Aukštojo mokslo reformos
Principai
Šešiolika Nepriklausomybės metų tai ir šešiolika aukštojo mokslo sistemos reformos metų. Dalinės ir nebaigtos reformos, politiniai kompromisai ir sistemos inercija lėmė, kad dabar vis garsiau imama kalbėti apie akademinės sistemos stagnaciją, apie aukštojo mokslo reformų atbulinę eigą.
Į universitetus ir aukštąsias mokyklas priimame proporcingai bene daugiausia studentų Europos Sąjungoje, bet investicijos į studentą ir studijų kokybė daugelyje sričių vienos žemiausių Europoje. Dabartinė studijų finansavimo sistema neskatina studento atsakomybės ir suinteresuotumo studijomis, tačiau sudaro palankias sąlygas vos baigus išvažiuoti dirbti į užsienį. Taip Lietuva praranda net ir tas negausias lėšas, kurias buvo investuotos į jai reikalingų specialistų parengimą. Dėl menkų darbo atlygių, neskaidrių konkursų, prastų sąlygų ir žemo akademinio darbo prestižo įsibėgėja akademinis protų nutekėjimas, kuris ateityje gresia Lietuvos inovacinio potencialo, konkurencingumo ir investicinio patrauklumo smukimu. Globaliai konkuruojančiame ir atsiveriančiame pasaulyje vis daugiau gabiausių studentų renkasi studijuoti svetur. Jeigu šios tendencijos plėtosis ir toliau, netekusi akademinio potencialo Lietuva teliks žemesniųjų studijų ir žemo intelektinio-technologinio potencialo šalis, o magistro, doktorantūros studijos ir moksliniai tyrimai bus atliekami Vakarų šalyse arba pažangesnėse kaimynėse. Ten pasiliks dirbti ir gabiausi Lietuvos studentai.
Radikaliai keistis, atlikti reikalingą kokybinį šuolį aukštojo mokslo sistema dabar neturi ir vidinių resursų. Finansų trūksta, ir čia aukštosios mokyklos visiškai priklausomos nuo valstybės. Daugiausia, ko jos gali pasiekti, tai atsirėžti kiek didesnį valstybės aukštajam mokslui skirtų finansų pyrago gabalą kitų aukštųjų mokyklų sąskaita. Nuo sovietmečio išlikę aukštojo mokslo finansavimo principai trukdo įsigalėti ir didesniam sistemos atvirumui bei skaidresnei įdarbinimo praktikai. Didžioji tyrimų finansavimo dalis yra kasmetinės išmokos iš biudžeto tiesiogiai mokslinių institucijų vadovybės žinion, o šios lėšos nekonkursiniu būdu paskirstomos tarp institucijų darbuotojų. Tokia tvarka neskatina nei tyrimų kokybės, nei inovacijų, o kuria paskatas didesniam sistemos uždarumui.
Esama studijų kokybės ir mokslinės produkcijos vertinimo sistema taip pat neskatina tobulėti. Vertinant aukštąsias mokyklas, jų mokslo rezultatus ir siūlomus kursus, žiūrima ne realios mokslo ir studijų kokybės, o formalių reikalavimų atitikimo. Susidaro neribotos galimybės studijų turinio stagnacijai ir mokslinės veiklos imitavimui.
Aukštosioms mokykloms keistis trukdo ir jų administravimo modelis bei jų suaugimas su valstybe, priklausomybė nuo valdžios institucijų, tikros akademinės autonomijos stygius. Aukštosios mokyklos pačios laisvai nedisponuoja ir savo turtu, todėl negali imtis esmingesnių pertvarkos ar optimizavimo sprendimų.
Taigi Lietuvos aukštojo mokslo sistema yra kryžkelėje ji privalo arba surasti resursų ir politinės valios esminiam kokybiniam šuoliui ir tapti konkurentabilia, dinamiška Vakarų mokslo pasaulio dalimi, arba toliau stagnuoti pusinių reformų akligatviuose. Nuo šio apsisprendimo nemaža dalimi priklausys ir tai, kokią Lietuvą matysime po dešimties ar keliasdešimties metų: pažangią, išsilavinusią ir klestinčią valstybę, kurioje norisi gyventi ir dirbti, ar atsilikusią, stagnuojančią šalį, mažai kvalifikuotos jėgos šaltinį, iš kur bent kiek ambicingesni ir gabesni lietuviai skubės tučtuojau pabėgti.
Įsisąmonindama šios situacijos rimtumą ir iš jos kylančius iššūkius, Tėvynės Sąjunga skelbia tokius aukštojo mokslo reformos principus:
- Svarbiausias aukštojo mokslo reformos tikslas - garantuoti aukštos, pasaulinio lygmens kokybės aukštąsias studijas Lietuvoje ir sukurti tokius aukštojo mokslo sistemos veikimo vidinius principus, kurie garantuotų, kad aukštojo mokslo sistema pati siektų aukštos kokybės.
Aukštojo mokslo sistemos kaitą varančiuoju principu turi tapti ne reformos iš viršaus, o pačios sistemos suinteresuotumas.
- Aukštųjų studijų kokybę garantuoja trys pagrindiniai faktoriai:
- Laisva aukštųjų mokyklų konkurencija;
- Didesnis aukštųjų mokyklų finansavimas;
- Asmeninis studentų suinteresuotumas aukštesne studijų kokybe.
- Realią aukštojo mokslo konkurenciją įgalins išlaisvinti finansiniai srautai (studento krepšelio įvedimas ir asmeninis studentų įnašas) bei valstybinio reguliavimo sumažinimas.
Universitetai galės konkuruoti dėl mokesčių už studijas, kuriuos į universitetą su savimi atsineš studentai. Bus finansuojama nebe studijų vieta universitete, o studijų krepšelis, kurį laimėjęs studentas galės nusinešti į bet kurį universitetą, kuris jį priima. Nebe valstybės institucijos, bet patys universitetai spręs, kiek studentų priimti ir kokias studijų programas siūlyti. Universitetai savo ruožtu turės garantuoti, kad nepriims daugiau studentų, negu geba kokybiškai aptarnauti, užtikrindami tiek akademinį turinį, tiek deramas gyvenimo sąlygas. Valstybės reguliavimas tuomet apsiriboja kontrole, kad būtų užtikrinami šie bendrieji minimalūs kokybiniai standartai.
- Sukuriama efektyviai veikianti paskolų studijoms sistema.
Studijų krepšeliai teikiami kaip lengvatinės valstybės garantuojamos paskolos, padengiančios tiek realius studijų kaštus, tiek pragyvenimo kaštus studijų metu. Paskolų išmokėjimas atidedamas iki to laiko, kai studentas pradeda gauti aukštesnes pajamas; paskolos išmokamos kaip pajamų mokesčio dalis. Valstybei reikalingose specialybėse paskolos gali būti visiškai ar iš dalies nurašytos, studentui pasilikus dirbti Lietuvoje. Nurašymą galima taikyti ir esant išskirtiniams akademiniams pasiekimams. Naujoji finansavimo struktūra visų pirma suteikia galimybę valstybei lanksčiai ir tikslingai naudotis lėšomis, skiriamomis studijų finansavimui: didžiumą studentų finansuodama per lengvatines paskolas, valstybė nacionalinės svarbos ir jai itin aktualiose srityse (dabar tokia būtų, pavyzdžiui, medicina) gali skelbti konkursą prestižinėms lengvatinėms valstybės stipendijoms, kurias lydi tam tikri įsidarbinimo įsipareigojimai.
- Didesnį finansavimą turi duoti asmeniniai studentų įnašai ir darbdavių tiksliniai finansiniai įnašai.
Tiesioginį studentų vietų finansavimą pakeičiant paskolomis, dramatiškai padidės aukštojo mokslo finansavimo ištekliai (kadangi dabar studijų finansavimui skiriamos lėšos bus naudojamos ne tiesiogiai, o bankų teikiamų paskolų aptarnavimui). Tai įgalins ir atlyginimų augimą aukštojo mokslo sektoriuje ir suteiks resursų akademinių institucijų plėtrai. Be to, sukuriamos prielaidos studijų finansavimo šaltinių diversifikacijai galime tikėtis finansavimo šaltinių daugėjimo ir pliuralizmo, dabar egzistuojančio Vakaruose: šalia valstybinių fondų egzistuoja kompanijų, privatūs ir kitokie stipendijų fondai. Darbdaviai savo ruožtu bus skatinami steigti bei teikti tikslines stipendijas studentams, kurie vėliau pasiliktų dirbti jų įmonėse.
- Valstybė formuoja valstybės užsakymą atskiroms valstybei svarbioms studijų programoms; jų finansavimas skirstomas tarp universitetų konkurso tvarka.
Nacionalinės svarbos sritys, kurioms nėra rinkos paklausos pavyzdžiui, lituanistika ir Lietuvos istorija, kitos kultūrinės bei socialinės plėtros sritys finansuojami per valstybės užsakymą. Valstybės dėmesys bus ne mažesnis negu dabar; jis užtikrins, kad be finansavimo neliktų nė viena jai svarbi sritis. Savo ruožtu konkursinė finansavimo tvarka skatins kokybės augimą tose srityse, didins akademinės sistemos potencialą ir lankstumą sprendžiant valstybei svarbius uždavinius.
- Asmeninį studentų suinteresuotumą aukštesne studijų kokybe duoda studijų dalinis finansavimas asmeniniais įnašais bei viešai skelbiamas aukštųjų mokyklų periodinis reitingas, atliekamas pagal tarptautinius standartus.
Kai valstybinė stipendija pakeičiama paskola, padidės studentų suinteresuotumas tiek tinkamo dalyko pasirinkimu, tiek studijų kokybe. Gavęs paskolą, jaunas žmogus žinos, kad tie pinigai tai investicija į jo ateitį, todėl kruopščiai kontroliuos, kad už juos įgyjamas produktas išsilavinimas tikrai būtų reikiamos kokybės. Lygia greta turi egzistuoti nuo valstybinių institucijų ir pačių universitetų nepriklausomas, nešališkas ir kompleksiškas universitetų teikiamo išsilavinimo kokybės vertinimas, skelbiamas kaip periodinis reitingas, kuris leistų studentams rinktis optimalų išsilavinimo kokybės ir studijų kainos santykį.
- Universitetai turi tapti viešosiomis įstaigomis su nuosavybės teise valdomu turtu.
Reali konkurencija įmanoma tiktai tikros autonomijos sąlygomis. Tokios autonomijos neįmanoma pasiekti, kol aukštojo mokslo įstaigos tebėra valstybinės, suaugę su valstybės institucijomis ir negali laisvai disponuoti savo turtu. Iš valstybinių mokslo įstaigų universitetus dera paversti steigėjų tarybos prižiūrimomis viešosiomis įstaigomis. Vienu iš steigėjų būtų ir valstybė šitaip iš valstybės nebūtų atimtas jai priklausantis turtas, universitetams tampant viešosiomis įstaigomis. Steigėjais, turinčiais atstovavimą taryboje, taptų ir akademinė bendruomenė in corpore, įnešanti savo intelektinį kapitalą ir įgūdžius. Dabar neretai formalius socialinius partnerius universitetų tarybose pakeistų tie fundatoriai ar įmonės, kurie konkrečiu ir reikšmingu įnašu prisideda prie universiteto veiklos ir klestėjimo.
- Universitetų vidinio valdymo reikalus turi spręsti prisitaikymas prie konkurencijos, o ne reguliavimas iš viršaus.
Mėginimai išspręsti aukštojo mokslo problemas pertvarkant universitetų administravimą, kad rektorius rinktų socialinių partnerių tarybos, gresia politiniu protekcionizmu ir akademinės laisvės suvaržymu. Įsigaliojus naujoms finansavimo sąlygoms ir klostantis konkurenciniams santykiams, savo išlikimu, gerove ir klestėjimu tiesiogiai suinteresuotos taps aukštųjų mokyklų bendruomenės. Jos pačios gali ir turi spręsti, koks vidinio valdymo modelis geriau atitinka šituos tikslus.
- Aukštojo mokslo sistemai iškeliami du ambicingi tikslai:
a) per 10 metų bent 2 Lietuvos universitetai patenka tarp 100 Europos geriausių universitetų;
b) per 10 metų bent 2 universitetai iš 100 geriausiųjų Europos universitetų atidaro filialus Lietuvoje.
Pripažinkime šiuos tikslus vienu iš strateginių Lietuvos prioritetų ir sutelkime čia tiek kryptingas valstybės bei visuomenės pastangas, tiek iš Europos Sąjungos ateinančius resursus
