2005-02-23

 

 

 

1. 2005 m. vasario 23 d. posėdyje Komisija išklausė Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus Povilo Malakausko ir Korupcijos prevencijos valdybos viršininko Kęstučio Zaborsko informaciją dėl Seimo 2002-01-17 nutarimu Nr. IX-711 patvirtintos Nacionalinės kovos su korupcija programos įgyvendinimo, susipažino su tarnybos atlikta Programos įgyvendinimo analize. Komisijos narių siūlymu nuspręsta prašyti Komisijos narių pateikti siūlymus raštu Komisijos išvados projektui “Dėl Nacionalinės kovos su korupcija programos įgyvendinimo” ir sprendimus šiuo klausimu priimti kitame Komisijos posėdyje.

 

 

 

2. Apsvarsčiusi klausimą dėl lobistinės veiklos reglamentavimo tobulinimo, Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad galiojančio Lobistinės veiklos įstatymo nuostatos neužkerta kelio nelegaliam lobizmui, įmonių ir organizacijų atstovai vykdo žymiai aktyvesnę veiklą nei registruoti lobistai, todėl valstybė privalo rasti būdą kaip apskaityti ir kontroliuoti šią veiklą bei bausti nelegalią lobistinę veiklą vykdančius asmenis. Komisija pateikė savo pasiūlymus dėl lobizmo teisinio reglamentavimo tobulinimo galimų krypčių (pridedama) ir nusprendė siūlyti Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai parengti lobistinės veiklos reglamentavimo tobulinimo koncepciją, tam, kad pagal šioje koncepcijoje numatytas principines nuostatas būtų galima parengti naujos redakcijos Lobistinės veiklos įstatymo bei kitų lobistinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų projektus;

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

ANTIKORUPCIJOS KOMISIJA

 

PASIŪLYMAI

DĖL LOBISTINĖS VEIKLOS REGLAMENTAVIMO TOBULINIMO

2005-02-23

Gauta informacija:

1) Specialiųjų tyrimų tarnybos parengti “Pasiūlymai naujam Lobistinės veiklos įstatymui atsižvelgiant į Kanados patirtį”;

2) Seimo kanceliarijos Informacijos analizės skyriaus darbas “Lobistinės veiklos reglamentavimas Europos Sąjungoje”;

3) Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininko Algirdo Meškausko 2005-01-11 raštas Nr. S-148-(2.7).

 

I. Įžanga

 

Lobistinę veiklą reglamentuojančių įstatymų tobulinimo klausimą Antikorupcijos komisija svarsto atsižvelgdama į tai, kad lobizmo srityje egzistuojančios problemos yra ypač aktualios antikorupciniu požiūriu, o pastarųjų metų Lobistinės veiklos įstatymo taikymo praktika parodė, kad Lietuvoje nepavyko sukurti skaidrios ir teisėtos lobistinės veiklos sistemos ir pasiekti, kad suinteresuotų asmenų įtaka teisės aktų leidybos procesui būtų daroma skaidriai ir viešai. Peršasi prielaida, kad galiojančio Lobistinės veiklos įstatymo nuostatos neužkerta kelio nelegaliam lobizmui, tai lemia neskaidrią teisės aktų leidybą. Šią prielaidą sustiprina ir tai, kad Lietuvoje į lobistų sąrašą įrašyta tik keletas asmenų.

Šalinti lobistinės veiklos teisinio reglamentavimo spragas bandyta keletą kartų, pastarąjį - 2004 m., tačiau Seime svarstant Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos parengtą Lobistinės veiklos įstatymo 5, 6, 7, 9 ir 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą (Nr. IXP-3781), projektą svarstęs pagrindinis Teisės ir teisėtvarkos komitetas nusprendė grąžinti įstatymo projektą iniciatoriams tobulinti, siūlė parengti naują Lobistinės veiklos įstatymo redakciją (2004-11-03 išvada). Seimo Etikos ir procedūrų komisija įstatymo projektui nepritarė ir siūlė sudaryti darbo grupę Lobistinės veiklos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui parengti (2004-10-12 išvada). Šie siūlymai įgyvendinti nebuvo.

 

II. Lobizmo veiklos teisinis reglamentavimas Lietuvoje

 

Lietuvoje reglamentuoti lobistinę veiklą siekta nuo 1991 m, kai Aukščiausiosios tarybos 1991-12-21 nutarimu Nr. I-2156 buvo sudaryta darbo grupė Lobistinės veiklos įstatymo projektui parengti (šios darbo grupės parengto projekto Seime nebuvo registruota). Vyriausybė 1997-07-14 nutarimu Nr. 756 sudarė darbo grupę lobistinės veiklos reglamentavimo įstatymo projektui rengti.

Siekdamas reglamentuoti lobistinės veiklos viešumą ir skaidrumą, užkirsti kelią nelegaliai lobistinei veiklai ir korupcinei įtakai teisėkūros procese, 2000 m. birželio 27 d. Seimas priėmė Lobistinės veiklos įstatymą.

2003 m. kovo 20 d. priimta nauja įstatymo redakcija. Lobistinės veiklos įstatymo pakeitimo įstatymo projektas 2002 m. parengtas vykdant Seimo 2002-01-17 nutarimu Nr. IX-711 patvirtintos Nacionalinės kovos su korupcija programos Įgyvendinimo priemonių plane numatytą politinės korupcijos ribojimo priemonę – parengti Lobistinės veiklos elgesio kodekso projektą ir patobulinti Lobistinės veiklos įstatymą; priemonės tikslas – pritaikyti etikos taisykles lobistinėje veikloje, nustatyti taisyklių taikymo ir kontrolės sistemą; vykdyti įstatymų nuostatas dėl nelegalios lobistinės veiklos. Tikėtasi, kad Seimui priėmus šį įstatymą, padaugės legalių lobistų, atsiras didesnės galimybės lobistams dalyvauti įstatymų leidybos procese.

 

Atsakomybė už neteisėtą lobistinę veiklą Administracinių teisės pažeidimų kodekso 172²⁵ straipsnyje numatyta 2000 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. VIII-1750 kodeksą papildžius šiuo straipsniu. Siekiant patikslinti ir sugriežtinti atsakomybę už Lobistinės veiklos įstatymo reikalavimų pažeidimus, straipsnis pakeistas 2003 m. kovo 20 d. įstatymu Nr. IX-1386.

Surašytiteisės pažeidimų protokolus pagal ATPK 172²⁵ straipsnį dėl asmenų ar įmonių (organizacijų) vadovų padarytų Lobistinės veiklos įstatymo pažeidimų turi teisę Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nariai ar jos įgalioti pareigūnai (259¹ straipsnis). Šiame straipsnyje numatytų administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja rajonų (miestų) apylinkių teismai (apylinkių teismų teisėjai) (ATPK 224 straipsnis).

Kaip informavo Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, nuo 2000 m. nebuvo surašytas nė vienas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir teismuose nagrinėta administracinių bylų dėl neteisėtos lobistinės veiklos.

 

Lobistinės veiklos įstatymas

Lobistinės veiklos įstatyme lobistinė veikla apibūdinama kaip fizinio ar juridinio asmens atlygintini ar neatlygintini veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką, kad lobistinės veiklos užsakovo interesais būtų keičiami, papildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai. Lobistas apibrėžiamas kaip fizinis ar juridinis asmuo, šio įstatymo nustatyta tvarka įrašytas į lobistų sąrašą. Matyti, kad lobistinės veiklos sąvoka apima žymiai platesnio subjektų rato, nei oficialiai registruoti lobistai, veiklą. Lobistinės veiklos užsakovas apibrėžiamas kaip fizinis ar juridinis asmuoį, kuris sudarė su lobistu lobistinės veiklos sutartį pagal Civilinio kodekso ar kitų teisės aktų reikalavimus.

Lobistine veikla nelaikoma visuomenės informavimo priemonių savininkų, leidėjų, jų darbuotojų veikla, susijusi su informacija apie teisės aktus bei jų projektus (teksto paskelbimas, apžvalga, komentarai), išskyrus atvejus, kai jie gauna atlyginimą už lobistinę veiklą; asmenų veikla, kai jie institucijų kvietimu kaip ekspertai ar specialistai dalyvauja rengiant, svarstant ar aiškinant teisės aktų projektus; valstybės politikų, pareigūnų ar tarnautojų veiksmai inicijuojant, rengiant, svarstant, priimant bei aiškinant įstatymų ar kitų teisės aktų projektus, atliekami pagal teisės aktų jiems suteiktas pareigines teises; pelno nesiekiančių organizacijų veikla, kuria siekiama savo narių bendrais interesais daryti įtaką, kad būtų pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiais galios teisės aktai, priimti ar nepriimti nauji teisės aktai; mokslininkų (pedagogų) veikla, išskyrus atvejus, kai jie veikia lobistinės veiklos užsakovo interesais; fizinio asmens pareikšta nuomonė dėl teisės aktų pakeitimo, papildymo, pripažinimo netekusiais galios, naujų teisės aktų priėmimo ar nepriėmimo, išskyrus atvejus, kuriais tas asmuo veikia lobistinės veiklos užsakovo interesais.

Įstatyme detaliai reglamentuojamos asmenų įrašymo į lobistų sąrašą sąlygos, nustatyta, kokie fiziniai ir juridiniai asmenys negali būti lobistais, kam draudžiama būti lobistinės veiklos užsakovais. Atkreiptinas dėmesys, kad lobistais negali būti valstybės politikai, pareigūnai, tarnautojai, teisėjai, valstybės ir savivaldybių institucijos. Lobistinės veiklos užsakovu draudžiama būti valstybės politikui, pareigūnui, tarnautojui ir teisėjui,valstybės ir savivaldybių institucijoms ar įstaigoms, valstybės ir savivaldybių įmonėms (nes jų darbo pobūdis neleidžia siekti asmeninių ar tam tikros grupės tikslų, kadangi būtų pažeisti valstybės demokratiniai principai, sudarytos sąlygos korupcijai, atsirastų realios galimybės pareigybiniam piktnaudžiavimui, kiltų viešųjų ir privačių interesų konfliktas).

Įstatymas nustato lobistų teises ir pareigas bei kitų asmenų pareigas, užtikrinančias teisėtą lobistų veiklą - prievolę jos nevaržyti, leisti neliudomai įgyvendinti lobistinės veiklos užsakovų teisėtus interesus.

Asmuo, turintis teisę ir norintis tapti lobistu, pateikia Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai jos nustatytos formos dokumentus: prašymą įrašyti į sąrašą, lobisto anketą ir pasižadėjimą. Lobisto pažymėjimas išduodamas Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai priėmus sprendimą įrašyti asmenį į lobistų sąrašą ir pateikus valstybės rinkliavos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą. Įrašymas į lobistų sąrašą yra būtina sąlyga norint pradėti vykdyti teisėtą lobistinę veiklą. Fiziniai ir juridiniai asmenys, įrašyti į lobistų sąrašą, įgyja teises, susijusias su teisėkūros procesu, informacijos pateikimu lobistinės veiklos užsakovams, komunikavimo su visuomene teises, teises, susijusias su lobisto veiklos organizavimu.  Įstatymas taip pat nustato lobistinės veiklos sustabdymo, atnaujinimo, nutraukimo ir pabaigos pagrindus, sprendimus dėl to taip pat priima Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. Oficialūs lobistai privalo laikytis Lobistų etikos kodekso reikalavimų.

Įstatymas draudžia lobistui ir lobistinės veiklos užsakovui susitarti dėl tokios lobistinių paslaugų apmokėjimo formos, kai apmokėjimo dydis priklauso nuo konkretaus teisės akto pakeitimo, papildymo, pripažinimo netekusiu galios ar atmetimo ar naujo teisės akto priėmimo, ar nepriėmimo (šis apribojimas skirtas užkirsti kelią tam, kad lobistas būtų skatinamas daryti įtaką įstatymų leidybos procesui, neatsižvelgiant į visuomenės ir valstybės teisėtus interesus). Taip pat draudžiama lobistinę veiklą finansuoti iš valstybės ar savivaldybių biudžetų.

Įstatymas pateikia galutinį lobistinės veiklos pripažinimo neteisėta atvejų sąrašą. Lobistinė veikla laikoma neteisėta kai: ją vykdo į lobistų sąrašą neįrašytas asmuo arba teisės būti lobistu neturintis asmuo; lobistas veikla užsiima po to, kai jo lobistinė veikla buvo sustabdyta; buvęs lobistas užsiima ja po to, kai jo lobistinė veikla buvo nutraukta; kai trukdoma teisės aktų leidybos procesui - valstybės politikai, tarnautojai tyčia klaidinami ar apgaudinėjami nurodant faktus ar aplinkybes, kurie gali sąlygoti sprendimą; kai siekiama neteisėtų tikslų ar naudojami neteisėti metodai - veikla siekiama daryti įtaką, kad būtų priimtas ar nepriimtas teisės aktas, kuris tiesiogiai susijęs su lobisto priėmimu į valstybės tarnybą, pakeistas, papildytas ar pripažintas netekusiu galios galiojantis teisės aktas; veikiama nesamo lobistinės veiklos užsakovo vardu; lobistas tiesiogiai ar netiesiogiai skelbia ar pareiškia, kad jis gali paveikti teisės aktų leidybą, valstybės politiką ar valstybės tarnautoją; lobistas tuo pačiu metu atstovauja priešingus interesus turintiems lobistinės veiklos užsakovams. Lietuvoje neteisėtos lobistinės veiklos faktų oficialiai atskleista ir fiksuota nebuvo, už tokią veikla nebuvo nubaustų asmenų.

Kasmet lobistai privalo pateikti Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai praėjusių kalendorinių metų lobistinės veiklos ataskaitas, kuriose privalu nurodyti teisės aktus ir projektus, dėl kurių veikė lobistas, už lobistinę veiklą gautas pajamas ir išlaidas, susijusias su lobistine veikla.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija kasmet iki gegužės 15 d. turi pateikti Lietuvos Respublikos Seimui lobistinės veiklos kontrolės metinę ataskaitą.

 

III. Situacijos Lietuvoje apžvalga. Problemos ir galimi jų sprendimo būdai

 

Nelegalus lobizmas yra viena pagrindinių korupcijos išraiškos būdų. Lietuvoje plačiai paplitęs nelegalus ir nekontroliuojamas lobizmas. Lobistinė praktika Lietuvoje įvairi ir išradinga, lobizmą vykdo įvairios nevyriausybinės organizacijos – nuo visuomeninių iniciatyvų iki pramonės sričių asociacijų. Profesinės sąjungos, asociacijos, institutai, vykdo žymiai aktyvesnę lobistinę veiklą nei legalūs lobistai, tačiau skirtingai nei įregistruoti lobistai, jiems nereikia kasmet deklaruoti lobistinės veiklos užsakovų ir pajamų. Lietuvoje susiklostė praktika, kai prireikus lobistinių paslaugų kreipiamasi ne į oficialius lobistus, bet, pavyzdžiui, tiesiogiai į Seimo narius. Analitikai yra pastebėję, kad valstybėse, kuriose kaip ir Lietuvoje yra daugpartinė sistema, lobistinių grupių veiklos metodai yra įvairesni, ypač įstatymų leidžiamosios valdžios lygmenyje, daugiau galimybių lobistai turi užkirsti kelią netenkinantiems problemų sprendimams, o ne inicijuoti pageidaujamus dalykus. Dėl nekontroliuojamos, tačiau didžiulės verslo grupuočių įtakos valdžios sprendimams, daliai Lietuvos gyventojų lobisto sąvoka kelia neigiamas asociacijas. Siekdama kontroliuoti šią veiklą, valstybė privalo rasti būdą kaip ją apskaityti ir realiai bausti nelegaliai lobistinę veiklą vykdančias interesų grupes.

Europos Sąjungos institucijų ir lobistinių grupių tarpusavio santykiai yra menkai reglamentuojami, nes valstybėse narėse egzistuoja skirtinga tokių santykių reguliavimo praktika, daugumoje ES valstybių narių parlamentų iš viso nėra specifinių taisyklių ir nuostatų, reglamentuojančių interesų grupių ir jų atstovų lobistinę veiklą.

Akivaizdu, kad lobistinė veikla Lietuvoje gana aktyviai vykdoma, tačiau jos šešėlinį pobūdį atspindi ir mažas registruotų lobistų skaičius. Šiuo metu į lobistų sąrašą įrašyti tik šeši fiziniai ir trys juridiniai asmenys. Tokios šešėlinės veiklos sąlygomis yra ypatingai palanku egzistuoti korupcijai.

Lietuvoje intensyvėjant interesų grupių veiklai, kyla poreikis reglamentuoti šią veiklos sritį, nes galiojantys įstatymai neužtikrina efektyvaus lobistinių veiksmų reguliavimo. Besiformuojant interesų grupių ir valdžios sąveikos tradicijoms bei mechanizmui, lobistinės veiklos teisinio reglamentavimo problema tampa svarbi ir reikalaujanti neatidėliotinos konceptualios analizės ir sprendimų.

 

Lobizmo samprata

Lobizmas – grupių ar asmenų požiūrio, tikslų įgyvendinimas, apgynimas, propagavimas. Lobistinė veikla gali būti suprantama kaip tiesioginis bendravimas ar tarpininkavimas bendraujant su įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios atstovais, siekiant sau palankių sprendimų. Lobistine veikla siekiama ne tik užtikrinti palankių teisės aktų priėmimą, bet ir nepalankių teisės aktų projektų atmetimą, sprendimo priėmimo atidėjimą, pakeisti tam tikras priimamų teisės aktų nuostatas (formuluotes, sankcijas, terminus ir t.t.).

LR Lobistinės veiklos įstatyme nustatyta lobistinės veiklos sąvoka apima žymiai platesnio subjektų rato, nei oficialiai registruoti lobistai, veiklą. Lobistinė veikla apibūdinama kaip asmens atlygintini ar neatlygintini veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką, kad lobistinės veiklos užsakovo interesais būtų keičiami, papildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai. Tuo tarpu į lobistų ratą pagal įstatymą patenka tik labai mažas skaičius tokią veiklą vykdančių asmenų, nes lobistas apibrėžiamas kaip fizinis ar juridinis asmuo, šio įstatymo nustatyta tvarka įrašytas į lobistų sąrašą.

Taip pat galima pastebėti, kad įstatyme reikėtų nustatyti išsamesnius lobistinės veiklos kriterijus, kurie leistų apbibūtinti asmenų veiklą kaip lobistinę.

Pagal dabartinį įstatymą lobistinė veikla suprantama tik teisės aktų leidybos srityje. Tabako, alkoholio, maisto pramonės, energetikos, šilumos ir dujų ūkio, medicinos srities ir daugelių kitų atstovai visuomet ieškos būdų kaip įtakoti visą valstybės aparato darbą (ne tik įstatymų ir poįstatyminių aktų priėmimą, bet ir viešųjų konkursų rezultatus, reguliuojamas kainas ir daugelį kitų dalykų). Vienintelis būdas kontroliuoti šią veiklą – valstybės reguliuojamo lobizmo sektoriaus atsiradimas.

Dėl išvardintų priežasčių svarstytina, ar nereikėtų tobulinti lobistinės veiklos sąvokos.

 

Lobistų rūšys. Asociacijos ir kiti viešieji juridiniai asmenys

Demokratinėje visuomenėje skatintinas kuo didesnis tiesioginis piliečių dalyvavimas valstybės valdyme. Kadangi visų piliečių įtraukti į valstybės valdymą praktiškai neįmanoma, skatinamas ir vertinamas suinteresuotų grupių atstovų dalyvavimas sprendžiant problemas.

Tačiau Lietuvoje faktinių lobistų yra žymiai daugiau nei registruotų Vyriausioje tarnybinės etikos komisijoje ir teikiančių jai ataskaitas apie savo veiklą ir iš tos veiklos gautas pajamas. Tai – įmonių, organizacijų vadovai ir atstovai, viešųjų ryšių darbuotojai, kuriems tenka būti lobistais pagal užimamas pareigas. Išskiriamos dvi lobistų kategorijos: pelno nesiekiantys subjektai (asociacijos ir kiti viešųjų interesų siekiantys asmenys) ir pelno siekiantys subjektai (teisės konsultantai, įmonės, viešųjų ryšių firmos).

Daugiausiai diskusijų ir problemų kyla dėl asociacijų veiklos dalyvaujant įstatymų leidybos procese. Nors Lobistinės veiklos įstatyme numatyta lobistinės veiklos sąvoka formaliai apima asociacijų ir kitų viešų interesų siekiančių asmenų veiklą įstatymų leidybos procese ir net piliečių teisę reikšti nuomonę apie įstatymų leidybos procesą, iš kitų įstatymo nuostatų matyti, kad tokia veikla nelaikoma lobistine. Šių organizacijų tokio pobūdžio veikla, kai svarstomiems įstatymų projektams teikiami pasiūlymai ir pastabos, dalyvaujama svarstant projektus, laikoma natūralia ir teisėta politinio proceso dalimi, tačiau čia ir iškyla jos atribojimo nuo lobizmo problema, ši riba sunkiai apčiuopiama. Nors tokios organizacijos ypač prieštarauja, kad tokia jų faktinė lobistinė veikla būtų įteisinta kaip lobistinė, šioje srityje egzistuojančios problemos vis aiškiau matomos. Tai, kad pelno nesiekiančių organizacijų veikla, kai veikiama organizacijos narių bendrais interesais, nelaikoma lobistine, laikytina teisinio reguliavimo spraga. Tačiau asociacijos ir kiti viešieji juridiniai asmenys neturėtų būti automatiškai pripažįstamos vykdančiomis lobistinę veiklą, įrašomos į lobistų sąrašą ir pateikinėti lobistinės veiklos ataskaitų.

Vakarų Europos valstybėse ir Europos Sąjungoje nuolat skatinamas valstybės institucijų konsultavimasis su nevyriausybinėmis organizacijomis, joms sudaromos galimybės išsakyti savo nuomonę apie teisės aktų projektus ir toks bendradarbiavimas nėra laikomas lobistine veikla. Todėl reglamentuojant nevyriausybinių organizacijų atstovų lobistinę veiklą būtina surasti interesų pusiausvyrą ir užtikrinti, kad nebūtų nepagrįstai suvaržytos visuomenėje aktyviai veikiančių nevyriausybinių organizacijų ir piliečių teisės, nebūtų trukdoma išsakyti nuomonę apie valdžios veiksmus, nebūtų nukreipiamas dėmesys nuo korupcijos ar interesų konfliktų faktų.

Svarstytina, ar Lietuvoje nereikėtų išplėsti lobisto sąvokos ir nustatyti lobistų rūšių sąrašo (įstatyme pateikti lobistų klasifikaciją), numatant, kad lobistais Lietuvoje laikomi ne tik asmenys, veikiantys pagal lobistinės veiklos sutartį ir įrašyti lobistų sąrašą, bet ir įmonėse dirbantys bei organizacijoms atstovaujantys lobistai, kurie praktiškai daugiausiai ir vykdo lobistinę veiklą.

Nors tai padaryti būtų itin problematiška, įmonių ir organizacijų darbuotojams, vykdantiems lobistinę veiklą, reikia numatyti tam tikrus kriterijus, kurie leistų jų veiklą apibūdinti kaip lobistinę.

Siūlytina apsvarstyti galimybę atskiroms lobistų rūšims diferencijuoti veiklos sąlygų ir taikyti skirtingų reikalavimų. Svarstytinas kiekvienos iš lobistų rūšių registracijos tikslingumas, tačiau bet kokiu atveju lobistai turėtų pranešti įgaliotai institucijai apie bet kokius lobistinius veiksmus, bendravimą su valstybės ar savivaldybės tarnautoju, politiku, kurie taip pat turi būti įpareigoti pranešti apie kontaktus su lobistais. Savo veikloje visų rūšių turėtų vadovautis Lobistų etikos ir garbės kodeksu.

Europos Sąjungos šalys-narės netaiko tokių lobistinės kontrolės schemų, kurios įpareigotų pramonės, verslo, darbdavių ar kitus interesus atstovaujančias savanoriškas organizacijas registruotis lobistais. Tačiau paplitusi praktika, kad tų organizacijų atstovai registruojami (akredituojami) institucijoje, kuriose vykdo lobistinę veiklą. Vien Europos Parlamente yra registruoti daugiau kaip 4 tūkst. lobistų, atstovaujančių įvairias interesų grupes.

Galbūt būtų tikslinga nenustatyti reikalavimo pelno siekiantiems ir pelno nesiekiantiems asmenims registruotis lobistais, o numatyti jų atstovų ir darbuotojų, faktiškai vykdančių lobistinę veiklą, registraciją tose valstybės ir savivaldybių institucijose ir privalomą pranešimą apie vykdomą veiklą. Tokiu būdu asmenys, atstovaujantys interesų grupes, būtų registruojami (akredituojami) Seime, Vyriausybėje, savivaldybėse ir kitose institucijose, kuriose dirba, siekdami atstovaujamai interesų grupei palankaus sprendimo.

Problematiškiausia nustatyti tokį teisinio reguliavimo mechanizmą, kuris ne tik neužkistų kelio, o atvirkščiai, skatintų piliečius ir visuomenę dalyvauti įstatymų leidybos procese, tačiau tuo pat metu užkirstų kelią nelegaliai, nekontroliuojamai, tačiau šiuo metu ypač aktyviai įvairių organizacijų lobistinei veiklai, darančiai didžiulę neigiamą įtaką korupcijos paplitimui teisėkūroje ir kitose valstybės valdymo srityse.

 

Atsakomybė

Nuo 2000 metų (kai priėmus Lobistinės veiklos įstatymą Administracinių teisės pažeidimų kodekso 172²⁵ straipsnyje numatyta atsakomybė už neteisėtą lobistinę veiklą) nebuvo surašytas nė vienas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Taigi, Lietuvoje neteisėtos lobistinės veiklos faktų oficialiai atskleista ir fiksuota nebuvo, už tokią veikla nebuvo nubaustų asmenų. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos teigimu, ji šiuo metu faktiškai gali kontroliuoti tik legalių (registuotų) lobistų veiklą, tačiau neturi pakankamų įstatyminių svertų, įgalinančių veikti užkertant kelią nelegaliai lobistinei veiklai.

Kai kurios institucijos siūlo realias sankcijas už neteisėtą lobizmą ir neskaidrią veiklą numatyti valstybės politikų ir tarnautojų elgesio kodeksuose.

Taip pat svarstytina, ar nebūtų tikslinga numatyti pareigūnų atsakomybės už tai, kad jie nuslėpė neteisėtą įtaką rengiant ir svarstant teisės aktus.

 

IV. Pasiūlymai ir sprendimai

 

Remiantis Seimo Antikorupcijos komisijos įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, nuspręsta:

 

1. Siūlyti Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai parengti lobistinės veiklos reglamentavimo tobulinimo koncepciją, tam, kad pagal šioje koncepcijoje numatytas principines nuostatas būtų galima parengti naujos redakcijos Lobistinės veiklos įstatymo bei kitų lobistinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų projektus.

 

2. Siūlyti tobulinant lobistinės veiklos teisinį reglamentavimą įvertinti ir apsvarstyti:

1) dėl lobizmo sampratos -

įvertinti, ar nereikėtų tobulinti lobistinės veiklos sąvokos;

2) dėl lobisto sampratos ir lobistų rūšių -

įvertinti, ar nereikėtų išplėsti lobisto sąvokos ir nustatyti lobistų rūšių sąrašo (įstatyme pateikti išplėstos lobistų klasifikaciją);

3) dėl lobistinės veiklos kriterijų -

detalizuoti kriterijus, kurie leistų apibūdinti asmenų veiklą kaip lobistinę;

4) dėl reikalavimų lobistams -

apsvarstyti galimybę atskiroms lobistų rūšims diferencijuoti veiklos sąlygas ir taikyti skirtingus reikalavimus, nustatyti liberalesnę veiklos tvarką lobistams, kuriems lobistinė veikla nėra tiesioginė;

5) dėl lobistų registracijos/akreditacijos valstybės ir savivaldybių institucijose -

apsvarstyti, ar nebūtų tikslinga nustatyti privalomą asmenų, atstovaujančių interesų grupėms (pelno siekiantiems ir pelno nesiekiantiems asmenims), registravimą arba akreditavimą Seime, Vyriausybėje, savivaldybėse ir kitose institucijose, kuriose jie vykdo lobistinę veiklą, siekdami atstovaujamai interesų grupei palankaus sprendimo;

6) dėl atsakomybės -

įvertinus dėl kokių priežasčių nebuvo nustatytas nė vienas neteisėtos lobistinės veiklos atvejis, didinti atsakomybės už neteisėtą lobistinę veiklą veiksmingumą. Apsvarstyti, ar nebūtų tikslinga numatyti pareigūnų atsakomybės už tai, kad jie nuslėpė neteisėtą įtaką rengiant ir svarstant teisės aktus ar kitus nelegalios lobistinės veiklos faktus.

 

Komisijos pirmininkas                                                                                         Petras Baguška

 

 

 

3. 2005 m. vasario 23 d. posėdyje Komisija patvirtino komisijos darbo planą 2005 metų I-ajam pusmečiui. Komisijos nariams taip pat buvo pateikta apibendrinta informacija apie Komisijos 2003-2004 m. gautus pareiškimus ir posėdžiuose svarstytus klausimus: pareiškimų ir skundų analizė atlikta pagal subjektus, pagal apskritis, pagal skundų temas ir pagal apskritis dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo; posėdžiuose svarstyti kalsimai sugrupuoti pagal temas.