Audronė Pitrėnienė, LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkė

 

Gerbiami Seimo nariai, ministre, mieli konferencijos dalyviai,

 

Norėčiau visus Jus pasveikinti ir padėkoti, kad atidėję į šalį visus darbus atvykote į Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto organizuojamą konferenciją „Profesionalaus meno sklaida Lietuvoje“.

Konferencijos tema nėra atsitiktina, ją pasiūlė pastarųjų metų kultūros aktualijos. Akivaizdu, kad Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare pasikeitė kitų šalių požiūris į mus, taip pat ir Lietuvos statusas. Lietuva buvo viena iš tų naujų Europos šalių, bendradarbiavimas su kuria, pagalba kuriai buvo daugelio Europos šalių prioritetai. Lietuvos kultūra tai jautė per ambasadų, kultūros institutų ženklią finansinę paramą įvairiems kultūrinio bendradarbiavimo projektams. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva priimama kaip lygiavertė partnerė ir iš jos tikimasi ne tik idėjų bendradarbiavimui, bet ir atitinkamo indėlio į šių idėjų įgyvendinimą. Per pastaruosius 16 metų Lietuvos menininkai tapo pastebėti ir įvertinti užsienyje, o vadinamieji kultūros operatoriai užsitarnavo gerą vardą tarptautinėje arenoje. Tai reiškia, kad lietuvių menininkai nuolatos kviečiami dalyvauti Europos, o ne retai ir pasaulio kultūriniame vyksme. Kultūros operatoriai gali pristatyti Lietuvos publikai įvairias pasaulio pirmojo ryškumo žvaigždes. Iš pirmo žvilgsnio Lietuvos tarptautinių kultūrinių ryšių plotmėje viskas lyg ir puiku, tačiau norint toliau sėkmingai tęsti pradėtą darbą reikia įvertinti, kaip šiuo metu vykdoma kultūros politika atitinka naująjį Lietuvos statusą ir iššūkius, ką reikėtų keisti.

Ne mažiau svarbi, o iš tiesų dar svarbesnė tema, kurią siekiame paliesti šioje konferencijoje, yra kultūros atvirumas, kultūros sklaida, kitaip tariant, ar sudarytos palankios sąlygos menui pasiekti kiekvieną jį pažinti norintį Lietuvos gyventoją. Lietuvoje įgyvendinama tokia kultūros politika, kad valstybė įvairiais būdais remia tiek profesionalųjį, tiek tam tikrais atvejais mėgėjų meną, tai reiškia leidžia mokesčių mokėtojų pinigus kultūrai puoselėti. Todėl ir vienas pagrindinių kultūros politikos siekinių, mano nuomone, turėtų būti padaryti kultūrą lengvai pasiekiamą Lietuvos gyventojams. Prezidento neseniai pateiktas pavyzdys, kad vienos Šiaulių mokyklos abiturientai nėra matę baleto spektaklio, kelia susirūpinimą ir mintis, kad priemonės, naudojamos įgyvendinant kultūros politikos nuostatose įvardintus tikslus, neduoda laukiamo rezultato.

Siekiant kultūros atvirumo ir kuo didesnės sklaidos labai svarbu įvertinti gyventojų poreikius. Dar 2004 metais Kultūros ministerijos užsakymu atliktas tyrimas "Lietuvos gyventojų kultūriniai poreikiai" parodė, kad kultūriniai poreikiai didžiuosiuose miestuose, miesteliuose ir kaimuose skiriasi. Manau, atėjo laikas stiprinti regioninę kultūros politiką. Sakydama stiprinti turiu galvoje ne tik įstatymų tobulinimą, kurie jau dabar daug atsakomybės atiduota savivaldai, bet ir dialogo tarp valstybės ir savivaldybių suaktyvinimą, kurio rezultatas turėtų būti stiprios atskirų regionų kultūros politikos, derančios su valstybės kultūros politika. Tuomet, tikiuosi, nusiskundimų, kad vietos valdžia nesupranta kultūrinių vietos gyventojų poreikių, ženkliai sumažėtų. Šiame veiksmingos regioninės kultūros politikos procese matau svarbią apskričių reikšmę, todėl turėtų augti tiek apskričių kultūrinėms reikmėms skiriamos lėšos, tiek apskrities reikšmė ir įtaka ją sudarančių savivaldybių kultūros procesų atžvilgiu.

Kalbant apie kultūros politiką neišvengiamai daug dėmesio sutelkiama į kultūros finansavimą ir į šių lėšų paskirstymą. Kaip Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkė turiu pasakyti, kad svarstydamas biudžetą Komitetas deda daug pastangų, kad kultūros biudžetas didėtų. Pripažįstu, kad lyginant su valstybės biudžeto augimo tempais, kultūros biudžetas auga kiek lėčiau, tačiau augimas yra kasmetinis, reikia ir toliau siekti jo spartesnio augimo. Tačiau reikia suprasti ir tai, kad stebuklų nebus, ir valstybės biudžeto lėšų patenkinti visus kultūros poreikius - nebus. Beje, net pačiose turtingiausiose Europos šalyse dažnai girdima nusiskundimų, jog kultūros biudžetas nėra pakankamas. Todėl reikia vėl ir vėl grįžti prie lėšų paskirstymo principų, gal jau atėjo laikas kalbėti apie vadinamojo „ištiestos rankos principo“ taikymą skirstant lėšas kultūrai, kaip neseniai vykusioje diskusijoje iškėlė Seimo narė Roma Žakaitienė. Reikia galvoti apie lėšų, skirtų kultūrai, panaudojimo poveikio įvertinimą ir, turbūt svarbiausia, apie aiškius prioritetus, kurie būtų įvardinti ne tik dokumentuose, bet ir būtų taikomi praktikoje.

Siekiant spręsti mano paliestas problemas ir visas mano nepaminėtas kultūros problemas neabejotinai reikia daug geresnio strateginio kultūros politikos matymo, nei turime dabar. Buvo džiugu išgirsti neseniai Prezidentūroje vykusios diskusijos apie kultūros politiką metu apie Kultūros ministerijos planus artimiausiu metu įsteigti strategijos skyrių. Tikiuosi, kad šie planai bus įgyvendinti artimiausiu metu.

Baigdama norėčiau palinkėti konferencijai gero darbo ir paraginti kultūriniuose procesuose dalyvaujančius žmones ne tik išsakyti kritiką, kaip dažniausiai girdime kultūros politikos atžvilgiu, bet ir teikti konkrečius siūlymus. Taip pat kviesčiau konferencijos pabaigoje aktyviai diskutuoti dėl pateiktų siūlymų, nes tik atvirose diskusijose gimsta tiesa.

Ačiū

 

 

Faustas Latėnas, kultūros viceministras

 

Lietuvos kultūros politikos 2005–2006 m. pokyčiai

 

Pastabos, kurias pristatysiu, yra dvejopo pobūdžio. Pirmiausia pateiksiu Kultūros ministerijos specialistų parengtą apžvalgą, statistiniais kiekybiniais kriterijais apibrėžiančią praėjusių ir šių metų kultūros politikos veiksmus. Po to pabandysiu klausiančia mintim pažvelgti į vykstančius procesus individualiu žvilgsniu kaip kuriantis ir į meno kūrybos procesus atliepiantis žmogus.

Bet pirmiausia – apie 2005-2006 metų Lietuvos kultūros politikos pokyčius sausa duomenų ir faktų kalba. Kaip žinote, Lietuvos kultūros politika išdėstyta 2001 m. gegužės 14 d. LR Vyriausybės  nutarimu Nr. 542 patvirtintose nuostatose. Kadangi šiandienos pokalbis skirtas profesionalaus meno sklaidai, pranešime ir bus bandyta atskleisti, kaip įgyvendinami valstybės uždaviniai šioje srityje. Vienas iš kultūros politikos tikslų yra skatinti kūrybinę veiklą ir meno įvairovę. Įgyvendindamos šį tikslą, valstybės ir savivaldybių institucijos turi remti profesionalųjį meną ir kūrybinę veiklą, meno kūrėjų organizacijas, užtikrinti meninės kūrybos sklaidą. Jos pagrindinius uždavinius taip pat apibrėžė Kultūros politikos nuostatos:

1 Remti profesionaliojo meno pristatymą regionuose ir kaimuose.

2. Sudaryti sąlygas visuomenei pažinti šiuolaikinę meninę kūrybą.

3.Įvertinti valstybės ir savivaldybių kultūros įstaigų tinklą, nustatyti jo optimizavimo kryptis.

Šių uždavinių įgyvendinimas detalizuojamas Vyriausybės veiklos programose. Įgyvendindama minėtus kultūros politikos uždavinius, Kultūros ministerija keitė ir stiprino teisinę bazę. 2005 m. pradėta įgyvendinti Lietuvos Respublikos meno kūrėjų ir meno kūrėjų organizacijų įstatymo nuostatas. Buvo parengti ir patvirtinti 5 poįstatyminiai teisės aktai: Meno kūrėjų ir meno kūrėjų organizacijos statuso suteikimo taisyklės, šio statuso suteikimo tarybos nuostatai ir kt. Įgyvendinant minėtą įstatymą 2005 meno kūrėjo statusas suteiktas 230 meno kūrėjų ir 14-ai meno kūrėjų organizacijų. Atitinkamai pakeisti valstybės stipendijų kultūros ir meno kūrėjams nuostatai. Valstybės parama menininkams siekiama skatinti meno įvairovę, sudaryti palankesnes kūrybos sąlygas. Meno kūrėjų organizacijos, gaudamos paramą, gali dalyvauti šalies kultūriniame gyvenime, prisidėti prie svarbių visuomenės kultūros, estetinio lavinimo programų. Rūpinantis meno kūrėjais, siekiant  sudaryti palankesnes sąlygas jų kūrybinei veiklai, padaryta, toli gražu, ne viskas. Didžiausią rūpestį kelia kultūros darbuotojų atlyginimai, sistemos tobulinimas, kol kas šioje srityje esame labai skolingi. Įgyvendinant Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymą ir jo poįstatyminius aktus (2005 m. priimti 8 tokie aktai), profesionaliais pripažinti 26 teatrai ir 12 koncertinių įstaigų. Daugiausia jų - Vilniuje ir Kaune 38 įstaigos, įrodę savo profesionalumą, pateikia ministerijai kūrybinės veiklos programas ir metų veiklos ataskaitas. Kol kas regionuose veikiantys teatrai ir koncertinės įstaigos savo kūrybinės veiklos programose beveik neplanuoja profesionalaus meno sklaidos savo regione, juo labiau atokesniuose miesteliuose ar kaimuose. Manome, kad nei festivaliai, nei vienkartinės gastrolių išvykos nesukurs sistemos – ji gali atsirasti į šia veiklą įsijungus nuolatinę veiklą vystančioms kultūros ir meno įstaigoms. Analizuodami teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybinės veiklos programas bei ataskaitas, remdami pateiktus kūrybinius projektus, sieksime, kad šios įstaigos (ypač rajonų centruose esantys teatrai ir koncertinės įstaigos) taptų savo regione profesionalaus meno sklaidos centrais.

Kita vertus, kokybiškai profesionalaus meno sklaidai didelę įtaką turi ir materialinė kultūros įstaigų bazė. Nešildomi žiemą, nušiurę pastatai, susidėvėjusi scenų garso ir apšvietimo įranga yra viena iš priežasčių, kad profesionalaus meno kolektyvai ir atlikėjai neatvyksta koncertuoti. Todėl šiais metais parengta Kultūros centrų modernizavimo programa, kurioje numatyta renovuoti aukščiausios kategorijos kultūros centrus, rengiama Teatrų ir koncertinių įstaigų garso ir apšvietimo įrangos modernizavimo programa yra svarbus ir reikalingas žingsnis, sudarant visuomenei sąlygas pažinti šiuolaikinę meninę kūrybą, o meno kūrėjams ją pristatyti. Profesionalaus meno sklaida regionuose vyksta valstybei remiant kultūros įstaigų projektus, meno kūrėjų organizacijų programas. Šaltiniai – valstybės biudžetas ir Kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšos. Visose ministerijos konkursinėse programose yra nustatytas profesionaliojo meno sklaidos regionuose prioritetas, tačiau nesant programų finansavimo nuostatuose nustatytų kvotų  atskiroms sritims, nekoordinuojant atskirų ekspertų komisijų sprendimų, nesubalansuotas profesionalaus meno sklaidos projektų finansavimas.

Pastaruoju metu įvairiose auditorijose daug diskutuojama dėl festivalių finansavimo politikos.

2006 m. Lietuvoje rengiamų profesionalaus meno tarptautinių konkursų ir festivalių programai gauta 60 paraiškų, paremta – 40. Vertinant projektus buvo siekiama plėsti festivalių geografiją, aktyvinti regionuose dirbančių profesionalų veiklą. Paremti Klaipėdos, Šiaulių, Birštono, Kauno, Neringos, Druskininkų, Jurbarko, Panevėžio projektai.

Nuo 2004 numatomos lėšos šiuolaikiniams nacionalinio profesionalaus dramos ir muzikos meno kūriniams sukurti. 2006 m. tam skirta 400 tūkst. litų, paremta 28 renginiai, kuriuose atliekami naujai sukurti kūriniai (Šiaulių, Klaipėdos, Kauno, Nidos koncertinės įstaigos ir teatrai). Visi 13 teatrų, pateikusių 2005 m. veiklos ataskaitas, rodė spektaklius ne tik savo mieste, bet ir regionuose: savo scenoje suvaidinta 2296 spektakliai, gastrolėse Lietuvoje – 259. Daugiausiai spektaklių gastrolėse parodė Panevėžio J.Miltinio dramos (43), Klaipėdos dramos (31), Šiaulių dramos  (27), Kauno dramos, Lietuvos nacionalinis dramos (po 24), Kauno lėlių (24) teatrai.

5 koncertinės įstaigos 2005 savų kolektyvų ir atlikėjų koncertų daugiau surengė regionuose nei savo miestuose: respublikoje – 208, savo miestuose – 111; kitų kolektyvų ir atlikėjų koncertus respublikoje – 159, savo miestuose – 85.

Neabejotinas lyderis – Nacionalinė filharmonija, gražiai skleidžianti profesionaliąją muziką, sėkmingai dirbanti didžiulį šviečiamąjį darbą; 153 koncertai savo scenoje ir 242 – respublikoje. „Lietuva“ parodė respublikoje 80 koncertų, „Trimitas“ – 39. Iškalbingi skaičiai, nors vertinami skirtingai ir kontraversiškai.

2006 m. baigiasi paramos jauniesiems menininkams programa, kurios tikslas – ugdyti aktyvią ir kūrybišką jaunąją menininkų kartą, turinčią reikiamas sąlygas kurti ir galinčią įtakoti šalies kultūros plėtrą. Lėšos šiai programai įgyvendint nebuvo didelės – 2005m. - 300 tūkst. Lt, 2006 m. – 500 tūkst. Lt. Programos lėšomis Lietuvos instituto internetinėje erdvėje įkurta jaunųjų menininkų kūrybos pristatymo internetinė svetainė, kurioje pristatoma apie 100 šokio, muzikos, dailės, teatro, kino, literatūros, fotografijos menininkų. Programos lėšos skiriamos stažuotėms, jaunųjų muzikos atlikėjų

konkursams, jaunųjų menininkų kūrinių – knygų, CD leidybai, jaunųjų menininkų kūrybai Lietuvoje ir užsienyje pristatyti. Šiais metais vyks tyrimas, kuris padės nustatyti, kokį poveikį turėjo programos įgyvendinimas, kokia yra jaunųjų menininkų situacija, ir sudarys prielaidas parengti naują programą. Iš 13 finansuotų kino projektų tik 2 vyksta ne sostinėje. Kino sklaidos perspektyvos nekinta: dauguma pareiškėjų – Vilniaus mieste veikiančios įstaigos, kino festivaliai ir kiti renginiai taip pat koncertuoja sostinėje. 2006 m. finansavimas skirtas Panevėžio viešosios įstaigos kultūros centras „Garsas“ projektui „Lietuviško kino prisiminimai“. Lietuviško kino sklaidą vykdo UAB „Lietuvos kinas“, rengdama mobilias kino programas Lietuvos regionuose (Visagine, Alytuje, Šilalėje, Kėdainiuose, Pasvalyje, Ukmergėje, Balninkuose, Molėtų r. ir kt.

Meno kūrėjų organizacijų kūrybinėms programoms iš valstybės biudžeto buvo skirta 2005 m. 1 mln., 2006. 1 mln. 300 tūkst. Lt.  2005 m. Lietuvos muzikų sąjunga įvykdė edukacinį projektą „Valanda muzikos vertybių  pasaulyje“, suorganizuodama renginių 60-yje mokyklų.

Lietuvos rašytojų sąjunga literatūros sklaidos projekte „Poezijos pavasaris“  surengė 40 renginių regionuose.

Lietuvos kompozitorių sąjungos festivalio „Muzikos ruduo“ renginiai vyko ir Alytaus apskrityje. Sudėjus visus renginius, projektus, valstybės ir fondų  lėšas, skirtas profesionalaus meno sklaidai, turėtume pripažinti, jog tai ženklūs ir reikšmingi pokyčiai.

Pripažindami pozityvius valstybės žingsnius šioje srityje, matome ir daugybę neišspręstų problemų, nekoordinuojamų veiksmų.

Kaip ne karta pastebėta, silpna vieta yra finansuojamų programų rezultatų ir ekonominio poveikio analizė ir įvertinimas, trūksta tyrimų, atskleidžiančių profesionalaus meno sklaidos situaciją, išryškinančių problemas ir leidžiančių priimti atitinkamus sprendimus.

Būtina peržiūrėti ministerijos konkursinių programų finansavimo nuostatus, pabandyti nustatyti festivalių ir kitų profesionalaus meno sklaidos renginių, programų kvotas, leidžiančias subalansuoti tradicinių, nusistovėjusių renginių ir naujų idėjų rėmimą.

Neišnaudojamos kultūros ir meno tarybos, veikiančios apskrityse, nederinami jų  ir ministerijos ekspertų komisijų dėl teikiamų projektų finansinei sprendimai paramai gauti.

Būtina stiprinti regionuose esančių profesionalaus meno įstaigas, formuoti  kiekvieno regiono kultūros tradicijas – tai yra bendras ministerijos ir savivaldybių darbas.

Naujų impulsų profesionalaus meno sklaidai suteiks kuriama Regioninių kultūros centrų koncepcija, kūrybinių industrijų strategija.

Štai tokį meno sklaidos vaizdą mato mūsų ministerijos specialistai, žvelgdami iš programų administravimo pozicijų.

Bet faktologiniai duomenys, kokie svarbūs ir iškalbingi bebūtų, neapčiuopia esmės, kurios kultūros politikos veiksmuose ir balse paprastai pasigenda meno kūrėjai – tiek kultūros politikos simpatikai, tiek jos skeptikai.

Neišspręsti ir kankinančiai opūs, man regis, yra šie mūsų kultūros politikos probleminiai taškai:

 

I. Reikalinga aiškesnė orientacija į rezultatą, to, kas sukuriama, savivoką ir apmąstymą.

Šiuo požiūriu būtini konkretūs Kultūros ministerijos struktūros pertvarkymai, nes dabar turimos pajėgos tegali tik pusėtinai atlikti projektų administravimo procedūras (konkursų paskelbimas, paraiškų surinkimas, ekspertų darbo aptarnavimas, sutarčių sudarymas ir ataskaitų priėmimas).

II. Buvimo Europos Sąjungoje realybė suponuoja akivaizdų pojūtį, kad nacijos tvėrmė priklausys nuo mūsų kultūros politikos, kuri privalo įveikti žinybiškumą ir aprėpti visą kultūros problematiką, kad kultūros laukas įtrauktų visą visuomenę. Akivaizdus dar pirmaisiais kultūros politikos formavimo metais pražiūrėtas vaikų ir jaunimo kultūrinių interesų ir galimybių atskyrimas nuo bendrojo kultūros lauko. Šiandien matome, jog jaunimas ir vaikai nukreipti į kitą informacinę erdvę. Nesurastas kultūros politikos dialogas su populiariosios kultūros, ypač muzikos, procesais. Šiandien ji, gausiai transliuojama per nacionalinį kanalą, net dominuojanti valstybinių švenčių visuotinio pobūdžio ritualuose, nėra remiama net kaip lietuvių kalbos puoselėjimo instrumentas, nors dejonės dėl anglakalbio popso nenueina nuo komentatorių lūpų.

III. Kultūros politikai būtinas dinamiškumas, gebėjimas nuolat atsinaujinti, sukuriant galvojimo apie kultūros politiką būdą ir jos atnaujinimo formas, kad joms pritartų menininkų bendruomenės ir dalyvautų jų įgyvendinime. Paradoksalu, kad sugebėjome parengti kokybišką paraišką Europos Komisijai dėl Vilniaus nominavimo 2009 metų Europos kultūros sostine, bet klumpame pirmuosiuose šios programos įgyvendinimo žingsniuose, nes ima aiškėti, jog tik per savo asmeninių ambicijų prizmę imami matuoti šie pirmieji žingsniai.

IV. Akivaizdu, jog stinga idėjų, orientuotų į Lietuvos rinką. Stokojame nacijos kultūrinio gyvenimo ambicingų idėjų. Galbūt dėl to, kad mažėja laisvų kūrybingų žmonių, kuriems atsivėrė begalinės atviros visuomenės sąrangos galimybės, galbūt, kad susikūrus naujajam Lietuvos kultūros kalendoriui ir kūrybingiausiems projektams užėmus laisvas nišas, ėmė seklėti meninių procesų tėkmė, kurį signalizuoja rutiniški kartojimosi faktai ir stiprėjantis reikalavimas nuolatiniams projektams suteikti išskirtines garantijas. 

V. Nacionalinės kultūros ir meno plėtrai iš esmės nesuteikia jokių perspektyvų Europos Sąjungos paramos programos, nors neteko girdėti, kad kas abejotų europinės vertės paminklų – Pažaislio ar Tytuvėnų vienuolynų ansamblių verte ir juose rengiamų festivalių svarba. Europos kultūros objektų išsaugojimas liko Struktūrinių fondų dalybų paraštėse, tad griūvantys dvarai ir nykstantys vienuolynai, kurių erdvėse ypač sėkmingai puoselėjama klasikinio ir nekomercinio meno sklaida, vargiai ar bus atgaivinti ir tinkamai renovuoti. Todėl kviečiu konferenciją į ruošiamą rezoliuciją įrašyti siekį, kad valstybės politikoje gausima Europos Sąjungos parama būtų skirta ir kultūros ir meno infrastruktūrai plėtoti, jos europinių standartų sukūrimui.

VI. Lietuvos meno plėtrai teikiamas valstybės rėmimas neatitinka Lietuvos finansinio augimo lygmens ir gyvybinių meno institucijų poreikių.

Nuogas faktas iš Kultūros ministerijos finansininkų paruoštos pažymos Vyriausybės strateginio planavimo komiteto 2006 m. gegužės 25 dienos posėdžiui teigia, jog Finansų ministerijos prognozuojamas nacionalinio biudžeto 12,6 procentų augimas kultūros srityje nėra analogiškai planuojamas.

Tikiuos, kad ši konferencija, vykstanti politikos virsmo nežinomybės dienomis, meno bendruomenės žmonių įžvalgomis apmąstys ir pateiks forumo rezoliucijoje būtinų sprendimų paieškai būtinus žingsnius

 

 

Vaidas Jauniškis, teatro kritikas

 

Lietuvos kultūros politika ES šalių tendencijų kontekste

 

Prisipažinsiu, kad jaučiuosi šiek tiek keistai. Nes lyg ir rašiau pranešimą tiems, kurių čia labai nedaug, o didžioji auditorijos dalis yra kultūros operatoriai, kurie ir taip viską puikiai žino ir su kuriais apie tai, ką kalbėsiu, ne metus, o visus dešimt buvo diskutuojama. Bet suprantu, kad kai konferencijos sumanytojai rengė šią konferenciją, jie negalvojo, kad pataikys į tarpuvaldį. Ir dabar nematau salėje nei laikinai dirbančio ministro, nei kelių būsimų kandidatų. Bet prie to mes jau pripratome, tai irgi nieko nauja.

Jei pasižiūrėtume į įvairių Europos institucijų metines ataskaitas, jų tezės skambėtų mus paguodžiančiai: kultūros operatoriai – taip yra vadinami įvairių kultūrinių iniciatyvų rengėjai, organizatoriai – jie skundžiasi mažyčiais biudžetais, skaidraus lėšų skirstymo stoka, sudėtinga administracija ir biurokratizmu, ypač kalbėdami apie daugiašalius kultūrinius projektus ir įvairias kooperacijas.

Per daugiau nei 200 metų didžioji Europos kultūros dalis išaugo į tvirtą institucinę matricą, kurią įveikti gal tik nesuinteresuotajam primintų intelektualų žaidimą „Iškoduoti ES“.  Kultūrinės institucijos, įkurtos Europos aristokratijos ir miestiečių, bažnyčių ir universitetų, vėliau - nacionalinių valstybių, miestų ir žemių valdžių, o dabar – ir korporacijų ir jų fondų, patiria institucinį nuovargį. Kaip teigiama Europos kultūros fondo tyrimo grupės baigiamosiose 2004 metų išvadose, „Šiandien daug kultūros institucijų jaučiasi suvaržytos įvairių aukštus reikalavimus keliančių įpareigojimų, atribotos nuo pagrindinės kultūros vartojimo srovės, kurią veikia  kūrybinės industrijos ir jų produktai, ir niekaip negali tos srovės tėkmės pakeisti“. (http://www.eurocult.org/pdfdb/publications/reflectgroupdec04.pdf)  Taip susitinka dvi situacija nepatnkintos priešpriešinės jėgos – kultūros operatoriai ir kultūros institucijos.

Tačiau tokia padėtis – kaip danguje, taip ir žemėje, kaip senosiose ES šalyse, taip ir pas mus – neturėtų mūsų labai guosti. Mes dar nė nepriartėjome prie tų tegu ir paklibusių struktūrų. Vienas žymiausių Europos kultūros sistemos analitikų, Felix Meritis fondo narys teatrologas Draganas Klaičas griežtai reziumuoja: „aštuonios postsocialistinės šalys, išskyrus vienintelę Slovėniją, kol kas neįstengė bent kiek reikšmingiau reformuoti savo kultūros sistemas ir stengėsi išlaikyti paveldėtą kultūrinę infrastruktūrą su kuo mažiau pinigų. Kur kas lengviau politiškai pagrįsti investicijas į naujus prestižinius objektus nei į  naujų programų ir schemų sukūrimą, kurių dėka greičiau rastųsi naujos menininkų kartos, naujos iniciatyvos ir kultūrinės erdvės.“ (http://www.eurocult.org/pdfdb/publications/reflectgroupdec04.pdf, 19 p.)

Peržvelgus daugelio Europos šalių kultūros finansavimų schemas, galima išskirti keletą modelių, kiek sąlygiškai sugrupuotų, bet atspindinčių tendencijas.

1) Prancūzijos, Vokietijos – centralizuoti, su išvystyta valstybine struktūra ir finansavimu; tai visokeriopo socialinio aprūpinimo modelis, kuris ir labai brangus, nes valstybei sunku jį išlaikyti tokiu pat lygiu neaugant ekonomikai, ir nepaslankus: neseniai jis privedė prie streikų Prancūzijoje ir nutraukto Avinjono festivalio, Vokietijoje – prie teatrų biudžetų mažinimo. Iš esmės – tik ne pagal finansus - jis primena ir mūsų, ir kad nevyksta streikai, už tai reikia dėkoti tik nepilietiškai visuomenei.

2) Centralizuotas, bet mažiau, daug reikšmės teikiantis regionams, meno sklaidai – Šiaurės šalių modelis, šiandien taip pat stringantis, bet bandantis įvairiai apsaugoti savo institucijas, pvz., Karališkąjį teatrą, Krališkąją operą nuo bankroto. Bet dėl to paties saugumo pačios kultūros institucijos pradeda miegoti.

3) Nyderlandų (Beneliukso šalių), JK modelis – paslankus, greitai reaguojantis, liberaliausias iš visų trijų.

Visose šalyse egzistuoja Kultūros ar kitaip vadinamos ministerijos. O šie modeliai išryškėja toliau braižant schemą ir tendencijas – ar valstybė pasiima kultūrą visiškon kontrolėn, ar ryžtasi ją paleisti. Taigi, po Kultūros ministerijos sekantis dėmuo yra įvairios tarybos – Kultūros ir meno taryba Lietuvoje, Kultūros taryba Danijoje, Nyderlanduose, Menų taryba Anglijoje, Nacionalinė kultūros reikalų taryba Švedijoje. Visose šiose šalyse, o ypač aiškiai – Nyderlanduose ir Anglijoje tarybos veikla atribota nuo Kultūros ministerijos: ši tarybai deleguoja tik keletą narių bei bendrą finansų sumą, bet neturi teisės kištis nei į projektus, nei į jų finansavimą ir nėra už tai atsakinga. Už tai atsako Taryba  – Parlamentui, Vyriausybei ir visuomenei. Dar 1862 metais Nyderlandų ministras pirmininkas Johanas Rudolfas Thorbecke pareiškė, kad vyriausybė nėra mokslo ar meno vertintoja, t.y. negali reikšti savo nuomonės apie meno ar mokslo reiškinių turinį ir negali norėti ar kaip nors kištis į jų plėtros kryptis. Ir šio principo laikomasi jau 150 metų. Maža to – dabar vėl peržiūrima ši schema, ir Nyderlanduose jau į tarybą turės nešti projektus ir tie fondai ar organizacijos, kurios anksčiau gaudavo finansavimą tiesiai per ministeriją. Be to – vienas pagrindinių kultūros principų – negaliu sakyti „formavimo“, nes tai palikta formavimuisi – yra meno kūrinio kokybė, pageidaujamas bendras kultūros klimatas, garantuojantis kultūrinį pliuralizmą ir – jokių kultūros politikos gairių. Kurios, kaip teigia olandai, dažnai priveda ar gali privesti prie paradoksų. Kaip minėjau, ten kultūros negali formuoti Vyriausybė, ji neturi teisės formuoti vertybinių nuostatų.

Kai kur tokias nuostatas gali formuoti tarybos, kurios, kaip Švedijoje, atlieka ir tiriamąjį darbą – tarkime, gali imtis išnagrinėti vieną ar kitą kultūros sferą, ypač problemišką, kelti kultūros politikos klausimus, pačios imtis bendrųjų reikalų.

Taigi čia veikia visiškas nesikišimo į kūrybinę ir kultūros veiklą principas, vadinamasis rankos atstumo principas. Taip siūlau vadinti pas mus paplitusį vertalą „ištiestos rankos principas“, kuris mums turi pernelyg keistų benderiškų asociacijų ir be to – galioja: ateina žmogus į ministeriją su ištiesta ranka ir dažnai jam atsiveria mistiškas rezervo fondas ar dar kitokie šaltiniai.

Nė vieno iš tų modelių negalima mechaniškai perkelti į tas šalis, kurios dabar vystosi tiesiog chaotiškai ir kur egzisuoja tarsi dvi sistemos – senoji ir naujoji, o  dalis „senosios“ atsidūrė  rinkos sąlygose. Maža to – rinkos su nesąžininga konkurencija, nes, tarkime, išeities ir finansavimo pozicijos valstybinėms ir nevalstybinėms institucijoms gerokai skiriasi.

Pagal išdėstytus modelius esame arčiau centralizuoto ir nepaslankaus modelio: mūsų Kultūros ir meno tarybos ir bet kurios programos ekspertų nuosprendžiai yra tik rekomenduojamojo pobūdžio, t.y. galutinai sprendžia ministras ir jis skiria atitinkamus pinigus. Taip jis yra neapsaugotas nuo bet kokių įtakų iš šalies, o gali būti ir jų suviliojamas, o priėmus sprendimus visi ministerijos aukštieji pareigūnai pavirsta  buhalteriais, pasirašinėjančiais galybes dokumentų. Belieka pacituoti viceministrą Faustą Latėną iš vienos radijo laidos – jis visą dieną pasirašinėja dokumentus – „sėdi, vizuoji, ir nesupranti, ką tu čia darai. Kas čia per užsiėmimas?“ (LRT, „Kultūros savaitė“, 2006 m. gegužės 27 d. )  Tad jeigu jau viceministrui kyla mintys apie būtinybę atskirti šias dvi institucijas – ministeriją nuo tarybos – ir suteikti pastarajai galutinio sprendimo galią – galima įsivaizduoti, kiek laiko apie tai galvoja kultūros operatoriai.

Šalia kultūros ministerijos programų kita pinigų skirstymo stambi struktūra yra Kultūros ir sporto rėmimo fondas. Jam tenka 2,5 karto mažiau lėšų nei KM programoms (7,75 mln. Lt fondo ir 19,6 mln. Lt  KM - 2005 m.). Bet įdomiausia, kad su visais projektais konkuruoja ir į šias lėšas kėsinasi – ir reguliariai jų gauna –– pati Kultūros ministerija, realiai administruojanti KSRF kultūros dalį, t.y. ji remia pati save. Dabar kaip tik sprendžiamas KSRF įstatymas. Manau, kad būtina šį fondą reformuoti ir pastatyti jį ant juridinių fondo kojų: mes turime keletą fondų, kurių nė vienas nedirba kaip fondai, o tik kaip pinigų perskirstytojai. Tai kuo jie iš esmės skiriasi nuo dar vienos KM administracijos? O visus finansinius ir vertybinius klausimus sprendžia eskpertai. Todėl būtina šį keistą Kultūros ir sporto – dviejų visiškai skirtingų sričių ir su visiškai kitomis galimybėmis pritraukti finansų  – kentarurą atskirti, steigti iš naujo ir – fondo principais. Kodėl to nepadaryti dabar? Prie to vis tiek kažkada turėsime prieiti, nes tokios struktūros fondas tiesiog pasmerktas būti neįgaliu.

Dar iš vidinių struktūrinių problemų: ekspertų komisijų, tarybų sudarymo principai likę tokie, kad dėl kultūrinio peizažo nesuabejotum: esame kažkur apie 1985-uosius. T.y. pertvarka prasidėjusi, bet dar neįsivažiavo, o pagrindiniai kultūros sistemos šulai tebėra kūrybinės sąjungos. Nors, kaip matysime iš nevyriausybinių organizacijų tyrimo vien iš scenos menų srities, situacija iš esmės pasikeitusi, ką jau kalbėti apie  kur kas toliau nuėjusią vizualiųjų menų sritį ir kt. Vienos kūrybinės sąjungos atkakliai dirba, kitos net nebemaskuoja savo nereikalingumo.

Todėl manu, kad ir KSRF, ir visų kitų fondų, ir KM programų ekspertų komisijose, ir menų taryboje  neturi būti nurodyta principo deleguoti  žmones vien iš kūrybinių sąjungų ir asociacijų. Nes taip stipriai apribojamas kultūros regos laukas, o sprendimų dėka kultūrai nuolatos lieka pavojus nuskęsti savo pačios sultyse ar liūne - kaip kam patinka. Čia platesni visuomeniniai  sluoksniai ar žmonės, kurie negina savo gildijos interesų, nesuinteresuoti išplėšti kuo daugiau saviems - veik nedalyvauja. Projektų skirstymas virsta pinigų dalybomis, ir jau Nyderlandiškas kokybės principas stipriai nustumiamas į šalį.

Tai struktūriniai dalykai, kurie išspręstini gal tik išskyrus KSRF fondą – ne įstatymų kompleksu ir galbūt be derinimo su kitomis ministerijomis. Kiti dalykai jau skaudesni. Kultūrinio chaoso apimtose šalyse dar galima nepatenkintiesiems užkimšti gerkles pinigais, minėtuoju ištiestos rankos principu. O kai jų nėra, darosi kur kas liūdniau. Keletas lentelių: pagal valstybės skiriamus pinigus kultūros reikmėms vienam gyventojui, Lietuva neatrodo geriausiai. Tiksliau, ji tvirtai užima prasčiausią vietą ES. Tai buvo 2003. 

Ar situacija pasikeitė nuo 2003-ųjų, kai valstybėje pinigų daugėjo? Nemanau, nes Valstybės biudžetas  2001 (6,4 mlrd.)– 2006 (16,7) išaugo  2,5 karto. Kultūros ministerijos 84,5 mln. – 161 mln. – 1,9 karto. Tai akivaizdus įrodymas, kad ir KM vaidmuo ir kultūros apskritai svarba mūsų valstybėje akivaizdžiai sumenkusi. Ir visiškai neironizuodamas galiu pagrįstai teigti, kad ir 13-oji Vyriausybė griuvo iš esmės dėl partijų ir ministrų kultūros stokos.

Todėl net jei norime atrodyti padoriau ES statistikos lentelėse, nes mes mėgstame fasadinę kultūrą – mums derėtų finansavimą padidinti mažiausiai dvigubai. Jei valstybė sako, kad pinigų nėra – tai priminsiu, kad jai dabar yra iškilusi problema, ką daryti su 2,3 mlrd. Lt, kuriuos gausime už Mažeikių naftą. Iš tų pinigų dalies galėtų būti įsteigtas fondas. Ir tai nebūtų „suvalgymui“, nes, kaip teigia festivalio „Sirenos“ meno vadovė Elona Bajorinienė, „festivalis „Sirenos“ grąžina (per PVM ir valstybinių teatrų salių nuomos kaštus) per 70 % paramos, gautos iš KM. „Kitaip tariant, lėšų iš Kultūros ministerijos prašoma tam, kad būtų papildomai paremtos biudžetinės organizacijos.“ Jau nekalbu apie ekonominę festivalių naudą miestui, šaliai, jos įvaizdžiui.

Priėjome ir prie festivalių. Dar viena lentelė.

Lenkijoje – jau apsispręsta, kurie projektai finansuojami trims metams. Iš jų – keturiems  teatro festivaliams.

Įdomus Kroatijos pavyzdys: šalis dar neišsirankiojo minų iš savo laukų, o sugeba pakviesti į Zagrebo Pasaulio teatro festivalį – pasaulines žvaigždes, kurių neįperka ir daugelis kitų senosios Europos festivalių.

Dabartinės Serbijos BITEF-as gyvuoja nuo 1967 m. ir mums žinomas tuo, kad jame prirmąsyk užsienyje tarptautiniu mąstu buvo pripažintas Eimuntas Nekrošius. Per 39 metus neįvyko keletas festivalių. Neatspėsite, kada. 1972 m. ir 1984 m. Ne per karus. Tuomet jie vyko. Kasmet. Visa tai liudija ne vien festivalių pajėgumus konkuruoti dėl scenos trupių, bet pirmiausia – kultūros svarbos suvokimą, ir ypač ekstremaliomis sąlygomis. Ir suvokta valstybiniu lygiu. Todėl čia aš matau būtinybę keletui svarbiausių festivalių suteikti solidų bent jau trimetį finansavimą. Jis būtinas dėl keleto dalykų. Pirma – tie festivaliat ir taip gaus daugiausia lėšų, tai jiems geriau tai iš anksto žinoti ir gebėti konkuruoti su kitais frestivaliais. Antra – be išankstinio planavimo mes, atleiskite  už žargoną, „užsilenksime“ ties 2009-aisiais, nes jau šiandien reikia tartis dėl Kultūros sostinę papuošiančių žvaigždžių. Ir trečia, svarbiausia – keliametis festivalių finansavimas turėtų būti bandomasis projektas iš esmės kultūros projektams pereiti prie ilgamečio finansavimo.

Šiuose festivaliuose rodosi ir mūsų teatrai. 2005 m. OKT parodė 29 spektaklius Vilniue, 16 – kitose Lietuvos vietose, 32 – užsienyje.  Kai kurie spektakliai Lietuvoj parodomi po kartą-du per metus. Ir visi pasirodymai Lietuvoje visada jiems rizikingi, nes salės nuomos aukštos, ir reikia paversti spektaklius anšlaginiais. Meno fortas pernai metais Lietuvoje suvaidino 14 spektaklių (7 Vilniuje, 7 kitur), 19 – užsienyje.

Sklaidai nebiudžetininkai lėšų neturi – tokių šaltinių nenumatyta, tik sukūrimui. Sukūrei – tarsi ir gali būti ramus. Kaip neturi lėšų ir savai administracijai.

Kultūros sklaida yra ne tik būtina visos kultūrinės sistemos dalis šaliai, – ji taip pat būtina ir pačioms kultūros institucijoms. Ir nors, pasak Finansų ministerijos, vietinių ir valstybinių investiijų į kultūrą santykis yra beveik tolygus – atitinkamai 43 ir 57 proc. – negalima nepastebėti šio vystymosi netolygumų (www.culturalpolicies.net) . Vietinės valdžios brukamas skonis, jos savitai suvokiama kultūra nėra blogai, – blogai, kai ji atima  gyventojams galimybę pamatyti ir kitokios estetikos. Vieno miesto teatro vadovas man yra pasakęs: Nekrošius mūsų žiūrovui nereikalingas. Vienam žiūrovui – galbūt, bet ne visiems ir už visus kalbėti nepadoru; gal Nekrošius reikalingas tiems, kurie neina į to vadovo spektaklius. Todėl čia tiktų prisiminti skandinavišką morkos principą. Kaip žinia, Skandinavijoje labai stipriai ir plačiai išvystytta regioninė politika. Daug kur pasiteisino morkos, t.y.  skatinimo principas: Kultūros ministerija regioniniam projektui duoda atitinkamą sumą su sąlyga, kad antra tiek suteiks vietinė valdžia. Taip sprendžiami ir finansavimo, ir , kas labai svarbu, kokybės klausimai, kurie jau tada nepareina nuo mero žmonos ar ledų karaliaus skonio.

Pabaigai: visos šios mintys galbūt naujos tik kai kuriems čia sėdintiems. Kultūros operatoriai jas žino puikiai, apie būtinybę keisti sistemą kalbama bent 10 metų. Apie tai buvo surengtos ir keletas konferencijų, Seime taip pat. Todėl nelabai daug vilčių dedu vien į rezoliuciją. Rezoliucijomis dažnaiviskas ir pasibaigia. Reikėtų aiškiai komitetui, suorganizavusiam šią konferenciją – ir dėkui jam už tai – nusibrėžti savo konkrečius kelius: keisti konkrečių įtatymų konkrečias eilutes, juoba kad nemažai pokyčių apsiriboja tik viena Kultūros ministerija. O kur, kaip Kultūros ir sporto fondo atveju, būtinieji pokyčiai susiję su keliomis ministerijomis – į tai dažnai numojama ranka – tai sunku. Pasakoma – tai kompleksinis darbas, ir ties tuo sustojama. Bet pasinaudosiu Čechovo personažo fraze iš nuostabaus Nekrošiaus spektaklio „Dėdė Vania“ – „Reikia, ponai, darbą dirbti.“ Bet kaip jūs suprantate, ji skirta tiems, kurių čia mažiausia.

 

Lithuania: In 2003, cultural expenditure per capita in relation to GDP was LTL 95.5 (ca. 27.7 euros). Total cultural expenditure in relation to GDP was 0.6% in 2003 (LTL 3.45 = 1 euro).

Hungary: Cultural expenditure per capita in the central budget for 2004 is HUF 9 112 or USD 39.5 (ca. 35.7 euros). That corresponds to about 0.5 % of the projected GDP.

Latvia: 2003 - 13.3 LVL.  2005 Planuota buvo 18.7

Estonia: Public culture expenditure per capita in 2003 was EEK 1 772 or 113.3 euros. It corresponded to 1.9% of the GDP.

Austrija: In 2002, cultural expenditure per capita amounted to 234.2 euros; the share of GDP in 2002 was 0.88%. The two years in comparison represent a slight increase.

Belgija; According to a study made by the French Community, total cultural expenditure per capita in Belgium in 1999 was 245 eurosBulgarija: 2003 - 16.65 USD, 0,66 BVP

Malta: Public cultural expenditure per capita in 2002 was MTL 18.9 (43.62 euros). It corresponds to 1.4% of the GDP.

Lenkija: The total public cultural expenditure per capita in 2004 was PLN 106.33 (86.18 in 2003) (author's own calculation). It corresponded to 26.1 euros and 0.47% of the GDP in 2004.

Slovėnija: Public cultural expenditure per capita in the year 2003 was 23 341 SIT (100 euros). Public cultural expenditure in the year 2003 corresponded to 0.81% of the GDP.

Olandija: The gross cultural expenditure per capita in 2003 was euro 161, an increase of 29 % (37 euro) since 1999. That results in 0.5% of GDP in 2003

Graikija: Public expenditure on culture (as indicated by general government expenditure in the cultural sector divided by total population) per capita in 2001 was 37.56 euros. It corresponded to 0.32% of the GDP.

http://www.culturalpolicies.net/

 

 

Rimantas Teresės, Juozo Miltinio dramos teatro vadovas

 

 

Gerbiami seimo nariai, gerbiamas viceministre, gerbiami kolegos,

 

            Prieš keletą metų tiesiog neįmanoma buvo įsivaizduoti šiandieninio kultūros ir ekonomikos suartėjimo. Ekonomika šiandien – kultūros veiksnys, kultūra – ekonomikos veiksnys.

            Kultūros ministras – turi tapti geriausiu kultūros ekonomikos ministru.

            Kadaise kultūra buvo laikoma nerentabiliu, viešomis lėšomis išlaikomu objektu. Bet naujos studijos ir šios dienos aktualija pateikia visiškai kitokius rezultatus:

-                     kultūra rentabili: kultūros sektorius – tai rinka, pajėgi ekspansijai.

-                     kultūra kuria darbo vietas: kultūros sektoriaus darbuotojai yra svarbus veiksnys darbo rinkos politikai.

-                     teatras (kaip kultūros institucija) – svarbus įvaizdžio ir vietos veiksnys, t. y. valstybės, miesto ar regiono veiksnys.

-                     teatras (kaip kultūros institucija) yra kūrybinis ekonomikos potencialas.

Kaip žinome, o neretai dėl to apgailestaujame, jog teatras – tai socialiai funkcionuojanti sąvoka. Jos neišbandysi mokslo mėgintuvėlyje. Bet kokie mėginimai apibrėžti teatrą, taip, kad būtų tenkinami moksliniai tikslumo kriterijai, neišvengiamai susiduria su socialinio apibendrinimo poreikiu, tiesiog slopinančiu pastangas kruopščiai diferencijuoti. Kad ir kokį teatro apibrėžimą pateiktų mokslas, tuoj pat atsiranda kas nors tokio, ko neapima apibrėžimas o vis tiktai, kas gi per fenomenas yra – teatras?!

Tikriausiai neįmanoma išmokti kurti teatrą, tačiau galima išmokti lege artis (lot.) organizuoti šią kūrybą, jos gyvavimo sąlygas.

Pasidomėjus teatro reikšme mūsų šiandienos visuomenei, išsyk atsiskleidžia akivaizdus prieštaravimas: viena vertus, džiugina suvokimas, kad teatras ir apskritai kultūra Lietuvoje ir ateityje priklausys prie besivystančių šakų, antra vertus, negalime neigti ir išblaivinančio fakto, kad mažinant viešąjį biudžetą į „pirmąsias linijas“ nuolat patenka kaip tik tokios didelės ir gilių tradicijų kultūros įstaigos kaip teatrai. Pagrindinė priežastis veikiausiai ta, kad teatrai, kaip ir apskritai kultūra, priešingai kitoms viešųjų institucijų kompetencijos sritims, iki šiol nesiejami su įstatyminiu valstybės įsipareigojimu. Taip vadinamieji „subvencijų gavėjai“ (tiksliau „išmaldos prašytojai“) teatrai priversti atsiskaitinėti ir įrodynėti. Todėl jie nuolat kovoja už egzistenciją. Šį esminį prieštaravimą galima panaikinti tik beatodairiškai pripažįstant, kad esame kultūrinė valstybė, ir valstybė turėtų užtikrinti viešąjį kultūros ir jos įstaigų finansavimą. Žengus šį jau seniai pavėluotą žingsnį, teatras irgi taptų autonomišku mūsų visuomenės veiksniu.

Šiuo požiūriu praverčia kai kurie tyrinėjimų, ar pastebėjimų rezultatai, kuriais anaiptol nesiekiama kultūrą grįsti ekonominiais argumentais ar orientacija į ekonominę sėkmę. Jie patvirtina iš pirmo žvilgsnio visiškai pritrenkiančią tezę: teatrai – ne tik svarbūs kultūriniai veiksniai, jie reikšmingi ir kaip atitinkamo miesto bei aplinkinio regiono ekonomikos veiksniai.

Netiesioginiu rentabilumu (pvz. šalutiniais savo pajamų ir veiklos efektyvumu) jie atneša miestui ir regionui daugiau pinigų, nei kainuoja pats teatras. Teatrai, kaip meno įstaigos, nėra vien lokalios ir regioninės ekonomikos užsakovai, jų ekonominė veikla ir jų lankytojų išlaidos teikia nemenkas paslaugas ir didina mokesčių srautą valstybei. Teatro lankytojai naudojasi transportu, apsilanko kavinėse o galbūt apsiperka eidami į teatrą. Tokia ekonominė  veikla skatina pinigų ir ekonomikos apytaką.

Gerbiamieji,

Teatrai, kaip ekonominės ir meninės įstaigos , nuolat susiduria su meninių ir finansinių tikslų konfliktu. Šis konfliktas toks pat senas kaip pats teatras, jis lėmė permainingą teatro istoriją ir iki šiol ją veikia. Teatras, kaip meno atlikimo ir meno gamybos vieta, yra ekonomikos įmonė. Todėl kaip bet kuri kita įmonė, teatras įpintas į bendrą ekonomikos procesą. Tačiau jam tenka sudėtingas dvejopas vaidmuo: teatro tikslai priklauso dviejų vertybinių sistemų sankirtai, jie vertinami rinkos (t. y. ekonominiu) ir meno (t. y. neekonominiu) požiūriu.

Tuo teatras iš esmės skiriasi nuo kitų, grynai į rinką orientuotų įmonių, kuriamų išimtinai siekiant pelno. Pirminis teatro įmonės tikslas – meniniai rezultatai, tiksliau sakant, meninė sėkmė. Savaime suprantama, kad siekiama ir ekonominės sėkmės, tačiau abu tikslus ne visada įmanoma suderinti. Siekti jų pusiausvyros (ypač finansinių krizių laikais) – tai nuolat žongliruoti tarsi lyno akrobatui; teatras apskritai prilygsta tokiam nuolatiniam žongliravimui.

Akivaizdu, kad dabartinė valstybinių teatrų struktūra tapo visiškai nelanksti ir reikalauja dalinių reformų, arba valstybės paskatų. Tai teisinga ne tik įmonės ekonomikos požiūriu, bet ir Valstybiniu požiūriu.

Esminiai trūkumai, vis labiau trukdantys meniniams procesams, tokie:

-                     tarifų struktūra, tiesiog priešiška teatrams, skatinanti būti greta, bet ne kartu. Dėl jos vis labiau įsivyrauja meninio proceso dalyvių susvetimėjimas;

-                     nuolat didėjantis administracinių instrukcijų ir įstatymų nuostatų, varžančių teatro darbą, skaičius (viešieji pirkimai autoriams, rekvizitui ir kt., ministro įsakymas dėl kūrybinių darbuotojų atestavimo (kuris tėra tik popierių pildymas ir proforma), nes kūrybinių teatro darbuotojų atestavimo nuostatos prieštarauja DĮ ir DK).

-                     griežtas teatrų susiejimas su santykinai sustabarėjusiomis administracinėmis struktūromis (t. y. tarnybų (visų lygių) kompetencija, ilgos ir smulkmeniškos sprendimų grandinės: ministerija – teatras – ministerija).

-                     18% PVM mokėjimas užsienio autoriams ir atlikėjams;

-                     LATGA-A – autorinių honorarų nustatytos normos, pernelyg didelės. Mokant šias normas, krenta bilieto į spektaklį piniginė vertė, tuo pačiu ir pajamos už spektaklį;

-                     kultūros darbuotojų nelanksti ir pasenusi darbo apmokėjimo tvarka;

-                     noras priartinti teisės aktus prie ES normatyvų, kas šiuo metu yra visiškai nelogiška.

Teatrai – pagal valstybės įstatymus – nesavarankiška bendruomenės administracijos šaka, kaip bet koks kitas administracijos padalinys. Teisiškai ir organiškai jis įtrauktas į viešąjį administravimą.

Teatras ne pats administruoja savo vidaus reikalus, visa aibė administracinių funkcijų priklauso atitinkamoms administravimo ir kontrolės žinyboms. Todėl funkcijos neišvengiamai dubliuojamos, patiriama daug moralinių ir psichofizinių nuostolių dėl konfliktų, atsiranda neaiškių atsakomybės sričių.

Dažnai administruojančių ir tikrinančių organizacijų atsakingi asmenys nėra susipažinę su teatro darbo ypatybėmis, specifika, todėl dažnai tarp teatro ir administruojančių organizacijų vyksta nuobodūs derinimo procesai, kurių pasekoje esminiai ir neatidėliotini sprendimai būna pavėluoti. Norėtųsi nevėluoti.

Todėl teigiu, kad būtina nedelsiant tobulinti visą viešosios teatro įstaigų vadybos, finansavimo ir specifikos reglamentavimo priemonių paketą. Struktūrinės reformos būtinos, siekiant pašalinti trūkumus, reikalauja patikimos meninės ir ekonominės vadybos. Meninės vadybos uždavinys (tiek Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, taip pat teatro įstaigų vadovų) yra: reguliuoti visą meninės gamybos procesą kurti teatrą, organizuoti meninius procesus bei pristatyti teatrą visuomenei ir atstovauti jam.

Ekonominė teatrų vadyba pirmiausia paremia meninę vadybą. Teatras – tai meno ir pinigų sąjunga; tik tokia sąjunga pajėgi atskleisti savo galimybes, tad meninė ir ekonominė teatro vadyba – dvi medalio pusės, o viena iš jų ir pagrindinė – dotavimas ir išlaidų planavimas grindžiamos repertuaru, todėl, gerbiamieji, siūlau atkreipti dėmesį į ypač svarbų dalyką, tai – veiklos finansavimas. Spektaklių pastatymų finansavimas! Tai mūsų esmių Esmė. Kai mums siūlo: „užsidirbkite ir statykite!!!“ – tai skamba beveik ciniškai. Taip mes uždirbame  ir dirbame, kad uždirbti, bet niekas mums negali paaiškinti arba pasiūlyti, kaip užsidirbti tiek, kad galėtume: išlaikyti, ar renovuoti griūvančius sovietų laikų pastatus (ypač dabar, kai didėja paslaugų ir kapitalo kaštai), kaip sukurti modernią ir atitinkančią dabartinę gyvenimo realybę teatro infrastruktūrą: scenos įrangą, apšvietimą, teatrinio garso kokybę, kaip tikslingai planuoti, kontroliuoti ir efektyviai spręsti reikiamų medžiagų, paslaugų ir personalo įsigijimo uždavinį.

Štai meninių ir finansinių tikslų konfliktas!

Nors šio konflikto metu – mes dar išgyvename, nes vadovaujamės vienu tikslu – išgyventi ir įrodyti, kad esame gyvybingi siūlydami meninę pasiūlos kokybę.

Bet siūlydami meninę pasiūlos kokybę, turime užtikrinti ir tiekimo kontrolę (kuri yra neatsiejama nuo teatro gamybinio ir meninio proceso).

Tiekimo kontrolės uždavinys – tikslingai planuojant ir kontroliuojant kuo efektyviau spręsti reikiamų medžiagų, paslaugų ir personalo įsigijimo uždavinį. Įsigyjant reikiamas medžiagas, svarbu išsamiai pažinti atitinkamą pasiūlos rinką ir pasinaudoti palankiomis aplinkybėmis (pvz. didmeninis ar užsigulėjusių prekių pirkimas). Tokius pirkimus reikėtų (gal tai erezija!!!) atlikti centralizuotai, tačiau tai nėra panacėja. Tą patį galima pasakyti apie paslaugų įsigijimą. Samdant personalą, reikia patikrinti, ar atsižvelgiant į repertuaro planavimą personalo ekonomikos požiūriu yra palankiau įtraukti nuolatinius, ar laikinus darbuotojus ir kokiu mastu. Ir žinoma, pardavimo kontrolė. Pardavimo kontrolė pasitelkiama, siekiant užtikrinti ir pagerinti teatro rezultatus, (spektaklių) pardavimą. Šioje srityje galima atlikti ne tik pajamų kontrolę, bet ir panaudoti visą rinkodaros strategijos paletę (pvz.) optimizuoti bilietų kainodarą, bilietų pardavimo sistemą, pardavimo būdus, reklamą, serviso paslaugas ar jų tikslinę socialinių grupių orientuotą komunikacijų politiką arba preferenciją teatro lankytojams.

Siekiant parengti bazinį teatro modelį (teatro įstatymą jau turime) įstaigų ekonomikos požiūriu, reikia išvystyti atskirų teatro sričių reguliavimo priemones, kurias pasitelkdami teatro žmonės tinkama forma gautų būtiną informaciją, reikalingą darant vienokius, ar kitokius sprendimus.

Tokia teatro gyvavimo ir gyvybingumo sistema turėtų apimti visų sprendimams aktualių duomenų apie teatro gamybos ir paslaugų sritį dokumentaciją, jų susiejimą ir apdorojimą. Teatro darbuotojams, vadybininkams ji taps reikšminga vadovavimo teatrui priemone, sukūrs integruotą, kompiuterizuotą ir kuo praktiškesnę informacinę ir reguliavimo sistemą. Šios uždavinys – parengti ir suderinti tarpusavyje įvairias reguliavimo priemones ir su jomis susijusią informaciją taip, kad atskiri sprendimai būtų maksimaliai kvalifikuoti ir kartu kaskart būtų galima įvertinti bendrą įmonės situaciją.

Kalbama, kad Valstybės kultūros įvaizdį, kultūros politikos tikslus padeda įgyvendinti (cituoju: „beveik išimtinai pelno nesiekiančios valstybinės ir viešosios kultūros įstaigos“), - tai nėra visiškai taip! Mums visiems, išties, reikia suvokti, kad didžiausią įtaką Europai (pagaliau: Urbi et Orbi) turi: „Bendroji Lietuvos teatro kultūra“ ir iki tol, kol vyks tariama priešprieša tarp „Valstybinių“ ir „nevalstybinių“ teatrų, kol vienas kitam žiūrėsime į „gerklę“, kurioje „stygso duonos kąsnis“, tol kultūra ir teatrai gyvens - išgalvoto karo stovyje. Karas vyksta, bet ar bus nugalėtojų?!!! Išties, kultūros vartotojui visiškai nesvarbu, kas kuria kultūros (teatro) produktą – paslaugą! – biudžetinė organizacija, ar ne, svarbu, kad toks produktas egzistuotų.

Mano galva – Lietuvos teatras – yra vienintelis neatsiejamas kultūros reiškinys, leidžiantis suvokti, kad teatras – konfliktas, bet konfliktas lokalus, metafiziškas, vykstantis čia ir dabar. Pagaliau nustokime įrodinėti vienas kitam, kad „tas teatras“ yra geresnis, nes jis daugiau išvažiuoja, o tas blogesnis, tai subjektyvi kiekvieno individo vertinimo paradigma. Niekinti kitus, iškelti save virš visų, tai blogas tonas ir dar blogesnis „ženklas“ kultūrai. Ir ką reiškia „prigimtinis“ juridinis statusas nulemiantis planavimo ir finansavimo taisykles?!!! Mes visi esame (kalbu apie teatrus): ir „prigimtiniai“ ir ką tik – „gimę“. Teatras gimsta ir miršta. Lieka menas ir žiūrovai – to meno vertintojai. Dabar liko tik finansinės priešpriešos ir didesnio finansavimo, pagal taisyklę: „kuo daugiau, tuo geriau“, - batalinės išlikimo kovos, kurios į nieką neveda. Tai neperspektyvus Lietuvos kultūrinės politikos kelias. Pagaliau nenorėčiau pasirodyti nekuklus ir užduoti grynai retorinį klausimą: kai „Meno fortas“ išvykęs, kai „OK teatras“ išvykęs, - kažin kas užpildo Lietuvos teatrinės erdvės vakuumą? Žinoma, kad valstybiniai repertuariniai teatrai. Todėl, kad jų MISIJA, diena dienon, užpildyti vakuumą ir už tai gauti prideramą dotaciją. Žiūrovai regionuose, miestuose, miesteliuose laukia ne vien tik Pendereckio, Rostropovičiaus ir „OK“, bet ir regioninių valstybinių teatrų produkto, beje, kartais, o dažnai, visiškai neblogos kokybės. Vienintelė mūsų valstybinių teatrų problema (greičiausiai tai vadybos klausimas!), kad mes dar neišmokome taip „agresyviai“ ir primygtinai belstis į ministerijos ar fondų vartus, ir reikalauti to, ką mums ir taip privalu duoti, pagal Valstybės įstatymų nustatytas normas.

Bet palikime tai diskusijoms.

Noriu pasakyti tiems oponentams, kurie prisiėmę, arba manosi, kad tik jie saugo „grynąjį meną“ ir pacituoti 1899 m. Niujorko Metropolitan Opera direktoriui Giuliui Gatti parašytus Giuseppe Verdi žodžius: „Kuo dėmesingiau peržvelkite bilietų kasos ataskaitas! Norite to ar ne, kaip tik jos yra vienintelis tikros sėkmės ar nesėkmės kriterijus; su jomis nepasiginčysi, jos (kasos) pateikia ne nuomones, tik faktus ... Žiūrovų vietos turi būti užimtos, nelikti tuščios. Apie tai turime nuolat galvoti!“

Išvados

Teatras, kultūra ir “vadyba” – mėgstamiausias ir turbūt madingiausias mūsų laikmečio ir buvimo laike sąvokos. Kultūra (teatro menas) yra žmogaus kuriamų vertybių ir normų sistema, padedanti pažinti bei įprasminti tikrovę. Tikrovė yra sudėtinga, bet nebeviltiška. Tikrovė nuo 2005 m. sausio 02 d. priverčia teatrą organizuotis naujiems iššūkiams, naujam darbo stiliui, naujų įsatymų realizavimui ir suvokimui. Teatras – savo infrastruktūriniais dariniais turi meno ir gamybos požymius. Šie požymiai verčia naujai žiūrėti į teatro, kaip fenomeno Būtį ir Egzistenciją. Teatras įprasmina tikrovę ir teikia veiklos (tiesioginės veiklos!) kriterijus.

Štai profesionalios veiklos požymiai:

-                     sukurti organizacines, ekonomines, teisines, socialines, komunikacines ir technologines sąlygas bei galimybes rastis, plėtotis, skleistis menui ir kultūrai (teatrų nuostatų reglamentavimas);

-                     puoselėti visuomeninę meno, teatro atsakomybę. Planinga ekonomine veikla skatinti kūrybiškumą ir originalumą;

-                     išlaisvinti kūrėjų menines energijas, mažinant organizacines ir materialines problemas;

-                     skleisti meną nepadarant jo savitiksliu, plėtoti meno rinkodarą nepaverčiant meno komercija;

-                     padaryti meną esminiu visuomeniniu gyvenimo ir visuomenės raidos veiksniu ir fenomenu;

-                     skatinti ir palaikyti produktyvų kultūros ir administracijos dialogą.

 

 

Ina Pūkelytė, Kauno valstybinio dramos teatro vadovė

 

 

Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria valstybiniai teatrai

 

 

1. Viešųjų pirkimų įstatymo taikymas, siekiant nupirkti menininko (režisieriaus, dailininko, kompozitoriaus) paslaugą. Teatrai yra priversti vykdyti šį pirkimą visiškai formaliai, nes:

-         spektaklio kūrėjų kūrybinė grupė yra visiškai priklausoma nuo pagrindinio spektaklio kūrėjo – režisieriaus. Jis pasirenka dailininkus, kompozitorius, aktorius. Viename seminare su VP seminaro vadovu bandėme modeliuoti variantą, kad autorinė (intelektinių paslaugų) sutartis  būtų sudaroma tik su režisieriumi, o tada jis atsiskaito su kitais kūrybinės grupės nariais, bet toks variantas neįmanomas, nes nėra juridinio pagrindo, pagal kurį jis galėtų mokėti kt. kūrėjams. Dabar teatrai atseit skelbia viešuosius pirkimus kiekvienam kūrėjui atskirai ir tuo pagrindu vėliau sudaro su jais intelektines sutartis, tarsi teatro vadovybė pati nusprendžia su kokiais kūrėjais turėtų lygiavertiškai dirbti režisierius. Be to, pagal įstatymą teatrai turėtų atlikti bent trijų dalyvių apklausą, kas šiuo atveju yra neįmanoma, nes, kaip minėjau, režisierius pats pasirenka kūrybinės grupės sudėtį. Taip pat absurdiška būtų ir atlikti apklausą, siekiant „nusipirkti“ režisierių, nes bet kuris Lietuvos teatras nori ir siekia, kad jo teatre kurtų geriausi, o ne pigiausi režisieriai. Taigi, įstatymo taikymas teatrų atveju gaunasi visiškai iškreiptas, jis neskatina teatrų dirbti racionaliai, o, atvirkščiai, verčia teatrą eikvoti laiką ir popierių dokumentams, kurie „nusėda į stalčius“ ir neturi jokios prasmės nei apskaitos, nei kitokiais atžvilgiais. Nei Latvijoje, nei Lenkijoje, kiek man žinoma, tokia praktika nevykdoma.

-         Sudėtinga vykdomų VP kūrybiniams darbams apskaita, nes teatrai turėtų tuos pirkimus rūšiuoti pagal vieną kriterijų. Tarkim, metų pradžioje teatrai turėtų apskaičiuoti, kiek ir už kiek jie pirks režisierių, tada atskiroje skiltyje dailininkų, atskiroje kompozitorių ir t.t. Iš esmės nuo to, už kokią bendrą sumą bus perkami režisieriai, dailininkai, kompozitoriai ar netgi aktoriai (čia atskira tema) priklauso VP pobūdis. Tačiau teatrai negali to tiksliai apskaičiuoti, nes neaišku, kokio lygio menininkus režisieriai pasikvies kūrybinėn grupėn ir kiek jie kainuos. Galų gale teatras stengiasi sulygti tokias sumas, kad spektaklio biudžetas būtų kuo mažesnis ir racionalesnis, tačiau gale metų vistiek gali išaiškėti, kad teatras įvykdė pirkimų už didesnę sumą nei buvo numatyta (t.y., viršijo 75 tūkst. Litų). Tada turėtų keistis visų vienos grupės pirkimų pobūdis, atsirasti papildomi dokumentai. Vėl popierizmas, kuris iš esmės neturi prasmės.

-         Kas liečia aktorių pirkimus pagal intelektinę sutartį: su aktoriais yra sudaroma sutartis vaidinti vaidmenį spektaklyje tol, kol baigsis spektaklio eksploatacijos terminas. Tai gali trukti 1, 3, 10 metų, tt. Sutartyje nurodoma suma, kuria vertinamas aktoriaus vaidmuo vieno pasirodymo metu. Norint pritaikyti VP, iškreipiamas ne tik priklausomybės pobūdis (dar kartą pasikartosiu - ne vadovybė, o režisierius renkasi aktorių), bet ir darosi sudėtinga suskaičiuoti, kiek kartų per metus bus suvaidintas spektaklis (nes neaišku, kaip jis finansiškai apsimokės) ir kiek gale metų bus išmokėta aktoriui honorarų.

Autorinių sutarčių teatre yra sudaroma palyginti daug, todėl, norint teisingai apiforminti VP dokumentus šioms sutartims vykdyti, teatras turėtų priimti į darbą papildomą VP specialistą, kad jis kontroliuotų visą tą popierių srautą. Tokio specialisto išlaikymas teatrui (o tuo pačiu ir valstybei) reiškia biudžeto lėšų švaistymą, nes iš šio darbo nekuriama jokia vertė.

2. Biudžetinis įmonės statusas

Biudžetinis statusas reglamentuoja buhalterines procedūras, nuo kurių vėliau tiesiogiai priklauso teatro veikla. Teatro biudžetas yra suskirstytas į kelias programas (jos turi savo numerius), pagal kurias iš Finansų ministerijos teatras gauna lėšas. Viena programa yra skirta biudžetinėms lėšoms (t.y., darbuotojų atlyginimams, komunalinėms paslaugoms), kita yra spec. lėšų programa, t.y. tos lėšos, kurias teatras užsidirba pats, perveda į Finansų ministeriją,o vėliau, pagal tam tikrus straipsnius, naudoja teatro veiklai vystyti (spektaklių kūrimui – medžiagų ir reklamos pirkimui, honorarų išmokėjimui, kt.).

-Šių spec. lėšų panaudojimo procedūra teatro reikmėms yra vienas iš teatro racionalaus darbo stabdžių, kadangi teatrui neleidžiama pasinaudoti savo lėšomis taip, kaip to reikalauja esama situacija. Pvz., jeigu teatras suplanavo, kad 2 ketvirtyje bus nupirkta prekių už 10 tūkst. Litų, o reikia nupirkti už 15 tūkst. Litų, jis tos galimybės neturi, nes pagal planą buvo numatyta mažiau. Teatras yra verčiamas likti skoloje prekių tiekėjui arba nevykdyti savo tiesioginės veiklos – t.y., kurti spektaklių, kuriems tos prekės yra reikalingos. Arba jei teatras uždirbo pvz. 20 tūkst. Lt per metus daugiau nei buvo nuplanuota, jis neturi teisės panaudoti tų lėšų savoms reikmėms, nors, pvz., vienoje iš biudžeto eilučių jis turi susidariusią skolą. Iš esmės teatrui neleidžiama dirbti lanksčiai, operatyviai reaguojant į susidariusią padėtį.

Kaip ir VP situacijoje, taip ir čia, teatrai negali tiksliai numatyti, kiek ir kokių medžiagų reikės vieno ar kito spektaklio gamybai, nes spektaklių dekoracijų eskizai teatre yra pateikiami ne metų pradžioje ar gale, bet mėnesį laiko prieš pradedant spektaklio kūrybinį procesą.

- Biudžetinės įmonės statusas nesudaro galimybės skatinti teatro darbuotojų, pakeliant jiems tarnybinį atlyginimą. Šiuo metu didžiausias pagal įstatymą numatytas aktoriaus atlyginimas yra 12, t.y., 1176 lt į rankas. T.y., teatras neturi teisės aktoriui mokėti didesnį atlyginimą nei šis, išskyrus priedų forma. Techninio kvalifikuoto personalo atlyginimų didžiausi koeficientai – iki 12.3, t.y. apie 950 lt į rankas. Aktoriams, kurie sezono metu nevisada būna užimti spektaklių repeticijose, dar galima numatyti galimybę, kad jie galėtų papildomai užsidirbti atlikdami kitą veiklą, tačiau techninis personalas dirba kasdien ir tokios galimybės papildomai uždarbiauti neturi – techninis personalas turi pragyventi iš teatre uždirbamų pinigų. Šiuo metu susidaro tokia situacija, kai nekvalifikuotų darbuotojų atlyginimas (minimalus atlyginimas) dėl jo kėlimo vyriausybiniu lygiu jau pasiekė tam tikros kvalifikacijos reikalaujančių darbuotojų atlyginimą. Jei anksčiau šių darbuotojų ir valytojų atlyginimų žirklės buvo maždaug 200 litų, dabar jie gaus tiek pat, kiek ir valytojos. Teatras privalėtų kelti šių kvalifikuotų darbuotojų atlyginimus, kad neatsirastų iškreiptos darbo rinkos, tačiau papildomai atlyginimų kėlimui teatrui pinigų skiriama nėra ir nežinia, ar numatoma.

Priedus teatras darbuotojams gali išmokėti tik tada, kai teatras vykdo veiklą ir uždirba lėšas. Kaip žinia, teatro kūrybiniai darbuotojai atostogauja 42 dienas, taigi maždaug 1,5 mėn. teatras veiklos nevykdo ir neturi galimybės užsidirbti pinigų tam, kad galėtų darbuotojams mokėti priedus.

Tokia politika, kai teatras neturi galimybės lanksčiai naudotis savo lėšomis ir kai yra nustatytos žemos galimų gauti atlyginimų lubos, neskatina darbuotojų rodyti iniciatyvą, sprendžiant teatre susidarančias problemas, skatina dažną techninio personalo darbuotojų kaitą, apskritai, nemotyvuoja darbuotojų našiam darbui, provokuoja pesimistines nuotaikas, trikdo bendrą darbo atmosferą.

Kaip viena iš pozityvių teatro darbo organizavimo formų galėtų būti viešosios įmonės statusas, kuri leidžia lankstesnį darbų ir atsiskaitymų už juos organizavimą.

 

 

Danutė Zovienė, dailės kritikė

Tezės

 Mūsų valstybės ir visuomenės vertybių sistemoje šiuolaikinė kultūra nustumta į pakraščius. Lietuvos ekonominė situacija susiklostė taip, kad  kultūros problemos liko ekonomikos paraštėse. Kultūra nėra valstybės strateginis prioritetas (valstybės prioritetas - informacinės visuomenės plėtra). Tūksta švietėjiškų informacinių programų, skatinančių remti šiuolaikinę kultūrą, apibrėžiančių jos juridinį, visuomeninį statusą, materialinę vertę. Todėl pirmiausiai derėtų nustatyti prioritetus. Tai užtikrintų ir tam tikrą kultūros pozicijų stabilumą, kad besikeičiant valdžioms, politinei situacijai būtų laikomasi nubrėžtų gairių mažiausiai dešimčiai metų. Būtų aišku, kokios kultūros plėtros kryptys, kas kultūros srityje yra svarbiausia, kokia yra  veiklos strategija ir ką reikia daryti. Kol kultūra glausis valstybės interesų pakraščiuose, didelių permainų tikėtis neverta.

Svarbiausias veiksnys, nulemiantis įvairių kultūros sričių plėtrą, yra Valstybės kultūros politikos nuostatos, į kurias atsižvelgiant turėtų būti priimami ir vienas su kitu derinami įstatymai. Kultūros valdymą ir sklaidą reguliuojantys įstatymai apibrėžia valdymo ir administravimo decentralizacijos nuostatas. LR vyriausybės įstatymas (1990 03 22) nustato, kad už valstybės kultūros politikos įgyvendinimą yra atsakinga Kultūros ir švietimo (dabar Kultūros) ministerija. Profesionalaus meno rėmimui Kultūros ministerijoje yra sudaryta speciali programa, tačiau daugybė ekspertų komisijų apsunkina valstybės ir jos institucijų darbą. Dėl lėšų stokos šiuolaikinės dailės kūrinių įsigijmas tebėra aktuali problema. Kitose šalyse veikia reguliuojama mokesčių sistema: pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, statant visuomeninius pastatus, 1 proc. nuo sąmatos skiriamas jų puošybai, t.y. meno kūriniams įsigyti. Vengrijoje šis procesas daug demokratiškesnis - kiekvienas gyventojas 2 proc. savo pajamų mokesčio gali skirti pasirinktai kultūros sričiai ar organizacijai remti.

Mokomės gyventi rinkos sąlygomis. Bandome paklusti pasiūlos ir paklausos dėsniui, kurio esmė – paslaugų ir poreikių pusiausvyra, abipusiai naudingas grįžtamasis ryšys tarp valstybės ir jos piliečių, menininkų ir jų sukurto produkto vartotojų. Kadangi valstybė nėra apibrėžusi vertybinių dailės kūrinio parametrų, tai daro įtaką meno rinkos plėtrai – ji vyksta lėtai ir uždarai. Paradoksas - nėra sistemos, kuri galėtų įvertinti šiuolaikinės dailės kūrinį, jis tarsi neturi vertės, o dailės kūrinys tampa vertybe tik menininkui mirus. Kita vertus, negalima absoliučiai suvalstybinti požiūrio į šiuolaikinį meną ir kultūrą – labai dinamiškus reiškinius. Turėtų egzistuoti pusiausvyra tarp dalykų, kurie yra juridiškai apibrėžti (pvz., kas yra vertybė, ypač pokarinio laikotarpio mene), ir galimybių dinamiškai menui plėtotis.

Mūsų nedidelės šalies gyventojų skaičius (atitinkamai mažas ir turistų skaičius) trukdo formuotis vietinei meno rinkai. Kalbant apie dailę akivaizdu, kad jos vartotojų, o drauge ir reklamos vartotojų skaičius yra labai mažas ir negali konkuruoti su sporto varžybomis ar populiarios muzikos koncertais. Būtina atskirti komercinį ir nekomercinį meną, arba tiksliau komercinį meną ir komercinius renginius. Komercija turi egzistuoti rinkoje. Kultūros verslo negalima sulyginti su kitomis verslo sritimis ir dabartinė jo padėtis visai kitokia – nėra meno rinkos, nėra susiformavusi ir meno vertė. Komercija užsiimančios institucijos, pvz., dailės galerijos, organizuoja taip pat ir nekomercinius renginius, kuriuos valstybė gali paremti. Tam, kad kultūra pradėtų pati užsidirbti pinigų, reikalingos tam tikros komercinės struktūros – meno mugės, aukcionai, stiprios galerijos, agentūros ir pan. Kol to nebus, kultūra pati neužsidirbs, pinigų neturės ir menininkai, gyvenantys iš to, ką uždirba minėtų struktūrų dėka. Vienas prioritetų – skatinti struktūras, galinčias inicijuoti meno rinkos formavimąsi.

Priėmus Labdaros ir paramos įstatymą, šiandien jis vienas pagrindinių įstatymų, kuriuo vadovaudamiesi galėtume tikėtis papildomų lėšų kultūrai remti suaktyvinti šio įstatymo poveikį šiuolaikinei kultūrai. Tačiau Lietuvoje nėra susiformavusių šiuolaikinės filantropijos tradicijų. Labdaros ir paramos įstatymas veiktų geriau, jeigu  jis keistų mokesčių atskaitymo tvarką, kad ji būtų naudinga paramos davėjui. Kultūros politikos nuostatose turėtų atsirasti tam tikrų vertybinių parametrų apibrėžimas, kad rėmėjui būtų aišku, kas yra kas. Reikia sukonkretinti ir paaiškinti, kas yra paramos gavėjai, nes jų yra labai įvairių. Viena bendravimo formų galėtų tapti Vakaruose populiarios rėmėjų tarybos, sudarančios verslininkams galimybę ne tik teikti paramą, bet ir dalyvauti kultūros įstaigų veikloje, jų valdyme, t.y. perduoti savo patirtį, ryšius, kurie dažnai efektyvesni nei vienkartinė finansinė parama.

Kadangi valstybės prioritetas informacinė visuomenė, svarbu kad švietimas ir profesionalusis menas ryšys turėtų būti abipusiškai naudingas. Informacinė visuomenė - ne tik bendrojo lavinimo ir aukštosios mokyklos, ne tik informatikos specialistai, bet ir bibliotekos, muziejai, archyvai, t.y. tos informacinės sistemos dalys, kurios visame pasaulyje suprantamos kaip informacinės visuomenės pamatas. Labai svarbią vietą čia užima meno leidinių leidyba (periodiniai leidiniai ir knygos). Čia taip pat trūksta nuoseklumo - teik formuojant strateginius tikslus, tiek remiant meno leidinių leidybą.

Dar viena opi problema - nėra kultūros darbuotojų kvalifikacijos atestavimo sistemos. Prioritetą teikiant įvairių projektų įgyvendinimui, kito meninių renginių organizavimo pobūdis, o biudžetinėse įstaigose, nesusiformavo nauji kultūrinės veiklos vertinimo kriterijai, įteisinantys tiek seno, tiek naujo tipo darbuotojų patirties ir įdirbio socialinį statusą.

Daugelis šiuolaikinės profesionaliosios dailės problemų susijusios ir su kultūros politikos nuostatomis, ir su menininko statusu. Kūrėjo statusas jau yra įteisintas Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatyme. Meno kūrėjo statusas suteikė galimybę kūrėjams dirbti kūrybinį darbą ir turėti galimybę gauti senatvės pensiją ir sveikatos draudimą lengvatinėmis sąlygomis bei nemokėti nekilnojamojo turto mokesčio už kūrybines dirbtuves. Tačiau atotūkis tarp įstatymų ir meninio gyvenimo gyvuos tol, kol visuomenėje nesusiformuos solidarumo principai, paremti grįžtamuoju ryšiu tarp valstybės ir piliečių, menininkų ir jų sukurto produkto vartotojų.