Iš Vyriausybės programos

1. UŽSIENIO POLITIKA

     Lietuvos Respublikos užsienio politikos strateginis tikslas yra pasiekti Nepriklausomos Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą ir palaipsniui sugrąžinti ją į Pasaulio bendriją politikos, ekonomikos bei kultūros srityse.

     Šis kelias į pasaulį eis per Europą, dalyvaujant svarbiausiuose jos politi­niuose procesuose. Šio laikotarpio Europos gyvenimą lems Vakarų Europos integracija bei totalitarinės sistemos irimas Rylų Europoje ir pačioje TSR Sąjungoje. Lietuvos užsienio politika turi būti subalansuota Rytų ir Vakarų politinių procesų, TSRS ir Vakarų valstybių politikos atžvilgiu. Skirtinos trys pagrindinės šios politikos kryptys:

     1. Santykių su TSRS, taip pat RTFSR ir kitomis respublikomis suregulia­vimas yra svarbiausias Vyriausybės uždavinys, o politinė jo išraiška turėtų būti dvišalės tarpvalstybinės sutartys. Sieksime pasirašyti su TSRS dvišalę tarpval­stybinę sutartį, kurioje būtų de jure pripažįstama Lietuvos Respublikos nepri­klausomybė ir nustatomi valstybingumo de facto atkūrimo etapai. Vyriausybė vykdys lanksčią užsienio politiką TSRS atžvilgiu, atsižvelgdama į šioje šalyje vykstančius demokratinius judėjimus ir decentralizavimo procesą ekonomikos sferoje. Bet kurios sąsajos su TSRS politikos, ekonomikos bei karinėse srityse turi būti tiksliai nustatytos, terminuotos ir grindžiamos naujomis tarptautinė­mis garantijomis. Sutartyse su TSRS respublikomis būtina tiksliai apibrėžti teritorinio integralumo bei sienų neliečiamumo principus, pilietybės klausi­mus. Vyriausybė sieks su TSRS, taip pat jos respublikomis pasirašyti dvišales sutartis dėl maksimaliai laisvos prekybos ir kapitalo investicijų.

     Naujos sąjunginės sutarties parengimą ir pasirašymą Lietuva laiko TSRS vidaus reikalu ir jame nedalyvauja. Tačiau tai neužkerta kelio lygiateisiam, abipusiai naudingam bendradarbiavimui visose srityse. Santykiai su TSRS ir jos respublikomis turi būti balansuojami ir nuolat koreguojami atsižvelgiant į Tarybų Sąjungoje vykstančius atsinaujinimo procesus.

     2. Tapti lygiateise Europos politinio integravimosi procesų, visų pirma Helsinkio-2, dalyve. Visų pirma, de facto dalyvavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje paversti de jure, veikiant per institucines šios konferencijos struktūras: Užsienio reikalų ministrų tarybą, Laisvų rinkimų grupę, Konfliktų prevencijos centrą, Sekretoriatą ir Parlamentinę asamblėją. Kol nebus galimybių tapti tikrais nariais, sieksime dalyvauti ir stebėtojo statusu, kuris yra pirmasis Lietuvos atstovų dalyvavimo įforminimo etapas.

     3. Atkurti lygiaverčius diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis. Sukurti neutralios valstybės politinį pamatą.

     4. Įsijungti į Europos ekonominės erdvės kūrimą, plėsti Lietuvos Respublikos dalyvavimą Europos ir pasauliniame darbo pasidalijime. Kartu laikantis atvirų vartų ekonominės politikos siekti dalyvauti bendroje Rytų {TSRS ir jos respublikų) rinkoje.

     Šių tikslų turi būti siekiama subalansuotai, derinant užsienio politiką su Vakarų bei Šiaurės Europos integravimosi ir TSRS vykstančių ekonominių ir politinių procesų tarpusavio sąveika. Be to, įvertinant Lietuvos galimybes patraukti Europos valstybių dėmesį, turi būti orientuojamasi į atitinkamų integracijos zonų interesus;

a)      atnaujintos TSRS,

b)     Šiaurės Europos,

c)      Vakarų Europos,

d)     Rytų ir Vidurio Europos (Pentagonalo-Adrijos-Dunojaus sąjunga).

     Būtina įstoti į tarptautines ekonomines organizacijas.

     Vienas perspektyvių Lietuvos grįžimo į Europą kelių eitų per Šiaurės Europos regiono sąvokos įprasminimą ir materializavimą. Šiaurės regioną sudaro Danija, Švedija, Norvegija, Islandija, Suomija, Latvija, Estija ir Lietuva. Vykstant Europoje naujų ekonominių preferencijų išsikristalizavimo proce­sams, jos yra suinteresuotos Bendrųjų Šiaurės namų stiprinimo politika, kurios viena iš sudedamųjų dalių yra Lietuvos, Latvijos ir Estijos įtraukimas į Ben­drųjų šiaurės namų struktūras.

     Numatomi du lygiagretūs keliai.

     Pirmasis - užmegzti ir plėtoti politinius ryšius ir diplomatinius santykius su Šiaurės Europos valstybėmis. Vyriausybė numato spartinti šį procesą.

     Antrasis - visokeriopai bendradarbiauti su Šiaurės Europa per Šiaurės tarybos - Baltijos tarybos sąveiką. Pirmajame etape bus siekiama stebėtojų statuso (svečių statusas jau gautas).

     Būtina įtvirtinti Baltijos tarybą kaip instituciją parlamentų ir vyriausybių lygiais, sukurti joje panašias į Šiaurės tarybos struktūras ir plėtoti visapusišką Baltijos valstybių integraciją.

     TSRS orientavimasis į rinkos ekonomiką, Kaliningrado srityje planuojama sukurti laisvą ekonominė zona, Lenkijos perėjimas prie rinkos ekonomikos ir galiausiai abiejų Vokietijų susivienijimas sudaro palankias sąlygas Baltijos valstybėms virsti vienu iš naujų Europos ekonomikos centrų. Todėl Vyriausybė stengsis tinkamai panaudoti Rylų - Vakarų bei Skandinavijos - Rytų ir Vidurio Europos ašių sąveiką.

     Viena bendradarbiavimo su Skandinavija ypatybių - didelis decentralizaci­jos laipsnis. Todėl atitinkamos Lietuvos institucijos bus skatinamos pačios imtis iniciatyvos plėtoti abipusiai naudingą bendradarbiavimą.

     Atsižvelgiant į Lietuvos geopolitinę padėtį bei užsienio politikos tikslus, didės santykių su Vakarų Europos valstybėmis reikšmė. Santykių su Vakarų Europos valstybėmis bei jų integruotomis struktūromis plėtojimo galimybės tiesiogiai susiję su Lietuvos ir Tarybų Sąjungos santykių sureguliavimu, TSRS politikos Lietuvos atžvilgiu strategija bei konjunktūra.

     Lietuvai, siekiančiai integruotis į Europą, būtina artimiausiu metu įgyti stebėtojo statusą Europos taryboje ir užmegzti ryšius su įvairiomis valstybių grupėmis.

     Lietuvai integruojantis į pasaulinę ir ypač Vakarų bei Šiaurės Europos rinką, būtina orientuoti Lietuvos ekonominę teisinę sistemą atsižvelgiant į naujai kuriamo Europos rinkos modelio reikalavimus. Iš Europos bendrijos norima įgyti bendrosios preferencijų sistemos statusą, kokį jau turi daugelis besivysiančių šalių. Vyriausybė sieks dalyvauti įvairiose Europos bendrijos programose (RACE, Eureka, BRITE, Bridge ir kt.). Tai leistų Lietuvai grei­čiau įsilieti į būsimąją Europos ekonominę erdvę.

     Sprendimai dėl politinių santykių turi būti priimami atsižvelgiant į tai, kad būtina užtikrinti efektyvų ekonominės sistemos funkcionavimą. Vyriausybė sieks, kad būtų pasirašytos daugiašalės ir dvišalės sutartys su Šiaurės tarybos bei Europos laisvosios prekybos asociacijos šalimis dėl ekonominio bendra­darbiavimo bei didžiausio palankumo statuso suteikimo prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių kelionių klausimais. Būtina įvertinti ir tai, kad Šiaurės tarybos šalys siekia savo ekonomiką suderinti su Europos bendrija, todėl Lietuvos bendradarbiavimas su šiomis sąjungomis yra svarbi sąlyga prekybi­niam ir kitokiam ekonominiam bendradarbiavimui su užsienio valstybėmis plėsti.

     Formuojantis naujai politinei situacijai, Europos taryba įvedė "specialaus svečio" statusą Centrinės ir Rytų Europos šalims, kviečiamoms dalyvauti Parlamentines asamblėjos sesijose. "Specialaus svečio" statusas suteikiamas tik toms šalims, kurios vykdo Helsinkio baigiamojo akto ir Pasitarimo Europos bendradarbiavimo ir saugumo klausimais konferencijose priimtų dokumentų nuostatas, SNO Generalinės Asamblėjos 1966 metais priimtus Žmogaus teisių paktus. Santykiuose su Europos taryba numatoma siekti "specialaus svečio" statuso. Tam reikia pertvarkyti nacionalinę teisę, kad ji atitiktų keliamus reikalavimus, taip pat užbaigti rengti susijusius su šiuo pertvarkymu pareiški­mus dėl dalyvavimo Europos taryboje.

     Nustatant prioritetines Lietuvos užsienio politikos Vakarų Europoje kryp­tis, būtina taip pat atsižvelgti į istorinę santykių su šio regiono valstybėmis patirtį, į jų nuostatą Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu, taip pat į atsiran­dančias naujas aplinkybes.

     Kol neatkurti diplomatiniai santykiai ir neveikia atstovybės užsienyje, bū­tina kuo plačiau panaudoti steigiamų informacinių centrą galimybes. Numa­toma jiems palaipsniui perduoti kai kurias konsulines funkcijas, nes tam nereikia valstybių, kuriose šie centrai {įsteigti, oficialių valdžios atstovų sutikimo.

     Rytų ir Vidurio Europoje esama tarpusavio panašumų, tačiau tai labai nevienalytis regionas tiek politinės, tiek ekonomines reikšmės Lietuvai požiū­riu. Pagal reikšmę šios šalys skirstytinos į tris grupes. Pirmoji grupė - Lenkija, antroji - ČSFR, Vengrija, trečioji - Jugoslavija, Rumunija, Bulgarija, Albanija.

     Lenkija - Lietuvai tradiciškai svarbi šalis. Per Lenkiją ir toliau Lietuvai bus artimiausias kelias į Vakarų Europą, todėl ypač svarbūs geri santykiai derinant tranzitų bei kitas ekonomines sutartis. Dabar yra puiki galimybė, atmetus abipusius istorinius priekaištus, sureguliuoti tarpvalstybinius Lietuvos ir Len­kijos santykius. Tikimasi, jog artimiausiu metu bus pasirašytos sutartys dėl teritorinio integralumo bei sienų neliečiamumo, ekonominio bendradarbiavi­mo ir tautinių mažumų, pasikeista diplomatinėmis atstovybėmis.

     Antroji šalių grupė tiek savo geografine padėtimi, tiek savo interesais yra Vidurio Europos valstybės. Jų domėjimąsi Lietuva reikia visokeriopai skatinti, stiprinti savitarpio ryšius. Ekonominis Lietuvos suartėjimas su šiomis šalimis Pentagonalo-Adrijos-Dunojaus sąjungos struktūrose ilgainiui gali peraugti į glaudesnę politinę sąjungą, nors Vidurio Europos šalys oficialiai pabrėžia suinteresuotumą suartėti su Vakarų Europos struktūromis. Vidurio Europos šalių politinius sluoksnius Lietuva domina kaip galimas partneris. Jų palanku­mu siekiame pasinaudoti: kuo greičiau pasirašyti jau suderintą protokolą dėl pasikeitimo interesų biurais su ČSFR, taip pat dvišalę ekonominio bendradar­biavimo sutartį (protokolą), plėsti prekybinių atstovybių tinklą ČSFR ir Ven­grijoje, skatinti Respublikos įmones bendradarbiauti su šių šalių firmomis.

     Santykių su Jugoslavija pobūdis išaiškės priėmus JSFR naują konstituciją, kai bus galutinai suformuoti JSFR respublikų tarpusavio santykiai ir priorite­tai. Tikslinga plėtoti ryšius su Rumunija ir Bulgarija, nes tai galėtų teigiamai veikti Lietuvos ekonomiką. Šiose Rytų ir Vidurio Europos šalyse tikslinga turėti Lietuvos atstovų. Galimi ryšiai su Albanija priklausys nuo pokyčių šioje šalyje.

     JAV ir Kanados politika, nepripažįstanti Baltijos valstybių inkorporavimo į TSRS, yra svari atspara atkuriamai Lietuvai. Čia svarbus lietuvių išeivijos vaidmuo. Būtina aktyvinti šių valstybių politiką TSRS ir Lietuvos Respublikos santykių sureguliavimo klausimu. Vyriausybė sieks išplėsti Jungtinėse Ameri­kos Valstijose ir Kanadoje esančių Lietuvos diplomatinių ir konsulinių tarny­bų veiklą, stiprins ekonominius ir kultūrinius ryšius su lietuvių išeivija. Būtina, kad nuo inkorporavimo į TSRS nepripažinimo būtų pereinama prie ikikarinės Lietuvos Respublikos tęstinumo pripažinimo ir iškylančių iš to teisių tęstinu­mo politikos.

     Ieškant naujų ekonominių ir politinių Lietuvos Respublikos partnerių, dėmesys bus kreipiamas ir į Ramiojo vandenyno ir jo pakrantės regioną. Ypatingą vietą šioje pasaulio dalyje užima Australija, kur stiprias šaknis turi lietuvių išeivija. Be to, šiame regione sparčiai vystosi ir kitos industrinės valstybės, kurios taip pat domisi kitomis rinkomis ir naujais partneriais. Lie­tuvos ekonomikai naudingi ekonominiai ryšiai su Pietų Korėja, Taivaniu, taip pat Kinija ir Japonija. 

     Lietuvos Respublikos santykiai su Pietų ir Centrinės Amerikos valstybėmis bus plėtojami nuosekliai atsižvelgiant į politines realijas bei ekonominį suinteresuotumą. Prioritetinę svarbą turėtų politinių ryšių ir diplomatinių santykių atnaujinimas su tomis Lotynų Amerikos valstybėmis, kuriose yra išei­vių iš Lietuvos bendruomenės, - Argentina, Brazilija, Urugvajumi, Kolumbija ir Venesuela. Būtų tikslinga paskirti jose Lietuvos Respublikos garbės konsu­lus, remti lietuvių išeivijos kultūrą. Ateityje galimas bendradarbiavimas ir su Centrines Amerikos valstybėmis.

     Siekiant visiško Lietuvos Respublikos politinės nepriklausomybės pripaži­nimo, svarbu įsijungti į SNO struktūras. Įstojusi į SNO specializuotas organi­zacijas Lietuva gautų informaciją, galėtų aktyviai įsijungti į pasaulio politinės ir ekonominės integracijos procesus, tikėtis techninės, ekonomines ir huma­nitarinės paramos, kreditų. Ekonominės perspektyvos požiūriu ypač svarbu, kad Lietuva dalyvautų tarptautinėse ekonominėse organizacijose. Tarp prie­monių, padedančių Lietuvai užmegzti tarptautinius ryšius, būtų ir jos grįžimas ar įstojimas į Pašto, Elektros ryšių, Meteorologijos, Darbo ir kitas tarptautines bei pasaulines organizacijas. Šis procesas jau prasidėjęs, ir jį gali paspartinti nuosekli atsiskyrimo nuo atitinkamų TSRS struktūrų politika.

     Lietuva, siekdama sukurti laisvą demokratišką visuomenę, turi skatinti konstruktyvias Lietuvos Respublikos piliečių bei organizacijų pastangas ir iniciatyvą užmegzti tarptautinius ryšius, plėtoti ekonominį ir humanitarinį bendradarbiavimą.

     Lietuvai taip pat reikia kreditų, užsienio investicijų, didesnio prekybinio palankumo, kurie padėtų sparčiau atkurti ūkį, gerinti gyvenimo sąlygas.