Visų pirma noriu nuoširdžiai pasidžiaugti Mažeikių naftos reikalų sėkme ir pasveikinti visus, kurie prie to reikalo prisidėjo. Kaip paprastai, pergalės atveju tos sėkmės tėvų pasidaro labai daug, bet tai nėra blogai. Nori nenori tenka prisiminti praėjusių metų pabaigą, kai man teko jaustis pakankamai vienišam, bandant ginti lenkų galimybę įsigyti MN akcijas ir mano vieši pareiškimai ar klausimai Vyriausybės valandos metu to meto valdžios buvo sutinkami paniekinamomis replikomis lenkų atžvilgiu, vadinant juos vos ne sukčiais, nes jie, girdi, neturi naftos. Gerai, kas gerai baigiasi.
Kaip žinote, mums naftos reikalai rūpi ir dėl kai kurių istorinių aplinkybių, nes nuo 1999 m. pasirašytos sutarties su Williams kompanija buvome kaltinami visomis būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis, nors ir tuo metu tikėjome ir sakėme, kad valstybės rankose likusias akcijas, sutvarkius kartu su investuotoju įmonės veiklą, bus galima parduoti žymiai brangiau. Taip ir įvyko penktadienį, 2006-12-15, ir valstybė uždirbo beveik 3 mlrd. litų vien todėl, kad mes 1999 m. neišsigandome Lukoilo propagandos, nepabėgome nuo atsakomybės ir nepardavėme akcijų Lukoilui. Penktadienio situaciją dar 1998-07-20 geriausiai numatė R.Valatka savo Lietuvos ryto straipsnyje Sutartis su Williams nepaguos indėlininkų. Po griežtos kritikos ministro V. Babiliaus rengiamoms sutartims su Williams kompanija R.Valatka parašo tokius žodžius: Jei sutartis su Williams po 5 metų, tegu ir be konservatorių, Lietuvai padės brangiai parduoti likusias jai 57 proc. naftos įmonių akcijų, V.Babiliui ir G.Vagnoriui Mažeikių centre bus galima statyti paminklą. Taigi šiandien belieka klausti to paties R.Valatkos, kada toks paminklas bus pradėtas statyti. Nes kitas paminklas, - visiems nuo pat 1999 metų netikėjusiems mūsų sprendimo teisingumu ir visai tuščiai ir todėl garsiai skambėjusiai propagandai, buvo pastatytas penktadienį, kai sutartis su PKN Orlen buvo pasirašyta ir 3 mlrd. litų pasiekė Lietuvos iždą.
Daug gerų ir svarbių žodžių penktadienio proga buvo pasakyta apie Lietuvos ir Lenkijos strateginę partnerystę ir jos autorius, architektus bei kūrėjus. Visi yra nusipelnę pagyrimų. Stebiuosi savo žodžių, pasakytų pavasarinės Lietuvos-Lenkijos parlamentinės asamblėjos Varšuvoje metu, greitu ir efektyviu išsipildymu. Tuo metu abi šalis paraginau drąsiai kurti Energetinę Žečpospolitą, kaip regiono energetinio saugumo garantą, ir tokios Žečpospolitos pagrindai buvo padėti penktadienį. Jeigu įvertinti ir tai, kad per pastarąsias savaites su Lenkija buvo sutarta ir dėl Ignalinos AE statybos, ir dėl elektros tilto tiesimo, tai belieka tik gėrėtis tokia sparčia pažanga ir su nuostaba savęs klausti kas toliau?
Į tai atsakymas yra vienas dujos. Bendri projektai apsirūpinant dujomis. Vertinant vis grėsmingesnes prognozes, kad Rusija artimiausiu metu patirs milžinišką deficitą, tiekdama dujas. Žiūrėkite interviu su Alan Riley šios dienos, 2006-12-18, Verslo žiniose arba to paties autoriaus studiją The Coming of Russian Gas Deficit: Consequences and Solutions, CEPS policy brief, October 2006; Alanas Riley prognozuoja, kad 2010 m. Rusija patirs apie 120 milijardų kub. m. dujų tiekimo deficitą; ir tai yra skaičiai, panašūs į tai, kiek Rusija šiandien tiekia Vakarų Europai; šitie skaičiai nesugalvoti, bet imami iš pačių Rusijos teikiamų studijų. Lietuvos strateginės svarbos uždaviniu mums tampa neatidėliotini sprendimai dėl alternatyvaus apsirūpinimo dujomis. Čia strategiškai geresnio sprendimo už prisidėjimą prie Lenkijos planų statyti didelį LNG (suskystintų dujų terminalą) aš nematau.
Politinėje plotmėje taip pat turime įvardinti, kad strateginė partnerystė su Lenkija Lietuvai artimiausioje ateityje bus svarbiausia politinė dimensija, svarbesnė net ir už partnerystę su kitomis Baltijos valstybėmis. Kad tai sėkmingai realizuotume, Lietuva turi atsisakyti arba reikšmingai modifikuoti savo paskelbtą užsienio politikos doktriną, skelbiančią, kad užsienio politikoje svarbiausias Lietuvos tikslas yra būti regiono centru, Lenkiją matant kaip periferiją Lietuvos centrui. Tokią Lietuvos užsienio politikos doktriną, kurioje buvo skelbiama, kad svarbiausias tikslas Lietuvai yra būti regiono centru, buvo svarstoma prieš keletą metų. Kas norėtų prisiminti, gali paimti pastarąjį Akiračių numerį, kur R. Lopata dar kartą plačiai išdėsto. Doktrina buvo svarstoma rimtuose forumuose ir, kaip prisimenu, tuo klausimu buvo pasirašytas eilinis partijų susitarimas, kur tai ir buvo įvardinta. Žiūrėdami į tai skeptiškai ir nenorėdami griauti konsensuso užsienio politikos klausimais, ir ypač, kad po tuo susitarimu turėjo pasirašyti tokios partijos naujokės, kaip Darbo partija, mes pasirašėm, su šypsena žiūrėdami į tokį įvardijimą.
Tezę apie Lietuvos centrizmą iškėlė URM su Tarptautinių santykių ir politikos institutu. Pats noras būti aktyviems ir rodyti iniciatyvą yra sveikintinas. Bet aktyvumas neturėtų užgožti sveiko proto principų, suvokiant Lenkijos vietą ir vaidmenį, kurį jai duoda ir Lenkijos dydis, ir jos pajėgumai, ir jos politinė laikysena. Ką Lietuva turėtų daryti šioje vietoje? Paprasčiausiai skatinti Lenkijos atsakomybės suvokimą ir nesiginčyti su Lenkija, kas yra iš mūsų didesnis centras, nes šiaip jau ta paskelbtoji doktrina lyg ir statė į priešpriešą su natūralia geopolitine situacija.
Turime suvokti, kad Lenkija buvo, yra ir bus šio regiono centras, ir mes turime padėti jiems jausti atsakomybę už viso šio regiono energetinį, politinį bei kitokį saugumą. Konkurencija dėl centrizmo buvo, yra ir bus tuščias reikalas.
Dėl Lietuvos vidaus reikalų
Nepaisant visos karštos ir isteriškos propagandos balsuoti prieš, aš tikiuosi, kad rytoj, 2006-12-18, Seimas patvirtins Komiteto išvadas dėl VSD. Be abejo, negaliu nustoti stebėtis socialdemokratų laikysena, bet ką padarysi. Nesinorėtų matyti tokios reikšmingos Lietuvos politinės partijos nelaisvos savo sprendimuose, todėl guodžiuosi tuo, kad gal kartais socialdemokratai elgiasi paprasčiausiai vaikiškai, - jeigu konservatoriai pasakė taip, tai socialdemokratai privalo sakyti ne. Tokios elgsenos požymių nesunku įžiūrėti. Kita vertus, guodžia tai, kad socialdemokratai yra tvirtai pasiryžę pasirašyti susitarimą su mumis ir dėl nuostatos, kurioje abi pusės įsipareigoja valstybės saugumo ir nacionalinio saugumo problemas spręsti taip, kaip yra numatyta komiteto išvadose, kurioms socialdemokratai Seimo posėdyje viešai nenori pritarti.
Vis dėlto tikiu mūsų konstitucinės santvarkos gyvybingumu, tikiu, kad ir tokias problemas, kurias atskleidė VSD tyrimas, pajėgsime išspręsti. Būtų labai svarbu, kad po Seimo sprendimo nebebūtų ieškoma priežasčių, kaip atidėti būtinus kitus sprendimus.
