Vilijos Aleknaitės Abramikienės pranešimas
Parlamentinė subsidiarumo principo kontrolė: įgyvendinimas ir iššūkiai Lietuvoje
konferencijoje Europos Teisingumo ir Pirmosios instancijos teismo
įtaka Europos ir nacionalinėms teisės sistemoms
2006 m. lapkričio 23 d.
Subsidiarumo sąvoka, išvertus ją į lietuvių kalbą, reiškia papildomumą ir nėra visiškai nauja šioje tradiciškai katalikiška laikomoje šalyje, kuriai buvo lemta tapti pirmąją valstybe, ratifikavusia Sutarties Konstitucijos Europai projektą. Pasiryžimas tapti pirmąja reiškia, visų pirma, tai, jog Lietuva nori ir siekia gyventi politiškai vieningoje, instituciškai stiprioje ir efektyviai veikiančioje Europos Sąjungoje. Patį papildomumo arba subsidiarumo principą, gana paprastais ir suprantamais žodžiais apibrėžė daugiau nei prieš 100 metų suformuluotos Katalikų Bažnyčios socialinės doktrinos kūrėjai: štai, filosofijos daktaras Bernardas de Castera teigia, jog papildomumo principas yra tiesiog sveiko proto principas, t.y. sugebėjimas perduoti atsakomybę ir valdžią kiekvieną kartą, kai tai yra naudinga ir teisinga. Pasak jo, šį principą pateisina ne tik praktiniai motyvai, bet ir teisingumas, paremtas asmens orumu.
Kiekvienas žmogus ir kiekviena bendruomenė ar sąmoningų piliečių bendrija pagal savo kompetenciją tiesiog privalo sugebėti prisiimti atsakomybę, atlikti jai paskirtas pareigas ir tuo pačiu įrodyti, kad asmuo, bendruomenė ar piliečių bendrija yra laisva, o tai reiškia - ir atsakinga už savo veiksmus. Taigi nebūtų nei teisinga, nei tikslinga visą atsakomybę ir visą valdymą sutelkti pačios aukščiausios valdžios rankose. Galima sakyti, jog subsidiarumo principas pačia savo esme prieštarauja diktatūrai ir totalitarizmui.
Nėra nieko stebėtino, kad Europos Sąjungos pirmtakės Europos anglių ir plieno bendrijos kūrėjai, kurie buvo savo pažiūromis artimi krikščionims demokratams, nuo pat pradžių siekė išlaikyti balansą tarp Bendrijos ir valstybių narių kompetencijos. Šiuo požiūriu Lietuvos Respublikos Seimas, pirmasis ratifikuodamas Sutartį dėl Konstitucijos Europai, tuo pačiu pripažino, jog sutarties tekste pasiektas kompromisas tinkamu būdu siekė įtvirtinti šią pusiausvyrą. Sutartyje ir jos protokoluose labai aiškiai apibrėžtas nacionalinių parlamentų vaidmuo ir duotos gairės, kaip nacionaliniai parlamentai, būdami savo piliečių teisėti atstovai, turėtų įgyvendinti savo valstybių, o tuo pačiu ir Europos Bendrijų bendruosius tikslus. Šiandien dėl ratifikavimo nesėkmės esame tarytume įstrigę laike. Vis dėlto, šiuo metu galiojančios sutartys taip pat teikia galimybių kūrybiškai taikyti subsidiarumo ir proporcingumo principus praktikoje.
Kalbant apie subsidiarumo principo parlamentinės kontrolės įgyvendinimą, svarbu atsakyti į klausimą, ar subsidiarumo principo laikymosi kontrolė yra tik politinio vertinimo principas, ar vis dėlto ši kontrolė yra pagrįsta aiškiai apibrėžtais teisiniais kriterijais. Manau, jog jei tai būtų tik politinis principas, visa parlamentinė subsidiarumo principo laikymosi kontrolė netektų savo aiškių orientyrų ir atsirastų grėsmė jai paskęsti subjektyvaus konjunktūrinio vertinimo liūne. Kiekvieno nacionalinio parlamento palankus ar nepalankus siūlomo teisės akto įvertinimas atspindėtų ne tiek teisės akto naudingumą siekiant tam tikrų tikslų, kiek momentinės politinės naudos siekį. Labai tikėtina, jog valstybės narės visada rastų argumentų vienokiam ar kitokiam savo sprendimui pateisinti, o parlamentinės kontrolės mechanizmo pagrįstumas ir veiksmingumas nukentėtų.
Savaime suprantama, jog teisėkūros procesas niekada nesirėmė tik politiniais kriterijais, bet ir teisės principais, kurie kyla pirmiausia iš valstybių narių Konstitucijose įtvirtintų teisės normų. Principų sergėtojo vaidmenį Europos Bendrijose užima Europos Bendrijų teisingumo teismas, kuriam valstybė narė gali pateikti ieškinį dėl teisėtumo, remdamasi galimu subsidiarumo principo pažeidimu. Valstybė narė taip pat turi teisę pagal Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto 40 straipsnį įstoti į Teisme nagrinėjamas bylas ieškiniuose dėl teisėtumo, tai yra dėl Bendrijos kompetencijos trūkumo, taip pat - dėl esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimo, EB sutarties ar kokios nors su jos taikymu susijusios teisės normos pažeidimo ar piktnaudžiavimo įgaliojimais. Taigi ir tokiu būdu galima prisidėti prie subsidiarumo principo laikymosi kontrolės. Europos Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas užtikrina, kad aiškinant ir taikant šią Sutartį būtų laikomasi teisės.
Tai tik patvirtina mano anksčiau padarytą prielaidą, jog subsidiarumo principo laikymosi kontrolė negali būti suvokiama vien kaip politinis vertinimas, o privalo turėti tam tikrą teisinį turinį.
Teisinio subsidiarumo principo turinio derėtų pradėti ieškoti Mastrichto sutartyje, kurioje buvo įtvirtinta, jog ,,pagal subsidiarumo principą Bendrija imasi veiksmų srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, tik tada ir tokia apimtimi, kai siūlomo veiksmo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrija dėl siūlomo veiksmo masto ar poveikio gali juos pasiekti geriau. Tokiu būdu subsidiarumas suvokiamas kaip principas, reguliuojantis Bendrijos galimybes veikti konkuruojančios kompetencijos srityse. Subsidiarumas susijęs tik su galimybe veikti konkrečiu atveju, todėl skirstymas į išimtinę ir konkuruojančią kompetenciją nėra pakankamai informatyvus šio principo taikymo kontekste. Tam tikros kompetencijos išimtinis pobūdis nereiškia, kad Bendrija privalo veikti. Todėl kompetencijų priskyrimas yra tik viena klausimo pusė. Subsidiarumo taikymo testą reiktų suvokti plačiau, kaip esmingai papildantį efektyvaus veikimo bei glaudesnės integracijos siekius. Tai tarsi nuolatinis demokratijos egzaminas Bendrijai ir jos nariams, todėl net ir išimtinės kompetencijos srityse nekenktų pagrįsti teisės akto atitikimą subsidiarumo principui.
Subsidiarumo principo formuluotė Mastrichto sutartyje leidžia teigti, jog siūlomo veiksmo tikslai privalo būti Bendrijos tikslai. Dėl to, kad iki šiol neratifikuota Sutartis dėl Konstitucijos Europai, vis dar neturime aiškaus Bendrijos kompetencijų sąrašo, todėl nukreipimas į tikslus gali būti laikomas papildoma garantija valstybėms narėms, prieštaraujančioms Bendrijos intervencijai. Problemų kyla dėl to, jog Bendrijos tikslai EB sutarties 2 str. yra formuluojami labai plačiai, todėl dažniausiai Bendrijos svarstymui pateiktų teisės aktų preambulėse siūlomą priemonę bandoma pateisinti visaapimančiu vieningos rinkos tikslu. Įgyvendinant parlamentinę subsidiarumo principo laikymosi kontrolę praktikoje, nebūna lengva rasti svarių teisinių argumentų ir jais pagrįsti vertinimą, jog siūlomos priemonės tikslas galėtų neatitikti Bendrijos tikslų.
Subsidiarumo apibrėžimas Mastrichto sutartyje yra veikiau valstybių narių politinė žinia jų viltis, jų teisėtas lūkestis, jog subsidiarumo principo įtvirtinimas leistų efektyviau spręsti Bendrijos legitimumo problemas. Jos neišvengiamai kyla dėl Bendrijos kompetencijai priskiriamų sričių gausėjimo, ypač pirmajame ramstyje, kuriame sprendimai, kaip žinia, priimami balsų dauguma.
Siekiant tiksliau apibrėžti subsidiarumo principo sampratą bei nustatyti subsidiarumo principo laikymosi kontrolės mechanizmą, buvo pradėtos derybos Amsterdame, kurios baigėsi gerai žinomo protokolo priėmimu. Pagal dabar galiojančios Amsterdamo sutarties bei protokolų teisines nuostatas, nacionaliniai parlamentai iš esmės turi dvi galimybes prisidėti prie ES teisėkūros proceso: per nacionalines vyriausybes (dalyvaujant pozicijų rengimo bei derinimo procese) ir tiesiogiai svarstant ES institucijų pasiūlymus dėl teisės aktų priėmimo.
Labai svarbus nacionalinių parlamentų vaidmuo yra patariant, kontroliuojant bei kviečiant vyriausybių ministrus atsiskaityti už savo pasisakymus Taryboje, ypač kai yra svarstoma, ar teisės aktą geriau priimti nacionaliniu, ar Europos lygmeniu. Lietuvos Respublikos Seimo Europos reikalų komitetas reguliariai pritaria bei koreguoja Vyriausybės pozicijas vykstant į ES Tarybos posėdžius. Parlamento nuomonė, nors ir nėra teisiškai įpareigojanti, o pats sprendimas dėl pritarimo Vyriausybės pozicijai ar jos patikslinimo įtvirtinamas komiteto nuomone, atskleidžia politinius subsidiarumo turinio aspektus bei išreiškia valstybės poziciją tam tikru klausimu. Kartu išreiškiamas siekis užtikrinti sprendimų legitimumą, t.y. sumažinti vykdomosios valdžios sustiprėjusį vaidmenį nacionalinio parlamento sąskaita Europos Bendrijų teisės aktų leidimo procedūroje.
Lietuvos Respublikos Seimo tiesioginė praktika svarstant ES institucijų pasiūlymus dėl teisės aktų priėmimo nėra gausi. Europos Reikalų komitetas dar tik tris kartus priėmė išvadas dėl teisės akto pasiūlymo atitikimo subsidiarumo ir proporcingumo principui. Šiame pranešime paanalizuosiu dvi išvadas: ,,Dėl Europos Komisijos pasiūlymo reglamentui dėl jurisdikcijos ir naujų taisyklių, susijusių su taikoma teise santuokos bylose, atitikimo subsidiarumo ir proporcingumo principams bei ,,Dėl iš dalies pakeisto Europos Komisijos pasiūlymo direktyvai dėl baudžiamųjų priemonių siekiant užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių apsaugą galimo prieštaravimo subsidiarumo ir proporcingumo principams.
Vertinant pasiūlymą Reglamentui dėl santuokos nutraukimui taikytinos teisės nustatymo taisyklių suvienodinimo, Europos reikalų komitetas nusprendė, jog nėra galimo prieštaravimo subsidiarumo principui. Vis dėlto, 7 iš 15 komiteto narių balsavo už alternatyvų išvados projektą, t.y. kad yra galimas prieštaravimas subsidiarumo principui, nes naujasis taisyklių nustatymas buvo siūlomas ypač svarbioje ir visuomenei jautrioje teisės srityje - šeimos teisėje. Šeimos teisė priklauso išimtinei valstybių narių kompetencijai, kadangi yra ne tik nacionalinio civilinio kodekso reguliavimo sritis, bet, kas dar svarbiau, atspindi ir išreiškia esmines tautos moralines vertybes, yra neatimama tautos kultūrinio savitumo dalis. Kilo abejonių dėl to, ar pasiūlymo tikslas yra Bendrijos tikslas, t.y. abejotina, ar tai, jog sutuoktiniai įgis galimybę pasirinkti jų santuokos nutraukimui taikytiną teisę, turės faktinės įtakos vidaus rinkos funkcionavimo pagerinimui. Kitaip tariant, ar asmens žinojimas, kad jis turi galimybę pasirinkti santuokos nutraukimui taikytiną teisę, būtų argumentas skatinantis jį pasinaudoti vidaus rinkos laisvėmis - pvz., laisvu asmenų judėjimu. Be to, Komisija net nesivargino pateikti kiekybinių duomenų apie tai, kiek asmenų realiai susiduria ar potencialiai gali susidurti su pasiūlyme sprendžiamomis problemomis.
Reikėtų nepamiršti ir to, jog integracijos sąlygomis bandymai unifikuoti šeimos teisę gali tapti galingu socialinės inžinerijos instrumentu, todėl yra itin svarbu, kokiais principais ir vertybėmis grindžiami Bendrijų mastu siūlomų priimti teisės aktų projektai, ar jie išlaikys deramą pagarbą tai nacionalinės kompetencijos šeimos teisės srityje apimčiai, kurios ribų skirtumus galima pajusti, vien palyginus Airijos ir, pavyzdžiui, Olandijos šeimos teisę. Pirmojoje nuosekliai remiamasi krikščionišku požiūriu į santuoką bei šeimą, o antruoju, tenka konstatuoti, nueita visai priešingu, ryšį su tradicija pakertančiu keliu. Teisė neabejotinai kultūros kūrinys. Ją prasminga puoselėti ir ginti taip, kaip giname savo kultūros paminklus, juo labiau, kad Europos Bendrijų teisė dėl savo tiesioginio veikimo ir viršenybės savybių turi valstybėse narėse konstitucinį pobūdį.
Kita aktuali sritis, prie kurios norėčiau stabtelėti, yra baudžiamoji teisė. Būtent dėl šioje srityje Komisijos pateikto teisės akto pasiūlymo pirmą kartą Lietuvos Respublikos Seimas padarė išvadą, jog yra galimas prieštaravimas subsidiarumo principui. Taip buvo įvertintas iš dalies pakeistas Europos Komisijos pasiūlymas direktyvai dėl baudžiamųjų priemonių siekiant užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių apsaugą. Europos reikalų komitetas, o vėliau ir Seimas savo pareiškime argumentavo, jog baudžiamoji teisė yra trečiojo ramsčio sritis, tad pagrindinė kompetencija baudžiamosios teisės srityje yra priskiriama valstybėms narėms. Vadovaujantis EB sutarties 10 straipsnio nuostatų Europos Bendrijų Teisingumo Teismo išaiškinimu, būtent valstybėms narėms tenka pareiga užtikrinti Bendrijos teisės taikymą, nustatyti ir taikyti sankcijas, kurios turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios nuo nusikalstamos veikos. Tai, kad Bendrijos mastu reikėjo sureguliuoti tam tikras materialines normas (intelektinės nuosavybės teisės normas) savaime nėra pagrindas imtis reguliuoti sankcijų dydį Bendrijos mastu. Kilo, mano manymu, pagrįstų abejonių, ar Bendrija turi kompetenciją detaliai apibrėžti nusikaltimų sudėtis, juoba - harmonizuoti baudžiamąsias sankcijas. Siekis Bendrijos lygmeniu suderinti baudžiamąsias sankcijas už nusikaltimus intelektinei nuosavybei bei šiuo tikslu pasirinktos teisinės priemonės (direktyvos) nėra tinkamos, atsižvelgiant į tai, kad nacionalinių įstatymų leidėjas galėtų geriau parinkti konkrečias ir tinkamas bausmes už baudžiamąją veiką. Valstybės narės galėtų geriau nuspręsti, kokios rūšies ir kokio dydžio baudžiamosios sankcijos yra veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios asmenis nuo nusikalstamos veikos tam tikrose srityse, atsižvelgiant į esmines valstybės teisės tradicijas bei pagrindinius istorinius ir konstitucinius valstybių skirtumus.
Baudžiamoji teisė, kaip žinia, yra vienas itin reikšmingų valstybės suvereniteto požymių. Todėl svarstant pasiūlymus dėl teisės aktų priėmimo baudžiamosios teisės srityje, visuomet natūraliai kyla klausimų, susijusių su valstybės suvereniteto įgyvendinimu bei su pačios sankcijos legitimumu. Juk baudžiamosios sankcijos skiriamos valstybės narės, o ne Europos Bendrijų vardu.
Europos Bendrijų teisinė intervencija į baudžiamosios teisės sritį gali būti aiškinama tuo, jog Bendrijai yra primesta būtinybė kovoti su tarptautinio pobūdžio nusikaltimais, tokiais kaip tarptautinis terorizmas, todėl natūralu, jog siekdama didesnio efektyvumo, Bendrija šios srities klausimus, kurie tradiciškai buvo sprendžiami trečiojo ramsčio rėmuose, siekia perkelti į pirmojo ramsčio reguliavimo sritį. Tačiau Komisijai tenka pareiga kiekvieną kartą pateikti aiškią viziją valstybėms narėms: jos turi tiksliai žinoti kokio rezultato, kokiomis priemonėmis ir kokiose srityse siekiama.
Kaip matome, Lietuvos Respublikos motyvai buvo susiję tiek su teisiniais Europos Bendrijų veiklos klausimais bei teisiniais subsidiarumo principo aspektais, tiek su siekiu išsaugoti nacionalines teisės normas, teisinių santykių reglamentavimo ypatumus bei kultūrinį savitumą.
Subsidiarumo principo kontrolės mechanizmo įgyvendinimas yra iššūkis Lietuvos Respublikos Seimui, nes tai - visiškai nauja funkcija, kurios vykdymo turinio aiškių gairių nėra nubrėžta. Be to, visada iškyla skirtingų politinių interesų bei skirtingų Europos integracijos vizijų derinimo būtinybė. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas paprastai vengia gilintis į materialinius subsidiarumo aspektus, t.y., ar Bendrijos veikimas yra tikrai būtinas, veiksmingas ir tinkamas konkrečioje situacijoje. Kontrolės instituto neapibrėžtumą didina ir tai, jog remiantis dabar galiojančiu protokolu, neigiama trečdalio ar daugiau nei trečdalio nacionalinių parlamentų nuomonė dėl teisės akto atitikimo subsidiarumo principui šiuo atveju neįpareigoja Europos Komisijos persvarstyti projektą, taip dar labiau padidinat abejones dėl šiuo metu taikomo mechanizmo efektyvumo. Vis dėlto, tai nereiškia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas, ministras, balsuodamas Taryboje neturėtų atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Seimo nuomonę. Tai jau kitas parlamentinio mandato, kurį Lietuvos Respublikos ministrai, vystantys į Tarybą, kiekvienu atveju privalo gauti Seimo Europos reikalų komitete, klausimas, kuris buvo minėtas anksčiau.
Svarbu pažymėti, jog pagal Lietuvos Respublikos Seimo statutą, už tinkamą ir laiku atliekamą tiesioginę subsidiarumo principo kontrolę yra atsakingi ir specializuoti komitetai. Šie komitetai, pasitelkę teisininkų ir Vyriausybės atstovų nuomones, teikia savo išvadas dėl tam tikros Komisijos siūlomos priemonės atitikimo subsidiarumo principui pagrindiniam - Europos reikalų - komitetui. Jeigu Europos reikalų komitetas, apsvarstęs pasiūlymą priimti ES teisės aktą, patvirtina specializuoto komiteto išvadą dėl pasiūlymo galimo prieštaravimo subsidiarumo principui, tuomet išvada perduodama svarstyti Seimo plenariniame posėdyje ypatingos skubos tvarka.. Galutinį sprendimą dėl siūlomo EB teisės akto atitikimo subsidiarumo principui priima Lietuvos Respublikos Seimas, išreikšdamas savo sprendimą Seimo pareiškimu.
Sutarties dėl Konstitucijos Europai tikslas buvo ne tik nustatyti aiškų Bendrijos kompetencijų sąrašą, bet ir išgryninti subsidiarumo kontrolės mechanizmą bei suteikti realių galių nacionaliniams parlamentams. Svarbiausia, jog trečdalio valstybių narių nacionalinių parlamentų nuomonė dėl teisės akto pasiūlymo prieštaravimo subsidiarumo principui Europos Komisijai būtų privaloma ir projektas turėtų būti persvarstomas. Turėtų būti, bet šiuo metu nacionalinių parlamentų kontrolė vykdoma pagal prie Amsterdamo sutarties priimtą protokolą ,,Dėl nacionalinių parlamentų vaidmens. Jame įtvirtinta nuostata, jog Komisijos siūlomi teisės aktų projektai turi būti laiku (t.y. per 6 savaičių laikotarpį nuo tos dienos, kai Komisija pateikia visomis kalbomis Europos Parlamentui ir Tarybai siūlomą teisės akto projektą) pateikti kiekvienos valstybės narės vyriausybei, kad ji galėtų užtikrinti, jog nacionalinis parlamentas juos gautų kaip pridera ir tinkamai apsvarstytų. Deja, Komisija ne visada laikosi apibrėžtų terminų.
Nepaisant to, politinė subsidiarumo kontrolė ex ante turi būti stiprinama ir čia didžiausias vaidmuo turėtų būti skirtas nacionaliniams parlamentams. Kuo ankstesnis nacionalinių parlamentų, vėlesniame etape perkeliančių Europos Bendrijų teisę į nacionalines teisės sistemas, įtraukimas į teisės akto koncepcijos derinimą Europos Sąjungos lygiu turi būti vertintinas tik teigiamai. Nacionaliniai parlamentai vis dėlto turėtų įgyti teisę ir vėlesniuose teisės akto rengimo etapuose tikrinti, ar yra išlaikomas subsidiarumo principas, t.y. ar Europos Bendrijos apriboja savo veiksmus iki būtinų ir veiksmingų. 2004 metų Europos Komisijos ataskaitoje ,,Geresnė teisėkūra 2004m. buvo pabrėžta, jog geriau suvokti tai, kas yra būtina, veiksminga ir nuosaiku padeda priemonės, susijusios su interesuotų šalių konsultacijomis, žinių kaupimu, poveikio analize, alternatyvių intervencijos būdų vystymu ir geros reglamentavimo praktikos mainais. Iš to seka, jog subsidiarumo principo kontrolės mechanizmas yra tiek politinis, tiek teisinis įrankis valstybei narei apginti savo interesus ir apsaugoti Bendriją nuo polinkio ,,pernelyg plačiai neišsižioti ir neužspringti per dideliu kąsniu. Tuo pačiu išvengti nuolatinių kaltinimų demokratijos deficitu. Todėl Komisija privalo labai atsakingai vykdyti įsipareigojimus, susijusius su pasiūlymų poveikio vertinimu bei Bendrijos veiksmo būtinybės įrodymu.
Europoje yra ir kritikų, manančių, jog iš esmės tik nacionaliniai parlamentai, o ne Taryboje balsuojantys valstybių narių vyriausybių atstovai gali tinkamai apginti nacionalinius interesus. Pagrindinis argumentas tokiai pozicijai paremti yra, jog, kaip sakė Europos Sąjungos delegacijos Prancūzijos Senate primininkas Hubertas Haenelis, ,,egzistuoja tylus susitarimas tarp trijų institucijų Komisijos, Tarybos ir Parlamento nesilaikyti subsidiarumo principo. Lietuva, bent jau kol kas, nėra tokia įtari Europos Sąjungos institucijų atžvilgiu.
Komisija pažymi, jog įvertinti 25 valstybių narių ir kitų valstybių praktiką bei siūlomo teisės akto potencialius padarinius veiksmingumą bei realią naudą - yra itin sunku. Juo labiau verta bendradarbiauti su nacionaliniais parlamentais, kurie turi daug daugiau galimybių įvardinti potencialias tam tikro veiksmo pasekmes konkrečioje valstybėje. Nacionaliniai parlamentai turi imtis didesnės atsakomybės Europos Sąjungos teisės aktų leidyboje.
Apibendrinant, visų pirma, norėtųsi priminti, jog Charles Montesquieu dar prieš 300 metų yra rašęs, kad tik ,,nepaprastai retais atvejais vienos tautos įstatymai gali tikti kitai valstybei.
Mes gi gyvename laikais, kai Europos Sąjungos tautos nuolatos kuria bendrus politinio, ekonominio ir teisinio bendrabūvio principus. Mums nuolat tenka tartis dėl daugelio dalykų, iš kurių bene pats svarbiausias kokios Europos mes visi kartu norime ir siekiame. Ar įmanoma susitarti dėl to, kas populiariai vadinama Europos vizija?
Manau, mūsų pirmtakams buvo lengviau: remdamiesi samprata, jog įstatymai tai privalomi santykiai, išplaukiantys iš daiktų prigimties ( tai vėlgi Montesquieu formuluotė), jie drįso papildyti šią sampratą žmogaus, kaip kūrinijos vainiko, galutinio egzistencinio tikslo kriterijumi. Mes gi net Dievo vardo nedrįsome paminėti Sutarties dėl Konstitucijos Europai preambulėje. Praradus aukščiausiojo moralinio autoriteto pojūtį, nėra lengva formuluoti visiems priimtinus, juoba aukštesniuosius tikslus.
Todėl tikrai verta drauge su Robertu Schumanu nuolat sau patiems priminti: demokratija tai nuolatinė kūryba. Mes turime mokėti ir laukti, ir pritarti etapams, nors tuos etapus įkūnija tik mirtingieji, norintys kuo greičiau įgyvendinti savo idėjas. Demokratija, perfrazuojant R.Schumaną, atsižvelgia į idėjų evoliuciją ir pataisas, kurias mums suteikia patirtis, t.y. mūsų bendrų sėkmių ir nesėkmių istorija.
Mūsų mobiliame pasaulyje, glaudžios integracijos sąlygomis teisė tampa galingu globalizacijos įrankiu. Nuolat kyla pagunda harmonizuoti, unifikuoti. Tikslas, kurio siekiame, yra tarytum kilnus. Juk siekiame tiktai sutarimo ir taikos teisės priemonėmis.
Tačiau pernelyg užsimojus, galime pasiekti visai priešingo rezultato, kai tautų ir valstybių savigynos instinktas gali tapti stipresnis už integracijos siekį. Todėl šiuo požiūriu subsidiarumo principas yra neįkainojamos vertės stabdys, verčiantis kiekvieną kartą pajusti ribas.
Laisvo asmenų judėjimo sąlygomis kartu su asmenimis judės ir teisiniai institutai. Turiu mintyje, pirmiausia, teisės institutus, reguliuojančius šeimos santykius Europoje. Egzistuojantys instituciniai bei vertybiniai skirtumai negali būti lengva ranka nubraukti ir per jėgą unifikuoti kokiame nors įsivaizduojamame Europos Sąjungos šeimos kodekse. Lex matrimonium tai ne lex mercatorium. Nelabai sena ir itin skaudi totalitarizmo patirtis iškalbingai primena, kas atsitinka, kai jėga bandoma unifikuoti tai, kas yra padaryta iš kūno ir kraujo.
Tuo pačiu norėčiau išreikšti dėkingumą Europos Bendrijų Teisingumo Teismui ir Pirmosios Instancijos Teismui, kurie savo sprendimuose visuomet stengėsi išlaikyti deramą pagarbą nacionalinei teisei, o ypač valstybių narių šeimos teisei. Tuo jis mūsų gal ir provincialiu požiūriu, skiriasi nuo kito Europos Teismo, dirbančio kitame nei Europos Bendrijų Teisingumo Teismas Europos mieste. Žmogaus teisių konvencinis ir horizontalus pobūdis nepanaikina pačių bendruomenės ir visuomenės egzistavimo pagrindų, todėl visuomet verta atsigręžti į tradiciją ir paklausti savęs: ant ko laikosi, ar vis dar tebesilaiko šis pasaulis? Mūsų visų bendras tikslas kad Europa būtų. Stipri, vieninga, mokanti efektyviai ir rezultatyviai veikti. Patikima mūsų neramaus, iššūkių kupino pasaulio veikėja. To ir palinkėkime sau patiems.
