Seimo narės Marijos Aušrinės Pavilionienės
kalba neeiliniame 2006 m. lapkričio 24 d. Seimo posėdyje
Europos parlamentarai vienijasi, kad įveiktų smurtą prieš moteris šeimoje
Gerbiamasis Seimo Pirmininke,
Gerbiami Jūsų Ekscelencijos Ambasadoriai, Seimo nariai, neeilinio Seimo posėdžio dalyviai ir dalyvės,
Šiandien šiuo garbingu posėdžiu mes ne tik prisijungiame prie Europos valstybių parlamentarų siekio įveikti smurtą prieš moterį šeimoje. Šiandien mes dalyvaujame istoriniame renginyje dar niekada Lietuvos visuomenės, Lietuvos parlamentarizmo, Lietuvos moterų judėjimo istorijoje garbingiausia valstybės posėdžių salė ir aukščiausia valstybės tribūna nebuvo skirta gyvybiškai svarbioms šeimai ir moteriai problemoms: smurtui prieš moterį šeimoje.
Šiandien fizinis, psichologinis, lytinis, ekonominis smurtas prieš moterį šeimoje jau nėra aiškinamas kaip individo ar šeimos privatus dalykas, o apibrėžiamas kaip baustinas nusikaltimas prieš žmogų ir žmogaus teisių pažeidimas.
Šį neeilinį posėdį laikau Lietuvos visuomenės mąstymo lūžio momentu, naujo požiūrio į šeimą, moterį ir vyrą šeimoje pradžia. Nes, Lietuvos politikams pritarus, jog smurtas šeimoje yra kasdienis užmaskuotas terorizmas prieš asmenį, dvasiškai ir fiziškai alinantis ir žalojantis kiekvieną šeimos narį, stabdantis kūrybingą, harmoningą visuomenės vystymąsi ir atnešantis valstybei didelę ekonominę žalą, turėtų nykti visuomenės abejingumas smurtui šeimoje.
Vaizdingas ir paplitęs posakis mano namai mano tvirtovė turėtų tapti lingvistine retenybe, nes ne tik Europos, bet ir pasaulio valstybių vidaus ir užsienio politikoje smurtas prieš moterį, smurtas prieš motiną virsta visuomenine kultūrine, socialine, ekonomine, politine problema. Todėl Europos valstybių parlamentarų vienybė kuriant šiuolaikinę nesmurtinę visuomenę, teisinis smurto šeimoje, smurto prieš moterį šeimoje įvertinimas bei asmens apsaugos nuo smurto šeimoje įstatymų kūrimas yra kokybiškai naujas šiuolaikinės visuomenės žingsnis.
Europos valstybės skelbia, jog Europos bendrijoje būtina puoselėti nacionalinį kultūrų, tradicijų įvairovę, kartu išsaugant Europos tautų kultūras vienijančią dvasią. Tačiau iš šios kultūrų įvairovės ir vienybės turėtų išnykti šeiminė prievarta ir smurtas. Nes nėra amžinų tradicijų. Yra pastovi visuomenės raida ir naujų tradicijų formavimasis. Nes tradicijas kuria ir keičia pats žmogus.
Lietuvos visuomenėje atėjo laikas šalinti iš šeimos tvirtovės autoritarizmą ir visų rūšių smurtą. Atėjo laikas viešai kalbėti apie smurtą šeimoje kaip apie slaptą individo asmenybės žudiką, kaip apie nebylų priešą, naikinantį šeimą dvasiškai ir fiziškai. Atėjo laikas Lietuvos teisynus kuo greičiau papildyti įstatymais, kvalifikuojančiais šeiminį smurtą ir smurtą prieš moterį šeimoje.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę apie smurtą šeimoje kaip moters diskriminacijos, žeminimo ir išnaudojimo reiškinį prabilo Lietuvos moterų organizacijos. Smurtą prieš moterį ir vaikus šeimoje ėmė tirti įsikūrę universitetuose Moterų studijų centrai, Moterų informacijos, Lygių galimybių plėtros centrai, o atsiradę Moterų krizių ir globos namai pradėjo teikti tam tikrą pagalbą smurto aukoms. Tačiau pavienių mokslininkių, visuomeninių organizacijų ir centrų tyrimų bei iniciatyvų nepakanka, kad būtų galima iš esmės spręsti smurto prieš moterį problemą kaip visuomeninę problemą. Būtinas skubus smurto šeimoje politinis vertinimas, teisinis reglamentavimas ir konkretus atsakingų valstybės institucijų bendras darbas tam, kad būtų įveiktas terorizmas šeimoje.
Statistiniai duomenys apie smurtą prieš moterį šeimoje kelia nerimą. Lietuvoje nustatyta, kad nuo smurto šeimoje moteris nukenčia labiau nei už šeimos ribų, kad dvi iš trijų moterų patiria fizinį, psichologinį, lytinį smurtą nuo vyro, su kuriuo gyvena, kad 57 procentai moterų nužudomos namuose. Kad 43 procentai ištekėjusių ir partnerystėje gyvenančių moterų kenčia vyro fizinį ir lytinį smurtą. 2005 metų statistiniai duomenys rodo, kad 464 moterys tapo vyro ir partnerio smurto aukomis, o 111 moterų nukentėjo nuo savo vaiko ar įvaikio smurto.
Tačiau akivaizdu, jog ne visi smurto šeimoje atvejai yra viešinami ir registruojami teisėtvarkos institucijose, kadangi smurto aukos kenčia tyloje ir vienatvėje, gėdijasi ieškoti pagalbos už šeimos ribų, nes kenčia nuo artimo ir mylimo, ar mylėto žmogaus smurto. Smurtas prieš moterį šeimoje neturi konkrečių ribų smurtas keroja skurdžiose ir turingose šeimose, bemokslių ir išsilavinusių žmonių, jaunų ir pagyvenusių, eilinių darbininkų ir elitinių valdžios atstovų sluoksniuose. Nes smurtas šeimoje, smurtas prieš moterį yra individo kontrolės būdas, siekis šalia esantį paversti bevalia, klusnia auka. Smurtas šeimoje skiepija baimę, paralyžiuoja asmenybės vystymąsi, žeidžia žmogų kaip nepagydoma liga, todėl smurto šeimoje poveikis žmogui lyginamas su piktybiniais vėžio susirgimais. Smurtas šeimoje laikomas vyro problema, nes asmuo, patyręs prievartą, nelaikomas už ją atsakingas, nes nuostata, nukreipta prieš smurtą šeimoje, yra tokia: kiekvienas atsako už tai, ką daro. Nėra jokios abejonės, kad smurtas į šeimą atėjo iš smurto visuomenėje, iš visuomenės istorijoje dirbtinai suklostytos lyčių hierarchijos, kintančių ekonominių struktūrų, kurios sureikšmino produktų gamybą ir kontroliavimą, t.y. produkciją ir kontrolę, ir nuvertino reprodukciją, t.y. žmonių, kaip darbo jėgos atkūrimą. Kitaip tariant, vyriškoji lytis pasiskelbė kurianti ir kontroliuojanti visuomenę. O moteriškoji lytis, pavadinta antrąja ir silpnąja lytimi, buvo dirbtinai pažeminta ir uždaryta namų sferoje. Nors būtent moteriškoji lytis turi unikalų gebėjimą išnešioti ir gimdyti naują žmogų.
Todėl po tūkstantmečių netiesos ir dirbtinių visuomenės santykių iškreipimų, palaikomų vyrų kuriamų mokslo, religijos, visuomenės teorijų ir moteriškosios lyties žeminimo praktikos, atėjo lygių galimybių amžius, visuomeninių santykių deformacijų ištaisymo, moters ir vyro lygiateisiškumo visose žmogaus gyvenimo sferose įteisinimas. Smurtas šeimoje moters mušimas, prievartavimas, psichologinis kankinimas, moters žeminimas kontroliuojant finansinius išteklius, žeminimas skurdu yra skaudus visuomenės istorijos palikimas. Todėl Europos valstybės nauja vidaus ir užsienio lygių galimybių politika, švietimu ir mokslu, teisės ir teisėtvarkos sistemų pertvarka, socialine rūpyba ir tęsia smurto šeimoje įveikimo strategiją. Šioje strategijoje svarbią vietą užima tradicinio vyro ir vyriškumo stereotipų kritika ir lyčių lygybės, lyčių darnos bei naujojo vyriškumo, tėvystės, darbo ir globos reikšmių aiškinimas.
Lietuvos valstybė gali didžiuotis priimtais lygių galimybių įstatymais bei lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Tačiau siekis įveikti smurtą prieš moterį šeimoje dar lieka Lietuvos politikų ir valstybės institucijų moraline skola piliečiams. Šis siekis kartu yra ir nauja politikų bei valstybės institucijų veiklos erdvė. Todėl Lietuvos Seimas ir Vyriausybė turėtų sutelkti jėgas ir ne vien teoriškai svarstyti smurto šeimoje problemą, bet praktiškai ir realiai, sukūrus solidų finansinį pamatą, kompleksiškai stabdyti namų terorizmą.
