvilgiu, taip pat į atsirandančias naujas galimybes.

     Vienas perspektyviausių Lietuvos grįžimo į Europą kelių eitų per Šiaurės Europos regiono sąvokos įprasminimą ir mate­rializavimą. Siaurės regioną sudaro Danija, Švedija, Norvegija, Islandija, Suomija, Latvija, Estija ir Lietuva. Vykstant Euro­poje naujų politinių-ekonominių preferencijų išsikristalizavimo procesams, jos yra suinteresuotos Bendrų Šiaurės Mamų stiprini­mo politika, kurios viena iš sudėtinių dalių yra Lietuvos, Lat­vijos ir Estijos įtraukimas į Bendrų Siaurės Namų struktūras, kas padidintų viso regiono politinę-ekonominę reikšmę Europoje.

     Yra du lygiagretūs keliai.

     Pirmasis - tai politinių ryšių ir diplomatinių santykių su Šiaurės Europos valstybėmis užmezgimas ir plėtojimas. Be šito neįmanomas lygiavertis ir pilnateisis Lietuvos buvimas regione. Šis procesas jau iš dalies prasidėjo.

     Antrasis kelias - visapusiškas bendradarbiavimas su Šiau­rės Europa per Šiaurės Tarybos - Baltijos Tarybos sąveiką.

    Todėl norint įeiti į Bendrus Šiaurės Namus, reikėtų pir­miausia institucionalizuoti Baltijos Tarybą parlamentiniu ir vyriausybiniu lygiais, sukurti efektyvias struktūras (galbūt panašias į Šiaurės Tarybos) ir rūpintis tuo, ką jau yra padariusios Šiaurės Tarybos šalys - visapusiška ir gilia Rytų Bal­tijos valstybių integracija.

     Dar viena skandinaviškojo bendradarbiavimo ypatybė - dide­lis jo decentralizacijos laipsnis. Todėl įvairios Lietuvos ins­titucijos turėtų nuodugniai išstudijuoti Šiaurės Tarybos veiklą ir pačios imtis iniciatyvos plėtoti abipusiai naudingą bendra­darbiavimą,

     Rytų ir Vidurio Europa, nors būta ir esama panašumų, yra labai nevienalytis regionas tiek politinės, tiek ekonominės reikšmės Lietuvai atžvilgiu. Pagal reikšmę šias šalis galima būtų sąlygiškai suskirstyti į tris grupes. Pirmoji grupė - Len­kija, antroji grupė - CSFR, Vengrija ir Austrija, trečioji gru­pė - Jugoslavija, Rumunija, Bulgarija, Albanija.

     Lenkija - tradiciškai svarbi Lietuvai šalis. Per Lenkiją ir toliau Lietuvai bus artimiausias kelias į Vakarų Europą, to­dėl geri santykiai ypač svarbūs derinant tranzitų bei kitas ekonomines sutartis. Pradinis politinių ir diplomatinių santy­kių užmezgimas, keičiantis situacijai, turėtu atitinkamai keis­tis.

     Antroji šalių grupė - tiek savo geografine padėtimi, tiek savo interesais - yra Vidurio Europos valstybės. Jų domėjimąsi Lietuva reikia visokeriopai skatinti ir stiprinti tarpusavio ryšius. Šių šalių tarpusavio ekonominis suartėjimas Pentagonalo- Adrijos-Dunojaus sąjungos struktūrose ilgainiui gali per­augti į glaudesnį politine prasme, nors šios šalys oficialiai pabrėžia suinteresuotumą suartėti su Vakarų Europos struktūromis. Šių šalių politinius sluoksnius Lietuva domina kaip potencialus partneris, nors dažniausiai jie domisi Pabaltijo regionu apskritai. Šiuo palankumu reikėtų nedelsiant pasinaudoti: sten­gtis keistis interesų biurais ir plėsti informacijos tarnybų tinklą šiose šalyse, skatinti Respublikos įmonių bendradarbia­vimą su šių šalių firmomis. Su šiomis valstybėmis būtini diplo­matiniai santykiai.

     Santykių su Jugoslavija pobūdis išaiškės priėmus naują ša­lies Konstituciją, kai bus galutinai suformuoti JSFR respublikų tarpusavio santykiai ir prioritetai. Tikslinga plėtoti ryšius su Rumunija, Bulgarija, taip pat su Albanija, nes tai galėtų turėti teigiamo poveikio Lietuvos ekonominiam augimui. Šiose Rytų ir Vidurio Europos šalyse tikslinga turėti Lietuvos atstovus.

     Lietuva visuomet labai palankiai traktavo JAV ir Kanados politiką, nepripažįstančią Baltijos valstybių inkorporavimo į TSRS. Jos palaikymui svarbų vaidmenį atliko lietuvių išeivija. Tai buvo ir yra didelė politinė ir moralinė atspara Lietuvai. Būtų tikslinga suaktyvinti Lietuvos Respublikos užsienio po­litiką, siekiant visiško diplomatinių santykių atstatymo. Tam galėtų tinkamai pasitarnauti Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje esančių Lietuvos diplomatinių ir konsulinių tarnybų aktyvesnė veikla, ekonominių ir kultūrinių ryšių su lietuvių išeivija stiprinimas.

     Ieškant naujų ekonominių ir politinių Lietuvos Respublikos partnerių, reikėtų atkreipti dėmesį į Ramiojo vandenyno ir jo pakrantės regioną. Ypatingą vietą, mūsų požiūriu, šioje pasau­lio dalyje užima Australija, kurios draugiškumas, palankus nusiteikimas Lietuvos atžvilgiu, stiprias šaknis turinti lietuvių išeivija šioje šalyje leidžia ir toliau tikėtis gerų tarpusavio santykių bei numatyti galimybes tolesniam jų plėtojimui įvai­riose srityse. Be to, turėtume atkreipti dėmesį šiame regione į sparčiai besivystančias industrines valstybes, jų vykdomas nau­jos rinkos ir partnerių paieškas bei galimą šių valstybių susi­domėjimą atsikuriančia Lietuvos Respublika.

      Lietuvos Respublikos santykiai su Pietų Amerikos valstybė­mis bus vystomi palaipsniui, atsižvelgiant į esamas politines realijas bei ekonominio suinteresuotumo laipsnį. Prioritetinę svarbą turėtų politinių ryšių ir diplomatinių santykių atnauji­nimas su tomis Lotynų Amerikos valstybėmis, kuriose yra išeivių iš Lietuvos bendruomenės - Argentina, Brazilija, Urugvajus, Kolumbija ir Venesuela. Būtų tikslinga paskirti jose Lietuvos Respublikos garbės konsulus, remti išeivijos lietuviškąją kul­tūrą.

     Siekiant Lietuvos Respublikos politinės nepriklausomybės įtvirtinimo, reikia stebėti ir stengtis įsijungti į SNO vyks­tančius procesus, įstojimas į SNO specializuotas organizacijas leistų gauti mums reikalingą informaciją, aktyviai įsijungti į pasaulio politinės ir ekonominės integracijos procesus, tikėtis techninės, ekonominės ir humanitarinės pagalbos, kreditų. Eko­nominės perspektyvos požiūriu ypač svarbus Lietuvos dalyvavimas tarptautinėse ekonominėse organizacijose. Tarp priemonių, pa­lengvinančių Lietuvos Respublikai užmegzti tarptautinius ry­šius, būtų ir Lietuvos grįžimas ar įstojimas į Pašto, Elektros ryšių, Meteorologijos, Tarptautinę Darbo ir kitas organizacijas. Šis procesas jau prasidėjęs, ir jį paspartinti gali laips­niškas atsiskyrimas nuo atitinkamų TSRS struktūrų.

     Lietuvos Respublika, siekdama sukurti laisvą demokratišką visuomenę, turi skatinti konstruktyvias Lietuvos piliečių bei organizacijų pastangas ir iniciatyvą užmegzti tarptautinius ry­šius, plėsti humanitarinį bendradarbiavimą. Tiesioginiai žmonių ir organizacijų kontaktai leistų Lietuvai greičiau įsijungti į Europos ir Pasaulio tautų bendriją.