Doc. dr. Giedrė Mickūnaitė

Vilniaus dailės akademija

 

 

 

XV amžiaus sienų tapybos atradimas Trakų parapinėje bažnyčioje

 

 

Trakų parapinėje Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje atidengti XV amžiaus pradžios sienų tapybos fragmentai. Nugramdžius keliasluoksnį tinką, pasirodė bizantinio stiliaus šventųjų figūrų, vynmedžių, granatmedžių, įrašų, draperijų ir ornamentų detalės. Šis atradimas itin pradžiugino dailės istorikus, nors jų ir nenustebino: 1645 metais Vilniuje išleistoje knygelėje Symonas Mankiewiczius apibūdinęs stebuklingą Dievo Motinos paveikslą, pridūrė: “ir pati bažnyčia kadaise visa buvo senoviškai graikiškai ištapyta, dabar, statant bobinčių [priebažnytį] pusė tapybos paslėpta, o choras [presbiterija] su sena tapyba liko” (Kośćiol farski trocki, cudami Przenasętey Bogarodzice Panny Maryey obideniony a prez xiędza Symona Mankiewicza Biskupstwa Zmudzkiego dyocesiana novo na świat wystawiony (Wilno: W Drukarni Ojcow Bazylianow, 1645)). Po penkerių metų sienų tapybą minėjo Albertas Vijūkas Kojelavičius: “anksčiau ir visos bažnyčios sienos buvo graikų papročiu išpuoštos tapyba” (Miscellanea Rerum Ad Statu Ecclesiaticum in magno Ducatu Pertinentium collecta ab Alberto Wiik Koialowicz (Vilnea: Typis Academicis, 1650) / Įvairenybės apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje surinktos Alberto Vijūko Kojelavičiaus, vertė Rasa Jurgelėnaitė (Vilnius: LLTI, 2004)) ir nurodė, kad šias žinias ėmė iš Mankiewicziaus knygelės. Tenka, apgailestauti, kad atliekant Trakų bažnyčios istorinius tyrimus nebuvo atsižvelgta į šią informaciją, kurią ne sykį publikacijose nurodė dailės istorikai, o Kojelavičiaus Įvairenybės buvo išleistos 2004 metais.

Beje, rašytiniai šaltiniai nevertinti ir anksčiau: XX amžiaus 7-ame dešimtmetyje Trakų bažnyčią tyrinėjęs Stanislovas Mikulionis darydamas gotikinio mūro atodangas ant pietvakarinio bažnyčios stulpo, sienų tapybą sunaikino – šiandien atodangose dar keliose vietose matomos mėlynų dažų liekanos, tačiau tapyba neminima jokiose šių tyrimų ataskaitose.

Jeigu istoriniai tyrimai būtų parengti profesionaliai, žinios apie sienų tapybą padėtų pagrindus natūros tyrimams. Reikia, būtina planuoti, ko galima tikėtis ir iš anksto numatyti išsamius polichromijos tyrimus, įrengiant bažnyčioje pastolius, nevengiant atidengti gotikinių langų arkų, kurių šonuose, tikėtina, esama tapybos.

Sienų tapybos vertė neapsiriboja kūrinių meniškumu, tai – akivaizdus dailininkų dirbtuvės veiklos patvirtinimas. Lietuvos kolekcijose saugomus viduramžių dailės kūrinius daugiausia sudaro kilnojamos vertybės, didžioji dauguma kurių yra atvežtinės, o kitų kilmė sunkiai nustatoma. Tuo tarpu freskos tapomos vietoje, čia kurį laiką turi dirbti meistrų grupė. Suprantama, žmonės taip pat keliauja, o kalbant apie Trakų freskų kilmę negalime teigti, jog jas sukūrė trakiškiai dailininkai, tačiau jų darbas atskleidžia to meto užsakovų skonį ir poreikius. Greičiausiai Trakų bažnyčios sienas tapė kuriame nors Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių vienuolyne savo amato išmokę meistrai. Galbūt tai pačiai dirbtuvei buvo patikėta dekoruoti ir Trakų salos pilies menes (ši tapyba dingo pilies atstatymo metu). Tokią prielaidą sustiprina ne tik tai, kad tai maždaug tuo pačiu laiku, toje pačioje vietovėje sukurti tos pačios stilistikos kūriniai, bet ir užsakovo – didžiojo kunigaikščio Vytauto asmenybė. Besidominčius viduramžių Lietuvos istorija, turėtų intriguoti Martyno Kromerio kronikos žinutė. Šis XVI amžiaus viduryje lenkų kronikininkas aprašęs Vytauto veiklą ir išvaizdą, pridūrė, kad didysis kunigaikštis atrodęs taip, kaip ir atvaizde ant Trakų bažnyčios sienos.

Atradimas, kaip ir kiekvienas turtas, ne tik džiugina, bet ir įpareigoja – meno kūriniai privalo būti atidengti, ištirti, restauruoti ir prieinami visuomenei, o mąstant apie paveldo tyrimus ateityje, svarbu, kad prieš jų imantis būtų surinkta kuo išsamesnė istorinė medžiaga, o jos rinkėjai būtų kvalifikuoti ir atsakingi mokslininkai.

 

 

 

 

Lina Blažytė

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos atstovė

 

 

Nykstantis Lietuvos dvarų paveldas ir teisinės kliūtys jį išsaugoti

 

 

2004 m. LR Vyriausybė patvirtino “Dvarų paveldo išsaugojimo programą” ir jos įgyvendinimo priemones. Ši programa buvo parengta pagal „LR dvarų paveldo išsaugojimo koncepciją“, kuri patvirtinta dar 2002 m.

Tačiau praėjus daugiau negu trejiems metams, Lietuvos dvarų paveldo apsauga nė kiek nepagerėjo ir ši svarbi kultūrinio šalies identiteto dalis toliau nyksta.  Valstybinė kultūros paveldo komisija 2007 m. konstatavo, kad dvarų išsaugojimo programa iš esmės nėra net pradėta įgyvendinti.

 Todėl paradoksalu, kad 2006 m. ši programa, užuot pradėjus ją rimtai vykdyti, buvo pakeista į žymiai paviršutiniskesnę ir menkesnę. Kaip šio pakeitimo priežastis oficialiai nurodoma tai, kad iš esmės pasikeitė kultūros apsaugos teisinė reglamentacija ir programa nebeatitinka 2005 metais įsigaliojusio LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo reikalavimų.

Tačiau šie teiginiai klaidinantys – juk įsigaliojus naujam įstatymui, nebuvo atšaukti Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, vis dar galioja mūsų šalies ratifikuotos konvencijos, o taip pat ir Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas.  Jo paveldosaugos, kraštovaizdžio ir kiti sprendiniai nėra pakeisti - tačiau taip ir nepradėti įgyvendinti.

            Susiklostė situacija, kai paveldo išsaugojimui svarbių programų vykdymas yra tik simuliuojamas arba nedaroma net ir tai.  Tai lėmė didžiules problemas, susijusias su darų sodybų žemės naudojimu ir valdymu bei pastatų priežiūra.

            Kadangi iki šiol nebuvo parengtas ir LR dvarų paveldo išsaugojimo, tvarkymo ir naudojimo specialusis planas, nėra pradėti ruošti ir Bendrojo plano sprendiniuose numatyti planai - Lietuvos kultūros paveldo apsaugos ir naudojimo specialusis bei strateginio įgyvendinimo priemonių planai. Įgyvendinant šiuos planus, buvo numatyta sukurti specializuotų saugomų teritorijų sistemą, kuria būtų apibrėžtos nedalomos, kaip galima artimesnės istorinems, dvarų sodybų teritorijos.

            Iškalbingi ir tipiški dabartinės Lietuvos dvarų situacijos pavyzdžiai - Lentvario bei Abromiškių dvarų likimai. 

Lentvario dvaro pastatus šiuo metu valdo keliolika savininkų, nemaža jų dalis - asocialūs. Dvaro sodybos teritorija yra išdalinta atskirais sklypais ir toliau skaidoma. Dar daugiau - vizualinėje dvaro parko apsaugos zonoje leista statyti kotedžų kvartalą.  Ši statyba, vieninga Europos ekspertų ir Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuomone, iš esmės paneigtų vieno iš garsiausių Europos kraštovaizdžio architektų E. Andre kūrinio idėją.   Europinės vertės parkas šiuo metu priklauso Traku savivaldybei – jis yra tinkamai neprižiūrimas, dalyje ūkinių pastatų gyvena žmonės, visiškai nesirūpinantys jų būkle, o negyvenami ūkiniai pastatai privatūs ir taip pat avarinės būklės.  Garsioji Tiškevičių kavinė “Rivjera” yra padalinta per pusę: dalis privati, kita dalimi “rūpinasi” valstybė.  Abi – griūvančios. 

Paties Lentvario dvaro rūmų bokštas šiuo metu taip pat avarinės buklės, bet valstybė neskuba skirti lėšų avarinės buklės likvidavimui.  Pasiteisinimas – esą trūksta lėšų. Tačiau valstybei netrūksta lėšų statyti kultūros paveldo požiūriu nusikalstamą Valdovų rūmų muliažą.   Kita valdininkų nuostata - esą tai privatus objektas, taigi rūpestis juo - tik savininko reikalas.  Tačiau LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas nesuteikia skirtingų teisių ir/ar pareigų nekilnojamųjų kultūros vertybių valdytojams priklausomai nuo to, ar jie yra viešieji, ar privatūs asmenys.

            Panaši padėtis ir Abromiskių dvare – tik jis jau beveik baigiamas naikinti.  Pastatai taip pat nėra vieno savininko rankose, teritorija sudalinta sklypais, kurie priskirti atskiriems pastatams, net ir negyvenamiems (pvz. tvartas turi savo atskirą sklypą). Dvaro svirnas priklauso savivaldybei ir yra atiduotas bendruomenei, tačiau ji visiškai jo neprižiūri - pastatas ardomas tiesiog akyse.

Abromiskių ežeras taip pat tapo privačiu, o vizualinė dvaro apsaugos zona yra išdalinta ne tik žemės ūkio, bet ir kitos paskirties sklypais.  T. y. - joje bus galima statyti individualius namus ar kitus pastatus, o šiems sklypams nėra nustatyta jokių specialių naudojimo sąlygų.

            Kita Abromiskių dvaro problema – kad iki šiol jį valdę savininkai, tiesiai kalbant, jį sunaikino.  Visų dvaro pastatų būklė šiuo metu yra avarinė. Pagrindiniai rūmai nudegę, nuardyti, toliau grobstomi plytomis.  Tai reiškia viena – kad valstybė nevykdė jokio monitoringo ir neprižiūrėjo, kaip savininkas naudoja ir saugo kulturos paveldo objektą.  Dėl tos pačios priežasties nyksta ir ūkiniai Lentvario dvaro pastatai, ir daugybė kitų dvarų visoje Lietuvoje.

            Lietuvos pilių ir dvarų asociacija 2007 metų pradžioje vykdė apklausą, kuri parodė, jog praktiškai kiekvienas privataus dvaro savininkas turi žemes nuosavybes ar nuomos problemų. Pvz., net savininkams nuomos sutarties sudarymas uztrunka po 2 – 3 metus.

            Žeimių dvaro savininkai tikrai stengiasi kiek įmanoma prižiūrėti dvaro pastatus ir teritoriją. Tačiau jau 2 metus dėl nesuprantamų priežasčių Jonavos savivaldybė vilkina žemės nuomos sutarties sudarymą, todėl praleistos bent dvi galimybės teikti paraiškas finansavimui gauti, o be šių dokumentų neįmanomi jokie dvaro atstatymo darbai.

Plinkšių dvaro savininkė su Mažeikių raj. savivaldybe trejus metus teisėsi dėl sklypo ribų, kurios pernuomojant buvo savavališkai ženkliai sumažintos. Prie dvaro buvo sumanyta iškasti durpyną.

Vis dar kyla keblumų ir dėl Belvederio dvaro Jurbarko raj. žemės nuomos – niekaip nenustatomos ribos, nes dvaro teritorijoje vyksta savavališkos gyvenamosios paskirties statybos, kurių valstybė nestabdo.

            Gerai žinodami daugumos Lietuvos dvarų padėtį, manome, kad šio paveldo padėtis yra kritinė.  Todėl siūlome kuo skubiau imtis veiksmingų priemonių:

1.  Sudaryti bendrą tarpinstitucinę kvalifikuotų specialistų ir visuomenės atstovų darbo grupę, kad remiantis galiojančia LR dvarų paveldo išsaugojimo ir jo integravimo į visuomenės gyvenimą koncepcija būtų parengti nauja dvarų paveldo išsaugojimo programos redakcija; nustatyti tikslinį biudžetinį šios programos finansavimą.

2.  parengti LR dvarų kultūros paveldo išsaugojimo įstatymą, kuriame būtų aiškiai apibrėžta saugoma ir nedaloma dvaro sodybos teritorija, dvaro savininko statusas bei galimybė savininkui konsoliduoti išdraskytas dvaro sodybos istorinės teritorijos žemes.

3.  įdiegti dvarų paveldo monitoringo sistemą ir užtikrinti jos vykdymą;  ypatingais atvejais, kai nepajėgiama užtikrinti, kad savininkai prižiūrėtų dvarų paveldo objektus, taikyti priverstinį jų išpirkimą;  reikalauti paveldo objektams padarytos žalos atlyginimo, kaip numatyta Lietuvos įstatymuose.

4. kaip skatinimo priemonę, būtina įteisinti ir kompensavimą savininkams už paveldosauginius apribojimus, kuris būtų įgyvendinamas per mokesčių sistemą.

5. atsižvelgti į Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos pateiktus pasiūlymus LR Ūkio ministerijai, kad būtų sudarytos skaidrios ir lygios sąlygos viešųjų ir privačių dvarų sodybų savininkams dalyvauti 2007-2013 m. ES Struktūrinės paramos teikimo konkursuose;  būtina užtikrinti, kad nebus daroma kliūčių sėkmingai įsisavinti šias lėšas.

6. įvairiomis švietimo programomis skatinti visuomenes dalyvavimą, saugant Lietuvos dvarų paveldą.

 

                                                                                                                                                                                        Dainius Elertas

Klaipėdos miestiečių iniciatyvinės grupės atstovas

 

 

Dėl kultūros paveldui padarytos žalos atlyginimo

 

 

Žalos, padarytos kultūros paveldo objektams, atlyginimo problema yra susijusi su objekto vertingumo samprata bei verčių nustatymo kriterijais.

Tačiau Kultūros ministerija ir savivaldybės neskiria dėmesio kultūros ir gamtos paveldo aplinkoje kuriamos architektūros kokybei.  Nėra sukurta jos vertinimo sistema – nėra oficialiai įvardijami nei architektūriniai nusikaltimai kultūros ir gamtos vertybėms, nei pavykę sprendimai. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių lieka tinkamai neįvertinta net ir akivaizdi žala, padaryta paveldo objektui. Paveldosaugos institucijų tarnautojai neretai ignoruoja tarptautiniuose Lietuvos įsipareigojimuose apibrėžiamas sąvokas (pvz. „kraštovaizdis“, „restauracija“), o institucijos jas traktuoja klaidinančiai. Todėl žalos sąvoka „išplaunama“, pervardinama ar  net ignoruojama.

Daugeliu atvejų nėra reikalaujama atlyginimo už žalą, padarytą kultūros ir gamtos paveldo vertybėms, o šiuo metu nustatytas atlyginimas yra neadekvačiai mažas. Pati didžiausia numatoma bauda siekia 10 000 Lt - tačiau neteko girdėti apie tokios skyrimą. Taip skatinamas „išankstinių baudų“ mokėjimas, „potencialių baudų“ įtraukimas į projektų ar statybos darbų sąmatas. Klaipėdoje A. Černeckio individualiai įmonei „Inkomsta“ 2006 m. už unikalios X – XI a. Žardės archeologinės Vikingų epochos gyvenvietės ardymą paskirta 1000 Lt bauda.  2007 m. už Ferdinando aikštės berniukų mokyklos sudarkymą Klaipėdoje skirta maksimali bauda - 3000 Lt. KPD Klaipėdos teritorinis padalinys inicijavo Statybos rangovų atestavimo komisiją, kad būtų pradėta šį istorinį pastatą nugriovusios statybų bendrovės atestato suspendavimo procedūra - tačiau abejotina, ar vien tokia priemonė yra veiksminga. Paveldo žalotojų - architektų, projektuotojų ar statytojų - „atpirkimo ožiu“ tampa ir būsimieji objekto savininkai ar investuotojai.  Jiems vieniems suverčiama našta atlyginti žalos pasekmes.

Atlyginimą už žalą, padarytą kultūros ir gamtos paveldo vertybėms, derėtų atskirti nuo veiklų bei papildomų investicijų, susijusių su neigiamų pasekmių likvidavimu. Tačiau tokia europietiška praktika Lietuvoje lieka tik siekiamybe. Kuršių nerijoje iki šiol nėra nugriautas nė vienas iš skandalingų statinių, sudarkiusių unikalų kraštovaizdį. Nėra net svarstoma miestų senamiesčius, jų prieigas ar istorines miesto dalis subjaurojusių pastatų problema – nors daugeliu atvejų jų statyba yra susijusi ir su teisės aktų pažeidimais (Klaipėdoje – „K ir D“ centras, Taikos 4; Vilniuje - Savanorių 1, Subačiaus 11, „Novotelis“; Kaune – „Akropolis“ ar viešbutis prie gynybinės sienos I. Kanto-Kęstučio gatvių sankirtoje). Vilniuje, Krivių gatvėje, nugriovus istorinius medinius namus ir nukasus Valstybinio Pilių rezervato šlaitą, toliau vyksta kotedžų statyba – nors Valstybinė kultūros paveldo komisija oficialiai konstatavo pažeidimus. Po sąmoningo pastatų sunaikinimo Klaipėdoje - XVIII a. namo H.Manto g. 20, Aukštoji g. 3A ir XIX a. Šaltkalvių g/Daržų g. 3/1 - jų atkūrimas buvo vykdomas kitomis medžiagomis, keičiant išplanavimą, elementus, tūrį. Nugriovus XIX a. dviejų aukštų namą Šimkaus g. 7, jo vietoje pastatytas… daugiaaukštis.

Minėtus pažeidimus yra ne kartą oficialiai įvardijusi ir Valstybinė kultūros paveldo komisija.

Dabartinę padėtį vertiname kaip kritinę – kultūros vertybių naikinimas ir įstatymų pažeidinėjimas tapo nebaudžiamu.  Būtina imtis skubių ir veiksmingų priemonių, todėl siūlome, kad:

1. Seimas inicijuotų pataisas teisės aktuose (Administracinio teisės pažeidimų kodekso 91, 165(3), 188(4), 188(9), 207(9), 214(1), 246(2) str.; 2006-07-12 KPD direktoriaus įsakyme Į-315 ir kt.), kad būtų užtikrintas adekvatus atlyginimas už kultūros ir gamtos vertybėms padarytą žalą.  Šiuo metu taikomos baudos nėra adekvačios, todėl piniginis atlyginimas už žalą turi būti nustatomas pagal nuostolius, padarytus visai objekto vertei.  Be to, turi būti numatytas privalomas sužalotų objektų restauravimas tomis pačiomis ar autentiškomis medžiagomis.  Kriterijus, pagal kuriuos įvertinama žala ir nustatomas adekvatus atlyginimas, turi parengti Kultūros paveldo departamentas.  

2. Seimas inicijuotų pataisas teisės aktuose (Administraciniame teisės pažeidimų kodekse, LR statybų, Teritorijų planavimo, Vietos savivaldos įstatymuose bei Kultūros ir Aplinkos ministro įsakyme 2006 m. spalio 3 d. Nr. ĮV-453/D1-445), kad būtų užtikrinta asmeninė tarnautojų, ekspertų, paveldo objektų savininkų ar valdytojų atsakomybė už sprendimus ir veiksmus, dėl kurių padaryta žala paveldo vertybėms, bei numatytas šios žalos išieškojimas.

 

 

 

 

D. Varkalis

 Lietuvos piliečių sąjungos pirmininkas

 

 

Dėl Valstybės tarnautojų atsakomybės ir kultūros paveldo

(pranešimo tezės ir siūlymai)

 

 

Apgailestaujant tenka konstatuot, kad spendžiant tarnautojų atsakomybės problemą Lietuvos paveldosaugoje:

Nėra tinkamai įgyvendintas tarnautojų atsakomybės principas.  Kultūros paveldo departamento ar atsakingų savivaldybių skyrių tarnautojai, kurių veikla sudarė sąlygas sistemingam kultūros paveldo žalojimui ir naikinimui, nepatiria jokių didesnių sankcijų, kyla karjeros laiptais ir eina dar atsakingesnes pareigas.  Siūlome atkreipti dėmesį į žemiau minimų pareigūnų ankstesnes ir šiuo metu einamas pareigas.

Tarnautojų atsakomybės problema yra glaudžiai susijusi su kontrolės institucijų klausimais. Nuo 1995 m. nebėra nepriklausomos kontrolės mechanizmo, o  kontrolės funkciją atlieka pats Kultūros paveldo departamentas – t. y., šiai institucijai pavesta kontroliuoti savo pačios veiklą.  Net ir gavusios informaciją apie įstatymų pažeidimus ir kultūros paveldo žalojimą, už statybų priežiūrą atsakingos institucijos nestabdo agresyvių statybų ir nesiima jokių veiksmų. Kolektyvinė atsakomybė neskatina jų veikti. (pvz. sostinėje – kotedžų statyba Krivių gatvėje, nugriovus istorinius medinius namus ir nukasant Valstybinio pilių rezervato šlaitą. Nors Valstybinė kultūros paveldo komisija konstatavo, kad yra pažeisti įstatymai, statyba vyksta toliau. „Atsakingų nėra“ ar neieškoma. 2007 m. Lietuvos piliečių sąjungai bei Klaipėdos miestiečių iniciatyvinei grupei kvestionavus KPD direktoriaus tinkamumą eiti pareigas šio klausimo nagrinėjimas buvo perduotas pastarojo pavaldiniui – KPD Kontrolės skyriaus vedėjui R. Kraujaliui). 

Įvairių lygių tarnautojų atsakomybės problemą akivaizdžiai iliustruoja aukštybinių pastatų “K” ir “D” statybos istorija Klaipėdos istorinėje dalyje (U16). Klaipėdos savivaldybės Urbanistikos plėtros departamento direktoriui, miesto architektui, merui bei miesto tarybai pažeidžiant tuomet galiojusius bendrąjį bei specialųjį planus ir ignoruojant viešąją nuomonę buvo tvirtinami minėtų aukštybinių pastatų detalieji planai, išdavinėjami leidimai, sudarantys sąlygas paveldo objektų bei urbanistinės struktūros naikinimui. Tai padaryta pažeidžiant  tuo metu galiojusį bendrąjį miesto planą, pagal kurį šioje vietoje galėjo būti statomi vos 3-3,5 aukštų statiniai. Daugiaaukštis Taikos pr. 4 išdygo tiesiai ant gynybinės miesto fosos ir nukasus gynybinio pylimo pakraštį. Statybos, griaunančios senamiesčio struktūrą, užstatymo tūrius, aukštingumą ir medžiagiškumą, dokumentuose pradėtos vadinti “atkūrimu” ar net “restauravimu”. 2006 m., be kitų leidimų, bet pasirėmus KPD direktoriaus A. Kuncevičiaus rekomendacija, buvo nugriauta paskutinė XVIII a. pastato siena (H. Manto g. 20). 2005 m. XVIII a. kepyklos – gyvenamo namo (Daržų 9/ Aukštoji 15) nugriovimas KPD teritorinio padalinio vadovo buvo įvardintas kaip “restauravimas – pritaikymas” (suderino A. Gintaras, R. Bartkus). 2006 m. leidimą sunaikinti XIX a. pastatą (Šimkaus g. 7) istorinėje miesto dalyje taip pat davė KPD teritorinis padalinys (suderino R. Bartkus). Ignoruodamas visuomenės pastangas bei siūlymus išsaugoti techninio paveldo vertybę - seniausią Lietuvoje celiuliozės virimo cechą, KPD direktorius A. Kuncevičius davė leidimą pradėti nugriovimo įteisinimo procedūras.

 

 

Gražina Drėmaitė

Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė

 

 

1.  DĖL VALSTYBINĖS KULTŪROS PAVELDO KOMISIJOS

SPRENDIMŲ ĮGYVENDINIMO

 

LR Administracinių teisės pažeidimų kodekse:

188-9 str. Kliudymas VPK-ai arba jos nariams atlikti pavestas pareigas arba VPK sprendimų nevykdymas…lankyti, apžiūrėti KV -100-500; nepateikimas informacijos, projektų, susijusių su KV , taip pat sprendimų nevykdymas – fiziniams asmenims 500-1000; pareigūnams – 1000-5000…Lt.

1995-12-15 buvo posėdis del sprendimų vykdymo…Nutarta juos priminti institucijoms…

2004-11-19 nutarimas nr.4, Dėl Valstybinės paminklosaugos komisijos 2000-2003 metų sprendimų vykdymo.

Nutarta reguliariai kas dveji metai atlikti išsamią paskelbtų sprendimų vykdymo analizę;

Prašyti sprendimuose adresuotas institucijas informuoti Komisiją, kaip jie vykdomi, dėl kokių priežasčių nevykdomi.

Dr. P. Jakučionis:… VPK sprendimai turėtų būti įpareigojantys vykdomiesiems valdžios organams, KV savininkams, o Seime ir Vyriausybėje jie turi turėti svorį. Jei nuomonės nesutampa – klausimas turėtų būti svarstomas pakartotinai…        1999 m.

Dr. P.Jakučionis: - …Ko reikia? Reikia suteikti Komisijai galią paveldosaugos klausimais priimti galutinius ir privalomus sprendimus. KVAD struktūroje į atskirą bloką išskirti kontrolę ir padaryti ją atskaitingą Kultūros ministrui.                             2003 m.

J.A.Pilipavičius:…Dar ir dar kartą skaitydamas VPK sprendimus, aš manau, kad tai labai rimtas pamatas mūsų paminklosaugai daugeliui metų į priekį….. naująją Komisiją lydės sėkmė, jei ji tęs pradėtus darbus, jei ji pripažins ir įgyvendins perimamumo principą…Konkrečiais, tiksliai apibrėžtais klausimais jos sprendimai turi tapti privalomi vėl gi konkrečiai įvardintoms institucijoms….Vėl gi, kokios bebūtų tobulos valdžios institucijos – be visuomenės dalyvavimo, be privačios iniciatyvos – gerų rezultatų nebus. Pasisakau už didesnį, aktyvesnį VPK ryšį su visuomeninėmis organizacijomis.     1999 m.

 

2.  DĖL VIEŠOJO IR VISUOMENINIO SEKTORIAUS BENDRADARBIAVIMO

 

1995-10-27 Spr. Nr.13, Dėl Kauno Medicinos akademijos bibliotekos dalies senų spaudinių naikinimo – pranešė Žmogus.

1995-10-27 spr. nr.14 , Dėl taikomojo pobūdžio pakeitimų bažnyčiose – skundai iš miestelių…

1996-02-23 spr. nr.16 , Dėl Sovietų Sąjungos karių, žuvusių II pasuliniame kare, kapinių,- įrašai, - keisti įrašus, perlaidoti…Skundai iš miestelių ir paminklotvarkininkų…

1997-08-01 spr. nr. 39, Dėl kultūros paveldo politikos krypčių:

3 principas- Visuomenės poreikį išsaugoti materialųjį KP įgyvendina specializuotos valdymo institucijos, valdžios atstovai. Tačiau ar neturėtų turėti teisę ginti savo kultūrinę aplinką kiekvienas pilietis, - pati visuomenė? Ar neturėtų būti nustatyta, kad piliečiai asmeniškai ar visuomenės organizacijos galėtų būti nukentėjusioji  pusė (ieškovas), jeigu kokio nors paminklo savininkas paminklo neprižiūri ar jį griauna arba paminklosauginių visuomenės interesų negina privalantis tai daryti pareigūnas?...dabartinės paminklosaugos teisės  priemonės neleidžia pačiai visuomenei ginti savo kultūrinės aplinkos.

1999-09-24 spr. nr.64, Dėl bendraeuropinės KP išsaugojimo politikos integravimo į Lietuvos paveldosauginę sistemą:.

…Grenados bei Valetos konvencijų nuostatos…atitikti visuomenės teisę į savo KP… į  kultūros paveldo apsaugos sistemą integravus teritorinio planavimo teikiamas galimybes, padidėtų…bendruomenių vaidmuo paveldosaugos sistemoje.

2001-07-20 spr. nr. 83, Dėl dvarų paveldo išsaugojimo politikos:- spr. Pabaigoje – Komisija ragina susitelkti Lietuvos visuomenę, neabejingą valstybingumo tradicijai ir dvarų kultūros paveldo likimui, kad būtų sukurtos prielaidos unikalaus dvarų kultūrinio paveldo išsaugojimui bei jo perdavimui būsimoms kartoms.

2004-05-14 spr. Nr.100, Dėl Kauno miesto plėtros ir kultūros paveldo būklės bei jos problemų.

5. Siūlyti Kauno miesto savivaldybei:

5.4. sprendžiant paveldosaugos reikalus, glaudžiau bendradarbiauti su specialistais, apie numatomas rengti programas bei projektus reguliariai informuoti visuomenę.

2004-06-04 spr. Nr.102, Dėl Vilniaus miesto kultūros vertybių apsaugos.

Sprendimas parengtas po 2004-04-30 įvykusio VPK susitikimo su savivaldybės, visuomeninėmis organizacijomis, aukštųjų mokyklų atstovais….

2. Siūlyti Vilniaus miesto savivaldybei ir KVADui:

2.9. pripažįstant vietos bendruomenių aktyvų dalyvavimą paveldosaugos srityje, plėsti ryšius su visuomene.

2004-11-19 spr. Nr.105, Dėl nacionalinės integralios paveldosaugos strategijos metmenų.

UŽDAVINIAI

24. Įteisinti visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus paveldo naudojimo ir apsaugos srityje tvarką ir visuomeninių organizacijų bendradarbiavimo su valstybinėmis institucijomis formas ir būdus, skatinti jų veiklą.

25. ….Skatinti visuomenės, jos piliečių, vietos bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų dėmesį kraštovaizdžiui bei paveldui.

2007-03-09 spr. Nr.S-3-(122), Dėl valstybinės dvarų paveldo išsaugojimo programos vykdymo.

2. Prašyti vyriausybę sudaryti suinteresuotų žinybų …darbo grupę, kuri parengtų…Dvarų paveldo išsaugojimo programos…patikslinimą, kuriame būtų numatyta:

2.4.vietos bendruomenės bei visuomenės dalyvavimas dvarų paveldosaugoje;

2007-03-09 spr. Nr.S-2-(121), Dėl kultūros paveldo išsaugojimo Klaipėdoje.

Sprendimas parengtas Klaipėdos miestiečių iniciatyvinės grupės raštų pagrindu.

2007-06-14 Komisijos posėdyje (pirmajame su nauju Komisijos sąstatu) Komisijos narė Dalia Klajumienė pasakė, kad nereikia konfrontuoti su alternatyviaja komisija, reikia kalbėtis ir spręsti problemas bendrai.

G.Drėmaitė: - …Didelę pastarųjų metų darbo dalį ir daug dėmesio teko skirti visuomenės interesų gynimui. Kalbėjausi su kiekvienu besikreipiančiu, stengiausi objektyviai spręsti problemas. Suvokiau, kad žmonės, suprasdami paveldo reikšmę, į Komisiją kreipdavosi kaip į paskutinę instanciją. Tuo stengiausi gelbėti Paveldo prestižą dėl tos priežasties, kad Kultūros ministerija (dėl nuolatinės ministrų kaitos) ir jos KVADas (dėl prisitaikėliškos elgsenos, o dažnai ir dėl neprofesionalumo) neatliko savo pagrindinės funkcijos….                                                                      2003 m.

Dr. Z.Kiaupa: …darbas Komisijoje… atskleidė situaciją, kurią vertinčiau kaip nepakankamą ar net nepatenkinamą paveldosaugos valstybinių institucijų, visuomeninių organizacijų ar atskirų asmenų veiklos subalansavimą…                             2003 m.

Dr. R.Pakalnis: - …Galiu liudyti tai, kad įsitikinimai yra pats brangiausias turtas, o galimybė juos realizuoti – laimė.                                                                   2003 m.

 

 

             

Roza Šikšnienė 

Savivaldybių direktorių bendrijos pirmininkė

 

 

Paveldosaugos problemas iš savivaldybių muziejų direktorių bendrijos pozicijų:

 

1.      Visos valstybinės įstaigos turėtų griežtai vykdyti vyriausybės nutarimus( Regionų plėtros programos, Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo programos).

2.      Neplanuoti ir neskelbti jokių programų nepgrįstų lėšomis, nes tai labai smukdo vyriausybės autoritetą.

3.      Griežtas programų vykdymo tęstinumas.

4.      Kultūros ministerijos ir paveldosaugos departamento pagrindinė užduotis savo veiksmus ir pastangas, saugant paveldo objektus regionuose, derinti su regiono kultūros institucijomis bei visuomeninėmis organizacijomis  ir dėti visas pastangas, kad būtų įgyvendintos patvirtintos programos, nes tik tokiu būdu Kultūros ministerija įgys autoritetą. Būtinas viešumas.

5.      Mes pasigendame geranoriško visų institucijų, galinčių prisidėti prie paveldosauginių objektų išlaikymo ir panaudojimo,bendradarbiavimo.t.y.Kultūros ministerijos,Ūkio ministerijos,Turizmo departamento bei Paveldosaugos deparatamento.

 

 

 

Virgilijus Kačinskas

Kultūros paveldo centro direktorius

 

 

PASIŪLYMAI FORUMO DOKUMENTAMS

 

 

1.Dauguma savivaldybių tarybų neįkūrė paveldosaugos padalinių ir nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas nustato minėtų institucijų būtinumą. Vienas Kultūros paveldo centras negalėjo, negali ir negalės užtikrinti visos Lietuvos nekilnojamojo kultūros paveldo išaiškinimo. Būtina telkti jėgas.

2.Esminius nekilnojamojo kultūros paveldo, kaip ir kitų rūšių, specialiojo planavimo procedūrų reikalavimus nustato Teritorijų planavimo ir Saugomų teritorijų įstatymai, kuriais remiasi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. Būtina supaprastinti procedūras. Jos galėtų būti panašios į detaliojo planavimo, taikomo vieno sklypo dydžio planams. Be to, apsaugos zonas nustatyti specialiaisiais planais teisės aktai reikalauja daug anksčiau, nei priimtas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. Taip pat negalima, kad specialiojo plano organizatoriumi būtų kultūros paveldo objekto savininkas, nes tokiame plane nustatomi paveldosauginiai reikalavimai, kurie riboja savininko veikas. Reikia spręsti pasiūlymus, kad savininkai galėtų prisidėti savo finansais prie tokių planų rengimo, bet tai gali būti tik kaip valstybės rinkliavos (lėšos patenka į biudžetą) ar finansavimas per planavimo organizatorių.

3.Laboratoriniai detalieji nekilnojamojo kultūros paveldo medžiaginiai tyrimai atliekami tik Kultūros paveldo centro Aptarnavimo skyriaus Detaliųjų tyrimų poskyryje, kuriame dirba tik trys aukščiausios kvalifikacijos specialistai, tačiau įranga negrįžtamai pasenusi, o darbų apimtys netenkina. Būtina: plėsti tokių tyrimų techninę bazę; priimti daugiau specialistų; spręsti kultūros paveldo objektų restauravime ir konservavime naudojamų medžiagų sertifikavimo reikalus.

4.Tik esant pakankamai tiksliam nekilnojamojo kultūros paveldo vertingųjų savybių apibrėžimui galima užtikrinti jų teisinę apsaugą (teismai pripažįsta tik konkretybes) bei organizuoti tvarkybą. Nereglamentuota tvarkyba lemia daug didesnį kultūros paveldo objektų vertingųjų savybių naikinimą nei savaiminiai procesai ar nepriežiūra, todėl būtina spartinti kokybiškų paveldo tvarkybos reglamentų (PTR) rengimą ir įteisinimą. Analogiška statybos procesų sistema (STR) yra labai išvystyta ir kai nėra paveldosauginių reikalavimų, taikomi statybiniai, kurie daugeliu atveju kultūros paveldo objektams yra pražūtingi. PTR dokumentų sistema buvo įteisinta dar 2003 metais, tačiau iki šiol sunkiai įgyvendinama. Akivaizdu, kad kai nėra nustatytų konkrečių tvarkybos reikalavimų ir savininkams, ir tvarkyba užsiimančioms įmonėms patogiau...

5.Kultūros paveldo objektų ir vietovių savininkus, kurie laikosi nustatytų reikalavimų išsaugant kultūros paveldą, reikia skatinti ir jiems taikyti mokesčių lengvatas. Šios lengvatos yra nustatomos konkrečiuose mokesčių įstatymuose, kuriuos pakeisti nors ir labai sunku, tačiau būtina. Tokio turtosavininkas turi apčiuopti realią naudą, žinoma, jeigu jis laikosi paveldosaugos reikalavimų.