Lietuvos Respublikos Seimo

2007 m. gruodžio 5 d.

nutarimo Nr. X-1350   

priedėlis

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

LAIKINOSIOS TYRIMO KOMISIJOS J. ABROMAVIČIAUS ŽŪTIES TYRIMO APLINKYBĖMS NUSTATYTI

IŠVADOS

 

Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji tyrimo komisija J. Abromavičiaus žūties tyrimo aplinkybėms nustatyti (toliau – Komisija), sudaryta Seimo 2006 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. X-891 (Žin., 2006, Nr. 124-4674; 2007, Nr. 10-387, Nr. 11-428, Nr. 46-1733, Nr. 60-2311, Nr. 76-3005) iš 12 narių: Komisijos pirmininkė Loreta Graužinienė, pirmininko pavaduotojas – Vaclovas Karbauskis, Komisijos nariai – Audronius Ažubalis (nuo 2007 m. balandžio 19 d.), Vytautas Čepas, Virginijus Domarkas, Jonas Juozapaitis, Vytautas Kamblevičius, Valentinas Mazuronis, Skirmantas Pabedinskas (nuo 2007 m. gegužės 22 d.), Juozas Palionis, Jurgis Razma, Rimantas Remeika, Romas Venclovas (iki 2007 m. sausio 18 d.), Algirdas Vrubliauskas (iki 2007 m. balandžio 19 d.), Henrikas Žukauskas (nuo 2007 m. sausio 18 d. iki 2007 m. gegužės 22 d),

dalyvaujant Seimo kanceliarijos Komisijų biuro patarėjui Rolandui Juknevičiui ir patarėjai Birutei Pūtienei,

konsultuojant Seimo kanceliarijos Teisės departamento Baudžiamosios ir administracinės teisės grupės patarėjui Giriui Ivoškai,

buvo įpareigota atsakyti į šiuos klausimus:

1) kokios buvo J. Abromavičiaus pareigos ir veiklos kryptys Valstybės saugumo departamente bei Krašto apsaugos ministerijos struktūrose; kokią jis turėjo surinkęs informaciją apie rezonansinius nusikaltimus, kam ji buvo pateikta, kaip buvo (ar buvo) realizuojama;

2) kokie buvo 1997 m. vasario 13 d. sudarytos Seimo laikinosios komisijos
J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti rezultatai; kokios priežastys ir aplinkybės lėmė šį rezultatą; kada ir kaip buvo įvertintas Komisijos atliktas darbas; kada ir kaip buvo realizuojamos Laikinosios komisijos išvados;

3) kuriuose Seimo struktūriniuose padaliniuose buvo nagrinėjamos
J. Abromavičiaus žūties aplinkybės ir kokie šio nagrinėjimo rezultatai;

4) ar buvo atvejų, kai teisėsaugos institucijų pareigūnams, tiriantiems
J. Abromavičiaus žūties aplinkybes, buvo bandoma, pažeidžiant Konstituciją, daryti poveikį; jeigu taip, tai koks buvo to poveikio pobūdis ir kas jį darė;

5) kada, kokiu tikslu ir kieno iniciatyva vienas iš minimų J. Abromavičiaus nužudymo byloje asmenų A. Petrusevičius buvo įtrauktas į 1996 m. Seimo rinkimų daugiamandatėje apygardoje sąrašą;

6) ar J. Abromavičiaus byloje minimas asmuo A. Petrusevičius 1990–2000 m. buvo patekęs į teisėsaugos institucijų akiratį; jei taip, tai dėl kokių veikų ir kokiomis aplinkybėmis;

7) ar vienas iš minimų J. Abromavičiaus nužudymo byloje asmenų
A. Petrusevičius, būdamas Seimo nariu, Seimo Nacionalinio saugumo komiteto ar kitų parlamentinių komisijų nariu, turėjo galimybę gauti (ar gavo) iš Seimo sudarytų komisijų, teisėsaugos ar kitų institucijų kokios nors informacijos apie J. Abromavičiaus žūties aplinkybes, atskirų SKAT kariškių maištą Kaune bei geležinkelio Kazlų Rūdos apylinkėse ir tilto per Bražuolę sprogdinimus;

8) kada krašto apsaugos ministras Č. V. Stankevičius gavo pažymą, kurioje įvardyti karinių struktūrų darbuotojai, galbūt susiję su įvykdytais teroristiniais aktais, ir kokių priemonių ėmėsi, kad būtų patikrinta ši informacija; kada ir kokiomis aplinkybėmis minėta pažyma buvo pateikta teisėsaugos institucijoms; ar šioje pažymoje nurodyti asmenys vėliau nedirbo Vidaus reikalų ministerijos Vadovybės apsaugos departamento Trečiajame skyriuje;

9) kokiomis aplinkybėmis vienas iš minimų J. Abromavičiaus nužudymo byloje asmenų J. Zajančkauskas įsidarbino Krašto apsaugos ministerijos Antrajame operatyvinių tarnybų departamente ir iki kada jame dirbo; ar dirbdamas departamente J. Zajančkauskas turėjo galimybę gauti (ar gavo) iš teisėsaugos, kitų institucijų ar asmenų kokios nors informacijos apie J. Abromavičiaus žūties aplinkybes, atskirų SKAT kariškių maištą Kaune bei geležinkelio Kazlų Rūdos apylinkėse ir tilto per Bražuolę sprogdinimus; kaip Antrajame operatyvinių tarnybų departamente atrenkamas į tarnybą personalas; kaip užtikrinamas departamento veiklos teisėtumas, kontrolė ir slaptos informacijos apsauga.

Komisija 2006 m. lapkričio 21, 24, 28 d., gruodžio 21 d., 2007 m. sausio 11, 12, 16, 18, 23, 24 d., vasario 6, 7, 14 d., kovo 13, 14, 21, 28 d., balandžio 4, 12, 18 d., gegužės 8, 15, 16 d., birželio 13, 19, 26, 27, 28 d. posėdžiuose, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymu (Žin., 1999, Nr. 33-943), Seimo statutu (Žin., 1999, Nr. 5-97),

analizavo Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius nusikalstamų veikų tyrimą, teisėsaugos institucijų darbą, krašto apsaugos pareigūnų įdarbinimo tvarką,

išklausė į Komisijos posėdžius kviestų asmenų – buvusios Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (toliau – SKAT) darbuotojos Kristinos Sūdžienės, buvusio krašto apsaugos ministro Česlovo Vytauto Stankevičiaus, buvusios SKAT teisininkės Leonardos Kuodienės, buvusio krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus, 1993 m. Respublikos Prezidento dekretu sudarytos darbo grupės vadovo Egidijaus Bičkausko, buvusio Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos pirmininko ir Seimo nario (dabar Europos Parlamento nario) Vytauto Landsbergio, Jūratės Abromavičienės, Krašto apsaugos ministerijos lauko pajėgų vado brigados generolo Arvydo Pociaus, buvusio savanorio Jono Maskvyčio, buvusių Seimo narių Algirdo Patacko ir Nikolajaus Medvedevo, Seimo nario Henriko Žukausko, buvusio Krašto apsaugos ministerijos Antrojo departamento ir Valstybės saugumo departamento darbuotojo Rimanto Bajorino, buvusio savanorio Antano Buroko, Valstybės saugumo departamento darbuotojų Alvydo Pangonio, Stasio Adomonio, Arūno Stašaičio, Jono Juodžio, buvusio Seimo nario Liudviko Simučio, buvusio Lietuvos SKAT vado Jono Gečo, Seimo nario Sauliaus Pečeliūno, buvusio vidaus reikalų ministro Romasio Vaitekūno, buvusio savanorio ir Seimo nario Algirdo Petrusevičiaus, buvusio savanorio Virginijaus Vilkelio, Seimo nario, buvusio generalinio prokuroro pavaduotojo Artūro Paulausko, generalinio prokuroro Algimanto Valantino, buvusio specialiojo būrio „Aras“ vado, dabar Krašto apsaugos ministerijos generalinio inspektoriaus brigados generolo Česlovo Jezersko, tuometinio Valstybės saugumo departamento direktoriaus Arvydo Pociaus, buvusio savanorio ir Krašto apsaugos ministerijos Antrojo operatyvinių tarnybų departamento darbuotojo Jono Zajančkausko,

analizavo minėtų asmenų raštu ir žodžiu pateiktus paaiškinimus,

susipažino su 1997 m. vasario 13 d. sudarytos Seimo laikinosios komisijos
J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti, 1997 m. rugsėjo 23 d. sudarytos Seimo laikinosios komisijos kai kurių Kauno savanorių ir buvusių savanorių nepaklusnumo bei protesto akcijai 1993 m. rudenį ištirti, 1996–2000 m. kadencijos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto medžiaga,

analizavo Generalinės prokuratūros, Seimo Pirmininko, Seimo kanceliarijos Priimamojo raštinės, Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Krašto apsaugos ministerijos, Valstybės saugumo departamento, Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos, Respublikos Prezidento kanceliarijos, Vidaus reikalų ministerijos, Šakių rajono apylinkės teismo, Lietuvos teismo ekspertizės centro pateiktą informaciją ir dokumentus, susijusius su Komisijos tiriamais klausimais, susipažino su visuomenės informavimo priemonių publikacijomis ir valstybės institucijų pateikta slapta ir vieša informacija apie J. Abromavičiaus žūties bei kitų rezonansinių nusikaltimų tyrimą.

 

1. Kokios buvo J. Abromavičiaus pareigos ir veiklos kryptys Valstybės saugumo departamente bei Krašto apsaugos ministerijos struktūrose; kokią jis turėjo surinkęs informaciją apie rezonansinius nusikaltimus, kam ji buvo pateikta, kaip buvo (ar buvo) realizuojama.

 

1. Komisija, atsakydama į šį klausimą, išanalizavo iš Valstybės saugumo departamento, iš Krašto apsaugos ministerijos gautus raštus ir medžiagą, išklausė posėdžio metu į Komisijos posėdį kviestų asmenų – buvusios SKAT darbuotojos Kristinos Sūdžienės, buvusio krašto apsaugos ministro Česlovo Vytauto Stankevičiaus, buvusios SKAT teisininkės Leonardos Kuodienės, buvusio krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus, 1993 m. Respublikos Prezidento dekretu sudarytos darbo grupės vadovo Egidijaus Bičkausko, buvusio Seimo Pirmininko (dabar Europos Parlamento nario) Vytauto Landsbergio, Jūratės Abromavičienės, Krašto apsaugos ministerijos lauko pajėgų vado brigados generolo Arvydo Pociaus, buvusio savanorio Jono Maskvyčio, buvusių Seimo narių Algirdo Patacko ir Nikolajaus Medvedevo, Seimo nario Henriko Žukausko, buvusio Krašto apsaugos ministerijos Antrojo departamento ir Valstybės saugumo departamento darbuotojo Rimanto Bajorino, Generalinės prokuratūros prokuroro Rolando Stankevičiaus, Valstybės saugumo departamento darbuotojų, buvusių savanorių Antano Buroko, Alvydo Pangonio, Stasio Adomonio, Arūno Stašaičio, Jono Juodžio, buvusio Seimo nario Liudviko Simučio, buvusio Lietuvos SKAT vado Jono Gečo, Seimo nario Sauliaus Pečeliūno, buvusio vidaus reikalų ministro Romasio Vaitekūno, buvusio savanorio Virginijaus Vilkelio, Seimo nario, buvusio generalinio prokuroro pavaduotojo Artūro Paulausko, buvusio specialiojo būrio „Aras“ vado, dabar Krašto apsaugos ministerijos generalinio inspektoriaus brigados generolo Česlovo Jezersko, tuometinio Valstybės saugumo departamento direktoriaus Arvydo Pociaus.

2. Krašto apsaugos ministerija rašte Nr. 12-01-1135 Komisijai informavo, kad 1991 m. liepos 18 d. SKAT štabo viršininko įsakymu Nr. 267-K „Dėl priėmimo į darbą perkėlimo tvarka“ Juras Abromavičius buvo priimtas į profesinę karo tarnybą.

1992 m. kovo 2 d. SKAT štabo viršininko įsakymu Nr. 105-S „Dėl Kauno rinktinės darbuotojų perkėlimo darbui į kitas pareigas“ Juras Abromavičius buvo perkeltas į Kauno rinktinės vado pavaduotojo pareigas.

1992 m. birželio 29 d. SKAT štabo viršininko įsakymu Nr. 374-S „Dėl
J. Abromavičiaus perkėlimo darbui į kitas pareigas“ Juras Abromavičius buvo perkeltas į Kauno rinktinės vado pareigas.

1993 m. vasario 11 d. krašto apsaugos ministro įsakymu Nr. 63-K „Dėl SKA tarnybos apskričių teritorinės gynybos štabo viršininkų bei pavaduotojų paskyrimo pareigoms“ Juras Abromavičius buvo paskirtas SKAT Kauno apskrities teritorinės gynybos štabo viršininku.

1993 m. spalio 11 d. krašto apsaugos ministro įsakymu Nr. 480-K „Dėl kpt. J. Abromavičiaus atleidimo iš tarnybos“ Juras Abromavičius buvo atleistas iš SKAT Kauno apskrities teritorinės gynybos štabo viršininko pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 28 straipsnį (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu).

3. 2007 m. sausio 23 d. Komisijos posėdyje Krašto apsaugos ministerijos lauko pajėgų vado brigados generolas Arvydas Pocius teigė, kad Juras Abromavičius iš SKAT Kauno apskrities teritorinės gynybos štabo viršininko pareigų buvo atleistas už tai, kad viršijo savo įgaliojimus, o tiksliau, „J. Abromavičius ir bandė sukelti triukšmą, sukelti kažkokią paniką ir vėl pakvietė vyrus grįžti atgal į mišką“1. A. Pocius tvirtino, kad jis per susirinkimą, kai buvo pristatytas kaip naujasis SKAT vadas, priėmė sprendimą nušalinti
J. Abromavičių: „Jaunesnį karininką ir užimantį žemesnes pareigas savo įsakymu nušalinti nuo tuometinių pareigų. Tai ir buvo padaryta, nes nedaug trūko, kad dalis ten esančių žmonių būtų jam paklusę ir išėję.“2 A. Pocius teigė: „Aš žinau tik tai, kad J. Abromavičius buvo pašalintas iš Lietuvos kariuomenės už savo įgaliojimų viršijimą ir man jis kaip karininkas nebeegzistavo, kai jis buvo iš kariuomenės pašalintas.“3

2007 m. sausio 24 d. Komisijai liudijęs buvęs Seimo narys Nikolajus Medvedevas, dalyvavęs A. Pociaus minėtame susirinkime, nepatvirtino A. Pociaus išsakytų teiginių apie J. Abromavičiaus raginimą savanorius grįžti į mišką. N. Medvedevas nurodė, kad „Buvo tokie žodžiai. Ne Juro, ne Juro... buvo tokie žodžiai. Ne iš Abromavičiaus.“4

Nė vienas iš Komisijai liudijusių asmenų nepatvirtino A. Pociaus teiginių, kad
J. Abromavičius ragino savanorius grįžti į mišką. Priešingai, liudininkai tvirtino, esą
J. Abromavičius dėjo visas pastangas, kad savanoriai grįžtų iš miško. Tai patvirtina ir Komisijai pateikta 1993-09-21 raštu išdėstyta, J. Abromavičiaus pasirašyta ir jo iniciatyva parengta tokio turinio oficiali pozicija: „SKAT Kauno rinktinės vadovybė, atsižvelgdama į nestabilią situaciją Respublikoje dėl dalies rinktinės savanorių pasitraukimo su ginklais iš nuolatinės dislokacijos vietos, pareiškia: pradiniai savanorių reikalavimai buvo pribrendę ir turi būti sprendžiami neatidėliojant įstatymų numatyta tvarka; nežiūrint visų KAM vadovybės pastangų incidentas nebuvo likviduotas dėl neatsakingo savanorių noro tęsti konfliktą; tolesnis žvanginimas ginklais yra nusikalstamas, kenkia Lietuvos interesams ir tarptautiniam prestižui; dauguma Kauno rinktinės savanorių ir vadovybė reikalauja nedelsiant nutraukti beprasmišką konfliktą, paklusti statuto reikalavimams ir vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus; kviečiame visas Krašto apsaugos ministerijos karines struktūras laikytis rimties ir vykdyti tik vadovybės duotus įsakymus.“

4. Kapitonas J. Abromavičius 1993 m. spalio 11 d. iš Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Kauno apskrities teritorinės gynybos štabo viršininko pareigų atleistas jo paties prašymu ir krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus, o ne SKA tarnybos štabo viršininko pareigas einančio pulkininko leitenanto A. Pociaus pasirašytu įsakymu.

5. Juro Abromavičiaus pareigos ir veiklos kryptys vykdant išvardytas pareigas buvo nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 811 patvirtintame Tarnybos statute:

Dalinio štabo viršininko – „organizuoti štabo darbą, nuolat jam vadovauti, derinti visų tarnybų viršininkų darbą;

organizuoti nuolatinę žvalgybą;

žinoti tikrąją padėti padaliniuose, taip pat užduočių vykdymo eigą;

dalinio vado nurodymu sudaryti kovinės parengties planą ir kontroliuoti, kaip jis vykdomas;

dalyvaujant dalinio vadui tiesiogiai pavaldiems karininkams ir štabo karininkams, sudaryti padalinių ir tarnybų būklės tikrinimo planą;

organizuoti ryšį dalinyje, kontroliuoti jo darbą, žiūrėti, kad kariai laikytųsi pasikalbėjimų slaptumo reikalavimų;

rūpintis, kad dalinio vado ir aukštesnių viršininkų įsakymai padaliniams bei tarnyboms būtų perduodami laiku ir tinkamai: ypatingai svarbius nurodymus perduoti asmeniškai ir kontroliuoti, kaip jie vykdomi;

vesti pratybas su štabo karininkais, vadovauti batalionų štabų ir dalinio valdymą užtikrinančių padalinių parengčiai, nuolat tikrinti ryšių priemonių būklę ir padalinių kovinę parengtį;

žinoti dalykines ir moralines karininkų, liktinių ir kuopininkų, ir visų štabe bei jam tiesiogiai pavaldžiuose padaliniuose esančių puskarininkių savybes;

išskirstyti naujokus į padalinius;

vesti padalinių kovinės parengties apskaitą;

pasirūpinti tinkamu vėliavos ir jos dokumentų saugojimu;

organizuoti dalinio dienos tarnybą ir sargybas ir jas kontroliuoti;

žinoti, kiek dalinyje yra karių, ginkluotės, transporto ir kitos technikos, šaudmenų, kuro ir materialinių vertybių, taip pat žinoti jų būklę, vadovauti jų apskaitai: instruktuoti dalinio praleidžiamojo punkto ir štabo budėtojus bei į komandiruotę išvykstančius padalinio vadus, tikrinti, ar jie aprūpinti viskuo, kas priklauso;

laiku teikti reikiamus duomenis į aukštesnį štabą;

ne rečiau kaip vieną kartą per tris mėnesius tikrinti ginkluotę, transporto prietaisų, ryšių priemones, kitą techniką ir materialines vertybes, jų būklę ir saugojimo tvarką jam pavaldžiuose padaliniuose.“

Dalinio vado pavaduotojo – „prisidėti prie bendro dalinio kovinės parengties plano sudarymo ir jo vykdymo;

vesti pratybas su karininkais ir liktiniais, taip pat mokymus ir kontrolines pratybas su padaliniais;

žinoti karininkų, liktinių ir kuopininkų dalykines ir moralines savybes;

vadovauti kūno kultūros ir sporto veiklai;

kontroliuoti pavaldžiuose padaliniuose pratybų organizavimą ir eigą, padėti padalini vadovams organizuoti ir vesti pratybas;

kontroliuoti, kad šaudymo, mokymo ir pratybų metu padaliniai griežtai laikytųsi saugos taisyklių;

vadovauti dalinio mokomosios bazės kūrimo ir tobulinimo darbams;

rūpintis padalinių aprūpinimu mokymo priemonėmis, jų apskaita ir tinkamu naudojimu;

vadovauti kandidatų į karo mokyklas ir tarnauti liktiniais atrankai;

tikrinti, kaip dalinio kariai pasiruošę dienos tarnybai ir kaip jie vykdo savo pareigas.“

Dalinio vado – „užtikrinti, kad dalinys visada būtų gerai pasirengęs atlikti kovines užduotis ir laiku jas įvykdytų, sugebėtų orientuotis ir veikti ekstremaliose situacijose, įveikti maršu didelius nuotolius;

vadovauti karių koviniam parengimui ir auklėjimui, o vykdant kovines užduotis, sumaniai vadovauti daliniui;

ruošti dalinio štabą vesti mokymus su padaliniais, pratybas su batalionų vadais ir jų pavaduotojais, tarnybų viršininkais, taip pat kontrolines pratybas su dalinio padaliniais;

vadovauti dalinio mobilizacinio plano sudarymui;

nuolat kelti padalinių kovinę parengtį, grūdinti karius fiziškai ir morališkai;

nustatyti dienotvarkę ir reikalauti jos laikytis, užtikrinti tvirtą vidaus tvarką dalinyje;

žinoti dalykines ir moralines karininkų, liktinių ir kuopininkų savybes;

vadovauti naujokų paskirstymui į padalinius, jų pasirengimui priesaikai ir prisaikdinimui, kaip nurodyta 2 priede;

tikrinti atrinktus kandidatus tarnauti liktiniais, ar tinka į karo mokyklas ir mokomąjį batalioną;

periodiškai tikrinti kovinę parengtį padaliniuose, panaudojant nustatytą kiekį ginkluotės ir technikos, įvertinti karių meistriškumą ir sugebėjimą veikti ekstremaliomis sąlygomis ir per šaudymo pratybas;

kontroliuoti ir tvirtinti savaitės valgiaraštį, stebėti ir periodiškai tikrinti gautų bei paruoštų maisto produktų kokybę, žiūrėti, ar jie visi išduodami kariams;

užtikrinti dalinyje reikiamą sanitarinio higieninio ir priešepideminio režimo priemonių vykdymą;

pasirūpinti, kad transportas, technika, šaudmenys, kuras ir kitos materialinės vertybės būtų tvarkingai saugomos ir tinkamai naudojamos, periodiškai tikrinti, kiek jų yra, kokia jų būklė ir kovinė parengtis;

tvirtinti metinius ir mėnesinius bei kasdienius technikos eksploatavimo planus; kontroliuoti, kaip jie vykdomi;

ne rečiau kaip 2 kartus per metus rengti ginkluotės, transporto ir kitos technikos apžiūrą, jos rezultatus skelbti įsakymu;

rūpintis išvengti nusikaltimų ir ypatingų įvykių, o jiems įvykus, pranešti vyresniam viršininkui, prokuratūrai, prireikus kelti baudžiamąją bylą, asmeniškai dalyvauti tiriant katastrofas, ypač susijusias su žmonių aukomis, ar kitus sunkius nusikaltimus;

nustatyti saugos priemones ir kontroliuoti darbą su technika ir šaudmenimis per pratybas, šaudymus ir mokymus;

organizuoti ir vykdyti karių ir materialinių vertybių apsaugą nuo masinio naikinimo ginklo;

vadovauti finansinei ir ūkinei dalinio veiklai;

kontroliuoti gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų bei kitų įrengimų, esančių dalinio teritorijoje, tinkamą priežiūrą ir eksploataciją;

pasirūpinti, kad dalinyje būtų nustatytos ginkluotės, šaudmenų ir kitų materialinių vertybių atsargos;

organizuoti dalinio apsaugą, kontroliuoti, kaip einama vidaus ir sargybų tarnyba ir kaip laikomi areštinėje areštuotieji;

kontroliuoti, kaip pavaldiniai laikosi aplinkos apsaugos reikalavimų dirbdami su technika, per pratybas ir kt.;

rengti tarnybose esančių materialinių vertybių, taip pat pinigų ir griežtos apskaitos dokumentų neplanuotus patikrinimus.

Dalinio vadas kiekvieną dieną leidžia daliniui raštiškus įsakymus, prireikus – atskirai kovinei parengčiai, užnugariui ir technikos tarnybai.

Dalinio vado įsakymus pasirašo dalinio vadas ir štabo viršininkas.

Atskirų tarnybų viršininkai batalione ir dalinyje eina jiems pavestas pareigas ir atsako už savo tarnybos veiklą bei tvarką pagal pareigybes, kurias nustato dalinio vadas.

Dalinio vadas tarnybų viršininkams gali papildomai pavesti ir Statute nenumatytas pareigas.“

6. Krašto apsaugos ministerija 2007-05-31 raštu Nr. 12-01-1135 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo, kad „krašto apsaugos sistema apie Juro Abromavičiaus rinktą ar surinktą informaciją apie rezonansinius nusikaltimus duomenų neturi.“ Šie duomenys neatitinka Komisijai liudijusių asmenų (V. Vilkelio, A. Paulausko) pateiktos informacijos, kad po tarnybos VSD J. Abromavičius bendradarbiavo su AOTD pareigūnais, teikė jiems savo surinktą ir turimą informaciją apie rezonansinius nusikaltimus ir įvykius (SKAT savanorių „maištą“, Bražuolės tilto sprogdinimą). Vėliau šios informacijos pagrindu AOTD parengė ir krašto apsaugos ministrui Č. V. Stankevičiui pateikė analitinę pažymą Nr. 13s (1997-01-21).

7. Remiantis Valstybės saugumo departamento rašte Nr. (67)-19-270RN-342RN Komisijai pateikta informacija, J. Abromavičius dirbo Valstybės saugumo departamento Kauno apygardos skyriaus Valstybės ekonominių pagrindų apsaugos grupės inspektoriumi, vėliau buvo paskirtas Valstybės saugumo departamento Kauno apygardos skyriaus Kontržvalgybos poskyrio inspektoriumi.

8. Atsakydamas į Komisijos 2007-01-12 raštą Nr. 219-S-04 Valstybės saugumo departamentas pateikė Komisijai J. Abromavičiaus gautos informacijos išrašus iš operatyvinių pranešimų, esančių nutrauktose operatyvinėse bylose. Taip pat Valstybės saugumo departamentas pateikė operatyvinėse bylose esamus dokumentus, susijusius su
J. Abromavičiaus veikla. Iš šios medžiagos matyti, kad J. Abromavičius, SKAT štabo viršininkas kapitonas, 1993 m. rugsėjo 29 d. pateikė raportą krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui dėl 1993 m. rugsėjo 16–22 d. įvykių SKAT Kauno rinktinėje.

9. Uždarame Komisijos posėdyje liudiję VSD pareigūnai teigė, kad
J. Abromavičius, dirbdamas VSD, aktyviai rinko ir buvo surinkęs nemažai operatyvinės informacijos ir pateikęs keletą operatyvinių pranešimų ir analitinių pažymų apie tuo metu tiriamus bei rezonansą sukėlusius nusikaltimus ir įvykius (SKAT savanorių „maištą“, Bražuolės tilto sprogdinimą), taip pat apie asmenis, vienaip ar kitaip dalyvavusius tuose įvykiuose.

10. Komisija, išnagrinėjusi turimą medžiagą ir išklausiusi liudininkų parodymus, gavo informaciją, kad 1997 m. sausio 21 d. krašto apsaugos ministrui Česlovui Vytautui Stankevičiui buvo pateikta slapta pažyma Nr.13s, kurioje nurodyta informacija, pasak liudininkų parodymų, galėjo lemti J. Abromavičiaus žūtį. Ši pažyma 1999 m. balandžio
9 d. buvo išslaptinta. Komisija susipažino su šia pažyma, tačiau joje esantys duomenys yra ikiteisminio tyrimo duomenys tiriamose baudžiamosiose bylose.

11. Apie krašto apsaugos ministrui pateiktos pažymos realizavimą ir kitas aplinkybes, susijusias su šia pažyma, bus minima aptariant Komisijai suformuluotą 8 klausimą.

12. 2007 m. sausio 23 d. posėdyje liudijusi Jūratė Abromavičienė, atsakydama į klausimą, kaip J. Abromavičius vertino kalbas, kad jis įvardijamas kaip GRU ar KGB agentas, nurodė: „Žinote, apie tuos įtarinėjimus, tai labiausiai Kauno SKAT rinktinėje daugiausiai kalbėdavo Adomonis. Jis visą laiką sakydavo, jeigu tokia kaip raganų medžiokle užsiima. Kad čia nė vieno šnipo neišsiaiškinote, panašiai ir paskui jis pradėjo jau atviru tekstu, kad reikia išsiaiškinti, kas yra Abromavičius, po miško įvykių. Tai kai mes kalbėjome su Juru, sakydavau, Jurai, tu žinai, reikia labai gerai pasiaiškinti, kas jis iš tikrųjų yra pats, nes jeigu žmogus taip nori priklijuoti etiketę kitam, tai labai įtartina, kas jis pats toksai... Juras kažkaip išsiaiškino, dėl ko jį išmetė iš tarybinės armijos ir su ginklu pasišvaistė, ir paskui už tai, būdamas Saugumo departamento darbuotojas, kai sužinojo, vis tiek kažkiek krašto apsaugą kuravo ir kai sužinojo, kad Adomonis nori vadovaujantį postą Kauno rinktinėje, tai pažįstant jį, žinant, kaip jis, kaip jis sakė, kad vienas vakaras ekstremaliom sąlygom atskleidžia, kas šalia tavęs ir su kuo tu eitum į žvalgybą, o su kuo ne. Ir matydamas to žmogaus asmenines savybes… Adomonis buvo pasidaręs net vizitinę su savo pavarde, kad jis SKAT Kauno rinktinės vadas. Juras visais galimais kanalais davė informaciją, kas tai per žmogus, kad negalima jo leisti vadovauti, tuo labiau sukarintai struktūrai. Irgi dar, jeigu tas žmogus paskui sužinojo, kad tai Juro pranešimai buvo.“5

2007 m. sausio 11 d. Komisijos posėdyje liudijusi Kristina Sūdžienė, atsakydama į klausimą, ką žino apie įsakymą nužudyti J. Abromavičių, teigė: „Stanislovas Adomonis davė įsakymą. Buvo duotas žodinis įsakymas. Tiesiogiai sau pavaldžiam kuopos vadui Romualdui Petraičiui. Šitie visi parodymai taip pat yra prokuratūrai pateikti, raštiškai protokoluoti. Petraitis buvo kviestas į prokuratūrą. Jis davė parodymus.“6

13. 2007 m. sausio 18 d. Komisijai liudijęs Egidijus Bičkauskas pateikė Komisijai 1992–1996 m. kadencijos Seimo nario Vytauto Algimanto Buinevičiaus užfiksuotus
J. Abromavičiaus parodymus: „Pas mane apsilankė mano senas pažįstamas „N“
(J. Abromavičius) ir papasakojo savo liudijimą apie savanorių maištą, prašydamas tik žinoti tikrą tiesą ir neprašydamas sau jokios pagalbos.

Norėčiau užfiksuoti tik šiuos svarbiausius momentus, nes, savaime aišku, jokio protokolo nerašėme:

1. „Iki Popiežiaus atvykimo“ (taip vadinsime šią įvykių fazę) buvo tik beveik asmeniškas J. Maskvyčio maištas, slapstantis nuo prokuratūros.

2. Tačiau pas jį buvo nuvykę Gečas, Butkevičius, Saudargas, Abišala ir Abromavičius, kuris tuo laiku dar buvo autoritetas Maskvyčiui. Taigi reikalai pradėjo krypti į „dešiniukų“ sąmokslą. „N“ žinąs, kad po perversmo Saudargas turėjo tapti KAM ministru.

3. „Po Popiežiaus atvykimo“ (taip vadinsime antrąją įvykių fazę) pas Maskvytį buvo atvykęs Patackas ir Gečas bei Abromavičius. Patackas atvežė „maištininkų“ reikalavimų tekstą, kurį apsvarstė su maištininkais ir pakoregavo. Būtent Patackas nuvežė šiuos reikalavimus į Vilnių ir į Kauną ir perdavė spaudai. Gečas pareikalavo, kad apie tai (Patacko veiklą) nebūtų pranešta Butkevičiui. Vadinasi, Patackas ir Gečas yra betarpiški šio maišto organizatoriai. Butkevičius – ne.

4. Maištininkai beveik sutiko su derybų komisijos pasiūlymu grįžti į dislokacijos vietas, bet paskutiniu momentu jų atstovas Pangonis pareikalavo susirišti su Landsbergiu. Jis turėjęs būti Kačerginėje (labai netoli nuo maištininkų būstinės). Neprisimenu pavardės namo savininko Kačerginėje. Tačiau vis dėlto Pangonis susitiko su Landsbergiu ne Kačerginėje, o Vilniuje. Todėl reikalai užsitęsė iki vakaro, nors buvo planuota apie 13 val. dienos.

Landsbergis atsakė Pangoniui labai miglotai, kad iš miško reikia išeiti, bet „reikalą“ tęsti toliau. Landsbergis yra faktiškas maištininkų įkvėpėjas.

5. Maištininkai atvažiavo į Kauną ir užėmė komendantūrą Gedimino gatvėje. Tuo laiku su jais buvo Seimo komisijos nariai Medvedevas, Pečeliūnas, Simutis, Uždavinys ir Svarinskas. Įdomu tai, kad į komendantūros pastatą galima buvo įeiti su Pečeliūno išrašomais leidimais. Viskas vyko taip, kaip aprašyta spaudoje.

6. Išėjęs iš komendantūros Abromavičius išgirdo, kad per radiją kviečiami prie maištininkų prisidėti kiti Kauno savanoriai. Tada jis perdavė per radiją ir radijo stotį „Titanikas“ „pavojaus signalą“ (neatsimenu, kaip jis tiksliai vadinasi).

7. Lojalūs savanoriai (išskyrus tik vieną Kauno kuopą) atvyko ir įsitvirtino VII forte. Tokiu būdu Kaune vienu metu veikė maištininkų štabas Gedimino gatvėje, kuris šaukė savanorius sukilti, ir jam vadovavo J. Maskvytis bei Pečeliūnas, o gal ir kiti „komisijos“ nariai, bei teisėtas ir lojalus valdžiai štabas VII forte, kuriam vadovavo Abromavičius. Kadangi faktiškai maištininkai pralaimėjo, nes jų nepalaikė lojalūs valdžiai savanoriai (išskyrus vieną kuopą), štabas buvo atkurtas Gedimino gatvėje, o maištininkai jį apleido. Abromavičius ir kiti grįžo į Gedimino gatvę.

8. 1993 m. rugsėjo 26 d. sužinojau, kad Abromavičius atleistas iš pareigų. Jis buvo priverstas parašyti pareiškimą dėl atsistatydinimo nuo spalio 1 d., bet naujas SKAT štabo viršininkas Pocius jį nušalino nuo darbo nelaukiant spalio 1 d.

Pociaus elgesys niekaip nepaaiškinamas sveiku protu. Tai reiškia, kad sąmokslas tęsiasi toliau. Tačiau, „N“ nuomone, kraujo praliejimo neturėtų būti. 1993-09-27.“7

14. Su informacija, kuri perduota Generalinei prokuratūrai ir yra ikiteisminio tyrimo medžiagoje, Komisija neturėjo galimybės susipažinti.

 

Komisija, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, daro šias išvadas:

 

J. Abromavičius, dirbdamas krašto apsaugos sistemoje, sparčiai kilo karjeros laiptais. Buvo veiklus, aktyvus, turėjo daug informacijos apie valstybėje vykdomus nusikaltimus. Apie tai kalbėjo viešai, žadėjo informuoti atitinkamas valstybės institucijas. Tęsdamas tarnybą VSD, toliau aktyviai rinko informaciją apie rezonansinius nusikaltimus ir įvykius (SKAT savanorių maištą, Bražuolės tilto sprogdinimą). Po tarnybos VSD J. Abromavičius toliau bendradarbiavo su AOTD ir kitomis teisėsaugos institucijomis, perdavė joms savo surinktą informaciją apie buvusius ir esamus KAM sistemos kariškius ir asmenis, galėjusius prisidėti prie rezonansinių nusikaltimų. Dėl to šių nusikaltimų organizatoriams tapo pavojingas ir tai galėjo lemti jo žūtį. J. Abromavičiaus nužudymą galima vertinti kaip žmogžudystę, įvykdytą teroristinės organizacijos požymių turinčios grupės asmenų, kurie turėjo ir tebeturi ryšių su kai kuriais politinių Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių), Krikščionių demokratų ir buvusios Demokratų partijos tuometiniais ir dabartiniais vadovais bei kitais šių partijų nariais.

Komisijai liudijęs Krašto apsaugos ministerijos lauko pajėgų vadas brigados generolas Arvydas Pocius tendencingai klaidino komisiją, esą J. Abromavičius buvo atleistas iš darbo už tai, kad viršijo savo įgaliojimus. Manome, kad Krašto apsaugos ministerijos lauko pajėgų vadas brigados generolas Arvydas Pocius tuo galėjo pažeminti karininko vardą.

Krašto apsaugos ministerija, informuodama, kad jų sistemos padaliniai neturi informacijos apie J. Abromavičiaus rinktą ar surinktą informaciją apie rezonansinius nusikaltimus, dėl neaiškių priežasčių nepateikė jos Komisijai.

 

 

2. Kokie buvo 1997 m. vasario 13 d. sudarytos Seimo laikinosios komisijos
J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti rezultatai; kokios priežastys ir aplinkybės lėmė šį rezultatą; kada ir kaip buvo įvertintas Komisijos atliktas darbas; kada ir kaip buvo realizuojamos Laikinosios komisijos išvados.

 

1. Komisija, rengdama išvadą apie Seimo laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti darbo rezultatus, priežastis ir aplinkybes, lėmusias šiuos rezultatus, apie Komisijos darbo įvertinimą ir išvadų realizavimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Seimo statutu ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais Seimo laikinųjų komisijų darbą, rėmėsi Seimo laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti archyvine medžiaga, Seimo plenarinių posėdžių stenogramomis ir į Komisijos posėdžius kviestų asmenų pateikta informacija ir paaiškinimais.

2. Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. VIII-108 buvo sudaryta Seimo laikinoji komisija J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti. Šio nutarimo 3 straipsnyje nurodyta, kad „Laikinoji komisija su atliktu darbu supažindina Seimą ne vėliau kaip per mėnesį nuo Komisijos sudarymo.“ Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249) nuo 1996-11-26 iki 1997-06-30 aktualios redakcijos 228 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad kontrolės arba tyrimo laikinųjų komisijų darbo trukmė – iki 6 mėnesių.

3. Lietuvos Respublikos Seimo statuto 1997 m. aktualios redakcijos 231 straipsnyje buvo reglamentuota, kad „Kontrolės arba tyrimo laikinoji komisija, atlikusi pavestą darbą, surinktus ir apibendrintus duomenis, gautas išvadas ir parengtą nutarimo projektą pateikia Seimui. Dėl kontrolės arba tyrimo laikinosios komisijos nagrinėto klausimo Seimo posėdyje priimamas nutarimas.“

4. Vadovaujantis Seimo archyvui pateikta medžiaga, nustatyta, kad Komisija iš viso surengė 13 posėdžių, iš kurių aštuonis – 1997 m., vieną – 1998 m. ir du 1999 m.
1997 m. pateikti 8 posėdžių protokolai, o posėdžių, vykusių 1997 m. gegužės 5 d.,
1997 m. gegužės 19 d. ir 1997 m. spalio 15 d., yra tik darbotvarkės. Gegužės 5 d. ir gegužės 19 d. darbotvarkės analogiškos, todėl manytina, kad planuoti posėdžiai galėjo neįvykti. Kitų duomenų, patvirtinančių, kad šie posėdžiai įvyko, nėra pateikta. Komisija savo posėdžiuose išklausė Valstybės saugumo departamento direktoriaus Jurgio Jurgelio, generalinio prokuroro pavaduotojo Artūro Paulausko, Vidaus reikalų ministerijos Organizuotų nusikaltimų tyrimų tarnybos vyr. komisaro Benedikto Lazutkos, komisaro inspektoriaus V. Pogarelskio, Krašto apsaugos ministro Česlovo Vytauto Stankevičiaus, Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro K. Šalkausko, Valstybės saugumo departamento skyriaus viršininko L. Petronio, Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pavaduotojo Andriaus Tekoriaus, generalinio prokuroro Vlado Nikitino, vidaus reikalų ministro Vidmanto Žiemelio, Krašto apsaugos ministerijos Antrojo departamento vadovo Mindaugo Ravinsko, Krašto apsaugos ministerijos Antrojo departamento skyriaus viršininko Virginijaus Vilkelio, Seimo nario Egidijaus Bičkausko, Seimo nario Česlovo Juršėno, Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio, Seimo nario Audriaus Butkevičiaus pateiktą informaciją ir paaiškinimus. Komisija išnagrinėjo raštu pateiktą Generalinės prokuratūros, Vidaus reikalų ministerijos Vadovybės apsaugos departamento, Valstybės saugumo departamento, Krašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informaciją.

5. Laikinoji komisija 1997 m. parengė 9 raštus ir gavo 11 raštų; 1998 m. parengė 7, gavo 6, 1999 m. parengė 2, gavo 3.

6. 1997 m. balandžio 3 d. Seimo plenariniame posėdyje buvo pateikta Laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti informacija. Ją pateikė Komisijos pirmininkas Sigitas Kaktys. Informacija buvo tokio turinio: „Politikai įvairiai vertino Komisijos sudarymo aplinkybes, jai keliamas užduotis. Trumpai norėčiau pasakyti, kad
R. Rastauskienė, pavyzdžiui, sakė, jog šios bylos tyrimas neįvyks laisvai ir viskas nebus ištirta iki galo. Č. Juršėnas sakė, kad tai yra politinė žmogžudystė, ir Seimo sudarytos Laikinosios komisijos garbės reikalas viską nuodugniai ištirti ir surasti siūlo galą, vedantį į kai kurių politikų kabinetus. A. Butkevičius sakė, kad Seimo komisijos yra skirtos „numuilinti“ visą reikalą. Komisijoje paprastai esti žmonės, kurie suinteresuoti, kad byla turėtų politinį arba atvirkščiai – tik kriminalinį atspalvį. O A. Akstinavičius sakė, kad motyvas, jog ji padės teisėsaugos institucijoms, yra juokingas. Jo įsitikinimu, tokia komisija tik trukdys įsigilinti į darbą, bus tik daugiau painiavos.

Jūsų dėmesiui yra pateikta informacija. Jinai, man atrodo, nuosekliai atspindi, kiek Komisija padarė. Ji parengta vadovaujantis Generalinės prokuratūros suvestine medžiaga, taip pat iš kitų specialiųjų tarnybų gauta medžiaga. Įvyko aštuoni komisijos posėdžiai, jų metu mes išklausėme tarpžinybinės darbo grupės, vadovaujamos generalinio prokuroro pavaduotojo A. Paulausko, kitų specialiųjų tarnybų, t. y. Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės saugumo departamento, Krašto apsaugos ministerijos vadovų informaciją. Vyko įvairūs individualūs pokalbiai su šių ir kitų institucijų vadovais, politikais. Kaip matote, pažymoje yra paminėta, kad mes kalbėjomės ir su E. Bičkausku, taip pat su Č. Juršėnu,
V. Landsbergiu, A. Butkevičiumi.

Norėčiau pasakyti, kad Komisija, deja, negalėjo išgirsti reikšmingo ir, man atrodo, svarbaus Seimo nario S. Buškevičiaus žodžio. Neišgirdo dėl to, kad jis pats nesiteikė atvykti. Keturis kartus mes kvietėme, ir Seimo narys negalės pasakyti, kad jis nebuvo kviečiamas. Taip pat neatvyko ir generalinis prokuroras V. Nikitinas, tačiau aš jo neteisiu, nes iš esmės visuose Komisijos posėdžiuose dalyvavo generalinio prokuroro pavaduotojas.

Man, kaip Komisijos pirmininkui, teko bendrauti ir atskirai kalbėtis su įvairiais pareigūnais, kadangi vien tik Komisijos posėdis negalėjo aprėpti visos problematikos. Pažymoje yra pateikta ir įvairios medžiagos, kurią yra gavusi Seimo komisija, t. y. ir iš Generalinės prokuratūros, iš Valstybės saugumo departamento, iš Vidaus reikalų ministerijos, iš Krašto apsaugos ministerijos. Suvestinėje yra pažymėta, kad negauta informacijos apie ginkluotės, šaudmenų ir sprogmenų apskaitą Savanoriškojoje krašto apsaugos tarnyboje, tačiau šiandien ši pažyma Komisiją pasiekė. Yra tokia, ir jeigu kils Seimo nariams kokių nors klausimų, aš galėčiau į juos atsakyti.

Šiandien mus pasiekė dar viena pažyma dėl asmenų, kurie yra minimi byloje ir su kuriais atliekami kažkokie tardyminiai ar operatyviniai veiksmai, t. y. jų buvimas Seime, lankymasis pas politikus. Tokią pažymą aš šiandien gavau iš apsaugos tarnybos.

Komisijos darbo problemos yra nurodytos dvi, nors smulkesnių buvo ir daugiau. Viena iš jų – kad Statute nėra apibrėžti laikinosios komisijos įgaliojimai, ir aš tikiu, kad Seimas nepratęs tų įgaliojimų toliau. Tačiau jeigu taip būtų, tai reikalingas specialus Seimo nutarimas dėl Komisijos darbo reglamento, kad mes žinotume, ką ir kaip daryti. Įstatymas taip pat neapibrėžia laikinosios komisijos darbo funkcijų, t. y. į ką ir kaip mes turėtume orientuotis – į informacijos išklausymą ar kokius nors konkrečius tyrimo veiksmus. Aišku, mes tardymo ar kitų veiksmų neatlikome, bet vis dėlto yra darbas ir su dokumentacija. Kaip matote, Komisija gavo slaptų dokumentų ir dabar turės nemažą naštą. Apie čia minimą informaciją, apie tyrimo eigą aš daug nenorėčiau kalbėti. Minėjau apie sudarytą tarpžinybinę darbo grupę, taip pat prie Saugumo departamento Kauno apygardos skyriuje yra suformuota operatyvinė grupė, atitinkamai prie Vidaus reikalų ministerijos sudaryta darbo grupė ir yra nurodyti įvairūs pavedimai, darbai, operatyviniai veiksmai, kuriuos tam tikros institucijos atliko. Taip pat yra nurodytos versijos, kurios yra iš tardymo kvotos arba suformuluotos prokuratūros. Tam tikros žinybos vertina šiek tiek kitaip, galbūt specifiškiau arba specialiau, tiek Vidaus reikalų ministerija, tiek Saugumo departamentas, kaip minėjau, turi atskiras užduotis ir nagrinėja atskiras versijas.

Toliau apie tai, kas buvo daryta, aš irgi nenoriu dėstyti, čia yra gana nuoseklu arba tiesiog galima ir paklausti. Norėčiau pakalbėti apie Komisijos išvadas, kurios buvo padarytos. Manau, pirmoji išvada yra apibendrinta, aiški visiems Seimo nariams, bet Komisija turėjo konstatuoti, kad žūties aplinkybių tyrimas tebetęsiamas, nusikaltimas iki šiol neišaiškintas.

Antroji išvada. Tiriant šią bylą buvo atnaujintos kai kurios sprogdinimo bylos, tai yra geležinkelio per Bražuolės upelį sprogdinimo byla, ji gal neatnaujinta, bet ji gavo postūmį, taip pat sprogimas geležinkelyje tarp Bagotosios ir Alksnėnų stotelių. Yra trečioji išvada apie tai, kad tiriant bylą kai kurie su ja susiję įvykiai išskirti į atskiras bylas, tai ne tik pagal Baudžiamojo kodekso 73 straipsnio pirmąją dalį „Valstybės paslapties atskleidimas“, bet galbūt bus išskirtos ir kitos bylos, kaip dažnai būna tokiose sudėtingose bylose.

Ketvirtoji išvada – dėl J. Abromavičiaus žūties aplinkybių. Mes konstatuojame, kad tyrimas teisėsaugos institucijų vykdomas nuosekliai, tačiau matome, kad tyrimo pradžioje tarp prokuratūros ir kitų specialiųjų tarnybų nebuvo reikiamos koordinacijos, buvo pastebima žinybiškumo elementų. Kai kuriais atvejais nevykdomi, nesant pavedimo raštu, Generalinės prokuratūros žodiniai pavedimai. Vidaus reikalų ministerijoje, Valstybės saugumo departamente, netgi Komisijoje buvo ginčijamasi dėl to, kas daroma, tačiau jeigu klaustumėte detaliau, galima būtų pakalbėti, jeigu norėtumėte.

Penktoji išvada. Matome, kad stokojama specialiųjų tarnybų operatyvumo, darbo intensyvumo. Daugiausia mes čia minime pirotechninę ekspertizę. Ekspertizės išvada gauta tik kovo 4 dieną ir Komisija niekaip nesuprato, kaip sunku yra parinkti automobilį susprogdinti arba kaip sunku sutvarkyti dokumentus, kad tai galėtų atlikti ir panašiai. Daiktinis įrodymas pateiktas tik vasario 12 dieną, t. y. atrasta virvutė, ir dar neaišku, ar jinai susijusi, ar ne, bet vis dėlto, manome, jos ekspertizė galėjo būti padaryta ir anksčiau.

Šeštoji išvada. Šiuo metu byloje negauta duomenų, ką Komisija atsako tiems politikams arba tiems, kurie šitą bylą sieja su politika, apie organizuotas politines jėgas, politines organizacijas, galbūt turėjusias įtakos J. Abromavičiaus susprogdinimui.

Kita išvada. Konstatuojame, kad gauta medžiaga iš Valstybės saugumo departamento ir Vidaus reikalų ministerijos rodo, jog Savanoriškojoje krašto apsaugos tarnybos sistemoje pasitaiko ginklų, šaudmenų, sprogmenų dingimo, jų pardavimo atvejų, kai kurie SKAT’o pareigūnai užsiima šios srities nusikalstama veikla. Mes nekaltiname SKAT’o kaip sistemos, bet iš operatyvinių duomenų matome, kad vis dėlto tarp visų kitų ginklų arba sprogmenų patekimo apskritai į nusikaltėlių rinką šaltinių yra ir šitas.

Kita išvada yra svarbi ir manome, kad tai yra labai didelė blogybė – specialiųjų tarnybų blogas darbas su slaptais ir visiškai slaptais dokumentais. Yra nesilaikoma nustatytų ir patvirtintų raštvedybos taisyklių, t. y. kai dokumentai patenka į viešumą ir paskui įvairiai interpretuojami, traktuojami, juos nešiojasi netgi įvairūs darbuotojai, išneša iš savo darbo vietų ir paskui netgi žurnalistai naudojasi ta medžiaga. Tai yra blogai, tai kenkia valstybės prestižui, geram valstybės įvaizdžiui ir šito neturėtų būti.

Kita išvada. Manome, kad būtina gerinti operatyvinių ir slaptųjų tarnybų darbą. Netoleruotina, kai asmuo, komisija yra kelių tarnybų informacijos šaltinis. Specialiosios tarnybos mano, kad tai yra gerai, tačiau mes manome, kad gali būti prielaida, dėl ko vienas žmogus, būdamas kelių institucijų, žinybų šaltinis, gali tada turėti joms įtakos, gali formuoti tam tikrą nuomonę ir paskui dėl to gali būti ir panašių aplinkybių. Krašto apsaugos ministerijoje (pažymėjome atskirai) būtina stiprinti kontržvalgybos ir imuniteto (o Valstybės saugumo departamente ypač matome iš Bajorino atvejo ir išskirtos atskiros bylos) tarnybų darbą. Apie tai galima būtų kalbėti detaliau, bet nėra laiko. Atskirai pažymėjome, jog yra padidėjęs kai kurių operatyvinių darbuotojų suinteresuotumas renkant tai žinybai nebūtiną slaptą informaciją be specialaus pavedimo. Tai iš tikrųjų yra rimta ir galima įvardyti konkrečiu faktu, t. y. informacijos rinkimas apie Lietuvos kariuomenės, pavyzdžiui, Kauno apygardoje, dislokavimą, apie jų mobilizacines galimybes ir visa kita. Be to, kad kitų kraštų specialiosioms tarnyboms šita informacija būtina, Komisijai neaišku, kodėl šita medžiaga ir kokiais tikslais renkama. Taip pat manome, kad būtina nustatyti režimų sistemą, kada ir kaip viena žinyba teikia kitai informaciją. Akivaizdus yra nevienodas informacijos vertinimas, įslaptinimas arba tos medžiagos neįslaptinimas ir atvirkščiai. Dėl to netolygumo paskui kyla įvairių (susijusių su šitais slaptais arba visiškai slaptais dokumentais) vertinimų ir galimybių patekti į spaudą ar kitur. Manome, kad reikėtų atkreipti Vyriausybės dėmesį į leidimų elektros ryšių, mobiliųjų telefonų tinklams kurti išdavimo tvarką. Iš dalies tai jau yra daroma. Operatyvinės veiklos įstatymas, Radijo ryšio įstatymas bus priimamas, ir manome, kad šiuo metu esanti tvarka, kai licencijos „Omnitel“, „Bitei GSM“ dar yra neišduotos (yra tik laikini leidimai), leidžia šitą sritį sutvarkyti, kad tie, kurie norės kurti mobiliųjų telefonų tinklus, turės numatyti ir patys savo lėšomis įrengti tam tikrą įrangą, kad operatyvinės tarnybos galėtų pasinaudoti galimybe, kai yra įvairūs (kaip šiuo atveju) nusikaltimai. Taip pat atkreipiame vidaus reikalų ministro V. Žiemelio dėmesį į padėtį tiriant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas ir įvykius po sprogimo. Nenormalu, kad šis darbas užsitęsia, kaip ir šituo atveju, jį atlieka ekspertai, neturėdami net specialios laboratorijos. Jų krūvis yra gana didelis ir jiems daug ko reikia, bet apie tai galbūt galima kalbėti atskirai. Taip pat atkreipiame (jau dabar aišku – kieno) generalinio prokuroro K. Pėdnyčios dėmesį, kad dėl neperduotų teismams jau ištirtų sprogdinimų bylų atsiranda nepagrįstų politinių vertinimų, t. y. dėl Kryžkalnio paminklo susprogdinimo, sprogimų arba tokių sprogimėlių (…) ir LDDP mitingų vietose Kaune, Šiauliuose. Neaišku, kas sprogdina, kas užsako, bet triukšmas kyla didelis, vertinimai irgi įvairūs, ir manome, kad jeigu tai netrukdo įvairių sprogdinimų šiuo metu atliekamam operatyviniam tyrimui, tai šitos bylos turi patekti į teismą, turi būti svarstomos, tada mažiau būtų tokių politinių insinuacijų. Bylą tiriantys pareigūnai pažymi, kad politinio spaudimo valstybės politikai ar pareigūnai nedarė, taip pat Seimo sudaryta Laikinoji komisija irgi nedarė. Tiriant J. Abromavičiaus žūties aplinkybes persipina kai kurių žmonių veiklos kriminaliniai, politiniai, specialiųjų tarnybų veiklos atskiri ypatumai, todėl Komisijos vertinimas rodo visą šių aplinkybių spektrą. Komisijos darbą toliau tikslinga tęsti, manome, tik paaiškėjus šioje byloje naujoms aplinkybėms dėl valstybės politikų ar pareigūnų dalyvavimo tiesiogiai nusikalstamoje arba susijusioje su ja veikloje. Tai tiek trumpai.“

Šiame posėdyje Komisijos pirmininkas, atsakydamas į klausimą, pažymėjo: „Šiandien nėra atsakymo, aš manau, jog šio atsakymo niekas nesitiki, kad jis galėtų būti toks, bet yra papildomai padaryta daug darbo. Kad Komisija nedavė pagrindinio atsakymo, kaip jūs norėtumėte, ką padarysi, aš kitaip vertinti negaliu, tik kaip neištirta, sakykim, kad neatsakyta į tą klausimą.“8

Šio Seimo posėdžio pirmininkas priminė, kad pagal 230 ir 231 Seimo statuto straipsnius dėl kontrolės arba tyrimo laikinosios komisijos nagrinėto klausimo Seimo posėdyje priimamas nutarimas, ir pasiūlė Komisijai „apsispręsti ir pasiūlyti Seimui tolesnius sprendimo būdus. Ar Komisija toliau turi tęsti darbą, ar Komisija turi baigti darbą ir pateikti tokiu atveju nutarimą, ir siūlyti Seimui priimti kažkokias išvadas. Bet šiandien to nedarom. Lauksim iš jūsų tolesnės informacijos“.9

7. Seimo nutarimo projektas dėl Seimo laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti išvadų Seime nebuvo užregistruotas.

8. 1997 m. spalio 16 d. Seimo posėdyje laiku, skirtu Seimo narių pareiškimams, Seimo narys Sigitas Kaktys, remdamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1997 m. aktualios redakcijos) 95 straipsnio nuostata, numatančia, kad „Kiekvienos dienos vakarinio posėdžio paskutinės 20 minučių skiriamos Seimo narių pasisakymams dėl svarbių valstybės problemų. Tai transliuojama per valstybės radiją“, kreipėsi į Seimą pateikdamas Komisijos informaciją: „Baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-002-97 „Dėl
J. Abromavičiaus 1997 m. sausio 31 d. žūties aplinkybių tyrimo“, atlikus pirminę ir papildomas įvykio vietos apžiūras, teismo medicininę, pirotechninę, trasologines ekspertizes, apklausus liudytojus, atlikus tardymo eksperimentą, taip pat pritaikius operatyvines priemones, šiuo metu nustatyta: nužudant panaudotas sprogmuo, jo pritvirtinimo prie J. Abromavičiaus automobilio „Volkswagen Passat“ laikas ir vieta, sprogdinimo mechanizmas, asmenys, kurie gali būti įtariami turėję priežasčių organizuoti J. Abromavičiaus nužudymą ir jį įvykdyti. Šiuo metu trūkstant tiesioginių įrodymų konkretiems asmenims pareikšti kaltinimus, tardymo ir operatyviniai veiksmai tęsiami, nuolatos organizuojami prokuratūros, Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato ir Valstybės saugumo departamento Kauno apygardos skyriaus pareigūnų, dalyvaujančių tardymo grupėje, pasitarimai, analizuojama gauta operatyvinė informacija ir derinami tolesni veiksmai.

Išvados. Komisija pažymi, kad:

1. J. Abromavičiaus nužudymas – tai kryptingai suplanuota, iš anksto parengta, profesionaliai įvykdyta akcija.

2. J. Abromavičiaus tyčinio nužudymo aplinkybės ištirtos dar ne visos. Nusikaltimas lieka neišaiškintas, nusikaltimą įvykdę asmenys nenustatyti.

3. Nerezultatyviam tyrimui įtakos turėjo:

3.1. Tardymo grupės, atlikusios šioje byloje pirminius neatidėliotinus tardymo veiksmus bei įvykio vietos apžiūrą, veiksmų neišbaigtumas, koordinacijos ir tyrimo kryptingumo stoka.

3.2. Operatyvinių tarnybų tam tikrų veiksmų derinimo stoka, žinybiškumas.

3.3. Operatyvinių tarnybų, prokuratūros, Vidaus reikalų ministerijos tarnybų vadovų iniciatyvumo stoka mobilizuojant savo tarnybas kryptingai ir nuosekliai ieškoti informacijos apie nusikaltimo organizatorius ir vykdytojus.

3.4. Silpna specialiųjų ekspertizių tyrimo bazė, nevisiškai panaudotos specialistų žinios, jų silpnas pasiruošimas dirbti sudėtingomis sąlygomis.

4. Tiriant nusikaltimą Generalinės prokuratūros, Valstybės saugumo departamento vadovai neišvengė išankstinio įvykio vertinimo, visuomenės nuomonės formavimo. Tai sudarė prielaidas politizuoti tyrimo aplinkybes, formuoti niekuo nepagrįstus kaltinimus kai kurioms organizacijoms bei asmenims.

Pasiūlymai:

1. Būtina įkurti sprogdinimų ir sprogmenų, šaunamųjų ginklų panaudojimo nusikalstamiems tikslams, organizuotų nusikaltimų prieš valstybines, teisėsaugos institucijas tyrimo specializuotas grupes, dirbančias apygardose ir turinčias pakankamą kvalifikaciją.

2. Prie Vidaus reikalų ministerijos būtina įkurti specializuotą, aprūpintą šiuolaikine įranga specialių ekspertizių laboratoriją.

3. Laikinajai komisijai pavestas nusikaltimo dėl J.Abromavičiaus žūties aplinkybių tyrimas netikslingas.

4. Tolesnę teisėsaugos institucijų veiklos, tiriant šią bylą, kontrolę perduoti Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetams.

5. Komisija siūlo išvadas ir pasiūlymus aptarti Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei.

Papildomai norėčiau pasakyti:

1. Komisija mano, kad teisėsaugos institucijų tardymo ir operatyviniai veiksmai tęsiami iš inercijos.

2. Komisija netiki, kad nusikaltimas bus greitai išaiškintas, įvardija priežastis, kodėl, jos manymu, taip yra. Taip pat pabrėžia, kad nusikaltimo tyrimo pradžioje Generalinės prokuratūros ir, kaip minėjau, Valstybės saugumo departamento vadovai neišvengė dviprasmiškų vertinimų, išprovokavo kaltinimus įvardintiems pareigūnams ir asmenims. Dėl šio politizavimo net teko Seimui įkurti specialią laikinąją tyrimo komisiją.

Taip pat kartu Komisija siūlo, ką šiuo metu aktualu ir būtina daryti valstybės mastu, nes sprogdinimams, organizuotam nusikalstamumui galo nematyti. Netgi turime konstatuoti tam tikrą teisėsaugos institucijų bejėgiškumą. Tuo Seimo laikinoji komisija savo, kaip Seimo detektyvų, darbą baigė.“10

9. Po čia pateiktos Komisijos informacijos nebuvo pateiktas Seimui Seimo nutarimo projektas dėl Laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti išvadų. Toks nutarimo projektas nebuvo pateiktas iki 1996–2000 m. Seimo kadencijos pabaigos.

 

Komisija, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, daro šias išvadas:

 

Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. VIII-108 „Dėl laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti sudarymo“ sudaryta komisija surengė 13 posėdžių, iš kurių 1997 m. – aštuonis, 1998 m. – vieną, 1999 m. – du. Pateikti 11 posėdžių protokolai, o trijų posėdžių numatytos tik darbotvarkės.

J. Abromavičiaus žūties aplinkybės daugiausia nagrinėtos šiam tikslui sudarytoje Laikinojoje komisijoje J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti (Komisijos pirmininkas – Sigitas Kaktys). Komisija dirbo 1997 m., jų pabaigoje pateikė pranešimą, tačiau 1998–1999 m. Komisijos darbas buvo fragmentiškas, o 2000 m. darbas nevyko Seimui nepateikus galutinių išvadų ir nutarimo projekto dėl Komisijos veiklos pabaigos.

1997 m. spalio 16 d. Seimo posėdyje laiku, skirtu Seimo narių pasisakymams, Seimo narys Sigitas Kaktys, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Seimo statuto 95 straipsnio nuostata, kreipėsi į Seimą, pateikdamas informaciją apie Komisijos darbą.

Seimo 1997 vasario 13 d. nutarimu sudaryta komisija J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti veikė formaliai ir paviršutiniškai. Savo veikloje netgi nesiekė išsiaiškinti ir atsakyti į pateiktus Seimo klausimus, nepateikė Seimui jokių išvadų ir net neįregistravo Seimo nutarimo projekto. Todėl ši komisija Seimo pavestos funkcijos neįvykdė, o jos sudarymas ir veikla vertintina tik kaip to meto formali politinė viešųjų ryšių akcija. Išanalizavus netgi formaliai ir neatsakingai dirbusios Komisijos dokumentus, nustatyta, kad jau tuo metu ši komisija konstatavo, jog
„J. Abromavičiaus nužudymas – tai kryptingai suplanuota, iš anksto parengta, profesionaliai įvykdyta akcija“. Tačiau Komisija nepakankamai naudojosi ir nepakankamai siekė pasinaudoti parlamentinės kontrolės suteiktomis galimybėmis tirti nusikaltimo neišaiškinimo priežastis, taip pat nepakankamai tyrė neigiamus politinio suinteresuotumo dėl nusikaltimo neištyrimo veiksnius, nors jau tuo metu ir viešojoje informacijoje buvo minimos politikų pavardės, galbūt susijusios su
J. Abromavičiaus žūtimi ir kitų rezonansinių nusikaltimų padarymo politine motyvacija, priežastimis ir pasekmėmis. Būtent šios aplinkybės ir lėmė 1997 m. vasario 13 d. sudarytos Seimo laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti neveiklumą, darbo paviršutiniškumą ir Seimo pavedimo neįvykdymą.

 

3. Kuriuose Seimo struktūriniuose padaliniuose buvo nagrinėjamos
J. Abromavičiaus žūties aplinkybės ir kokie šio nagrinėjimo rezultatai.

 

1. Komisija, siekdama atsakyti į šį klausimą, išanalizavo Seimo laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto Seimo archyvui pateiktą medžiagą ir susipažino su Seimo plenarinių posėdžių stenogramomis.

2. 1991–1993 m. SKAT Kauno rinktinės savanoris, štabo viršininkas, kapitonas, 1996 m. balandžio–spalio mėnesiais Valstybės saugumo departamento Kauno apygardos skyriaus operatyvinis darbuotojas, vėliau UAB „Asista“ vadovas Juras Abromavičius žuvo 1997 m. sausio 31 d. Kaune, Kuršių gatvėje sprogus po automobiliu pritvirtintam sprogmeniui.

3. Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, 1997 m. vasario 7 d. išklausęs Valstybės saugumo departamento, Generalinės prokuratūros ir Krašto apsaugos ministerijos vadovų informaciją apie J. Abromavičiaus žuvimo aplinkybių tyrimo eigą, sutartinai nutarė siūlyti sudaryti laikinąją Seimo tyrimo komisiją šioms aplinkybėms ištirti.

4. Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. VIII-108 buvo sudaryta Laikinoji komisija J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti. Ši komisija dirbo iki 1996–2000 m. Seimo kadencijos pabaigos.

5. 1997 m. spalio 16 d. Seimo plenariniame posėdyje Laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti pirmininkas Sigitas Kaktys paskelbė, kad „Seimo laikinoji komisija savo, kaip Seimo detektyvų, darbą baigė.“11

6. Reaguojant į tokį Laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti pirmininko pareiškimą, 1997 m. gruodžio 1 d. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje buvo iškeltas klausimas dėl tolesnio J. Abromavičiaus žūties tyrimo. Buvo pasiūlyta, vykdant parlamentinę kontrolę, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, kaip Laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti iniciatoriui ir tarsi reikalų perėmėjui, toliau kontroliuoti J. Abromavičiaus žūties tyrimą. Komiteto pirmininkas Juozapas Algirdas Katkus pažymėjo, kad to daryti nereikia, nes visų pirma Komisijos pirmininkas turi pateikti Seimui ataskaitą, nes Seimas priėmė nutarimą įsteigti Laikinąją komisiją. Komiteto pirmininkas pažymėjo, kad jei bus tikslinga, ateityje kontroliuos J. Abromavičiaus žūties tyrimą.

7. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas iki 1996–2000 m. kadencijos pabaigos nebekėlė klausimo dėl J. Abromavičiaus žūties tyrimo kontrolės.

8. Laikinoji komisija J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti nepateikė Seimui nutarimo dėl šios komisijos išvadų, todėl oficialiai Komisijos darbas nenutrūko iki 1996–2000 m. kadencijos pabaigos. Paskutinis Komisijos posėdis įvyko 1999 m. kovo 29 d. 2000 m. Komisija nė karto neposėdžiavo, bet Komisijos pirmininkas dėl J. Abromavičiaus žūties aplinkybių tyrimo eigos 2000-02-17 raštu Nr. 230-08-01 yra kreipęsis į Generalinę prokuratūrą, 2000-02-17 raštu Nr. 230-08-03 – į Valstybės saugumo departamentą ir 2000-02-17 raštu Nr. 230-08-02 – į Vidaus reikalų ministeriją dėl J. Abromavičiaus žūties aplinkybių tyrimo eigos.

 

Komisija, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, daro šias išvadas:

 

Komisijos duomenimis, J. Abromavičiaus žūties aplinkybės buvo du kartus nagrinėjamos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete: 1) inicijuotas Laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti sudarymas; 2) konstatuota, kad darbą turi tęsti sudaryta komisija.

Komisijos nuomone, Laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti pirmininkas Sigitas Kaktys, neinformavęs komisijos narių, savo iniciatyva domėjosi bylos tyrimu jį atlikusiose institucijose.

Iš pateiktos medžiagos galima konstatuoti, kad Komisijos išvados Seimui pateiktos nebuvo. Dėl to tyrimas nebuvo baigtas ir pasitvirtino anksčiau Komisijos narių pasakyti žodžiai: „Byla ištirta nebus.“

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto 1996–2000 m. atliekama parlamentinė kontrolė šiais klausimais buvo nepakankama.

Tuometinė Seimo vadovybė nesiėmė jokių priemonių, kad būtų įgyvendintas Seimo nutarimas, ir dėl to J. Abromavičiaus žūties tyrimo eigos problemos nebuvo nagrinėjamos.

 

4. Ar buvo atvejų, kai teisėsaugos institucijų pareigūnams, tiriantiems J. Abromavičiaus žūties aplinkybes, buvo bandoma, pažeidžiant Konstituciją, daryti poveikį; jeigu taip, tai koks buvo to poveikio pobūdis ir kas jį darė.

 

1. Komisijai VSD pareigūnai pateikė 1996–2000 m. kadencijos Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio 2000 m. spalio 17 d. rašto, adresuoto generaliniam prokurorui Kaziui Pėdnyčiai, kopiją. Vytautas Landsbergis rašė: „Esu gavęs informacijos, kad kai kurie VSD pareigūnai neteisėtai prievartauja piliečius, reikalaudami duoti „parodymus“, neva Seimo Pirmininkas ir Seimo narys V. Landsbergis yra užsakęs Bražuolės tilto sprogdinimą ir
J. Abromavičiaus nužudymą. Vienas tokių atvejų turi konkrečių bruožų bei duomenų. Kauno apylinkėse gyvenantis pil. Dudėnas (atrodo, buvęs savanoris) buvo prievartaujamas VSD darbuotojo „Raimio“, kuris jam paliko savo telefonų numerius (...). Prašau Jūsų tirti šios veiklos faktus ir inicijuoti baudžiamąją bylą.“

2. Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis šį raštą išsiuntė kaip Seimo Pirmininkas, t. y. raštas parašytas ant Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko blanko. Tačiau minėtas raštas neužfiksuotas Seimo Pirmininko siunčiamų dokumentų registre. Vadovaujantis Lietuvos archyvų generalinės direkcijos 1994 m. sausio 14 d. įsakymu
Nr. 7 „Dėl Raštvedybos taisyklių tvirtinimo“, Seime 2000 m. galiojo 1999 m. spalio 28 d. Seimo kanclerio Jurgio Razmos patvirtinta bylų nomenklatūra, kurioje numatyta, kad Seimo Pirmininko sekretoriate turi būti pildomas siunčiamų dokumentų registracijos žurnalas (saugomas 10 metų). Toks registracijos žurnalas Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio sekretoriate buvo pildomas, bet minėtas raštas Siunčiamų dokumentų registracijos žurnale neįrašytas. Šio rašto nėra ir Seimo Pirmininko susirašinėjimo su įstaigomis ir organizacijomis byloje.

3. Kaip matyti iš Generalinės prokuratūros 2007-03-19 (Nr.8.2-794(01) Komisijai pateiktos 2000 m. lapkričio 6 d. generalinio prokuroro pavaduotojo Kęstučio Betingio atsakymo Vytautui Landsbergiui kopijos Nr.8/2-02-1375, atsakyme jis informavo, kad Generalinėje prokuratūroje atliktas patikrinimas dėl 2000-10-17 paklausimo apie valstybės saugumo departamento pareigūnų veiksmus. Asmuo, pavarde Dudėnas, kaip nurodyta Vytauto Landsbergio rašte Generalinei prokuratūrai, Generalinės prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento pareigūnams nežinomas. Generalinės prokuratūros pavedimu Valstybės saugumo departamento pareigūnai, tikrindami operatyvinę informaciją, bendravo su Mykolu Dūdoniu. Pagirių kaimo gyventojas savanoris Mykolas Dūdonis Generalinės prokuratūros pareigūnams kategoriškai paneigė, neva tai Valstybės saugumo departamento pareigūnai vertė jį apkalbėti Vytautą Landsbergį ar kitus asmenis. Tai patvirtino ir kita patikrinimo metu surinkta medžiaga. Patikrinimo metu taip pat negauta jokių kitų duomenų apie geležinkelio tilto per Bražuolę susprogdinimo bei
J. Abromavičiaus tyčinio nužudymo aplinkybes tiriančių pareigūnų kokius nors neteisėtus veiksmus.

4. Valstybės saugumo departamente, tiriant J. Abromavičiaus nužudymą ir tilto per Bražuolę sprogdinimą, buvo fiksuoti keleto asmenų, susijusių su politine partija Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriais), bandymai sekti bylos tyrimo eigą, išsiaiškinti Algirdo Petrusevičiaus sulaikymo pagrindus ir tikslus, surinkti informaciją apie bylą nagrinėjančius teisėjus ir net apie nusikalstamos veikos imitacijos modelio taikymą.

5. Komisijai 2007 m. vasario 13 d. liudijusių VSD pareigūnų parodymuose (posėdžio stenograma su žyma „Riboto naudojimo“) ir kitoje medžiagoje, saugomoje pas vyr. specialistę, atsakingą už įslaptintos informacijos administravimą Seimo kanceliarijoje, nurodoma, kad tyrimo veiksmus atliekančius pareigūnus įvairiais būdais buvo bandoma pagąsdinti, pvz., perduodant įspėjimus arba net po to, kai buvo suaktyvinti
J. Abromavičiaus nužudymo tyrimo veiksmai, į Valstybės saugumo departamento Kauno apygardos skyriaus kiemą įmetant užtaisytą granatsvaidį. Apie tokius ir kitus bandymus paveikti ir grasinti J. Abromavičiaus žūties ir kitų rezonansinių nusikaltimų tyrimą atliekantiems pareigūnams buvo informuoti ir apie juos žinojo baudžiamųjų bylų tyrimą atliekantys ir jam vadovaujantys Generalinės prokuratūros pareigūnai.

6. Komisijai liudijusių teisėsaugos institucijos pareigūnų nuomone, bet koks politikų bandymas domėtis ikiteisminio tyrimo medžiaga ar konkretų ikiteisminį tyrimą atliekančiais asmenimis sukelia teisėsaugos institucijos pareigūnams papildomą įtampą.

 

Komisija, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, daro šias išvadas:

 

Komisija pažymi, kad jai nesuteikti įgaliojimai vertinti, ar teisėsaugos institucijų pareigūnams, tiriantiems J. Abromavičiaus žūties aplinkybes, buvo bandoma daryti poveikį pažeidžiant Konstituciją.

Komisija nustatė, kad buvęs Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis neteisėtu, nustatyta tvarka Seimo Pirmininko siunčiamų dokumentų registre neregistruotu raštu, surašytu ant Seimo Pirmininko blanko, t. y. kreipdamasis ne savo asmeniniu vardu, nurodė prokurorams inicijuoti baudžiamąją bylą VSD pareigūnams, atliekantiems tyrimą dėl Bražuolės tilto susprogdinimo ir
J. Abromavičiaus nužudymo.

Kai kurie politinės partijos – Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) buvusieji ir dabartiniai vadovai siekė ir tebesiekia daryti poveikį teisėsaugos institucijoms ir pareigūnams, kurie tyrė J. Abromavičiaus nužudymą organizavusios ir įvykdžiusios teroristinės organizacijos požymių turinčios grupės asmenų veiklą.

Tyrimo veiksmus atliekantiems pareigūnams buvo grasinama įvairiais būdais, net bandant juos gąsdinti. Apie tai buvo informuoti ir žinojo baudžiamųjų bylų tyrimą atliekantys ir jam vadovaujantys Generalinės prokuratūros pareigūnai, tačiau nesiėmė jokių priemonių šioms galbūt nusikalstamoms veikoms ištirti.

Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad J. Abromavičiaus nužudymą ir kitus sunkius rezonansinius nusikaltimus suplanavę ir įvykdę, taip pat pareigūnams grasinę asmenys, jausdami ir žinodami apie tam tikrų asmenų ir politinių jėgų paramą, jautėsi nebaudžiami, tai labai sunkino minimų nusikaltimų tyrimą.

 

 

5. Kada, kokiu tikslu ir kieno iniciatyva vienas iš minimų J. Abromavičiaus nužudymo byloje asmenų A. Petrusevičius buvo įtrauktas į 1996 m. Seimo rinkimų daugiamandatėje apygardoje sąrašą.

 

1. Seimo Spaudos tarnybos 1998 m. išleistame leidinyje „Lietuvos Respublikos Seimas 1996–2000“ pateiktoje Algirdo Petrusevičiaus biografijoje nurodoma, kad jis yra Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos narys ir Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) narys12.

2. Algirdas Petrusevičius 1996 m. Seimo rinkimuose dalyvavo kaip kandidatas, įtrauktas 48 numeriu į daugiamandatės apygardos Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos sąrašą.13

3. Komisija 2006 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 219-S-03 kreipėsi į Tėvynės sąjungos partiją, prašydama nurodyti, nuo kada iki kada Algirdas Petrusevičius buvo Tėvynės sąjungos (anksčiau – Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos nariu ir kada bei kieno iniciatyva 1996 m. jis buvo įtrauktas į Seimo rinkimų daugiamandatėje apygardoje Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) sąrašą. Tėvynės sąjunga 2006-12-07 rašte Komisijai Nr. S-70 nurodė, kad A. Petrusevičius buvo Tėvynės sąjungos nariu nuo
2000 m. iki Tėvynės sąjungos ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos susijungimo, t. y. iki 2004 m. Per partijų susijungimo dokumentuose nustatytą laiką jis nepersiregistravo, taip jo narystė nutrūko. Šiuo metu A. Petrusevičius nėra Tėvynės sąjungos narys.

1996 m. Tėvynės sąjungos Seimo rinkimų sąrašo 48 vietoje A. Petrusevičius buvo įrašytas 1996 m. rugsėjo 11 d. Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) valdybos nutarimu Nr. 90, rekomendavus Lietuvos kariuomenės kūrėjų – savanorių sąjungai, kurios vadovu tuo metu jis pats ir buvo.

4. 2007 m. kovo 28 d. Komisijos posėdyje, atsakydamas į klausimą, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis pateko į Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos 1996 m. rinkimų sąrašą, Algirdas Petrusevičius nurodė, kad jį rekomendavo keletas visuomeninių pilietinių organizacijų Lietuvos kariuomenei remti ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija. Jam pačiam pranešta tik tada, kai buvo įtrauktas kaip kandidatas į Lietuvos Respublikos Seimą Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) daugiamandačiame rinkimų sąraše: „Eilės visuomeninių pilietinių organizacijų Lietuvos kariuomenei remti ir Lietuvos politinių kalinių, tremtinių bendrijos rekomendacija. Kokie ten asmenys buvo nuėję į tą štabą, aš tikrai nepamenu ir man tikrai nesakė. Aš žinau, kai vyko pats priešrinkiminis ar porinkiminis ir buvau pakviestas, ir tai įvyko teatro salėje, ir man buvo pranešta, kad aš esu įtrauktas į daugiamandatį rinkimų sąrašą 47 numeriu, jei neklystu. Rinkimai buvo sėkmingi ir aš papuoliau.“14 Pasak Algirdo Petrusevičiaus, jis iš anksto nežinojo, kad yra traukiamas į rinkimų sąrašą, nes šiuos reikalus derino ne jis pats, o „savanorių kūrėjai, Lietuvos laisvės kovų sąjungos atstovai, bičiulių klubai, visuomeninės organizacijos. Jie tarp savęs suderino, susitarė ir nuėjo, ir rekomendavo. Ta rekomendacija, matyt, buvo priimta“.15

 

Komisija, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, daro šias išvadas:

 

1990–2000 m. A. Petrusevičius keletą kartų buvo patekęs į teisėsaugos institucijų akiratį dėl įtarimų neteisėtu ginklų laikymu ar perdirbimu.

A. Petrusevičių Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) įtraukė į 1996 m. Seimo rinkimų daugiamandatėje apygardoje sąrašą kaip aktyvų šios partijos žmogų. Jis buvo Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) deleguotas į keturias Seimo komisijas ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą. Taigi visa naudinga informacija jam buvo prieinama. Ja A. Petrusevičius galėjo pasinaudoti ir asmeniškai, kad žinotų, kokių įkalčių gali turėti teisėsaugos pareigūnai.

 

6. Ar J. Abromavičiaus byloje minimas asmuo A. Petrusevičius 1990–2000 m. buvo patekęs į teisėsaugos institucijų akiratį; jei taip, tai dėl kokių veikų ir kokiomis aplinkybėmis.

 

1. Komisija, kad galėtų pateikti atsakymus į šiuos klausimus, kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir Valstybės saugumo departamentą.

2. Valstybės saugumo departamentas 2006-12-18 rašte Nr. (08)-18-1427-1017 nurodė, kad informaciją apie tai, ar Algirdas Petrusevičius buvo patekęs į teisėsaugos institucijų akiratį, dėl kokių veikų ir kokiomis aplinkybėmis, pateiks tik tuomet, kai gaus Generalinės prokuratūros leidimą rengiant atsakymą Komisijai panaudoti ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą.

3. Generalinė prokuratūra 2006-12-15 rašte Nr. 8.2-3195(01) Komisijai pažymėjo, kad spręsti dėl informacijos pateikimo, ar 1990–2000 m. dėl Algirdo Petrusevičiaus buvo atliekamas operatyvinis tyrimas, gali tik teisėsaugos institucijos, kurios yra operatyvinės veiklos subjektai (Valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir kt.).

4. Generalinė prokuratūra 2006-12-15 rašte Nr. 8.2-3195(01) nurodė, kad 1993 m. lapkričio mėn. Kauno miesto prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla pagal nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 234 straipsnio 2 dalyje, požymius dėl šaunamųjų ginklų ir šaudmenų grobimo iš Kauno m. vyriausiojo policijos komisariato ginklų sandėlio. 1994 m. rugsėjo 1 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti bylą dėl Algirdo Petrusevičiaus dalyje dėl didelio kiekio šaunamųjų ginklų, šaudmenų laikymo, įgijimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 15 straipsniu (būtinas reikalingumas) ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu (nesant nusikaltimo sudėties). Buvo konstatuota, kad ginklai ir šaudmenys buvo įgyti ir laikomi ryšium su Algirdo Petrusevičiaus darbu valstybinės eksperimentinės įmonės „Vytis“ ginklų baro viršininku konstruktoriumi, konstruojant ir gaminant ginklus Lietuvos valstybės reikmėms.

5. Toliau buvo tęsiamas tyrimas Algirdą Petrusevičių įtarus dėl septynių dujinių revolverių neteisėto perdirbimo į kovinius ir jų realizavimo su šoviniais bei karinės pramoninės gamybos pistoleto „Minta“ remontavimo. Tyrimo metu nesurinkus objektyvių duomenų, Kauno miesto prokuratūros tardytojas 1995 m. sausio 27 d. priėmė nutarimą nutraukti baudžiamąją bylą dėl Algirdo Petrusevičiaus, neįrodžius jo dalyvavimo darant minėtą nusikaltimą.

6. 1997 m. lapkričio 14 d. Kauno mieste prie Dainavos policijos komisariato buvo susprogdintas sprogmuo, dėl to buvo apgadintas komisariato pastatas ir aplinkiniai gyvenamieji namai. 1997 m. lapkričio 15 d. buvo iškelta baudžiamoji byla dėl tyčinio svetimo turto sunaikinimo visuotinai pavojingu būdu. 1997 m. lapkričio 20 d. buvo priimtas nutarimas daryti kratą pas Algirdą Petrusevičių jo gyvenamojoje vietoje siekiant rasti sprogmenų, ginklų ir kitų daiktinių įrodymų. Krata pas Algirdą Petrusevičių sankcionuota remiantis byloje užfiksuotu anoniminiu telefoniniu pranešimu, kad Algirdas Petrusevičius savo gyvenamojoje vietoje laiko, gamina ginklus ir sprogmenis. Tarnybiniame pranešime buvo siūloma atlikti kratą Algirdo Petrusevičiaus gyvenamojoje vietoje, nes jis gali būti susijęs su sprogimu prie Dainavos policijos komisariato. 1997 m. lapkričio 20 d. atlikus kratą pas Algirdą Petrusevičių, buvo rasta ir paimta pistoletas „Sig Sauer“, dvi apkabos su 13 šovinių, trys dėžutės 7,65 mm kalibro šovinių.

Tyrimo metu nustatyta, kad Algirdas Petrusevičius turėjo leidimą laikyti ir nešioti vardinį ginklą „Sig Sauer“ (9 mm kalibro), kuriuo buvo apdovanotas Krašto apsaugos ministro 1997-02-21 įsakymu, taip pat leidimus įsigyti, laikyti ir nešioti savigynai pistoletą (revolverį) „Walter – PPK“ (7,65 mm kalibro) bei šovinius.

1997 m. lapkričio 21 d. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Tardymo valdybos tardytojas priėmė nutarimą nutraukti baudžiamąją bylą dėl Algirdo Petrusevičiaus. Nutarime konstatuota, kad Algirdas Petrusevičius turėjo leidimus ginklui ir šoviniams laikyti ir nešioti. Tardymo metu nepasitvirtino, kad Algirdas Petrusevičius būtų įvykdęs sprogdinimą prie Dainavos policijos komisariato ar kaip kitaip būtų su tuo susijęs.

7. 1997 m. lapkričio 24 d. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete buvo nagrinėjamas klausimas dėl Seimo nario Algirdo Petrusevičiaus bute atliktos kratos teisėtumo.16

8. 1997 m. gruodžio 17 d. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas priėmė nutarimą „Dėl kratų, susijusių su Kauno miesto Dainavos policijos komisariato sprogdinimu“. Jame teigiama:

„Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas 1997-12-17 posėdyje išanalizavo Vidaus reikalų ministerijos, Tardymo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Generalinės prokuratūros pranešimus apie teisėsaugos institucijų veiksmus nusikaltimui, susijusiam su Kauno m. Dainavos policijos komisariato sprogdinimu 1997 m. lapkričio 14 d., atskleisti.

Dėl šio sprogdinimo iškelta baudžiamoji byla Nr. 20-1-578-97 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 278 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Kadangi šis nusikaltimas priskiriamas prie sunkių, Vidaus reikalų ministerijos Tardymo valdybos prie Kauno m. VPK viršininko nutarimu buvo sudaryta tardytojų grupė, į kurią paskirti Tardymo skyriaus pareigūnai N. Černiauskas, A. Raudys,
R. Kumeta, taip pat Kriminalinės policijos komisaras inspektorius A. Ostreika, jaunesnysis inspektorius V. Drutelis, komisarai I. Šestakovas, A. Pampuščenko ir Kriminalistinių ekspertizių tyrimo skyriaus vyr. ekspertas D. Suslavičius.

Kauno m. VPK, siekdamas sudaryti spartaus tyrimo įvaizdį, priėmė 51 nutarimą kratoms daryti. Atlikta 39 kratos, kurių metu nerasta konkrečių įkalčių ir daiktinių įrodymų, svarbių baudžiamosios bylos tyrimui.

11 kratų sankcionavo Kauno m. apylinkės prokuroras P. Kulbis,

15 kratų – Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras G. Jasaitis,

13 kratų – Kauno m. apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas K. Gudynas.

Remiantis Vidaus reikalų ministerijos pažyma Nr. 5/8-281, galima konstatuoti:

1. 17 kratų atlikta be pagrindo, nes nebuvo duomenų, numatytų įstatyme.

2. Atskirais atvejais kratos remiantis tardytojo nutarimais buvo atliktos skubotai, nepasirengus, neįvertinus ir neišanalizavus turimos medžiagos.

3. Daugeliu atvejų operatyvinė informacija neįforminta VRM operatyvinę veiklą reglamentuojančių norminių aktų nustatyta tvarka.

4. Prokuratūros pareigūnai, sankcionavę kratų atlikimą, neįsigilino, neišnagrinėjo ir neįvertino, ar pakanka gautų duomenų kratai daryti.

5. Aplaidžiai ir atlaidžiai atliktus tardymo veiksmus vertino kratas atlikusių pareigūnų vadovai.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas siūlo:

1. Vidaus reikalų ministerijai ir Generalinei prokuratūrai įvertinti pareigūnų, susijusių su be įstatymo pagrindo atliktomis kratomis, veiksmus ir spręsti klausimą, ar jie tinka eiti užimamas pareigas.

2. Vidaus reikalų ministerijai ir Generalinei prokuratūrai imtis priemonių, kad ateityje nebūtų pažeidžiamos BPK nuostatos dėl kratų.

3. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui inicijuoti BPK straipsnių, reglamentuojančių kratas, peržiūrėjimą, kad būtų išvengta dviprasmybių, leidžiančių įvairiai interpretuoti įstatymą.“17

9. Komisijai uždarame posėdyje liudiję VSD pareigūnai, kartu su Generalinės prokuratūros pareigūnais dalyvavę J. Abromavičiaus žūties tyrime, paaiškino, kad jų, kaip tyrimą tiesiogiai atlikusių pareigūnų, manymu, tyrimo metu buvo gauta svarbių duomenų, kad A. Petrusevičius yra prisidėjęs prie J. Abromavičiaus nužudymo, taip pat duomenų apie tai, kad J. Abromavičius buvo nužudytas dėl savo veiklos tiriant ir renkant duomenis apie įvykdytus rezonansinius nusikaltimus, o ne kokiais nors kitais motyvais. Jiems nežinoma apie jokius konkrečius šiuo metu ar per pastarųjų vienų metų laikotarpį atliekamus ar atliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus baudžiamojoje byloje dėl
J. Abromavičiaus nužudymo. Taip pat nežinoma apie jokias kitas, nei aukščiau minėta,
J. Abromavičiaus nužudymo versijas, kurios šiuo metu tiriamos. Todėl jie nors ir neginčija sprendimo, priimto ikiteisminiam tyrimui vadovaujančių Generalinės prokuratūros pareigūnų, nepateikti Komisijai su A. Petrusevičiumi ir J. Zajančkausku susijusios ikiteisminio tyrimo medžiagos iš J. Abromavičiaus nužudymo baudžiamosios bylos, tačiau mano, kad jis yra formalus ir beprasmis. Juo labiau kad, kiek jiems žinoma, praktiškai visa su A. Petrusevičiumi ir J. Zajančkausku susijusi medžiaga iš minėtos baudžiamosios bylos yra skelbta visuomenės informavimo priemonėse ir tapo žinoma bei prieinama kiekvienam, kas tuo domisi.

10. A. Petrusevičius neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais, sąmoningai ir iš anksto numanė to pasekmes. Tai patvirtina ir apkaltinamasis teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu dėl neteisėto disponavimo ginklais ir nuteistas kriminaline bausme.

 

Komisija, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, daro šias išvadas:

 

1990–2000 m. A. Petrusevičius buvo teisėsaugos įstaigų akiratyje dėl įtarimų neteisėtu šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų disponavimu, taip pat dėl įtarimų, kad jis prisidėjo prie J. Abromavičiaus nužudymo.

Komisija neginčija Generalinės prokuratūros sprendimo, priimto vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, nepateikti Komisijai medžiagos iš
J. Abromavičiaus nužudymo tyrimo bylos, kuri yra susijusi su A. Petrusevičiumi, tačiau mano, kad šis sprendimas yra formalus.

Komisija, remdamasi vieša medžiaga iš anksčiau minėtos baudžiamosios bylos, paskelbtos žiniasklaidoje, ir atsižvelgdama į tai, kad šie duomenys Generalinės prokuratūros nebuvo paneigti, kad nė vienas iš minimų asmenų nesikreipė dėl šmeižto, gali daryti prielaidą, kad pakanka duomenų, jog A. Petrusevičius gali būti susijęs su J. Abromavičiaus nužudymu.

 

 

7. Ar vienas iš minimų J. Abromavičiaus nužudymo byloje asmenų
A. Petrusevičius, būdamas Seimo nariu, Seimo Nacionalinio saugumo komiteto ar kitų parlamentinių komisijų nariu, turėjo galimybę gauti (ar gavo) iš Seimo sudarytų komisijų, teisėsaugos ar kitų institucijų kokios nors informacijos apie
J. Abromavičiaus žūties aplinkybes, atskirų SKAT kariškių maištą Kaune bei geležinkelio Kazlų Rūdos apylinkėse ir tilto per Bražuolę sprogdinimus.

 

1. Komisija, siekdama atsakyti į šį klausimą, kreipėsi į Seimo Pirmininką, kaip Lietuvos Respublikos Seimo paslapčių subjektą, turintį teisę suteikti leidimą dirbti su slapta informacija (iš rašto Seimo Pirmininkui), išanalizavo Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių įstatymą (Žin., 1995, Nr. 96-2146), galiojusį 1996–2000 m. Seimo kadencijos metu, susipažino su Seimo darbu 1996–2000 metais.

2. Seimo Pirmininkas 2006 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 010-S-361/450-S-2162/40(V-28) „Dėl informacijos pateikimo“ informavo:

1996–2000 m. Seimo kadencijos metu galiojo Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 96-2146). Jo 10 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad pagal pareigas teisę susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, neviršydami įstatymų nustatytų įgaliojimų, turi Lietuvos Respublikos Seimo nariai.

3. 1996–2000 m. kadencijos Seimo narys A. Petrusevičius, kaip ir visi kiti tos kadencijos Seimo nariai, pasirašytinai (1998 m. vasario 14 d.) buvo įspėtas apie Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą atsakomybę už valstybės paslapčių atskleidimą ar praradimą ir supažindintas su Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių valstybės paslapčių apsaugą, reikalavimais.

4. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus 1996–2000 m. kadencijos Seimo narys A. Petrusevičius turėjo teisę susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis pagal savo einamas pareigas.

5. A. Petrusevičius 1996–2000 m. Lietuvos Respublikos Seimo kadencijoje buvo:

– Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariu;

– Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos nariu;

– Seimo laikinosios komisijos iškilusiems viešumon Seimo narių sąmoningo bendradarbiavimo su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis faktams ištirti nariu;

– Seimo laikinosios atsinaujinančių energijos šaltinių bei energijos tausojimo komisijos nariu;

– Seimo specialiosios komisijos Operatyvinės veiklos įstatymo įgyvendinimui prižiūrėti pirmininko pavaduotoju.

6. Buvęs Seimo narys Algirdas Petrusevičius, dirbdamas 1996–2000 metų Lietuvos Respublikos Seimo kadencijos Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, turėjo galimybę susipažinti su visa medžiaga, kuri buvo pateikiama šiam komitetui, ir gauti visą informaciją, kuri buvo pateikiama šio komiteto posėdžiuose.

7. 2007 m. kovo 28 d. Komisijai liudijęs A. Petrusevičiaus nurodė: „Aš, kaip sakant, buvau tas žmogus, kuris nepraleidžia posėdžių. Tiek, kiek buvo nagrinėjama, kas buvo, kažkas iš prokuratūros ar iš kitų teisėsaugos institucijų, kažkokią informaciją atneša, dalyvauja Komiteto posėdy, visa tai, kaip ir visi, aš girdėdavau. Bet aš ten tų detalių neatsimenu. Būdavo įvairios versijos, pasisako Komiteto nariai, ką galvoja apie tai. Visa tai aš girdėjau, kaip ir visi, turėjau slaptumo, kaip čia pasakyti, leidimą dirbti su slapta informacija. <...> Domėjomės, todėl ir iškvietėme prokurorą, ir klausėme. Paskui dar kažkas buvo iškviestas.“18

 

Komisija, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, daro šias išvadas:

 

A. Petrusevičius, būdamas Seimo nariu ir turėdamas leidimą dirbti su slapta informacija, turėjo galimybę gauti ir gavo visą informaciją, kuri buvo teikiama Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui.

 

8. Kada krašto apsaugos ministras Č. V. Stankevičius gavo pažymą, kurioje įvardyti karinių struktūrų darbuotojai, galbūt susiję su įvykdytais teroristiniais aktais, ir kokių priemonių ėmėsi, kad būtų patikrinta ši informacija; kada ir kokiomis aplinkybėmis minėta pažyma buvo pateikta teisėsaugos institucijoms; ar šioje pažymoje nurodyti asmenys vėliau nedirbo Vidaus reikalų ministerijos Vadovybės apsaugos departamento Trečiajame skyriuje.

 

1. Komisija, atsakydama į šį klausimą, išanalizavo gautus iš Krašto apsaugos ministerijos, Generalinės prokuratūros, Antrojo operatyvinių tarnybų prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos raštus ir medžiagą, išklausė į Komisijos posėdžius kviestų asmenų: buvusio krašto apsaugos ministro Česlovo Vytauto Stankevičiaus, buvusios Krašto apsaugos tarnybos darbuotojos Kristinos Sūdžienės, buvusio krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus, Respublikos Prezidento dekretu sudarytos darbo grupės buvusio vadovo Egidijaus Bičkausko, Generalinės prokuratūros prokuroro, Valstybės saugumo departamento pareigūnų, Seimo nario, buvusio generalinio prokuroro pavaduotojo Artūro Paulausko.

2. Krašto apsaugos ministerija 2006 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 12-01-3120 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo, kad Krašto apsaugos ministerija, susipažinusi su Administracijos departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – AOTD) saugomais dokumentais, daro prielaidą, kad
Č. V. Stankevičiui pateikta pažyma yra 1997 m. sausio 21 d. AOTD pažyma Nr. 13s.

Pagal įrašus ant pažymos kopijos ir raštus, liudijančius apie pažymos judėjimą, Krašto apsaugos ministerija negalėjo nustatyti, kurią tiksliai dieną Č. V. Stankevičius gavo pažymą ir kokių konkrečių priemonių ėmėsi.

3. 2007 m. sausio 11 d. Komisijai liudijęs Č. V. Stankevičius nurodė: „Ne, atsiprašau, prieš kažkiek laiko, prieš tą tragišką įvykį aš esu gavęs Krašto apsaugos ministerijos AOTD direktoriaus M. Ravinsko pažymą, kuri, jeigu gerai prisimenu, kurioje buvo informacija apie trimis ar dviem bent temomis. Tarp jų vienoje pastraipoje buvo, kiek prisimenu, minima, kad, dabar nepamenu, kas, yra girdėjęs, kad kažkokius žmones sakant, kad jie turi žinių apie vykdytus teroristinius aktus anksčiau, bet ten nebuvo jokios konkrečios informacijos. Ir tą pažymą aš padėjau į seifą, o po kiek laiko, nepamenu, po kiek, aš ją perdaviau savo viceministrui E. Simanaičiui. Tačiau po nužudymo aš sužinojau tą informaciją, kad Kaune yra nužudytas žmogus. Buvo teigiama, kad jis krašto apsaugos sistemos darbuotojas, savanoris, tačiau iš tikrųjų jis buvo valstybės saugumo darbuotojas, o labai seniai buvęs savanoriu. Bet prokuroras A. Paulauskas mane pakvietė parodymams į Prokuratūrą, ten jau buvo iškviesta „Respublika“ prie durų, toks šou padarytas ir iš manęs buvo reikalaujama J. Abromavičiaus perduotos informacijos. Aš tą patį, ką ir dabar sakau, pasakiau, kad iš J. Abromavičiaus jokios informacijos aš neturėjau, ir iš to kilo tam tikras nesusipratimas. O kai man M. Ravinskas, AOTD direktorius, pateikė tą raštelį, jis tikriausiai buvo pavadintas „pažyma“, tai apie tai, kad tai yra gauta iš J. Abromavičiaus ar iš kokio kito šaltinio, nebuvo nei kalbos, nei tame rašte parašyta. Aš dabar nepamenu pavardžių žmonių, kurie buvo minimi, bet turbūt Komisija turi tą tekstą ir jie gali pasižiūrėti. Aš niekada nedariau jokios… nėra užrašų dėl to ir esu įsitikinęs, kad ten mažų mažiausiai buvo bent keli žmonės, kurie tikrai nedirbo krašto apsaugos sistemoje, arba gal buvo kokia pavardė, kuris gal ir dirbo, bet man apie tai nebuvo žinoma. Ir baigčiau pasakydamas, kad per visus ketverius metus nuo pat pradžios laikiausi nuostatos, kad ministras yra politinė figūra, į specialios kontržvalgybos ir žvalgybos tarnybos veiklą, į operatyvinę veiklą nesikiša, jokių direktyvų dėl tos veiklos neduoda. Ta veikla vykdoma sankcionuojant nustatyta įstatymo tvarka, prokurorų. To aš laikiausi visą laiką, todėl nemanau, kad turėjau kokių nors veiksmų imtis.

Tačiau vėliau, kada buvo nagrinėjami šie klausimai Seimo komitete, kolegos Seimo nariai, pavyzdžiui, ponas Č. Juršėnas, mane kaltino, kad esą, gavęs žinias apie žmonių minimas pavardes, nepranešiau Prezidentui, Ministrui Pirmininkui, Seimo Pirmininkui. Man susidarė įspūdis, kad buvo kažkoks scenarijus, kuriuo norėta, kad aš gavęs tokią nekonkrečią informaciją apie asmenis, be jokių įrodymų galbūt kam nors praneščiau ir kas nors galėtų imtis kokių veiksmų.19

Bet visą laiką buvo akcentuojama, kodėl aš nuslėpiau informaciją, gautą iš
J. Abromavičiaus. Visada aš atsakiau, kad iš J. Abromavičiaus jokios informacijos niekada nebuvau gavęs. Tada vėliau, svarstant, oponentai, tuometinės opozicijos atstovai, labai akcentavo, kodėl išgirdęs apie kažkokias pavardes nepranešei Prezidentui, Seimo Pirmininkui ir Ministrui Pirmininkui. Tai yra prokuratūros tiriamas nusikaltimas ir galbūt reikėjo, aš dar manau, kad galbūt kažkam reikėjo preteksto imtis ar kratų, ar sulaikymų, kad būčiau davęs tam priežastį. Galbūt tokia versija, bet čia tik mano prielaidos.20

Tai aš padėjau į seifą ir pažyma ten pagulėjo. Dabar, kada aš perdaviau viceministrui, aš negaliu pasakyti, reikia pažiūrėti, reikia pažiūrėti registraciją, kada buvo gauta, aš nepamenu, o viceministrui perdaviau vėliau. Perdaviau užvizavęs vėliau, aš nežinau, kada, galbūt po to, kai prokuratūra pradėjo ja domėtis, ar anksčiau. Aš gerai neprisimenu. Bet tuo metu, kai prokuroras A. Paulauskas ją norėjo paimti, tą pažymą, tai ji buvo tuo metu pas E. Simanaitį. Ji buvo atiduota prokuratūrai, kodėl aš turėjau toliau domėtis, aš nebuvau toks smalsus, kad domėčiausi, kas toliau vyksta, nes tai tiesiogiai nelietė Krašto apsaugos sistemos. Aš nepamenu, kad ten būtų kuri nors pavardė, kuri būtų susijusi su žmogumi, kurį reikia skirti į pareigas, ar susiję su tarnyba ir panašiai. Ir kitose pažymose kartais būdavo, nes, matyt, operatyviai kontržvalgybos tarnyba gaudavo informacijos įvairios, tai nuspręsdavo direktorius, apie ką duoti ministrui žinią. Nes žinias reikia ministrui kai kurias turėti, kad nepadarytų kokių klaidingų paskyrimų, įsakymus pasirašant ar panašiai. Aš nepamenu, kad ten būtų tokių pavardžių, kurios būtų svarbios krašto apsaugos sistemai. Buvo civilių asmenų pavardės.“21

Č. V. Stankevičius, paklaustas apie tai, ar aukščiau minėtoje pažymoje buvo gerai žinomų visoje valstybėje ar jam asmeniškai pažįstamų asmenų, atsakė: „manau, kad buvo“.22

Atsakydamas į klausimą, kodėl nedavė šiai pažymai eigos, Č. V. Stankevičius pažymėjo: „Nesureikšminau pažymos, nes joje nebuvo informacijos. Tiktai tam tikras pranešimas apie esamus tam tikrus gandus. Kadangi aš žinojau, kad vyksta tyrimas tų įvykių, tų diversijų ir tą tiria prokuratūra, tai nemaniau ir dabar esu įsitikinęs, kad nieko neturėjau daryti ir neįsitraukti į tyrimą būdamas ministras. <...>

Matyt, iš tikrųjų tokios pažymos pateikimas, matyt, turėjo tikslą. Aš manau, kad tas tikslas buvo kaip nors įvelti mane į kokią nors istoriją, kuri galėtų diskredituoti. Tik taip aš tada supratau ir dabar taip suprantu. Į nieką aš neturėjau reaguoti. Prokuratūra buvo gavusi, kaip vėliau buvo spaudoje plačiai paskelbta, aš esu matęs laikraščių straipsnius, kad prokuratūra buvo gavusi informaciją iš VSD, konkrečiai iš J. Abromavičiaus. Prokuroras A. Paulauskas man pats pasakė, kad jis buvo gavęs informaciją iš
J. Abromavičiaus, tik kažkodėl reikėjo, kad tą informaciją pasiųsti per AOTD. Nežinau, kodėl, nesu girdėjęs, kad J. Abromavičius būtų dirbęs ir AOTD tas žmogus.“23

Yra jau visuotinai paskelbta per tuos metus, kad vėliau VSD Kauno apygardos darbuotojas J. Abromavičius teikė informaciją prokuratūrai ir ji ją turėjo. Bet aš neturėjau imtis jokių veiksmų. Aš net ir šiandien nežinau, kokių turėtų imtis veiksmų ministras, kuris… kai prokuratūra tiria kriminalinius nusikaltimus.“24

4. Atsakant į klausimą, kada ir kokiomis aplinkybėmis minėta pažyma buvo pateikta teisėsaugos institucijoms, Krašto apsaugos ministerija 2006 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 12-01-3120 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo, kad AOTD, kaip pažymos rengėjas, 1997 m. vasario 11 d. pagal žodinį užklausimą pateikė pažymos originalą generalinio prokuroro pavaduotojui A. Paulauskui.

5. 1999 m. balandžio 9 d. AOTD specialiosios ekspertų komisijos nutarimu, suderintu su Valstybės saugumo departamentu ir patvirtintu krašto apsaugos ministro
Č. V. Stankevičiaus, pažyma buvo išslaptinta, apie tai 1999 m. balandžio 15 d. AOTD direktorius informavo Generalinę prokuratūrą.

6. 2007 m. sausio 11 d. Komisijai liudijęs Č. V. Stankevičiaus nurodė: „Bet tuo metu, kai prokuroras A. Paulauskas ją norėjo paimti, tą pažymą, tai ji buvo tuo metu pas E. Simanaitį. Ji buvo atiduota prokuratūrai, kodėl aš turėjau toliau domėtis, aš nebuvau toks smalsus, kad domėčiausi, kas toliau vyksta, nes tai tiesiogiai nelietė Krašto apsaugos sistemos.25 <...>

Vėliau aš buvau prašęs, kad AOTD direktorius išslaptintų tą pažymą ir paskelbtų, kad baigtųsi insinuacijos, kas joje buvo, bet aš nežinau, ar buvo tas padaryta.26 <...>

7. 2007 m. vasario 6 d. uždarame posėdyje Komisijai liudijęs Generalinės prokuratūros prokuroras informavo, kad dieną prieš J. Abromavičiaus nužudymą Generalinė prokuratūra darbo metu gavo faksą, kuriame J. Abromavičius rekomendavo išsireikalauti pažymą iš Krašto apsaugos ministerijos, bet Generalinė prokuratūra tuo metu nespėjo išsireikalauti pažymos, nes baigėsi darbo laikas. Kitą dieną J. Abromavičius buvo nužudytas. Kitą dieną nuvykus į Krašto apsaugos ministeriją daryti pažymos poėmį, ji buvo atiduota. Generalinės prokuratūros prokuroras nurodė, kad pažymoje minimi tyrimai nebaigti, todėl jis neturi teisės atskleisti ar komentuoti kokią nors medžiagos dalį. Pažyma gauta operatyviniu būdu, ji visą laiką tikrinama ne tik Generalinėje prokuratūroje, bet prieš priimant sprendimą bus tikrinama ir teisme. Pažyma yra paimta iš Bražuolės bylos pagal
J. Abromavičiaus rekomendacijas, bet ji buvo naudojama ir tiriant J. Abromavičiaus bylą. Pažyma yra dviejose bylose, nes tai buvo paskutinis perspėjimas prieš J. Abromavičiaus mirtį. Todėl tyrimas taip pat domėjosi šia pažyma. Prokuroras pažymėjo, kad negali pateikti visos informacijos, nes tai yra operatyvinė informacija, kuri iš dalies nepatikrinta, ir teisme nepripažįstama kaip įrodymas be kitos tai patvirtinančios medžiagos.

2007 m. birželio 27 d. uždarame posėdyje Komisijai liudijęs Generalinės prokuratūros prokuroras informavo, kad „šitos informacijos iš esmės byloje nėra, nes iš kur šita, čia nėra pasirašiusio asmens. Penktadienį vakare, ten tiesiai į tas datas, kurios yra fakso, nelabai reikėtų kreipti dėmesį, gal sutampa siuntimo data, nes valanda, ten faksas buvo labai nusimušęs ir rodė, ką norėjo. Bet iš tikrųjų gauta 29 d., buvo penktadienis ir
J. Abromavičius paskambino telefonu, norėdamas pateikti informaciją dėl Bražuolės, ir pasakė, paklausė manęs fakso numerio ir sako, ar galite priimti faksą, informaciją. Aš pasakiau jam numerį ir jis atsiuntė mums tą faksą. Paaiškinimų daugiau nebuvo, buvo ketinta pirmadienį su juo sutarti, sekmadienį jis negyvas, atrodo, sekmadienį. O jau sekmadienį, kadangi negyvas, jau tą faksą matė tuometinis generalinis prokuroras ir kreipėsi su tuometiniu Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiuoju prokuroro pavaduotoju pas tuometinį ministrą Č. V. Stankevičių dėl to dokumento gavimo. Vėl žinau tik iš žodžių, kadangi tame kontakte nedalyvavau, kad buvo neigiamas tos pažymos buvimas. Tada, aišku, buvo bandyta per AOTD gauti kopiją.“27

8. Atsakant į klausimą, ar šioje pažymoje nurodyti asmenys vėliau nedirbo Vidaus reikalų ministerijos Vadovybės apsaugos departamento Trečiajame skyriuje, Krašto apsaugos ministerija 2006 m. gruodžio 14 d. konfidencialiame rašte Nr. 12-01-3120 Komisijai informavo apie kai kurių pažymoje minimų asmenų duomenis, apie šių asmenų tarnybą krašto apsaugos sistemoje.

Apie nurodytų atleistų iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje asmenų tolesnę karjerą Krašto apsaugos ministerija duomenų neturi. (Medžiaga, gauta iš Krašto apsaugos ministerijos, su kuria gali susipažinti asmenys, turintys leidimus dirbti su slapta informacija, saugoma Seimo specialiajame archyve.)

9. Komisijai paprašius Generalinės prokuratūros pateikti visą turimą informaciją apie asmenis, minimus 1997 m. sausio 21 d. AOTD pažymoje, pateiktoje krašto apsaugos ministrui Č. V. Stankevičiui, ir nurodyti, ar šie asmenys vėliau nedirbo Vidaus reikalų ministerijos Vadovybės apsaugos departamento Trečiajame skyriuje, Generalinė prokuratūra 2007 m. birželio 14 d. raštu Nr. 8.2-1674(01) Komisiją informavo, kad nėra duomenų, jog 1997 m. sausio 21 d. rašte Nr. 13s minimi asmenys dirbo Vidaus reikalų ministerijos Vadovybės apsaugos departamento Trečiajame skyriuje.

10. Komisija 2007 m. sausio 12 d. kreipėsi į AOTD, prašydama pateikti minėtą pažymą. AOTD 2007 m. sausio 16 d. raštu Nr. IS-67 atsakė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalies reikalavimais, 2007 m. sausio 16 d. raštu Nr. IS-66 jie kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl leidimo pateikti pažymą, nes pažyma gali būti ikiteisminio tyrimo medžiaga ir tik gavę Generalinės prokuratūros atsakymą jie informuos Komisiją.

AOTD 2007 m. sausio 29 d. raštu Nr. IS-139 informavo, kad 2007 m. sausio 26 d. gautas Generalinės prokuratūros 2007 m. sausio 24 d. raštas Nr. 187(01), kuriame pranešama, kad pažyma yra ikiteisminio tyrimo medžiagos dalis, o šioje pažymoje esantys duomenys yra ikiteisminio tyrimo duomenys tiriamose baudžiamosiose bylose Nr. 09-2-062-94 ir Nr. 20-9-002-97, todėl gali būti tiriami ir skelbiami tik Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Generalinė prokuratūra taip pat informavo, kad bus sprendžiamos galimybės, kaip pateikti pažymą Komisijai ar kitaip supažindinti Komisiją su pažymos turiniu.

11. Komisija 2007 m. sausio 17 d. raštu Nr. 219-S-10 pati kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama pateikti pažymą.

Generalinė prokuratūra 2007 m. vasario 1 d. raštu Nr. 8.2-281(01) Komisiją informavo, kad pažyma yra dokumentas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai ištirti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 95 ir 96 straipsniai), prijungtas prie Generalinėje prokuratūroje tiriamos baudžiamosios bylos Nr. 09-2-062-94 dėl geležinkelio tilto per Bražuolės upelį susprogdinimo, kurioje ikiteisminis tyrimas nėra baigtas. Aplinkybės, susijusios su pažymos parengimo aplinkybėmis ir jos turiniu, tiriamos ir baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-002-97 dėl J. Abromavičiaus nužudymo, kurios ikiteisminis tyrimas taip pat nebaigtas. Šis dokumentas yra ikiteisminio tyrimo medžiagos dalis, o dalis joje išdėstytos informacijos yra ikiteisminio tyrimo duomenys, kurie tikrinami Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais. Dėl šių aplinkybių AOTD neturi teisės be prokuroro leidimo skelbti pažymoje išdėstytų aplinkybių ar jos kopiją pateikti Komisijai vadovaujantis Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatomis.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalis nustato, kad ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad Komisija turi teisę, suderinusi su Generaline prokuratūra, įstatymų nustatyta tvarka susipažinti su jos žinioje esančia byla ar kita medžiaga, dokumentais.

Vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsniu, Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Komisijos nurodytu laiku ir vietoje gali pateikti Komisijai susipažinti pažymą, nedarant jos kopijos.

Atsižvelgiant į tai, kad pažymos, parengtos naudojantis operatyvinės veiklos metu gauta nepatikrinta informacija, duomenys yra ikiteisminio tyrimo duomenys, kurie nėra iki galo patikrinti Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais, ikiteisminis tyrimas dar nebaigtas, o ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju gali nuspręsti tik teismas, šie duomenys negali būti skelbiami.

12. Komisija 2007 m. birželio 20 d. kreipėsi į AOTD, prašydama pateikti visą turimą informaciją nuo 1997 m. apie tam tikrų asmenų darbą Vidaus reikalų ministerijos Vadovybės apsaugos departamento Trečiajame skyriuje. Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 2007 m. birželio 26 d. raštu Nr. (20/1.16)S-1073 „Dėl informacijos pateikimo“ Komisiją informavo, kad Komisijos rašte minimi asmenys Vadovybės apsaugos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos nedirbo.

13. 2007 m. sausio 11 d. Komisijai liudijusi K. Sūdžienė nurodė: „Todėl, kad pažymoje ir buvo, tame sąraše buvo politikų pavardės. Mano jau minėtų politikų pavardės buvo. Tie patys žmonės: A. Patackas, L. Simutis, V. Landsbergis, L. Kuodienė,
A. Stašaitis, S. Adamonis, A. Pangonis.“28

Komisijai nagrinėjant papildomus dokumentus, buvo nustatyta, kad ne visos
K. Sūdžienės minimos pavardės buvo pažymoje.

14. 2007 m. sausio 16 d. Komisijai liudijęs A. Butkevičiaus pateikė tokią informaciją: „Aš žinau, nes 3 dienos prieš susprogdinant, J. Abromavičius buvo atvažiavęs pas mane. Tuo metu Vilniuje aš buvau įkūręs Strateginio vystymo centrą, t. y. ne pelno organizaciją, ir jis atvažiavo pas mane ir papasakojo apie tai, kad jis yra surinkęs tuos duomenis ir kad jis netylės ir parašys į visas institucijas, ką jis ir padarė. Ir vienas iš tokių dokumentų atsidūrė pas tuometinį krašto apsaugos ministrą Č. V. Stankevičių.
Č. V. Stankevičius kažkodėl tai neatsimena, kad toks dokumentas yra atsiradęs, bet, mano supratimu, ta informacija apie tai, kad jis gavo tokį dokumentą, iš karto pasiekė poną
A. Patacką, kuris tuo metu dirbo ne kur kitur, o Krašto apsaugos departamento karinėje žvalgyboje, Antrajame departamente.29 <...>

Bet aš esu įsitikinęs, kad politikai, kurie inspiravo Bražuolės tilto sprogdinimą, o mano supratimu, tai buvo V. Landsbergio žaidimų su bombikėmis ir jo ignorantinio požiūrio į Seimo narių butų sprogdinimus, turiu omenyje Bendinsko buto sprogdinimo rezultatus, tai buvo jo bandymo panaudoti tokius politinius argumentus rezultatas. Aš manau, kad šitas požiūris privedė iki situacijos, kada eilė žmonių, dalyvavę vykdant tokius politinius užsakymus, staiga tapo kriminaliniais nusikaltėliais, ir padarius žingsnį A, reikėjo padaryti žingsnį B, t. y. išsivaduoti iš žmogaus, kuris, jų supratimu, turėjo pakankamai įrodymų. Kaip jūs kitaip paaiškinsite, kodėl krašto apsaugos ministras, turiu omenyje Č. V. Stankevičių, staiga nuslėpė parodymus, J. Abromavičiaus pateiktus dokumentus ir juos atneša tik tada, kai generalinis prokuroras pagrasina krata.“30

(Komisija pažymi, kad A. Patackas 1997 m. buvo Seimo narys, o AOTD jis pradėjo dirbti tik nuo 2000 m., kai nebuvo išrinktas į Seimą.)

15. 2007 m. sausio 18 d. Komisijai liudijęs E. Bičkauskas nurodė nematęs, kokius dokumentus, galbūt pateiktus J. Abromavičiaus, turėjo Č. V. Stankevičius: „Pakartosiu, kad aš pono Č. V. Stankevičiaus turimų dokumentų nemačiau, negaliu pasakyti.“31

16. 2007 m. vasario 13 d. uždarame posėdyje Komisijai liudijusio VSD atstovo informacija:

VSD atstovas teigė, kad teisėjui pažyma galėtų tikti tik pradiniam tyrimui, o politikui (ministrui) pažyma labai svarbi, nes tai apibendrinta informacija, parodoma, kas darosi jo vadovaujamoje srityje, nes pažymoje aprašyti dalykai kelia susirūpinimą, informacija verta rūpesčių ir veiksmų. Jis teigė, kad pažymoje trūksta teisinio pobūdžio ir pagal ją būtų nelengva gauti sankciją teisme, tačiau organizacinių veiksmų, kas darosi minimoje kuopoje, galima buvo imtis.

VSD atstovas teigė, kad J. Abromavičius labai daug dirbo, tačiau darė didelę klaidą – jis gyrėsi daug kam, kad daug žino. Atitinkami žmonės sužinojo, kad jo informacijos pagrindu buvo parengta pažyma su faktais Krašto apsaugos ministerijai.
J. Abromavičius buvo ne teisininkas ir jam buvo sudėtinga vertinti surinkus faktus teisiniu požiūriu. Jis pervertino savo informaciją, leido suprasti, kad jis žino daugiau.

17. 2007 m. balandžio 12 d. Komisijai liudijęs A. Paulauskas pateikė tokią informaciją: „Galiu pradėti nuo to, kad, kaip jūs žinote, sausio 31 d. J. Abromavičius žuvo ir buvo sudaryta, netrukus, galbūt aš tų datų taip tiksliai neprisimenu. Kiek mano atmintis leidžia, aš bandysiu datomis kalbėti, bet ne viską. Netrukus buvo sudaryta operatyvinė tardytojų grupė, kuriai buvo pavesta išsiaiškinti, kas padarė šitą nusikaltimą ir nužudė
J. Abromavičių. Šitai grupei buvo pavesta vadovauti man, aš tuo metu dirbau generalinio prokuroro pavaduotoju ir grupės nariai buvo deleguoti iš Saugumo departamento, iš Vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamento, Prokuratūros ir visos kitos operatyvinės tarnybos turėjo mums talkinanti, aiškinantis dėl šio nusikaltimo. Ką mums pavyko nustatyti? Kad J. Abromavičius iš tikrųjų buvo nužudytas tą vakarą padedant sprogmenį po jo automobiliu. Sprogo automobilis, kartu žuvo ir J. Abromavičius. Pradėjome aiškintis ir sužinojome, kad sausio 29 d., tai yra prieš dvi paras,
J. Abromavičius parašė laišką arba faksogramą, kaip tada buvo teigiama, kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kurioje jis paminėjo, kad Krašto apsaugos ministerijoje yra pažyma, kuri pateikta AOTD, ir kad toje pažymoje yra nurodyta SKAT, tai buvo institucijos sutrumpinimas, pareigūnų nuskalstama veikla ir būtent kad šitie pareigūnai, kurie įvardinti toje pažymoje, galėjo būti prisidėję, aš taip iš atminties tekstą sakau, prie nusikaltimų, sprogdinant tiltą per Bražuolę, prie kitų teroristinių aktų. Kitaip sakant, dėl visų nusikalstamų veiklų, padarytų 1994–1996 m. Ir dar buvo toje faksogramoje parašyta, kad pažymą reikia paimti ryžtingai ir nepranešti Konservatorių partijos vadovybei (Komisija su šios faksogramos kopija susipažino vėliau). Aišku, kad gavus tą faksogramą, kol ji apkeliavo per visus pareigūnus, ji buvo vėliau surasta ir prijungta prie bylos. Mums kaip ir padiktavo tokią pirmąją versiją, arba pirmąjį operatyvinį žingsnį, kad reikėtų susipažinti su ta pažyma, nes praktiškai po dviejų parų J. Abromavičius žuvo. Aš kreipiausi į tuometinį krašto apsaugos ministrą Č. V. Stankevičių prašydamas pateikti tą pažymą. Peripetijos buvo labai sudėtingos, pradžioje jis neigė apskritai, kad turi tokią pažymą, kad gavo tą pažymą, kad jis ją turi. Tada mes kitais kanalais vis dėlto išsiaiškinome, kad pas ministrą yra ta pažyma, kad jis ją gavo, ir tada aš nuvykęs pasakiau, kad mums tikrai žinoma, kad jis turi tą dokumentą, ir jeigu jis mums jo neatiduos, mes būsim priversti daryti kratą jo kabinete ir paimti tą pažymą. Tada jis pasakė, kad jis išduos, ir iš tikrųjų atvežė į Prokuratūrą pažymą su lydinčiu raštu, ją pateikė ir buvo apiformintas kaip poėmis šitas raštas. Jeigu mano atmintis neklysta, tas įvyko vasario 10 d., po 10 dienų. Toje pažymoje, nežinau, kiek jūs esate susipažinę, kiek aš galiu kalbėti, buvo išdėstyti, aš taip supratau iš J. Abromavičiaus atliktų tyrimų, duomenys, kas galėjo sprogdinti Bražuolės tiltą, kas galėjo vykdyti kitus nusikaltimus, kas organizavo išėjimą į mišką, Pakaunės tie visi garsūs įvykiai. Aišku, ta pažyma buvo iliustruota konkrečiomis pavardėmis savanorių ir konkretūs asmenys buvo paminėti, ir net, jeigu aš prisimenu, buvo pasakyta, kai kurie jau yra iš jų karjeros laiptais pakankamai aukštai pakilę, kai kurie dar rengiami paaukštinti, o kai kurie net siunčiami į mokslus, į užsienį, kad tokie žmonės gali atnešti daug žalos mūsų valstybei. Aišku, kol vyko su ministru įvairūs pokalbiai, kol mes išgavome tą pažymą, mums pavyko nustatyti, kad ta pažyma tikrai buvo pas ministrą gauta, ją parengė AOTD direktoriaus pavaduotojas V. Vilkelis ir kad ta pažyma buvo ne tik iš J. Abromavičiaus žodžių, bet ir daugiau operatyvinių duomenų buvo apibendrinta ir pateikta ministrui, kaip naujam ministrui, kuris turėtų pradėti valymą arba pradėti kokius tai darbus, kad šitie žmonės neįgautų didesnės įtakos karinėse struktūrose, nes iš karto buvo aišku, ir specialistų nuomonė, ir kriminalinės paieškos darbuotojų, kad šitas nusikaltimas padarytas pakankamai profesionaliai, niekur nebuvo užtikta faktų, kad būtų padėtas sprogmuo. Mes susipažinom su ta pažyma ir pasidomėjome, kas dar skaitė tą pažymą. Tai buvo išaiškinta, kad ta pažyma, kol gulėjo pas ministrą, buvo prieinama jo adjutantui, dabar pavardės neprisimenu, toks jaunas vaikinas, kitiems jo artimos aplinkos pareigūnams, ir mes nustatėme, kad būtent tas adjutantas ne kartą, jau kai pažyma gulėjo pas ministrą, vyko į Kauną ir turėjo tam tikrus susitikimus Kaune. Aišku, čia galima daryti prielaidą, nes jisai neigė visą šitą, kad galbūt iš dalies jis ir informavo žmones apie tokios pažymos atsiradimą. Aišku, ir toj pažymoj, kaip sakiau, buvo tam tikros pavardės, bet taip turbūt po kokių dešimt dienų ar savaitės prasidėjo įvairūs trukdymai ir, atvirai kalbant, visi suprato, kad mes susidūrėme su tam tikra ir politine jėga. Jeigu, kaip minėjau, 10 dieną buvo atiduoda pažyma, tai jau 13 dieną, po kelių dienų, Seime buvo sukurta speciali komisija šitam įvykiui tirti. Jau iš pirmos dienos mes supratome, kad šitos komisijos tikslas yra ne kažką aiškintis, nustatyti, bet tiesiog žinoti, kokia linkme vyksta tyrimas, gauti informaciją apie tyrimą ir galbūt įvairiais būdais įtakoti tą tyrimą, nes pirmas susitikimas su Komisijos nariais buvo pakankamai toks nedraugiškas, nes aš atėjęs į Komisiją pasakiau, kad jūs savo tyrimu tikrai neišsiaiškinsite nieko, bet sutrukdyti jūs galite. Vadovavo šitai komisijai S. Kaktys – Seimo narys, kuris, pasakyčiau, bandė tokius lyg tai darbinius santykius užmegzti, lyg tai tokį pasitikėjimo kontaktą nustatyti, bet, aišku, mes, bent jau tie darbuotojai, kurie artimai dirbome, jautėme tam tikrą nerimą, kad šita komisija gali įtakoti daugiau į tyrimą arba, kaip sakiau, daugiau jai rūpėjo žinoti, ką atlieka tardytojai ir tyrėjai. Labai dažnai reikėdavo eiti į tą komisiją, nepamenu, kitą kartą du kartus, kitą – kartą per savaitę, kartą, atsiskaityti. Mes bandydavome apsiriboti tiktai formaliais tokiais komentarais, paaiškinimais. Tai ponas S. Kaktys, aišku, matyt, pajautęs, kad jis negauna pilnos informacijos, nors aš dabar dar peržiūrėjau mūsų tuos pranešimus, ten pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai mes kalbėjom, kad ir politikai yra susiję su šituo įvykiu. Net ir pavardės to pačio A. Petrusevičiaus buvo minimos B. Lazutkos pranešime ir kitų, bet jis, matyt, jautė, kad vis tiek mes ne viską pasakom. Taigi pats nuvyko į Kauną, kur iš esmės vyko tyrimas ir bylos, pats tyrėjas buvo Kaune ir pareikalavo visą bylą jam duoti susipažinti. Man skambino tuo metu apygardos prokuroras V. Jukna ir sako: štai atvyko Seimo narys, reikalauja visos medžiagos, kad jam pateiktume, o informacijos jam jau nebepakanka. Tai, aišku, buvo šiek tiek netikėta, kad jisai pats tiesiogiai kreipėsi į tardytoją reikalaudamas bylos, bet mes tuo metu pasakėme, kiek įmanoma, jam tos informacijos suteikit, kiek įmanoma, visgi parodyti tos bylos, nes dar tuo metu ir praktikos tokios nebuvo, nei tų Konstitucinio Teismo išaiškinimų, nei kitų dalykų. Taip, kad praktiškai pirmą kartą, galima sakyti, susidūrėme su tokiu Seimo narių noru tiesiogiai dalyvauti tyrime. Be abejo, tyrimo metu mes stebėjom tuos asmenis, kurie buvo įvardinti pažymoj, ir paaiškėjo, kad jie labai dažnai lankosi Seime. Pagrindiniai jų kontaktai tai buvo su tuo metu Saugumo komiteto pirmininku ponu S. Kakčiu, atsiprašau, su ponu J. Katkumi, tuo pačiu A. Petrusevičiumi ir kitais Seimo nariais. Tie apsilankymai aiškiai rodė, kad yra derinami dalykai, kad yra aptariami dalykai, nes tas intensyvumas buvo išties labai didelis. Į savaitę po kelis kartus tie žmonės čia apsilankydavo. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad visgi iš tiesų buvo tuo metu savanorių gretose priimtas toks sprendimas jį sušaudyti, jam kaip ir mirties nuosprendis buvo paskelbtas. Įsakymą įvykdyti buvo davęs S. Adamonis. Jūs turbūt ne vieną liudytoją čia klausėtės ir jis irgi buvo vienas iš tų labai aktyvių čia lankytojų Seime. Kontaktai tikrai buvo stebimi labai jo artimi.32

Aš mačiau tą pažymą, kurią atnešė ministras Č. V. Stankevičius. Ne, aš nemačiau originalo.

Aš taip supratau, kad J. Abromavičius teikė informaciją AOTD, konkrečiai pavaduotojui V. Vilkeliui, o AOTD jau pateikė, atrodo, V. Vilkelis ją buvo pasirašęs ar
M. Ravinskas, nepamenu. Ją pateikė krašto apsaugos ministrui. Bet ten aš pradžioje galvojau, kad yra tik vien J. Abromavičiaus informacija, bet ten buvo platesnė informacija, jų pačių AOTD surinkta informacija. O ar pats J. Abromavičius, aš to negalėjau paklausti, bet S. Buškevičius, kuris artimai bendravo su J. Abromavičiumi ir jie ruošėsi kaip tik prieš dieną, prieš jo žūtį, padaryti spaudos konferenciją, kurioje J. Abromavičius kartu su
S. Buškevičiumi turėjo dalyvauti, išdalyti diskelius su kažkokia informacija, pasakyti viską, ką jie žino. S. Buškevičius liudijo, kad J. Abromavičius iš esmės ir buvo tos pažymos pagrindinis autorius. Ne raštu, bet žodžiu daugiau viską išdėstęs. Tik iš
S. Buškevičiaus parodymų tai buvo galima atsakyti. Bet pažyma oficialiai buvo AOTD.33

Šitie žmonės išsigando, kad bus atskleisti. Šitie žmonės sužinojo, kad
J. Abromavičius gana toli pasistūmėjo į priekį, ir ši pažyma ministrui buvo labai aiškus signalas jiems, jog gali priartėti. Tiksliau, byla buvo, bet ministrui buvo padėta ant stalo, kad štai jūsų organizacijoje yra žmonės, kurie linkę į terorizmą, kurie štai šitaip sprendžia klausimus politinius ir nepolitinius.“34

Į J. Razmos teiginį, kad kai kurie pažymoje minimi asmenys nemažai bendravo su tuometiniu Respublikos Prezidento patarėju nacionalinio saugumo klausimais A. Sadecku, todėl negalima žmonių kaltinti atlikus tam tikras veikas bendravimo ir susitikimų pagrindu, A. Paulauskas atsakė pasiūlydamas paklausti paties A. Sadecko.35

 

Komisija, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, daro šias išvadas:

 

Komisija konstatuoja, kad AOTD pažymą Č. V. Stankevičius gavo likus keletui dienų iki J. Abromavičiaus žūties, susipažinęs su jos turiniu, pats jokių veiksmų nesiėmė, vėliau elgėsi pasyviai ir pažymą perdavė viceministrui
E. Simanaičiui, atsakingam už SKAT. Į teisėsaugos institucijas dėl minėtos pažymos Č. V. Stankevičius nesikreipė.

Ši pažyma prokuratūrai buvo pateikta tik ryžtingai to pareikalavus Generalinės prokuratūros vadovui A. Paulauskui.

Atsakyti, ar pažymoje nurodyti asmenys vėliau nedirbo Vidaus reikalų ministerijos Vadovybės apsaugos departamento Trečiajame skyriuje, negalima, nes pateikta informacija yra riboto naudojimo ir su ja galima susipažinti tik asmenims, turintiems leidimą dirbti su slapta informacija, Seimo specialiajame archyve.

 

 

9. Kokiomis aplinkybėmis vienas iš minimų J. Abromavičiaus nužudymo byloje asmenų J. Zajančkauskas įsidarbino Krašto apsaugos ministerijos Antrajame operatyvinių tarnybų departamente ir iki kada jame dirbo; ar dirbdamas departamente J. Zajančkauskas turėjo galimybę gauti (ar gavo) iš teisėsaugos, kitų institucijų ar asmenų kokios nors informacijos apie J. Abromavičiaus žūties aplinkybes, atskirų SKAT kariškių maištą Kaune bei geležinkelio Kazlų Rūdos apylinkėse ir tilto per Bražuolę sprogdinimus; kaip Antrajame operatyvinių tarnybų departamente atrenkamas į tarnybą personalas; kaip užtikrinamas departamento veiklos teisėtumas, kontrolė ir slaptos informacijos apsauga.

 

1. Komisija, ketindama atsakyti į šį klausimą, išnagrinėjo Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto pasaugos ministerijos, Generalinės prokuratūros raštus ir pateiktą medžiagą, išklausė Komisijai liudijusių Valstybės saugumo departamento atstovų, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto pasaugos ministerijos direktoriaus Juozo Kačergiaus, buvusio krašto apsaugos ministro Česlovo Vytauto Stankevičiaus, Algirdo Petrusevičiaus ir Jono Zajančkausko, išanalizavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo (Žin., 1997, Nr. 2-16), Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (Žin., 1998, Nr. 49-1325), Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 64-1931), Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 65-2633), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (Žin., 2004, Nr. 4-29), kitų įstatymų, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos statuto (Žin., 2003, Nr. 92-4140), Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų nuostatas.

2. Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – AOTD) 2007 m. balandžio 5 d. Komisijai konfidencialiu raštu Nr. S-010-773KF informavo, kad 1997 m. Jonas Zajančkauskas pateikė krašto apsaugos ministrui prašymą (prašymas be datos) nuo 1997 m. spalio 20 d. perkelti jį iš Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ į AOTD. 1997 m. liepos mėn.
J. Zajančkauskas pateikė AOTD direktoriui prašymą (prašyme diena nenurodyta) nuo 1997 m. rugpjūčio 11 d. priimti jį į AOTD. Vadovaujantis J. Zajančkausko prašymu, Krašto apsaugos ministerijos 1997 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 1007-K „Dėl perkėlimo“
J. Zajančkauskas nuo 1997 m. spalio 20 d. buvo perkeltas AOTD direktoriaus žinion. Vadovaujantis J. Zajančkausko prašymu ir vadovaujantis AOTD direktoriaus 1997 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 183K „Dėl priėmimo“ J. Zajančkauskas buvo priimtas į AOTD nuo 1997 m. spalio 20 d. ir paskirtas į vyriausiojo specialisto pareigas.

3. 2006 m. sausio 31 d. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka raštu Nr. 8.2-267(01) informavo AOTD, kad 2006 m. sausio 31 d. Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsniu, 48 valandoms sulaikė AOTD darbuotoją J. Zajančkauską. Iki šio pranešimo jokių duomenų apie J. Zajančkausko galimas nusikalstamas veikas AOTD iš Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų arba operatyvinės veiklos subjektų nebuvo gavęs.

4. AOTD direktorius, vadovaudamasis AOTD statuto (Žin., 2003, Nr. 92-4140) 31 straipsnio 2 dalimi, Civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto (Žin., 2003, Nr. 73-3348) 14 straipsniu ir atsižvelgdamas į Generalinės prokuratūros 2006-01-31 raštą Nr. 8.2-267(01), 2006 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. P-011-103 „Dėl nušalinimo nuo pareigų“ nušalino J. Zajančkauską nuo pareigų nuo 2006 m. vasario 1 d.

5. 2006 m. vasario 3 d. J. Zajančkauskas pateikė prašymą „Dėl atleidimo iš darbo“, registruotą 2006 m. vasario 7 d. Nr. TP-128. AOTD direktoriaus 2006 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. P-011-110 „Dėl J. Zajančkausko atleidimo“ J. Zajančkauskas buvo atleistas iš vyriausiojo specialisto pareigų AOTD nuo 2006 m. vasario 15 d. ir nuo tos pačios dienos nutraukta su juo sudaryta Civilinės krašto apsaugos tarnybos sutartis.

6. 2007 m. vasario 13 d. uždarame posėdyje Komisijai liudijęs VSD atstovas teigė, kad J. Zajančkauską į AOTD atsivedė, priėmė ir labai stipriai įvairiuose sluoksniuose (kariniuose taip pat) juo rūpinosi AOTD vadovas Kostas Mickevičius, vienas iš grupės asmenų, minimų byloje dėl J. Abromavičiaus nužudymo.

7. 2007 m. gegužės 15 d. uždarame posėdyje Komisijai liudijęs J. Kačergius informavo, kad, skaitydamas AOTD archyvo dokumentus, rado J. Zajančkausko 1997 m. liepos mėn. pareiškimą dėl įsidarbinimo AOTD. J. Zajančkauskas išreiškė norą tarnauti AOTD. 1997 m. spalio 20 d. J. Zajančkauskas iš Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ buvo perkeltas AOTD direktoriaus žinion ir spalio 21 d. buvo paskirtas į vyriausiojo specialisto pareigas. Kadangi J. Zajančkauskas buvo sistemos darbuotojas, tai tokiu – perkėlimo – būdu jis buvo priimtas. Norą tarnauti J. Zajančkauskas išreiškė liepos mėn. ir po tam tikro patikrinimo proceso spalio mėn. jis buvo perkeltas direktoriaus žinion.

8. 2007 m. gegužės 16 d. Komisijos posėdyje dalyvavęs J. Zajančkauskas paaiškino, kad jis prašė žmonių, kuriuos pažinojo, padėti įsidarbinti. Konkrečiai į AOTD nesiprašė, nes nežinojo šios institucijos: „Aš juk nesiprašiau į jokį AOTD, aš apskritai prašiau, kad mane kur nors į Kauną pervestų. Nebuvo, aš to Antrojo departamento apskritai nepažinau, aš net nežinojau, kas čia per struktūra.36

Prašiau, aišku, nemažai žmonių, ką pažinojau, nes nuo pirmų dienų buvo tų žmonių, o paskui, taip sakant, savaime gavosi. Buvau iškviestas pas Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktorių, kuris pravedė pokalbį. Buvo ten siūlomos… pareigos, aš, taip sakant, paprašiau, gal yra galimybė kitokia. Mane paliko Kontržvalgybos skyriuje ir nuo tada praktiškai 1997 m. iki 2006 m. vasario dirbau.37

Prašymas buvo po to, kaip aš jau ir sakiau, kada pasikvietė mane direktorius, buvo pokalbis su juo, suprantat, tada aš dabar jau tikrai neatsimenu, tada gal ir buvo prašymas perkėlimui, bet, gink Dieve, tokio dalyko prašyti, jeigu jau… čia kariuomenė ir čia nieko negali. Gali per pažįstamus kažkur tai eiti, klausinėti, o daugiau, tuo labiau, sakau, kad apie AOTD aš neturėjau supratimo, nors aš iš vienos pusės visą laiką dabar gal kažkiek ir gailiuosi, nes visas gyvenimas buvo prie sporto, bet iš kitos pusės gal vėl gerai, kažkiek tą gyvenimą kitu kampu pamatai.“38

Atsakydamas apie savo ryšius su Algirdu Petrusevičiumi Jonas Zajančkauskas pažymėjo: „Sakau, aš tik vieną du kartus mes buvome visi trys pas Vladą Grybauską susitikę. Kodėl? Nežinau, nes manęs visi klausdavo, tie patys, nors man kas keisčiausia, kad man VSD darbuotojai tada pasakė, kad jis rekomendavo mane į AOTD,
A. Petrusevičius, aš niekada to nežinojau. Kiek čia teisybės, aš nežinau. <...>

Nežinau, man, pavyzdžiui, A. Petrusevičius nėra pasakęs, kad buvo kalbėta dėl priėmimo į AOTD. Apskritai man, kas su kuo aš kalbėję, man niekas nepasakė, kas čia prašė. Gal už tai ir savotiškai įdomu net pačiam būtų sužinoti. Bet paprastai tai žmonės visi pasigiria, net jeigu ir nepadaro, tai sako, kad aš rekomendavau.“39

2007 m. kovo 28 d. Komisijai liudijęs A. Petrusevičius teigė: „Dabar dėl
J. Zajančkausko. Aš manau, kad aš jį pažinau nuo sausio 13 d., jis čia buvo, „Geležiniame vilke“ lankydavausi, aš pas savanorius mažiau, ten jis kaip tik susikūrė Karmėlavoje, Kaune pradžia buvo „Geležinio vilko“. Ten jį retkarčiais matydavo. Ir kadangi jis buvo savanorių sąjungos narys, tai suvažiavimuose, įvairiuose renginiuose bendraudavome. Jis užsidaręs žmogus. Su juo ypatingai artimai nebuvo bendrauta, bet tai buvo savas žmogus.“40

Dėl atleidimo iš AOTD J. Zajančkauskas nurodė, kad „Vasario mėnesį, kada mane išleido pirmą kartą, čia buvo vasario 2 d., aš nuvažiavau į departamentą, užėjau pas direktorių, mes pasikalbėjome, man buvo duota suprasti, kad aš nediskredituočiau tos tarnybos, ir aš parašiau pareiškimą.“41

9. AOTD 2007 m. balandžio 5 d. konfidencialiame rašte Komisijai Nr. S-010-773KF nurodė, kad J. Zajančkauskas, dirbdamas AOTD, neturėjo galimybės teisėtai gauti iš teisėsaugos, kitų institucijų ar asmenų kokios nors informacijos apie J. Abromavičiaus žūties aplinkybes, atskirų SKAT kariškių maištą Kaune bei geležinkelio Kazlų Rūdos apylinkėse ir tilto per Bražuolę sprogdinimus. AOTD neturi duomenų apie tai, kad
J. Zajančkauskas neteisėtai, savo iniciatyva, veikdamas ne tarnybos interesais, būtų gavęs kokios nors informacijos apie minėtus įvykius.

10. 2007 m. gegužės 15 d. Komisijai liudijęs J. Kačergius patvirtino, kad teisėtai
J. Zajančkauskas negalėjo gauti minėtos informacijos, nes paprastai, jei prašoma tokios informacijos iš kitų, ji teikiama su AOTD direktoriaus parašu. J. Zajančkauskas galėjo gauti informaciją tik neteisėtai, bet apie tai AOTD nežinoma, tokių faktų neužfiksuota ir praeityje. Atliekant dokumentų peržiūrą, neaptikta, kad J. Zajančkauskas būtų kokiais nors neteisėtais būdais gavęs minimą informaciją.

11. 2007 m. gegužės 16 d. Komisijai liudijęs J. Zajančkauskas irgi teigė, kad neturėjo jokių galimybių prieiti prie minimos informacijos ir su ja susipažinti, viską sužinojo tik 1999 m., kai buvo tardomas prokuratūroje.

12. AOTD 2007 m. balandžio 5 d. konfidencialiu raštu Nr. S-010-773KF nurodė Komisijai, kad atrankos į tarnybą AOTD teisinius santykius reglamentuoja AOTD statutas (Žin., 2003, Nr. 92-4140; 2006, Nr. 17-600). AOTD statuto (toliau – Statutas) 7 straipsnyje nustatyta, kad AOTD personalą sudaro kariai, statutiniai tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis (toliau – darbuotojai). Darbuotojams Statuto nuostatos netaikomos. Tarnybos AOTD sąlygos reglamentuojamos Statuto ketvirtajame skirsnyje. Šio skirsnio 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, išskyrus darbuotojus, AOTD tarnauja pagal profesinės karo tarnybos ir civilinės krašto apsaugos tarnybos sutartis. Asmenys, sudarę minėtas sutartis, krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto asmens įsakymu skiriami į pareigas AOTD. Vadovaujantis AOTD nuostatų 19.8. punktu, asmenys į pareigas AOTD skiriami AOTD direktoriaus įsakymu. Reikalavimai asmenims, priimamiems į pareigas AOTD, bei priėmimo apribojimai nustatyti Statuto 13 ir 14 straipsniuose. Asmenų, priimamų į tarnybą AOTD, dokumentų pateikimo ir atrankos tvarka nustatyta krašto apsaugos ministro 2004 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. V-8RN „Dėl atrankos į tarnybą (darbą) Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Kariai ir statutiniai tarnautojai gali pradėti eiti pareigas AOTD, jeigu stodami į profesinę karo tarnybą arba civilinę krašto apsaugos tarnybą prisiekė Lietuvos Respublikai ir pasirašė vardinį priesaikos lapą (Statuto 16 straipsnis).

13. 2007 m. gegužės 15 d. Komisijai liudijęs J. Kačergius informavo, kad krašto apsaugos ministro 2004 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. V-8RN „Dėl atrankos į tarnybą (darbą) Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ buvo nustatyta tvarka, kaip atrenkamas personalas į AOTD ir kaip jis priimamas. Yra keletas etapų. Pirmiausia žmogus turi pareikšti norą, paskui jis tikrinamas. Patikrinama ir jo praeitis. Nuosekliai tikrinamos jo galimybės, specifikacija, kokios pageidauja specialybės, kur norėtų dirbti, ir jeigu tas žmogus tinka AOTD, atitinka Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą, jam gali būti išduodamas leidimas dirbti su slapta informacija, jis priimamas į atitinkamas pareigas. Į AOTD direktoriaus ir pavaduotojo pareigas skiria ministras. Visus asmenis, kurie neskiriami į direktoriaus ar pavaduotojo pareigas, ministras savo įsakymu perveda direktoriaus žinion ir direktorius savo įsakymu paskiria viduje į konkrečias pareigas AOTD. Ministras asmeniškai neatrenka žmonių, yra atrankos sistema. Dažniausiai AOTD siūlo ministrui paskirti žmogų į AOTD. Paprastai žmogus, pareikšdamas norą dirbti AOTD, jau turi turėti leidimą dirbti su slapta informacija. AOTD yra keletas pareigybių, kurioms nereikalaujama turėti leidimo dirbti su slapta informacija. Nuo 2004 m. įsigaliojus minėtam ministro įsakymui, į AOTD priimami žmonės, tik turintys leidimą dirbti su slapta informacija.

16. 2007 m. gegužės 15 d. Komisijai liudijęs J. Kačergius patvirtino, kad AOTD slaptą informaciją saugo vadovaudamasis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis, Europos Sąjungos ir NATO teisės aktais bei kitais teisės aktais.

17. Komisijai liudijęs Č. V. Stankevičiaus mano, kad reikėjo tobulinti visą Krašto apsaugos ministerijos struktūrą, įskaitant AOTD, parengiant nuostatus ir kitus teisės aktus pagal vakarietiškus standartus kiekvienam struktūriniam padaliniui.

18. A. Petrusevičius, liudydamas Komisijai, buvo paklaustas: „Kokie ryšiai jus jungia su J. Zajančkausku, nuo kada jūs jį pažįstate“, atsakė: „Aš manau, kad aš jį pažinau nuo sausio 13 d., jis čia buvo, „Geležiniame vilke“ lankydavausi, aš pas savanorius mažiau, ten jis kaip tik susikūrė Karmėlavoje, Kaune pradžia buvo „Geležinio vilko“. Ten jį retkarčiais matydavo. Ir kadangi jis buvo savanorių sąjungos narys, tai suvažiavimuose, įvairiuose renginiuose bendraudavome. Jis užsidaręs žmogus. Su juo ypatingai artimai nebuvo bendrauta, bet tai buvo savas žmogus.“

 

Komisija, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, daro šias išvadas:

 

J. Zajančkauskas AOTD pradėjo dirbti 1997 m. spalio 20 d. atsižvelgus į jo prašymą perkelti iš motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“. Šiam perkėlimui galbūt turėjo įtakos jo pažintis su A. Petrusevičiumi ir AOTD direktoriumi K. Mickevičiumi. Komisijos surinktais duomenimis, J. Zajančkauskas, dirbdamas AOTD, negavo informacijos apie J. Abromavičiaus žūties aplinkybes, atskirų SKAT kariškių maištą Kaune ir kitus tyrimo klausimuose nurodytus rezonansinius įvykius, išskyrus informaciją, gautą jo apklausos prokuratūroje metu. J. Zajančkauskas iš darbo AOTD buvo atleistas 2006 m. vasario 15 d. atsižvelgiant į jo prašymą. Tai padaryta netrukus po to, kai jis buvo sulaikytas, tardomas prokuratūroje ir nušalintas nuo pareigų AOTD. AOTD personalas atrenkamas, departamento veiklos teisėtumas, kontrolė ir slaptos informacijos apsauga užtikrinama vadovaujantis įstatymais ir kitais teisės aktais, atitinkančiais vakarietiškus standartus.

Pažymėtina, kad J. Zajančkauskas AOTD pradėjo dirbti 1997 m. Tuo metu dar nebuvo taisyklių dėl personalo atrinkimo į tarnybą AOTD.

 

Atsižvelgdama į 1 klausimo išvadą, Komisija siūlo:

1. Lietuvos Respublikos Seimui kreiptis į Krašto apsaugos ministeriją ir prašyti nurodyti priežastis, kodėl KAM pranešė Komisijai, kad informacijos apie
J. Abromavičių neturi.

2. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui ir Lietuvos kariuomenės vadui įvertinti, ar generolas Arvydas Pocius savo elgesiu nepažemino Lietuvos kario (karininko) vardo.

 

Komisija išvadas patvirtino 2007 m. spalio 15 d. posėdyje.

Balsavimo rezultatai: už – 8, prieš – 0 , susilaikiusiųjų – 0.