TARPTAUTINĖ KONFERENCIJA „MUZIEJUS XXI AMŽIUJE – MUZIEJUS VISIEMS“

Gerbiami ministrai, Seimo nariai, Šiaurės ministrų tarybos Lietuvoje biuro direktoriau, užsienio svečiai, muziejininkai, ponios ir ponai!

Džiaugiuosi galėdamas pasveikinti visus susirinkusius į konferenciją, mano manymu, labai svarbia tema – Muziejus XXI amžiuje – muziejus visiems.

Iš tiesų, kokius iššūkius muziejui kelia XXI amžius, koks turėtų būti šiuolaikinis muziejus, kaip pritraukti daugiau lankytojų, kaip atverti duris visiems visuomenės sluoksniams. Šiuolaikinė visuomenė sparčiai kinta, spartėja gyvenimo tempas, didėja laisvalaikio praleidimo formų pasiūla, kultūros vertybes pristato ne tik muziejai, bet ir visuomenės informavimo priemonės, internetas. Mano manymu, jau praėjo tie laikai, kai muziejus buvo elitinė, uždara vieta, kaupianti kultūros vertybes, jas profesionaliai restauruojanti, tirianti ir eksponuojanti kultūros institucija. Muziejus XXI amžiuje - tai atvira, demokratiška kultūros institucija – šiuolaikinio gyvenimo dalis.

Kaip jau ne kartą konstatuota įvairių konferencijų ir seminarų, skirtų muziejų problemoms aptarti, metu ir Lietuvoje edukacija tampa vis svarbesne muziejų misijos dalimi ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir atokiausiuose regionuose. Požiūris į muziejaus paskirtį: kaupti, saugoti ir eksponuoti menines ir kultūros vertybes tampa vis lankstesnis, suvokiant, kad nūdienos muziejaus funkcija ir jo egzistavimo vienas iš kertinių aspektų yra edukacija. Kitaip tariant muziejus tolydžio tampa visuomenine kultūrine mokymo institucija.

Kokias paslaugas tokio pobūdžio institucija turėtų teikti visuomenei?

Pirmiausia, mano manymu, yra sisteminis vaikų ir jaunimo mokymas. Daugelis Lietuvos muziejų rengia puikias edukacines programas moksleiviams ir jos yra gausiai lankomos, bet reikia pripažinti, kad įvairių dalykų pamokos muziejuose Lietuvoje dar nėra tapę formaliojo ugdymo programų dalimi. Manau, šioje salėje susirinkusių žmonių nereikia įtikinėti primenant tarptautinius tyrimus, kad mokiniai geriau įsimena temas, kurios jiems dėstomos netradiciniais, su menu, praktiniais užsiėmimais susietais būdais. Mano įsitikinimu, laikas eiti prie muziejų ir pedagogų bendrai rengiamų edukacinių programų, atitinkančių švietimo programas, kurios galėtų tapti formaliojo švietimo dalimi. Nereikėtų pamiršti ir dar vieno privalumo: muziejus rengdamas tiesiogiai su švietimo programomis susietas edukacines programas gali sau leisti kelti naujus, aktualius klausymus, į tą pačią temą pažvelgti nauju žvilgsniu, įvairiapusiškiau.

Muziejus neabejotinai turėtų užimti svarbesnę vietą vaikų neformaliajame ugdyme, tai turėtų aiškiau atsispindėti Švietimo ir mokslo ministro patvirtintoje Neformaliojo vaikų švietimo koncepcijoje. Muziejus galėtų vaidinti svarbų vaidmenį sprendžiant vaikų užimtumo problemą, ypač rengdamas programas savaitgaliais ir vaikų atostogų metu.

Ne mažiau svarbus turėtų būti muziejų vaidmuo sudarant sąlygas Lietuvos gyventojams mokytis visą gyvenimą. Specialios edukacinės programos suaugusiems turėtų tapti muziejų kasdienybe. Šios programos galėtų apimti tiek edukacines programas įvairioms specialius interesus turinčių suaugusių grupėms, studentams, pensininkams, neįgaliesiems ir pan. Manau, kad tokio pobūdžio programų Lietuvos muziejuose turėtų būti daugiau. Muziejai turėtų išnaudoti savo kūrybišką, nepolitizuotą, demokratišką aplinką kviesdami į atviras diskusijas įvairiais visai visuomenei svarbiais klausimais. Regioniniai ir vietos muziejai turi puikią galimybę tapti aktyviais vietos bendruomenių centrais, savo rengiamomis parodomis ir edukacinėmis programomis patraukdami vietos bendruomenes ir šeimas.

Šiuo metu visuomenėje vyksta ir kitokio pobūdžio pokyčiai. Šiuolaikinis, ypač jaunas žmogus savo vaidmenį visuomenėje suvokia ne tik kaip vartotojo, bet dažniau kaip aktyvaus dalyvio ir kūrėjo. Šiaurės šalyse šie visuomenės pokyčiai sėkmingai išnaudojami ir muziejų, kur projektai jaunimui, pedagogams, neįgaliesiems, tautinėms mažumoms rengiami kartu su šių grupių atstovais.

Manau, didesnių diskusijų dėl mano išvardintų muziejaus veiklos krypčių šioje auditorijoje tikrai nekils, jau dabar visa tai Lietuvos muziejai kiek leidžia galimybes vykdo. Šios dienos konferencijos metu išgirsime puikius pavyzdžius, kuriuos pristatys Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Kėdainių krašto muziejus, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, Šiaulių “Aušros” muziejus, Maironio literatūros muziejus. Tačiau ko trūksta, kad muziejai šį darbą galėtų atlikti dar geriau?

Vienas iš svarbių, mano manymu, faktorių yra žmogiškieji ištekliai. Šiuo metu muziejuose dirba apie 800 aukštos kvalifikacijos specialistų, tačiau tik nacionaliniai ir kai kurie respublikiniai bei savivaldybių muziejai gali pasidžiaugti tuo, kad turi darbuotojus, kurių pagrindinė funkcija – edukacinių programų kūrimas ir įgyvendinimas. Tačiau dažnam muziejininkui edukacinis darbas yra tik vienas iš jo darbo barų. Ne mažiau svarbus faktorius yra ir muziejininkų pasirengimas dirbti edukatoriaus – interpretatoriaus darbą. Galima pasidžiaugti, kad Lietuvos muziejų asociacija, gavusi ES paramą vykdo projektą „XXI amžiaus muziejininkų kompetencijos ir gebėjimų ugdymas“. Tikėsimės prie muziejininkų kvalifikacijos kėlimo prisidės ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto, Kultūros ministerijos, Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje ir Lietuvos muziejų asociacijos vykdomas projektas „Muziejai visiems“, kurio pagrindinis tikslas – suaktyvinti ir sureikšminti vieną iš svarbių muziejaus funkcijų - muziejų edukacinę funkciją Lietuvoje. Šio projekto rėmuose numatyta parengti mokymo programas muziejininkams, kuriose ypatingas dėmesys skiriamas muziejų edukacinei funkcijai.

Kitas ne mažiau svarbus faktorius yra lėšos muziejų edukaciniams projektams rengti ir įgyvendinti. Šiuo metu remiantis Muziejų įstatymu ir muziejų statutais pagrindinis finansavimas skiriamas muziejinių vertybių įsigijimui, restauravimui, parodų rengimui, katalogų leidybai ir pan. Muziejų edukacijai ir darbu su lankytojais plačiąja prasme lėšų iš kasmetinių valstybės ar savivaldybės dotacijų skiriama tikrai nedaug. Didesnioji dalis muziejų vykdomų edukacinių projektų finansavimą gauna iš kitų kultūros ministerijos programų arba iš Kultūros ir sporto rėminimo fondo nuo 2008 m. sausio tapsiančio Kultūros rėmimo fondo. Taigi muziejų edukacinė arba švietimo funkcija dar vis nėra laikoma viena svarbiausių muziejų atliekamų funkcijų Lietuvoje.

Džiugu, kad 2007 m. kovo 14 d. Vyriausybės patvirtintoje Muziejų modernizavimo 2007-2015 metų programoje vienas iš programos įgyvendinimo priemonių plano uždavinių yra „Sudaryti muziejuose sąlygas šviestis ir mokytis visą gyvenimą“ bei „Parengti ir įdiegti muziejų vertinimo sistemą“. Labai tikiuosi, kad įgyvendinant šiuos išsikeltus uždavinius Kultūros ministerija skirs pakankamai dėmesio muziejų edukacinių programų finansavimo ir žmogiškųjų išteklių klausymų sprendimui. Rengiant muziejų vertinimo sistemą, tikiuosi, kad vienas iš svarbių muziejų veiklos vertinimo kriterijų taps muziejų vykdoma edukacinė veikla. Taip pat tikiuosi, kad Muziejų modernizavimo programa sudarys geresnes sąlygas muziejuose panaudoti multimediją, edukacinius kompiuterinius žaidimus.

Iš kitos pusės, neturiu vilčių, kad problemas, susijusias su muziejų edukacija Lietuvoje gali išspręsti viena Kultūros ministerija. Bendradarbiavimas tarp Švietimo ir mokslo ir Kultūros ministerijų yra būtinas. Iki šiol yra nepatvirtinta Švietimo ir mokslo ministrės įsakymu sudarytos darbo grupės rengiama Vaikų ir jaunimo kultūrinio ir meninio ugdymo koncepcija. Reikia tikėtis, kad šioje koncepcijoje muziejus, kaip svarbi kultūrinio švietimo institucija užims svarbią vietą.

Dar kartą sveikinu visus konferencijos dalyvius, linkiu konferencijai gero darbo, o politikams ir valdininkams – sudaryti sąlygas suklestėti muziejų edukacijai Lietuvoje.

Ačiū

Virginijus DOMARKAS,

Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas

KULTŪROS MINISTRO JONO JUČO SVEIKINIMO ŽODIS

Gerbiamas komiteto pirmininke, gerbiami Seimo nariai, konferencijos dalyviai ir svečiai,

Sveikinu Jus, susirinkusius į konferenciją, skirtą šiuo metu itin aktualiai muziejų edukacijos temai. Šiandien dažnai kyla klausimas, kaip visuomenei patraukliai, įtaigiai, naujomis formomis bei būdais perteikti muziejuose sukauptas žinias apie mūsų krašto istoriją, meną, literatūrą, gamtą, techniką ir kt. Analizuojant sukauptą informaciją apie Lietuvos muziejų vykdomą darbą šioje srityje, galime drąsiai teigti, jog rezervų muziejams tobulėti yra.

Lietuvos muziejai vykdo edukacines programas, tačiau rezultatai ne visuomet tokie, kokių tikimės. Siekiant pokyčių bei geresnių rezultatų šioje srityje, svarbu kelti muziejų specialistų kvalifikaciją, taip pat būtinas muziejų, Muziejų asociacijos, Kultūros ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos bei kitų institucijų bendradarbiavimas.

Kultūros ministerija muziejų edukacinėje veikloje mato didelę prasmę ir siekia šią veiklą skatinti bei tobulinti. Į 2007 metais patvirtintos muziejų modernizavimo programos įgyvendinimo priemonių planą kultūros ministerija įtraukė darbus, kurie padės muziejams įgyvendinti naujai suformuotus uždavinius: ,,Sudaryti muziejuose sąlygas šviestis ir mokytis visą gyvenimą” bei ,,Ugdyti muziejininkų gebėjimus teikti profesionalias paslaugas ir taip prisidėti prie mokymosi, turizmo ir socialinės integracijos”. Įgyvendinant šiuos uždavinius, teks rimtai padirbėti tiek muziejams, tiek Kultūros darbuotojų tobulinimosi centrui, tiek ministerijai, kuri turės parengti ir įdiegti muziejų vertinimo sistemą, taip pat parengti ir patvirtinti Ilgalaikio muziejininkų kvalifikacijos tobulinimo nuostatus.

Vyriausybė, pritardama Muziejų modernizavimo programai, įtvirtino šią kultūros sritį kaip reikalingą kompleksinių permainų ir kryptingų valstybės investicijų. Seimo, Kultūros ministerijos, Šiaurės ministrų tarybos biuro bei Muziejų asociacijos partnerystė rengiant šią konferenciją leidžia tikėtis, kad kartu dirbdami pasieksime užsibrėžtų tikslų.

Ši konferencija yra gera proga muziejininkams dar kartą pristatyti ir aptarti Lietuvoje sukauptą patirtį, išgirsti kolegų iš užsienio siūlymus, pasinaudoti jų patirtimi, nubrėžiant Lietuvos muziejų edukacinės veiklos perspektyvą bei formuojant muziejininkų kvalifikacijos kėlimo gaires.

Linkiu konferencijos dalyviams kūrybingo, produktyvaus darbo ir grįžus į savo muziejus pabandyti pritaikyti geriausius edukacinių programų pavyzdžius, kuriuos šioje konferencijoje pristatys kolegos iš užsienio bei Lietuvos.

Jonas JUČAS

Kultūros ministras

MUZIEJŲ EDUKACIJA IR KULTŪROS BEI ŠVIETIMO POLITIKA

Gerbiamas pone Ministre, komiteto pirmininke, mieli ponios ir ponai,

Man didžiulė garbė ir malonumas Šiaurės ministrų tarybos biuro vardu dalyvauti šios konferencijos organizavimo darbe kartu su Lietuvos Kultūros ministerija, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetu bei Lietuvos muziejų asociacija.

Žodis “muziejus” dažniausiai primena kažką labai sena, ko neįmanoma paliesti, ir kas nesikeičia. Toks muziejus - tai tarsi užkonservuotas laikas; ir kuriam visiškai nesvarbu, kas vyksta už pastato sienų. Tai tikriausiai ir yra muziejaus prasmės elementas, kurio kartais tikrai reikia.

Mano asmeninė patirtis, kai supratau, kad muziejus gali būti visiškai kitoks, atsirado tuomet, kai gyvenau Izraelyje aštuoniasdešimtųjų metų pradžioje. Mano draugė nuėjo į Tel Avive esantį Diasporos muziejų, iš jo grįžo švytinčiomis akimis, ir pasakė šiuos žodžius: “Aš nuėjau lyg ir į muziejų … bet tai nebuvo muziejus!”

Ką ji turėjo mintyje – tai buvo tai, kad tame muziejuje nėra tiesiog išdėlioti radiniai, tai buvo interaktyvi kelionė po žydų tautos trijų tūkstantmečių trukmės istoriją, o taip pat aplink visą pasaulį. Tai buvo ir tebėra parodų, muzikos, kompiuterinių programų, meno, vaikų žaidimų ir filmų derinys – ir visa tai yra plėtojama, todėl antras vizitas į šį muziejų niekada nebus toks, koks buvo pirmasis.

Daug kas buvo padaryta ir Šiaurės šalių muziejuose, kad jie būtų ne tik eksponatų apžiūros vieta, bet ir supratimo vieta. Tikiuosi, kad šio seminaro metu mes galėsime pasidalyti patirtimi su jumis. Aš laukiu tolesnės muziejų plėtros Lietuvoje, šalyje, kuri turi tiek daug kuo pasidalyti iš tolimos ir artimos savo praeities, kad būtų galima pažvelgti į ateitį.

Ačiū Jums.

Tempo HEISKANEN,

Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktorius

NACIONALINIO M.K.ČIURLUIONIO DAILĖS MUZIEJAUS EDUKACINĖ PRAKTIKA

Poreikis kūrybai yra vienas svarbiausių faktorių kiekvienam žmogui. Meno vaidmuo ypač aktualus asmenybės vystymuisi, žmogaus adaptacijai jį supančioje aplinkoje, pažįstant save ir kitus.

Esminis virsmas M.K.Čiurlionio dailės muziejuje prasidėjo 1994 metais, kai ėmė formuotis naujas požiūris į muziejaus misiją, Švietimo skyriaus edukacinę veiklą.

Vertinant šiuolaikinio meno procesus, pastebėti akivaizdūs pokyčiai ne tik meninėje, bet ir socialinėje situacijoje, meno vartotojų, suvokėjų sąmonėje.

Nemenka dalis brandaus amžiaus parodų lankytojų palaipsniui apsiprato postmodernioje erdvėje, bet vis dar labiau pasitiki reprezentacine, oficialia, dar XX a. legitimuota menine kalba. Tuo tarpu jaunoji karta (mokiniai, akademinis jaunimas) reikalauja eksperimentinių meno pateikimo būdų, nekomercinės kūrybos projektų, suteikiančių galimybę išreikšti savo estetines nuostatas, neretai maištingas ir prieštaringas laisvės idėjas. Itin stiprus jaunuolių saviraiškos poreikis sėkmingai realizuojamas naujais edukologijos instrumentais, t.y., atsisakant pamokslaujančio tono, pasitelkiant meną kaip bendravimo priemonę, provokuojančią kūrybiniam dialogui. Atsižvelgus į šiuos faktorius bei muziejaus specifiką, pradėta kurti muziejaus Švietimo skyriaus strategija, kuri išsivystė keliomis kryptimis:

Daug dėmesio skiriama Vaikų dailės studijai, muziejuje veikiančiai nuo 1987 m. Šiuo metu ji vadinama „Meno laboratorija“, pabrėžiant vaiko kaip atradėjo ir eksperimentuotojo vaidmenį. Jos nariai savo darbuose kūrybiškai permąsto muziejaus ekspozicijas, dalyvauja Respublikos ir tarptautiniuose vaikų kūrybos konkursuose, šventes (Kalėdas, Velykas, Užgavėnes) švenčia ne tik su šeimomis, bet ir su muziejaus darbuotojais.

Nuolat kuriamos edukacinės programos mokiniams, pristatančios pastoviose muziejaus ekspozicijose saugomas menines vertybes. Šiuo metu turime 13 programų. Rubrika „Muziejaus paslaptys“ skirta jaunesniojo amžiaus vaikams, o rubrika „N-14“ – vyresniųjų klasių mokiniams. Šios programos paremtos teorine bei praktine dalimi, susidedančia iš įvairių užduočių, žaidybinių ir vaidybinių elementų.

Rengiami seminarai pedagogams. Daugelis dailės istorijos mokytojų Lietuvoje vis dar stokoja žinių apie postmodernistinio meno raidą. Siekiame užpildyti šias spragas ir kartu pasidalinti sukaupta patirtimi, kaip išradingai ir įdomiai perduoti žinias mokiniams.

Kuriamos edukacinės programos trumpalaikėms parodoms. Pvz., „Trys žodžio suvokimo dimensijos“ – programa, paruošta specialiai Prano Gailiaus personalinei parodai (2004), ir skirta kurtiesiems parodos lankytojams.

Vykdomos meninės akcijos, plenerai ir simpoziumai, organizuojami kartu su įvairiomis kultūros įstaigomis bei mokyklomis ir įgyvendinami už muziejaus ribų. Minėtini vaikų kūrybos plenerai Plokščiuose (1996), Rumšiškėse (1997), Kačerginėje (1998), skirti žymių dailininkų Kajetono Sklėriaus, Vlado Eidukevičiaus, Antano Martinaičio atminimui. Išskirtina ir graffiti meno akcija „Mano pasaulis“ Kauno auklėjimo darbų kolonijoje, surengta kartu su Maltos ordino pagalbos jaunimo grupe bei Žemės meno simpoziumas „Plastinė introjekcija“, įvykęs Kauno Nemuno saloje.

Rengiamos šiuolaikinio meno parodos. Ši darbo kryptis reikalauja ypatingo kūrybingumo bei įgūdžių, nes būtina neprasižengti profesionalaus meno reikalavimams ir kartu padaryti parodą patrauklią bei suprantamą jaunesniam lankytojui.

Žinoma, kad įprastas kūrinio suvokimo būdas remiasi tradicine žiūrėjimo empirija bei meno objekto akistatoje patiriamais išgyvenimais – džiaugsmu, liūdesiu, estetiniu pasitenkinimu. Tokį santykį su menu Aristotelis vadino katarsiu, o Immanuelis Kantas – malonumu be praktinės naudos.

Šiuolaikinis menas dovanoja galimybę neapsiriboti vien tik žiūros teikiamu meninės tikrovės pažinimu. Ši regimybė paskatino ieškoti naujų, edukatyviai orientuotų koncepcijų ir metodų, siekiant supažindinti visuomenę su modernistiniu ir postmoderniu menu.

1997 metais įgyvendinome pirmąjį Rytų bei Vidurio Europoje projektą neregiams „Šeštojo pojūčio beieškant“. Paroda, surengta M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje, savo inovatyviu požiūriu turėjo įtakos ir vėlesniems edukaciniams projektams. Parodos lankytojus paskatinę kūrinius paliesti, išgirsti, užuosti ir net paragauti, sulaužėme geležinę muziejaus taisyklę - „eksponatų rankomis neliesti“. Pastebėjome, jog toks metodas veikia ne tik akluosius, bet ir reginčiuosius, todėl naudojome jį parodose „Septynios meilės postmodernizmui dienos“ (1998), „Personalinis judesys“ (2001), „Grafika. Džiazuojantis estampas“ (2002).

Pamažu žiūrovai buvo kviečiami vis drąsiau įsilieti į kūrybinę erdvę – ne tik liesti kūrinius, bet ir patys konstruoti, piešti, tapyti, užbaigti menininkų pradėtus kūrinius, tapti jų bendraautoriais. Iš šios patirties išsivystė ir projektas „Menas + Menas bendrauti“. 2003 m. jis pristatė tapybą, 2004 m. – tekstilę, 2005 m. – skulptūrą, šiemet – fotografiją, o kitąmet jis turėtų startuoti pavadinimu „Menas + Menas bendrauti. Garsas“.

Šis projektas atspindi edukacinę misiją, kurią palaiko pabrėžtas interaktyvumas, proceso, o ne rezultato svarba, nauja santykių kokybė tarp menininko, kūrinio ir žiūrovo.

2001 metais buvome pakviesti į tarptautinį forumą Maskvoje, skirtą vaikams su negalia, kuriam paruošėme projektą neregiams „Dienos sapnai“. Šio projekto pagrindinė idėja – komunikatyvinės erdvės sukūrimas - pasisemta iš anksčiau įgyvendintų projektų, atnešė naują patirtį, nukreiptą prieš sistemą, kupiną baimės, prietarų, taisyklių ir nesusipratimų. Ne suvaržymas kuria žmogų, o poreikis kūrybai, atvirumas, pasitikėjimas, noras būti suprastam. Barjeras – tai ne tik skiriamoji linija, bet ir erdvių susiliejimo, galimybių ir dialogo vieta. Tokioje situacijoje šiuolaikinio meno raiška ypač dėkinga, tereikia sugebėti ja pasinaudoti. Projekte profesionalių menininkų dėka buvo kuriama terapinė erdvė, kurioje siekėme, kad baimės stereotipus, susvetimėjimą pakeistų meninis vyksmas, paremtas subsensoriniu suvokimu. Taikiausias būdas įtampai pašalinti - kūryba, per kurią vienos rūšies energija paverčiama kita.

Pernai M.K.Čiurlionio muziejaus filiale, M.Žilinsko dailės galerijos požemiuose, mūsų vadinamose „katakombose“, atidarėme nuolat veikiančią šiuolaikinio meno eskpoziciją – „Muziejus neregiui“. Iki tol muziejus nebuvo pritaikytas neregių poreikiams, o vienkartinės parodos ar akcijos negalėjo užpildyti šios spragos. Parodoje pabrėžtinai eksponavome tik originalius menininkų darbus, nes esame įsitikinę, kad pateikti nereginčiam parodos lankytojui muliažus, maketus ar kopijas yra neetiška. Ateityje paroda bus papildoma naujais kūriniais, tikimės išleisti katalogą, kuriame tekstai būtų ir Brailio raštu. Įdomu tai, kad paroda domisi ir regintys lankytojai, ateinantys su užrištomis akimis ir bandantys įsijausti į neregio būseną. Gal tai ir yra tas kelias į gilesnį supratimą ir nuoširdų bendravimą, inspiruotą menininkų kūrybos.

Muziejaus edukatoriai nuolat ieško naujų būdų ir priemonių senosios dailės palikimo ir šiuolaikinių meninių tendencijų propagavimui visuomenėje. Tai nenutrūkstamas, atsinaujinantis, jautriai įsiklausantis į visuomenės pulsą procesas, nelaukiant greitų ar apčiuopiamų rezultatų, bet tikint grįžtamuoju ryšiu ateityje.

Violeta JASEVIČIŪTĖ

MULTIKULTŪRINĖS PROGRAMOS KĖDAINIŲ KRAŠTO MUZIEJUJE

Miestas – tai vieta, kur persipina įvairių tautų gyvensenos stiliai, kur klostosi ir susikerta skirtingų etninių grupių likimai. Kėdainių miesto įvairovę ir socialinės sanklodos savitumą per keletą amžių suponavo kelių skirtingų kultūrų: krikščionių ( evangelikų liuteronų, arijonų, evangelikų reformatų, katalikų , stačiatikių) ir judėjų dermė. Čia taikiai sugyveno lietuviai, lenkai, rusai, vokiečiai, škotai ir žydai.

Senovinis miestas buvo suvokiamas kaip įvairių etninių grupių uždarų teritorijų visuma – šeimoms ar grupėms priklausančios erdvės saugojo nuo kitoniškumo, kartais nuo bauginančio išorės pasaulio.Todėl ir Kėdainiuose tautinės bendruomenės apsigyveno prie jau susiformavusių ar besikuriančių turgaviečių: aplink Senąją Rinką – žydai, Jonušavos – vokiečiai, Knypavos – rusai, Didžiąją Rinką – škotai, o kairiojoje miesto pusėje , aplink Šv. Jurgio bažnyčią ,nuo seno gyveno katalikai.

Miestai augo ir kaip prekybos centrai, čia prekiaudavo įvairių tautybių pardavėjai ir pirkėjai.. Į Kėdainius XV amžiuje atvykdavo Hanzos sąjungos pirkliai, vėliau pirkliai iš Rygos ir Karaliaučiaus. Tai kad Kėdainiai buvo svarbus regioninis prekybos centras rodo ir 6 turgavietės, buvusios mieste.

Iš Kėdainiuose gyvenusių tautinių bendrijų šiandien nebeliko škotų, vokiečių ir žydų. Tačiau jų paveldas – įvairių konfesijų maldos namai, gyvenamieji namai - yra išlikęs mieste. Kėdainių krašto muziejus jau daugiau kaip 8 metai vykdo įvairius edukacinius projektus, kurių pagrindinis tikslas - miesto daugiakultūrės praeities išsaugojimas ir aktualizavimas.

1999 – 2000 m. Kėdainių krašto muziejus vykdė projektą „ Kėdainiai – tautų susitikimo vieta“, kurio metu buvo surengta daug seminarų, paskaitų , koncertų apie tautines bendruomenes, gyvenusias mūsų krašte. Jie plačiai buvo nušviečiami spaudoje ir per vietinę televiziją. Šiuose seminaruose aktyviai dalyvavo rajono mokytojai ir moksleiviai. Norėdami įtvirtinti naują informaciją projektą baigėme istorine viktorina

“ Ką žinai apie Kėdainių miestą? “ , kurioje dalyvavo 13 Kėdainių miesto ir rajono mokyklų komandų. Šios viktorinos jau tapo tradicija ir rengiamos kas dveji metai. Viktorinos – tai mokiniams patraukli forma gilintis į miesto istorijos paslaptis, nes pateikiamos užduotys būna labai įvairios, reikalaujančios ne tik sauso faktų žinojimo, bet ir sugebėjimo orientuotis mieste: rasti paslėptą lobį, pagal nuotrauką atpažinti ir surasti namą.

2001-2002 m. itin gerai pavyko įgyvendinti tarptautinį projektą „ Stiklo karoliukų žaidimas‘, kurį finansavo „ Paribio „ fondas iš Seinų ( Lenkija) . Projekte dalyvavo 11 Kėdainių rajono ir miesto mokyklų mokinių .Kiekviena mokykla pasirinko tautinę bendruomenę ir apie ją rinko istorinę medžiagą, domėjosi papročiais ir tradicijomis, mokėsi jų nacionalinių šokių ir dainų, siūdinosi tautinius kostiumus, rengė šiuolaikinio meno akcijas. Visa tai buvo pristatyta Kėdainių visuomenei surengtoje Senamiesčio šventėje. Šis projektas parodė, kad daugiakultūris paveldas yra įdomus, daugeliui nežinomas, todėl reikia jį įvairesnėmis formomis propaguoti.

Labai vertinga patirtis mokiniams buvo dalyvavimas projekte „ Gyvoji archeologija“. Jo metu muziejaus archeologas Algirdas Juknevičius kartu su mokiniais vykdė archeologinius kasinėjimus skerdėjo namelio vietoje šalia žydų sinagogų komplekso. Vėliau muziejuje buvo surengta radinių paroda , o dabar jau yra paruoštas projektas skerdėjo namelį atstatyti.

Kėdainių krašto muziejuje ir jo filialuose šiuo metu yra parengtos ir vykdomos 28 edukacinės programos įvairaus amžiaus mokiniams. Jaunesniems mokiniams mes siūlome užsiėmimus muziejaus ekspozicinėse salėse ir edukacinėje klasėje, kurioje yra dirbama su konkrečiais eksponatais : vyžomis, klumpėmis, akmeniniais kirvukais , kuriuos jie gali paliesti, pasimatuoti, nupiešti . Pradinių klasių mokiniai daugiausia renkasi etnokultūrinio pobūdžio užsiėmimus: “ Seni daiktai prabyla“, „ Ką pasakoja akmeninis kirvukas“, „ Kad neprailgtų advento vakarai“, Velykų pramogos“ . Daugelis muziejaus edukacinių programų temų yra suderintos su mokyklinėmis programomis , kad mokytojai galėtų atvesti vaikus į muziejų ir vaizdžiau atskleisti žmonių gyvenimą praeityje , jų pažiūras ir pasaulio suvokimą.. Todėl pradinių klasių mokiniams siūlomos programos yra tokios populiarios . Norėdami atkreipti dėmesį ir į miestietišką kultūrą mes parengėme programas „Gyvenimas dvare“ , „ Senieji Lietuvos ir Kėdainių herbai“ ir „ Radvilų giminės istorija“. Jų metu mokiniai pabando sukurti savo šeimos herbą , pasidaro sau vėduokles, susipažįsta su Kėdainių dvaro istorija.

5-8 klasių mokiniai mieliau renkasi tas programas , kurios vedamos ne tik muziejaus salėse , bet ir senamiestyje. Tai integruotos pamokos – ekskursijos „ Viena diena Viduramžių mieste“, „Reformacija Lietuvoje ir Kėdainiuose“, Kėdainių miestietiškoji kultūra“ . Jų metu mokiniai susipažįsta su viduramžių miesto išplanavimu, , kulto pastatais, šventėmis ir kasdieniu gyvenimu: indais , papuošalais bei kitais buityje naudotais daiktais. Tokių užsiėmimų metu mokiniai akivaizdžiai gali palyginti katalikų ir reformatų bažnyčių panašumus ir skirtumus, giliau suvokti reformacijos esmę. Mes pastebėjome, kad labai svarbu yra skatinti mokinių asmeninį santykį su istorija. Pvz., į pamokėlę „ Arbatos paslaptys“ mokiniai atsineša iš namų savo mylimiausią puodelį ir ragaudami įvairių rūšių arbatą papasakoja jo istoriją – kas jį nupirko, kodėl jis jam patinka.. Šiame užsiėmime mokiniai ne tik sužino, kaip ir iš ko buvo geriama arbata Japonijoje, Rusijoje ir Lietuvoje, bet išreiškia asmeninį santykį su daiktu, kuris vėliau gali tapti jam gali tapti savotišku eksponatu.

Tautinių bendrijų kultūros paveldas – tai itin sudėtinga istorija. Nuolatinė akistata su „ kitokiais“ reikalauja tolerancijos, iškyla kaip rimta problema , tikrinanti mūsų jautrumą. Dažnai girdime klausiant, kodėl turime domėtis žydų, lenkų, vokiečių kultūra, jeigu savosios – lietuviškos – dar gerai nežinome? O dar pasigirsta ir gąsdinimų , kad Vakarų masinė kultūra mus unifikuos ar net asimiliuos, kad būtina kovoti už tapatybės išsaugojimą. Šiuo atveju svarbi ir susiklosčiusi tradicija: daugiakultūrės visuomenės paradigma buvo nepopuliari tarpukario Lietuvoje; sovietmečiu sąmoningai kurtas homogeniškos visuomenės Lietuvoje mitas ir dabar palaikomas kosmopolitizmo baubų.Tokiame kontekste daugiakultūrinis visuomenės ugdymas tampa sudėtingas. Tačiau tai viena galimybių ugdyti mūsų pilietinę savimonę.

Kėdainiuose yra išlikusios 3 buvusios žydų sinagogos. Restauravus mažąją žieminę sinagogą, joje 2002 metų rudenį duris atvėrė Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūris centras. Centro veiklos tikslas supažindinti visuomenę su daugiakultūriu mūsų krašto istoriniu paveldu, ugdyti visuomenės toleranciją Savo veiklą pradėjome atidarydami parodas: „ Žydų gyvenimas Lietuvoje „ ir „ Lietuviai – Pasaulio tautų teisuoliai“ iš valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus. . 2003 metais projekto „Pasaulis, kurio nebėra“metu surengėme paskaitų ciklą apie žydų papročius, tradicijas bei holokaustą Kėdainių miesto ir rajono mokiniams bei mokytojams. Parengiau ir išleidau pratybų sąsiuvinį vyresniųjų klasių mokiniams apie Kėdainių žydų bendruomenę „ Žydai: istorija – gyvenimas – kultūra“. Jame yra pateiktos dokumentų ir atsiminimų ištraukos, nuotraukos , žemėlapiai, kuriuos nagrinėdami mokiniai atlieka įvairias užduotis, sprendžia kryžiažodžius. Antrajame Daugiakultūrio centro aukšte įrengėme ekspoziciją: panaudojome Kėdainių krašto muziejaus fonduose esančius judaikos eksponatus, padarėme schemą apie žydų bendruomenės ūkinę veiklą tarpukaryje, pastatėme Dailės mokyklos mokinių iš molio pagaminto Kėdainių žydų kvartalo maketą ir pakabinome pano iš 60 nuotraukų, kuriose atsispindi žydų bendruomenės istorija Kėdainiuose. Ši ekspozicija yra naudojama vedant edukacinius užsiėmimus apie žydų bendruomenės gyvenimą mūsų krašte.

2006 metais kartu su Rytų Europos žydų istorijos ir kultūros centru parengėme ir vykdėme naują edukacinę programą „ Štetlas ir tradicijos“ . Ši programa sudaryta iš 2 dviejų dalių. Ekskursija po Kėdainių senamiestį su išlikusiais istoriniais objektais , skirta žydų gyvenimo specifikos Lietuvos miesteliuose ypatumams nusakyti. Antroje dalyje vedamas užsiėmimas Daugiakultūriame centre , skirtas specifiškiausiam žydų tradicijos fenomenui – šabui. Programos metu mokiniai supažindinami su šabo atributika – kipomis, senovine šabo žvakide ir kidušinėmis taurelėmis, talitu, kvapniais augalais . Mokiniai dirba su istoriniais dokumentais ir pokalbio metu patys daro išvadas apie šabo šventimą, apžiūri minėtus daiktus ir pabaigoje pasivaišina macais ir vynuogių sultimis. Programa trunka apie 2 val. ir pakankamai išsamiai supažindina su pagrindinėmis žydų tradicijomis. Šioje programoje dalyvavo mokiniai iš daugelio Lietuvos miestų bei miestelių, kuriuose jau nėra išlikusio žydų paveldo , nors juose iki karo gyveno daug žydų. 2006 metų muziejinių edukacinių programų konkurse programa „ Štetlas ir tradicijos „ užėmė antrą vietą.

Šiais metais mes parengėme ir vykdome naują integruotą edukacinį projektą „Pažinkime daugiakultūrį Kėdainių miestą“ , kurį sudaro 3 programos. Pirmoji - „Religinių konfesijų maldos namai“, skirta 9- 12 klasių mokiniams . Jos metu mokiniai aplanko katalikų, reformatų, stačiatikių ir judėjų maldos namus, aiškinasi jų panašumus ir skirtumus, nagrinėja Dekalogą , užduočių sąsiuviniuose atlieka įvairias užduotis. Antroji – „ Kėdainių miestietiškoji kultūra“ - skirta 5-8 klasių mokiniams. Ją taip pat sudaro 2 dalys : ekskursija į Didžiąją Rinką, Rotušę, senjorų Arnetų namą, kurios metu mokiniai atlieka įvairias užduotis, antroji – darbas su archeologiniais eksponatais, atspindinčiais mūsų miesto kultūrą ir miestietišką buitį, muziejaus edukacinėje salėje. Trečioji programa – „ Tautinių ir konfesinių bendruomenių literatūra, muzika ir simboliai“- skirta 9 - 10 klasių mokiniams. Ji apima įvairių žanrų rašytinę kūrybą nuo XVI iki XIX amžiaus. Nagrinėjami su Kėdainiais susiję evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, katalikų, pasaulietiniai žydų tekstai. Supažindinama su rusų ir lenkų tekstais, atspindinčiais XIX – XX a. pradžios dvarų kultūrą Kėdainių krašte. Skirtingų tautų ir religinių konfesijų rašytinis palikimas iliustruojamas būdingais meno, architektūros pavyzdžiais, paaiškinami svarbesni simboliai, užsiėmimo metu klausomasi religinių giesmių ir įvairių tautų muzikos. Šios programos yra pritaikytos įvairaus amžiaus mokiniams ir sujungia kelis dėstomuosius dalykus ,todėl jas renkasi ne tik istorijos , bet ir etikos , tikybos, literatūros bei dailės mokytojai. Stengiamės, kad mokiniai neliktų tik pasyvūs stebėtojai, bet aktyviai dalyvautų : nagrinėtų istorinius dokumentus, spręstų kryžiažodžius, patys darytų išvadas. Mokytojams šios programos padeda vaizdžiau ir išsamiau atkleisti dėstomas temas, sujungiant teoriją ir praktiką. Mokiniams ne mokyklos suole dėstomos temos labiau įsimenamos , jos yra vaizdesnės ir patrauklesnės. Labai svarbu , kad integruotos ekskursijos- pamokos ugdo pasididžiavimą savo gimtojo krašto istorija , atskleidžia čia gyvenusių žmonių indėlį į visos Lietuvos kultūrą.

Norėdami plačiau supažindinti Kėdainių miesto ir rajono mokinius su išlikusiu žydų paveldu šiais metais parengėme kilnojamą parodą „ Žydų paveldas Kėdainių krašte“.Ją eksponavome tų miestelių mokyklose , kuriuose iki karo gyveno gausios žydų bendruomenės .Mokiniams labai įdomu parodoje pamatyti savo gimtojo miestelio nuotraukas , daugiau sužinoti apie žydus, gyvenusius šalia jų senelių ir prosenelių. Tokias kilnojamas parodas mokyklose pamato daugiau mokinių , jiems nereikia specialiai vykti į muziejų ir tai yra dar viena muziejinės edukacijos forma.

Kėdainių krašto muziejuje muziejininkė Regina Adomaitienė jau keleri metai veda jaunųjų gidų būrelį. Mokiniai išmoksta vesti ekskursijas po Krašto muziejų ir senamiestį, susipažįsta su daugeliu įdomių žmonių ir praplečia savo akiratį. Baigę užsiėmimus mokiniai gauna „ Jaunojo gido „ pažymėjimą ir visus metus muziejų gali lankyti nemokamai. Įdomu tai, kad jau baigę mokyklą buvę šio būrelio nariai sugrįžta į muziejų su savo draugais iš kitų miestų ir išdidžiai rodydami savo pažymėjimą, patys pasakoja apie miesto ir muziejaus istoriją. Manau, tai yra puikus pavyzdys, kaip muziejus gali padėti formuoti jauno žmogaus pilietinę poziciją.

Savo veiklą mes orientuojame ne tik į moksleivius , bet ir į suaugusiuosius. Daugiakultūrio centro salėje išskirtine akustika, todėl čia rengiami klasikinės ir džiazo muzikos koncertai. Kėdainiečiai pamėgo jau keletą pastarųjų metų vykdomą tęstinį projektą „ Kitos tautos šalia mūsų“, kurio tikslas yra pristatyti įvairių Lietuvoje gyvenančių tautinių bendruomenių kultūrą. Skaitomos paskaitos apie papročius ir tradicijas, rengiami koncertai, tautinių kostiumų ir kulinarinio paveldo pristatymai . Pas mus jau svečiavosi karaimai, totoriai, lenkai , rusai , čigonai ir žydai. Įsimintinas renginys buvo „ Rusiškos Užgavėnės“, kurio metu lankytojai palygino rusiškų ir lietuviškų Užgavėnių papročius , dainas ir valgius . Ši šventė dar kartą parodė – skirtumų yra , bet panašumų daugiau. Šiuose renginiuose daugiau dalyvauja suaugę žmonės, kurie nenori užmiršti savo tautos papročių ir tai stengiasi perteikti. Darbas su suaugusiais reikalauja naujų formų ir būdų , bet yra būtinas formuojant palankią visuomenės nuomonę apie kitas tautas ir religijas.

Kėdainiuose turime unikalų ir išpuoselėtą senamiestį, gausų įvairių tautų ir religinių konfesijų paveldą, turtingą muziejų , todėl stengiamės, kad edukacinės programos būtų kuo įvairesnės ir įdomesnės, atspindėtų ir miestietišką , ir kaimiškąją kultūrą.

Audronė PEČIULYTĖ,

Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro administratorė

MUZIEJUS IR KULTŪRINIS TURIZMAS

Gerbiami konferencijos dalyviai,

Pagal UNESCO dokumentus, kultūrinis turizmas reiškia kelionę siekiant pažinti kultūrinę aplinką, įskaitant kraštovaizdžius, vaizduojamąjį ir scenos menus, išskirtinį vietinį gyvenimo būdą, vertybes, tradicijas, įvykius bei kitus kūrybinių ir kultūrinių pokyčių procesus.

Muziejuje kultūrinio turizmo ir kultūros paveldo vertybių partnerystė yra natūraliausia. Dėl savo saugomų kultūrinių vertybių įvairovės, autentiškumo, gausos, gilių tradicijų muziejininkų profesionalumo bei atsidavimo, ši kultūros įstaiga tampa vienu svarbiausiu kultūrinio turizmo organizatoriumi.

Antano Baranausko ir Antano Vienuolio - Žukausko memorialinis muziejus, įsikūręs Anykščių mieste ir apylinkėse, siūlo įvairias ekspozicijas ir veiksmo programas. Mūsų muziejus, jungiantis literatūrinius (Antano Baranausko, Antano Žukausko – Vienuolio, Jono Biliūno, Bronės Buivydaitės, Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių), etnografinį (Arklio), techninį (siaurojo geležinkelio) muziejus bei naujai kuriamą Šeimyniškėlių piliakalnio istorinį muziejinį objektą, savo istoriją skaičiuoja nuo 1927 metų, kai A. Baranausko klėtelėje, rašytojas A. Vienuolis-Žukauskas įkūrė pirmąjį memorialinį muziejų Lietuvoje. Rašytojo A. Vienuolio-Žukausko indėlis į Anykščių muziejaus ir į viso Anykščių krašto kultūrinio paveldo turtingumą yra neįkainojamas ir labai reikšmingas. Rašytojas suvokdamas kultūrinio paveldo išsaugojimo, jo naudojimo ir propagavimo svarbą, kvietė pažinti ir mylėti savo kraštą ir pats tuo gyveno. Mums, muziejininkams, rašytojas A. Vienuolis-Žukauskas yra mokytojas, kurio filosofija remdamiesi kuriame ir plėtotajame dabartinio muziejaus veiklą. Juk: „Niekur nėra taip gera ir gražu, kaip Anykščiuose“( A. Vienuolis-Žukauskas).

Daugelį programų mūsų muziejus turi unikalią galimybę organizuoti autentiškoje aplinkoje. Jeigu mūsų darbuotojai kartu su atvykusiais turistais kalba apie duoną, tai veiksmas vyksta šimtametėje troboje, duoną kepame senovinėje krosnyje. Jei mes pasakojame apie Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpį, tai lankytojus sutinkame specialiai pastatytame, tą laikmetį atspindinčiame apžvalgos bokšte, iš kurio matosi laukai, menantys kažkada vykusius mūšius, piliakalnis, ant kurio stovėjo karaliaus Mindaugo pilis. Jei mes supažindiname su technikos paminklo – siaurojo geležinkelio istorija, tam turime šimtametę stotį, senus bėgius, autentiškus siaurojo geležinkelio riedmenis. Jei norime padėti suvokti, kokios bausmės grėsė už lietuviško žodžio skaitymą, platinimą, tai galime daryti knygnešių centro - L. ir S. Didžiulių sodybos virtuvėje. Draudžiamos spaudos galime ieškoti, kaip kažkada tai ir darė žandarai, už paprastos ūkinės spintos įrengtoje slėptuvėje. Jei mes aiškiname sąvoką rašytojas, tą galime daryti prie A. Vienuolio rašomojo stalo, prisiglaudę prie J. Biliūno trobos krosnies, prie A. Baranausko klėtelės slenksčio, ant kurio prisėdęs poetas rašė „Anykščių Šilelį“.

Dar norėčiau trumpai pristatyti kelis gausiausiai lankomus mūsų kultūrinio komplekso objektus: Arklio muziejų, Šeimyniškėlių piliakalnio istorinį – archeologinį ansamblį, Siaurojo geležinkelio istorijos ekspoziciją.

Arklio muziejus įkurtas už 8 kilometrų nuo Anykščių esančiame Niūronių kaime, greta rašytojo J. Biliūno gimtinės. Čia lankytojai gali praleisti visą dieną: apžiūrėti ekspozicijas, sužinoti įdomių ir naujų dalykų apie arklį, o kartu ir smagiai papramogauti. Norintys gali sėsti į arklio traukiamą bričkelę ar lineiką, pajodinėti ar pasivažinėti ne tik muziejaus teritorijoje, bet ir 12 km ilgio „Žirgo taku“, vingiuojančiu vaizdingomis Šventosios pakrantėmis. Muziejaus kieme esančioje žaidimų aikštelėje mažieji lankytojai gali suptis originaliose arkliukų karuselėse.

Muziejininkai suvokia, kad vien statiškų ekspozicijų apžiūrėjimas, kad ir lydimas įtaigaus gido žodžio, turistų taip nebesudomina, todėl jau keletą metų muziejuje galima stebėti ir išbandyti tradicinius amatus. „Atgijusioje“ kalvėje kalvis demonstruoja, kaip kalamos pasagos, kaustomi arkliai, taisomi vežimai, daromi kryžiai, saulutės, gaminami kiti tradiciniai įrankiai ir padargai. Muziejaus svečias ir pats gali pakilnoto kūjį, nusikalti vinį ar pasagą ir parsivežti namo autentišką suvenyrą. Aukštaitiškoje klėtyje šiltuoju metų laiku pyška audimo staklės: profesionali audėja audžia ir gali pamokyti norinčius austi nesudėtingą raštą. Čia pat galima įsigyti ir jos išaustų suvenyrinių rankdarbių. Nuo šių metų lankytojas turi galimybę susipažinti ir su staliaus amatu: pamatyti kaip drožiamas šaukštas, gaminamas baldas. Galime pasidžiaugti, kad pas mus šiais metais pradėjo dirbti neseniai Muzikos akademiją baigęs etnokultūros specialistas. Jis gamina piemenukų muzikavimo instrumentus ir moko pačius lankytojus juos pasigaminti ir jais groti.

Ekskursijų metu lankytojams parodoma, kaip veikia arklio sukamos girnos, drožiamos skiedros, ariama žemė, o rankinėmis girnomis pats lankytojas gali susimalti miltų, piestoje sugrūsti grūdus, išbandyti kaip veikia arpas.

Muziejaus siūlomose edukacinėse programose taip pat didžiausias dėmesys skiriamas tautinių tradicijų puoselėjimui. Pamokų metu dviejose etnografinėse aukštaičių trobose supažindinama su lietuviškomis tradicijomis, senoviniais darbais, papasakojama apie duonos kelią, patiems lankytojams siūloma padaryti duonos kepalėlį ( programa „Duonelė kasdieninė“), nulieti žvakę (programa „Bitelė ratuota“), prisiminti kaip švenčiamos senosios kalendorinės šventės (programos: „Prie balto Kūčių stalo“, „Užgavėnių linksmybės“, „Margučių raštai“). Pastaraisiais metais edukacines programas užsisako ir suaugusiųjų grupės, ir atskiros šeimos, norinčios prasmingai praleisti laisvalaikį, o po to aplankyti Arklio muziejų, susipažinti su čia esančiomis ekspozicijomis. Muziejininkus žavi šeimos savo senolių jubiliejus rengiančios senovinėje troboje. Smagu žiūrėti, kaip paėmusi žarsteklį ar prisėdusi prie verpimo ratelio žilagalvė močiutė savo anūkams aiškina šių įrankių paskirtį, o ilgą gyvenimo patirtį turintis senelis rodo, kaip vejamos virvės ar pinami krepšiai. Tai, kas dar prieš keliasdešimt metų buvo gyvenimo būdas, dabartinei kartai jau tapo egzotika.

Šios edukacinės programos vis labiau populiarėja ir tarp užsienio turistų, kurie nori autentiškoje aplinkoje susipažinti su praeities tradicijomis.

Nuo 1997 m. Anykščiuose svarstoma idėja Šeimyniškėlių piliakalnį, ant kurio XIII a.- XIVa. stovėjo medinė pilis, paversti „gyvosios istorijos“ mokykla ir taip sukurti dar vieną originalų kultūrinio turizmo objektą. Autentiškoje vietoje planuojama pastatyti medinę pilį – dabarties istorikų ir architektų kūrinį, kaip paminklą Lietuvos valstybės kūrėjams, viduramžių medinių pilių statytojams ir gynėjams. Čia būtų siūloma susipažinti su kasdieniu to laikmečio pilies gyvenimu, išbandyti viduramžių amatus, karybą, vyktų Aukštaitijos regiono senovinių amatų dienos, senovinės muzikos koncertai, pilies teatro spektakliai ir kitos kultūrines akcijos.

Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos lėšomis jau yra parengtas pilies atstatymo techninis projektas ir kita reikalinga dokumentacija. Tereikia finansavimo, kad atsirastų galimybė valstybės susikūrimo istoriją pateikti ne tik knygose, bet ir originalioje aplinkoje, kur lankytojas pats taptų aktyviu dalyviu. O kol kas, savo edukacines ir pažintines veiklas vykdome 2004 m. vasarą prie piliakalnio pastatytame mediniame apžvalgos bokšte. Čia galima susipažinti su buvusios pilies istorija, apžiūrėti pilies maketą, archeologinių radinių pavyzdžius, išmėginti akies taiklumą ir rankų stiprumą šaudant iš lankų, arbaleto, mėtant ietį ir taip pajusti XIII a. pilies gyventojų dvasią.

Nuo 1999 m. Anykščių siaurojo geležinkelio stoties komplekse veikia šio unikalaus technikos paminklo, žmonių švelniai vadinamo “Siauruku”, istorijos ekspozicija. Iki mūsų dienų beveik nepakitęs išliko visas XIX a. pab. – XX a. pr. stoties kompleksas. Per šimtmetį galima keliauti, matuojantis geležinkeliečių kepures tarpukario Lietuvos stoties viršininko kabinete, lyg tikriems keleiviams laukiamojoje salėje prisėdant ant įvairius laikotarpius menančių suolų, įsitaisant 1949 m. pagaminto garvežio, autodrezinos ar motorvežio kabinoje, žvelgiant pro grotuotą tremties vagono langą ir klausant ratų dundesio lydėjusio tremiamus anykštėnus. Autentiškoje aplinkoje lankytojai gali išbandyti veikiančius eksponatus: stoties teritorijoje pasivažinėti geležinkelio triračiais bei rankinėmis drezinomis.

Pažintį su kultūriniu krašto paveldu paįvairina ir mūsų muziejaus savarankiškai, ir kartu su kitomis kultūros įstaigomis organizuojamos šventės.

Pastaruosius trejus metus vykstant Anykščių miesto šventei, senamiesčio prieškario pastatuose, vidiniuose kiemeliuose ir gatvelėse buvo atkuriamas XX a. pirmųjų dešimtmečių anykštėnų gyvenimas ir tradicijos.

Greta rašytojos Br. Buivydaitės memorialinio muziejaus pavasarį mokiniams organizuojama „Meistrelio diena“, kurios metu vyksta meno dirbtuvės, dailės kūrinių ir suvenyrų mugė, vaidinamas rašytojos kūrinių motyvais paremtas spektaklis.

Žemdirbystės tradicijų bei arklio gadynės priminimui ir pagerbimui, Arklio muziejuje kasmet organizuojama sporto ir etnografijos šventė „Bėk, bėk, žirgeli“

Muziejus kartu su kitomis kultūros įstaigomis kiekvienais metais ant Šeimyniškėlių piliakalnio organizuoja valstybės istoriją atspindinčias šventes: Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną (liepos 6 d.), Europos dieną (gegužės 9 d.).

Kiekvienais metais Anykščių muziejų kompleksas sulaukia vis daugiau ir daugiau lankytojų. 2006 metais muziejų aplankė 92 tūkst. turistų. Sulaukiame vis daugiau užsienio svečių. Vienas iš mūsų muziejaus komplekso padalinių - Arklio muziejus - buvo įtrauktas į Baltijos šalių kelionių maratono 2007m. maršrutą. Todėl šiais metais muziejų gausiau lankė Latvijos bei Estijos turistai. Džiugina, kad atskiras muziejaus ekspozicijas aplanko vis daugiau organizuotų užsienio turistų grupių. Šiais metais sulaukėme lankytojų iš Suomijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Airijos, JAV.

Kaip rodo mūsų muziejaus pavyzdys, muziejai yra svarbus kultūrinio turizmo šaltinis, kur lankytojai turi galimybę autentiškoje aplinkoje kūrybingai derinti pažinimą, naujai įgytas žinias su maloniu laisvalaikio leidimu.

Antanas VERBICKAS,

Antano Baranausko ir Antano Vienuolio - Žukausko memorialinio

muziejaus direktorius

Gyvosios istorijos šventės: problemos ir pespektyvos

Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje išpopuliarėjo moderniosios muziejininkystės kryptis – Gyvoji istorija – eksperimentu pagrįsta atitinkamo laikmečio gyvenimo būdo rekonstrukcija su edukaciniais elementais. Rekonstrukcija leidžia vaizdžiausiai iliustruoti istorijos proceso dalyvių materialųjį pasaulį ir dvasinį gyvenimą. Gyvosios istorijos idėja yra įdomi, patraukli ir dėl to pasiekia kur kas daugiau nei statiška muziejaus ekspozicija, pasakojimas, vadovėlis ar net filmas. Persikėlimo į kitą epochą pojūčiui sukurti būtina tam tikra aplinka. Tam tarnauja muziejinės erdvės ir rengiamos Gyvosios istorijos šventės. Šventės lankytojas įtraukiamas į veiksmą, taip per betarpišką dalyvavimą, atrakciją ir emocijas pasiekiamas pažintinis šventės tikslas.

Gyvosios istorijos šventės išplečia edukacinės veiklos galimybes, nes:

1) šventėje dalyvauja visų amžiaus grupių lankytojai;

2) šventėje veikos randa visų socialinių sluoksnių atstovai – net ir tie, kurie šiaip į muziejų neužeina.

Gyvosios istorijos idėja į Lietuvą atėjo kartu su Nepriklausomybe iš išsiplėtusiomis komunikavimo su pasauliu galimybėmis. Pirmieji ją atrado archeologai-eksperimentatoriai pavieniui ir grupėmis keliavę po įvairias šalis ir atradę Lietuvoje dar mažai žinotą ir neeksploatuotą muziejinės veiklos sritį. Nors, geriau pagalvojus, Gyvosios istorijos šaknų Lietuvoje reikėtų ieškoti giliame sovietmetyje, kuomet pusiau legaliai buvo švenčiamos Rasos, Užgavėnės, kitos kalendorinės šventės, šeimoje ar siaurame bičiulių rate – šv. Kalėdos ir šv. Velykos. Gyvosios istorijos šventės, kaip muziejinės edukacinės veiklos forma, Lietuvoje išplito paskutiniajame XX a. dešimtmetyje. 1998 m. būrys Lietuvos archeologų-eksperimentatorių ir muziejininkų kaip svečiai pabuvojo Biskupino archeologijos festivalyje Lenkijoje. Jie ir pradėjo organizuoti Gyvosios istorijos šventes Lietuvoje ir tapo eksperimentinės archeologijos klubo ,,Pajauta“ branduoliu.

Taigi šventės Lietuvoje rengiamos jau dešimtmetį. Per tą laiką įgyta įvairios patirties ir patys muziejininkai pajautė poreikį patirtį apibendrinti ir diskutuoti apie švenčių perspektyvas. Iniciatyvos ėmėsi Šiaulių muziejininkai.

Šiaulių ,,Aušros“ muziejus, vykdydamas projektą ,,Senųjų amatų dienos prie Žaliūkių vėjo malūno“ ir LR kultūros ministerija, 2007 m. spalio 9 d. Šiauliuose surengė seminarą-apvalaus stalo diskusiją ,,Gyvosios istorijos šventės: problemos ir perspektyvos“. Seminare dalyvavo atstovai iš 21 Lietuvos muziejaus (žinant, kad šventes organizuoja ne visi muziejai, tai yra nemažai), LR kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė, Informacinės visuomenės plėtros skyriaus vyr. specialistas Romanas Senapėdis, Lietuvos muziejų asociacijos, Šiaulių rajono savivaldybės kultūros skyriaus, Klaipėdos kolegijos Kultūrinės veiklos vadybos katedros, iš viso 85 dalyviai.

Seminaro tikslas – apibendrinti, įvertinti Lietuvoje vykstančių Gyvosios istorijos švenčių patirtį, analizuoti iškylančias problemas bei numatyti galimas perspektyvas.

Seminaro dalyviams buvo pasiūlyta diskutuoti temomis:

Švenčių idėjų tradiciškumo ir novatoriškumo bei originalumo santykis.

Švenčių organizavimo formų ir būdų įvairovė.

Šventės vadyba.

Kultūrinės šventės vertės ir komercijos santykis.

Švenčių perspektyvos.

Seminare kalbėjo didžiausią tokių švenčių patirtį turinčių muziejų – Lietuvos liaudies buities, Trakų istorijos, Šiaulių ,,Aušros“, Klaipėdos jūrų muziejų atstovai, eksperimentinės archeologijos klubo ,,Pajauta“ nariai .

Lietuvos liaudies buities muziejuje jau nuo 1991 m. kasmet rugsėjo mėn. vyksta Amatų dienos. Data pasirinkta neatsitiktinai – nuo seno lietuviai iki Mykolinių (rugsėjo 29 d.) baigdavo bulviakasį, kitus žemės ūkio darbus, galėjo vykti į turgų, kur parduodavo derlių ir pirkdavo reikalingas prekes. Muziejaus Miestelyje meistrai-amatininkai ir muziejaus darbuotojai demonstruoja XIX a. pab.–XX a. pr. amatus, kaimo žmonių darbus ir verslus. Aikštėje sukuriamas turgaus-jomarko įspūdis. Veiksmą siekiama sukoncentruoti nedidelėje teritorijoje, nes muziejaus plotas didelis, ir veiksmo išskaidymas nepasiteisina. Renginys paįvairinamas muzikiniais intarpais, konkursais, žaidimais, tokiu būdu lankytoją įtraukiant į veiksmą.

Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija nuo 1999 m. rengia tarptautinį eksperimentinės archeologijos festivalį ,,Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“. Festivalis skiriamas Mindaugo karūnavimo – Valstybės dienai ir vyksta 3 dienas. Jame dalyvauja eksperimentinės archeologijos meistrai, viduramžių karybos klubai iš Lenkijos, Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos. Festivalyje demonstruojami proistorės ir ankstyvųjų viduramžių amatai, gyvenimo būdas, karyba, koncertuoja archainės muzikos kolektyvai. Dalyvių skaičius – apie 300, iš jų apie 100 – iš užsienio. Festivalis kasmet sulaukia 15–20 tūkst. lankytojų. Tai didžiausia Gyvosios istorijos šventė Lietuvoje.

Tais pačiais 1999 m. Trakų istorijos muziejuje pradėtos rengti Viduramžių šventės. Šią šventę įkvėpė Lenkijoje vykęs istorijos ir archeologijos festivalis ,,Medievalia“. Pirmosios šventės vyko liepos pradžioje ir buvo skirtos Mindaugo karūnavimo – Valstybės dienai. Kadangi Kernavės ir Trakų švenčių laikas sutapo, Viduramžių šventę nutarta perkelti į trečiąjį birželio savaitgalį. Šventės koncepcija – viduramžių gyvenimo būdo, karybos, kultūros rekonstrukcija. Šventėje dalyvauja karybos klubai iš Lenkijos, Baltarusijos ir kt., įvairūs senosios muzikos kolektyvai. Trakų istorijos muziejus šiomis šventėmis populiarina mažiau nei salos pilis žinomą pusiasalio pilį ir jos teritoriją pritaiko naujai muziejinei veiklai. Viduramžių šventė įtraukta į 2009 m. projekto ,,Vilnius – Europos kultūros sostinė“ programą.

1999 m. Šiaulių ,,Aušros“ muziejuje pradėtos rengti Gyvosios istorijos šventės ,,Senųjų amatų dienos“ prie Žaliūkių vėjo malūno. Pirmosios šventės buvo skirtos proistorei, vėliau artėta į XX a., apsistota ties tarpukariu. Šį pasirinkimą lėmė pati Žaliūkių vėjo malūno aplinka, visoje Lietuvoje gerai žinomas ,,Aušros“ muziejaus Etnografijos skyrius, kaupiantis eksponatus ir aprašomąją medžiagą apie Šiaurės Lietuvos tradicinius amatus. Šventė vyksta kasmet gegužės viduryje 2 dienas, penktadienį ir šeštadienį. Penktadienis skiriamas mokiniams – mokyklos šventę išnaudoja mokymo procesui, o šeštadienis – šeimoms. Sulaukiama iki 5 000 lankytojų. Šventė tapo populiari ir žinoma Šiaurės Lietuvoje.

Be šių didžiųjų, panašias, tik mažesnes šventes organizuoja ir kiti Lietuvos muziejai: Klaipėdos jūrų, Alytaus, Panevėžio kraštotyros, Biržų muziejus ,,Sėla“ ir kt.

Muziejų veiklos stimulai:

1. Muziejaus įvaizdžio stiprinimas, naujų veiklos erdvių įsisavinimas.

2. Edukacija, atrakcija.

3. Komercija – muziejai užsidirba papildomų lėšų veiklai.

Seminare iškeltos per dešimtmetį susikaupusios problemos:

1. Švenčių gausa. Jos tiesiog ,,tiražuojamos“, taip nukenčia kokybė, nepasiekiamas norimas rezultatas.

2. Švenčių koncepcijų eklektiškumas (tik didieji švenčių organizatoriai jau išgrynino švenčių koncepcijas, bet rengiamos ir šventės, kurios mažai skiriasi nuo tautodailės mugių).

3. Švenčių komercializacija – edukaciniai uždaviniai šventėje nustumiami į antrą planą, o svarbiausiu uždaviniu tampa produkto pardavimas.

4. Neaiški LR kultūros ministerijos pozicija, pasireiškianti per finansavimą. Gal čia padėtų švenčių reitingavimas?

5. Šiandieninės popkultūros pėdsakai šventėse – rėmėjų reklamos, popatlikėjų koncertai ir šiandieninės buities intarpai senovės rekonstrukcijose ir t.t.

6. Amatų tęstinumo problema. Amatai, dar neseniai buvę mūsų kaimų ir miestelių kasdienybe, greitai bus rekonstruojami, kaip rekonstruojamas prieš tūkstantmečius klestėjęs gyvenimo būdas, nes nebėra amatų perteikėjų.

Seminaro dalyvių siūlymai:

Būtina siekti optimalaus santykio tarp šventės edukacinio, kultūrinio-šveičiamojo ir komercinio aspektų.

Agresyvią švenčių komerciją pakeisti mainais, vykdyti aukcionus, įvesti švenčių valiutą.

Vykdyti švenčių kokybės vertinimus vadybos požiūriu – tarp lankytojų platinti anketas ir apibendrinti informaciją. Pavyzdžių jau yra – apklausas-anketavimą vykdė Šiaulių ,,Aušros“ muziejus, Kernavės kultūrinio rezervato direkcija, Lietuvos liaudies buities muziejus.

Švenčių suteikiamas edukacinės veiklos galimybes išnaudoti muziejaus lankytojo ugdymui nuo vaikų. Ieškoti kontaktų su Švietimo ministerija mokinio krepšelio lėšų panaudojimui.

Skatinti entuziastus įvaldyti senuosius amatus, kad atsirastų naujų ,,Pajautos“ klubo narių.

Suderinti švenčių grafiką ir tematiką nuo proistorės Kernavėje liepos mėn. pradžioje, vėliau – Viduramžių šventė Trakuose ir iki XX a. amatų rekonstrukcijų Rumšiškėse rugsėjo mėn.

Siekti, kad Gyvosios istorijos šventės būtų įtrauktos į turizmo agentūrų maršrutus.

Gyvosios istorijos švenčių perspektyvos:

Perspektyvios yra šventės, turinčios stacionarią aplinką – Kernavė (ypatingai tam pasitarnaus planuojamas įkurti proistorės skansenas), Rumšiškės, Žaliūkių vėjo malūno Šiauliuose aplinka. Galima išnaudoti ir kitas jau sukurtas aplinkas – Daugyvenės muziejaus-draustinio Radviliškio r.ir kt.

Švenčių specializacijos ir vietinio identiteto paieškų būtinybė – tik tuo paremtos šventės bus įdomios ir patrauklios (pvz., Nidai reikia jūrinių amatų rekonstrukcijų, o ne riterių turnyrų ir t.t.).

Seminaro dalyviai priėmė rezoliuciją su pasiūlymais LR kultūros ministerijai dėl Gyvosios istorijos švenčių:

Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos rengiamą tarptautinį eksperimentinės archeologijos festivalį ,,Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“, Trakų istorijos muziejaus ,,Viduramžių šventę“, Lietuvos liaudies buities muziejaus šventę ,,Amatų dienos“, Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus šventę ,,Senųjų amatų dienos“, analogiškas šventes, rengiamas Klaipėdos jūrų, Alytaus kraštotyros muziejaus pripažinti prioritetinėmis, tuo pačiu skiriant joms reikiamą finansavimą.

Neskatinti nemotyvuoto naujų panašaus pobūdžio švenčių atsiradimo, nes dėl to nukenčia šventės idėja, nepasiekiama laukiamo rezultato.

Seminaro dalyvių patirtis bus panaudota Lietuvos muziejų veikloje.

Virginija ŠIUKŠČIENĖ

MEMORIALINIS MUZIEJUS – GYVAS, ŠVIETĖJIŠKAS, PATRAUKLUS

Maironio lietuvių literatūros muziejus yra kaip ir “motininė” memorialinių muziejų įstaiga. Esame įkūrę Lietuvoje bene dvidešimt rašytojų memorialinių muziejų, 1990-1993 m. turėjome trylika tokių padalinių, tačiau, vykdydami savo susigalvotą kultūros politiką, pritariant LR Kultūros ministerijai, rajonuose esančius memorialinius muziejus perdavėme tų rajonų savivaldybių žinion. Nes “valdyti” muziejus iš centro buvo per sunku: organizuoti juose šviečiamąją veiklą ar sukurti tradicijas beveik neįmanoma.

Šiuo metu respublikinis Maironio lietuvių literatūros muziejus turi penkis padalinius Kaune: Salomėjos Nėries, Juozo Grušo, Balio ir Vandos Sruogų, Juozo Tumo – Vaižganto memorialinius muziejus bei Vaikų literatūros skyrių, apie kurį šį kartą beveik nekalbėsiu, nors šis muziejus labai daug dirba su vaikais, bet nėra memorialinis. Centriniame muziejuje yra Maironio memorialinė dalis – aštuoni Poeto memorialiniai kambariai, kuriuose jis 1910- 1932 m. gyveno. Maironio muziejus kaip memorialinis yra įkurtas 1936 m., per laiką jis išaugo ir dabar yra vienintelis Lietuvoje literatūros muziejus, aprėpiantis visą literatūros istoriją – nuo senųjų raštų iki mūsų dienų.

Šiandieną mes kalbame apie memorialinius muziejus, jų gyvybę, patrauklumą, informatyvumą. Aš galiu daugiau kalbėti per savo patirtį, žinodama, kad Lietuvoje fiksuojama beveik 80 memorialinių muziejų, iš kurių arti 40 yra rašytojams skirti memorialai.

Memorialinių muziejų klausimu būtų daug diskusijų, kaip pavyzdžiui: kiek Lietuvoje turėtų būti memorialinių muziejų, ar jie visi reikalingi, ar funkcionalūs, kada steigti naują memorialinį muziejų, kada uždaryti seną?... Bet šiandieną kalbame apie veikiančių memorialinių muziejų veiklą, apie tos veiklos sąlytį su įvairaus amžiaus lankytojų grupėmis. Dabar visi reikalauja aktyvaus ryšio su visuomene, įdomių darbo formų, netgi tam tikro pataikavimo, išsinėrimo iš kailio... Kadangi dirbu muziejuje per 30 metų, tikrai matau puikius pokyčius muziejininkystės srityje, bet noriu priminti pamatinius dalykus. Kas yra rašytojo memorialinis muziejus? Tarkim Maironio, S.Nėries, J.Grušo, B.Sruogos ar Vaižganto? Memorialinis muziejus yra įstrigęs tarp keturių institucijų rėmų, atlieka kelias funkcijas. Pirmiausia – muziejus. Eksponatų paieškos, kaupimas, jų tyrinėjimas ekspozicijų įrengimas. Antra, archyvas. Saugomas fonduose didesnis ar mažesnis rašytojo archyvas: rankraščiai, dokumentai, fotografijos, laiškai – šie eksponatai irgi turi būti ištyrinėti, jie dažniausiai “iškeliami” per parodas. Toliau – biblioteka. Autoriaus knygos ir literatūra apie jį. Galop – kultūros centras, apie kurį, suprantu, šiandien reikia daugiausia kalbėti. Visuomenė visų šitų funkcijų neaprėpia ir neįsivaizduoja. Tačiau negalima eskaluoti tos vienos temos – absoliutus muziejaus atvirumas – taip nėra nė viename pasaulio memorialiniame muziejuje. Dirbti reikia visaaprėpiantį muziejinį darbą – iš karto sakau savo neperginčijamą požiūrį – neužtenka vien įtikti šiuolaikiniam lankytojui - reikia išsaugoti viską ir ateities kartoms... Nepamirškime ir nenutolkime nuo klasiko Pauliaus Galaunės žodžių: “Atmink! Muziejuje sukrautas brangiausias turtas. Saugoki jį visomis savo išgalėmis.” O kur dar pastatų priežiūra, finansinės galimybės, projektų parengimas, specialistų paruošimas ir jų entuziazmas? Kad veikla būtų gyva ir patraukli - viskas yra susiję!

2006 m. Maironio lietuvių literatūros muziejus surengė konferenciją “Literatūrinės muziejininkystės teorija, istorija, praktika, vieta modernioje visuomenėje”. Šalia kitų garbingų pranešėjų savo tekstą skaitė ir buvęs Rašytojų sąjungos pirmininkas, visiems žinomas kultūros žmogus Valentinas Sventickas. Jo pranešimo tema “Gyvi – rašytojas ir muziejus”. Noriu trumpai pacituoti: “Muziejus paprastai suvokiamas kaip įstaiga, kur renkami, tiriami ir rodomi materialinės bei dvasinės kultūros dalykai. Telkimas, analizė ir eksponavimas – muziejui visiškai pakankamas darbas, jo yra daug. (...) Tačiau dažną dieną, įsijungę radijo imtuvą ar pažvelgę į laikraštį, sužinome apie Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyksiančius įvairiausius renginius.”

Po šių žodžių grįžkime į temą – muziejus gyvas, švietėjiškas, patrauklus. Kada jis toks būna lyg savaime, be didelių pastangų? Pirmiausia - kai rašytojas yra charizmatiška asmenybė ir kai jis įtrauktas į mokyklų programas. (Čia yra atskira tema, kuria jau pats laikas diskutuoti).

Kuo patraukia rašytojo memorialinis muziejus? Svarbiausia muziejuje yra ekspozicija. Tačiau memorialinėje ekspozicijoje niekas nesikeičia metų metais – retai atnaujinamos ekspozicijos, nes jeigu yra memorialinė dalis, jeigu visa baldų, daiktų kolekcija eksponuojam, tai ką daryti? Ką atnaujinti? Ką perstatyti? Jeigu yra galimybės, galima keisti archyvalijas, jomis papildyti muziejaus ekspoziciją, bet didelio emocinio potraukio lankytojas iš jų nepatirs, nors informacijos gaus. Todėl reikalinga aktyvi “gyva” veikla.

Konkretizuoju.

Maironio memorialiniuose namuose ir keturiuose rašytojų memorialiniuose padaliniuose vyksta tokia veikla.

1. Vedamos tradicinės ekskursijos, kurių mokytojai ir suaugę vis dar pageidauja. (Ypač daug ekskursijų pageidaujama S.Nėries mem.muziejuje po restauracijos, nes ekspozicija įdomi, moderni, įtaigi.)

2. Vyksta edukacinės programos įvairaus amžiaus moksleiviams; edukacines programas darbuotojai rengia pagal mokinių amžiaus grupes; kasmet jas papildo, atnaujina, kuria naujas; edukacinėse programose aktyviai dalyvauja patys moksleiviai. Noriu pascituoti keletą sakinių iš apklausos anketų. Kodėl mokytojai nori edukacinių programų? Nes “vertina darbą netradicinėje aplinkoje, yra pateikiamos įdomios užduotys, suteikiama galimybė praktiškai įdiegti įgytas žinias, pasiūla tenkina paklausą, labai platus edukacinių programų pasirinkimas ir tt.” Svarbu, kaip atsiliepia patys mokiniai: “...ką pamačiau, man užteks ilgam...”, “...gaila, kad viskas vyko tik valandą, pasidarė liūdna, kad reikia važiuoti namo – nebenorėjau palikti tos įspūdingos vietos ir nutraukti ryšio su praeitimi”, “aš pirmą kartą gyvenime pasijutau ne vien muziejaus lankytoja, bet ir jo šeimininke. ...labai įdomu peržvelgti daug senų nuotraukų, rankraščių, knygų. Tokie projektai labai praturtina moksleivių gyvenimą” ir t.t.

3. Jau penkeri metai vyksta edukaciniai užsiėmimai Trečiojo amžiaus universiteto studentams – senjorams (pensinio amžiaus klausytojams). Jiems skaitomos paskaitos apie literatūrą, apie atskirus autorius, pristatomos naujos parodos, organizuojami susitikimai su rašytojais. TAU klausytojai yra labai aktyvūs, bendraujantys, užsirašinėjantys. Jie yra ypatingai imlūs ir labai dėkingi už tai, kas jiems organizuojama.

4. Svarbi edukacinė veikla - platesnio pobūdžio darbas su moksleiviais: kiekvienais metais Maironio muziejuje organizuojamas respublikinis moksleivių skaitovų konkursas, su skaitovais dirba profesionalių aktorių komisija. Vaikai ne tik deklamuoja, bet ir kiekvienas būna pastebėtas, gauna kaip ir oratorinio meno pamoką. Konkursai vertinami ir mokytojų, ir mokinių.

Kitas konkursas ir edukacinis darbas – pačių moksleivių kūryba. Ją vertina Rašytojų sąjungos nariai – su pastabomis, aptarimu, diskusija. Tiek vieno, tiek kito konkurso nugalėtojai po to pasirodo visuomenei – surengiamos popietės. Vyksta piešinių ir instaliacijų konkursai, kai kurie organizuojami šiltuoju metų laiku memorialinių muziejų soduose. Tiek moksleiviams, tiek suaugusiems skelbiamos viktorinos, jie ateina į muziejų, tyrinėja aplinką, eksponatus, atsako į sudėtingus klausimus. Į tokias viktorinas gali įsijungti visi šeimos nariai.

5. Didžiulis šviečiamasis darbas tiek suaugusiems, tiek studentams, moksleiviams vyksta literatūros vakarų metų. Daugiausia jų įvyksta Maironio namuose, tačiau vyksta ir padaliniuose. Kiekvieną savaitę įvairiose erdvėse: ar Maironio sode, ar požemio menėje, ar Maironio memorialinėje didžiojoje svetainėje, ar kitose salėse vyksta bent po vieną literatūros renginį, o kartais ir po du. Ši aktyvi veikla formuoja gyvastį, patrauklumą, suteikia daug žinių, supažindina su literatūros procesu. Renginiai yra labai įvairaus pobūdžio: iškilmingi rašytojų jubiliejiniai minėjimai ( mirusių klasikų pagerbimas, užribyje esančių rašytojų aktualizacija), gyvųjų literatūros kūrėjų sukaktuviniai vakarai, naujų knygų sutiktuvės, diskusijų valandos, jaunųjų rašytojų debiutai. Muziejuje turime tradicijas: minime Maironio mirties ir gimimo dienas, rengiame Šv.Kalėdų poezijos vakarą, Moterų menininkių kūrybos vakarą, Poezijos pavasario šventę ir kita. (Beje, tradicijų kūrimas ir puoselėjimas muziejuose labai svarbus ir sveikintinas dalykas). Renginiai vyksta ir kituose keturiuose mermorialiniuose muziejuose. Turime savo lankytojus, jie seka mūsų veiklą per internetinę svetainę, spaudą, radiją, jie skambina ir klausia, kada kas bus, kodėl nebus... Aš galėčiau Jums keletą valandų cituoti svečių įrašus ir lankytojų atsiliepimus, įrašytus į knygas, pasakytus po renginių, per kuriuos atlikėjai ir klausytojai susilieja į vieną bendruomenę, net negali suprasti, kurie yra svarbesni. “Džiaugiuosi, kad Maironio namai ne tik muziejus, ne tik archyvas, bet ir literatūros sodas, kur skamba poetinis žodis” (Bern.Brazdžionis), “Jaučiuosi laiminga būdama ČIA ir DABAR tarp šitų puikių žmonių...” (J.Ivanauskaitė), “Be galo gera būti Maironio Namuose – nuostabi jų dvasios aura...” (A.E.Puišytė), “Maironio namai – buvo šį vakarą ir mano namai...” (Jonas Liniauskas), “Kad žinotumėt, kokius gražius darbus darote!” (Juozas Aputis), “Ačiū, kad esate, kad dirbate tokį nepelningą ir nemadingą darbą...”( E.N.Bukelienė).

6. Parodų atidarymai. Norėdami pagerbti, aktualizuoti rašytojus, negalėdami nuolat atnaujinti ekspozicijų, matydami būtinybę parodyti kuo daugiau saugomų fonduose eksponatų, surengiame per metus gana daug parodų ir jų atidarymų – daugiausia Maironio namuose, padalinuose mažiau. Šį darbą laikome labai svarbiu, specifiškai muziejiniu. Per parodas galima parodyti, ką esame naujo sukaupę, ką restauravome. Lankytojai parodas mėgsta, lanko, smalsauja.

Iš tiesų negaliu per trumpą laiką atskleisti visos muziejaus ir padalinių švietėjiškos veiklos. Dar turėčiau keletą pastabų. Mano suminėti veiklos punktai savaime neatsiranda ir nepasidaro. Kad galėtume žmonės šviesti, sudominti, sukurti gyvybę, kad memorialinis muziejus neapsineštų pelėsiais ir dulkėmis, reikia daug entuziazmo, daug darbo, pastangų, neapmokamų viršvalandžių. (Jau nekalbėsiu apie muziejininkų algas – tema ne ta...) Pirmiausia reikia turėti bent kiek projektinių lėšų – juk parengti edukacinę programą reikia pinigų. Labai skatinu savo kolegas rengti projektus, bet finasuojama jų būna tik dalis. Jeigu mes kalbame apie muziejų švietėjišką veiklą, tai manau visiems aišku, kad iš lankytojų lėšų beveik neuždirbame – mes siekiame, kad veikla būtų išties švietėjiška, kad būtų kultūros sritis, kuria naudotis gali kiekvienas Lietuvos žmogus. Kartais už minimalų užmokestį, kartais nemokamai. Moksleiviams yra bilietai. (Tema diskusijai).

Ekspozicijų atnaujinimas, muziejų renovacija – sudėtingas klausimas. Štai 2004 m. buvo renovuotas S.Nėries memorialinis muziejus Palemone, įrengta moderni ekspozicija, sutvarkyta aplinka – lankytojų banga iš karto plūstelėjo, ji tebėra ir dabar. Muziejus pradėjo kurti naujas tradicijas – plenerai, moksleivių kūrybos valandos, susitikimai su rašytojais, edukacinės programos. Pernai šio muziejaus darbuotojai rašė nemažai projektų į įvairius fondus, lėšų negavo ne dėl to, kad blogi projektai, o maždaug dėl to, kad ten jau viskas padaryta – žinokitės... 2001 m. gražiai restauruotas Juozo Grušo memorialinis muziejus, aktyviai dirbama, tačiau mokiniai ateina sunkiai – didysis dramaturgas Grušas išmestas iš mokyklos programų – atveda į muziejų mokytojai entuziastai... (Čia jau valstybinė problema – tema diskusijai).

Baigdama noriu pasakyti, kad niekas iš dangaus nenukrenta, kad reikia labai stengtis, jog memorialinis muziejus būtų gyvas, švietėjiškas, patrauklus, negalima dirbti valdiškai – reikia labai gerai išmanyti ir mylėti tą autorių, kurio yra muziejus, reikia gerbti ir dėkoti žmonėms, kurie į jį ateina.

Visuomenės požiūris į memorialinius muziejus nevisada tik teigiamas. (Tema diskusijai).

Manau, kad čia ne statistinė ataskaita, todėl šalia vaizdinės medžiagos pateikiu tik nedidelę lentelę, joje 2006 metų duomenys.

2006 metais

Maironio lietuvių literatūros muziejus

S.Nėries memorialinis muziejus

J.Grušo memorialinis muziejus

J.Tumo – Vaižganto memorialinis butas- muziejus

Balio ir Vandos Sruogų namai -muziejus

Viso

Parodų atidarymai

Literatūros vakarai

Sodų renginiai

—

Ekskursijos

160

224

555

Edukacinės programos

111

224

Trečiojo amžiaus universiteto Menų fakulteto renginiai

—

2006 metais MLLM ir keturiuose padaliniuose veikė 39 edukacinės programos

Muziejus	Edukacinės programos
Maironio lietuvių literatūros muziejus	Maironio gyvenimo ir kūrybos takais
	Viešnagė Maironio namuose
	Svečiuose pas Maironį
	Ką pasakoja daiktai apie Maironį
	Knygos atsiradimo istorija
	Kai žmonės rašė plunksna
	Išeivių literatūros apžvalga ,,Išėję sugrįžti“
	Literatūrinė kelionė laiku
	Literatūros ekspozicija – ekskursija apie Maironį, Žemaitę, J. Biliūną, J. Tumą-Vaižgantą, V. Krėvę, V. Mykolaitį-Putiną, S. Nėrį.
	Rašytojų balsai ir veidai
	Respublikinis jaunųjų kūrėjų konkursas
	Respublikinis moksleivių skaitovų konkursas
	Viktorina, skirta A.Vaičiulaičio gyvenimui ir kūrybai
	Moksleivių piešinių konkursas „Nuo žodžio prie spalvos“ (pagal Z. Gaižauskaitės, J. Ivanauskaitės, G. Patacko kūrybą)
S.Nėries memorialinis muziejus	S. Nėries namų labirintuose
	Atpažink S. Nėries eilėraščius ir jos lankytas vietas ekspozicijoje
	Parodos „Iš S. Nėries kelionių“ rengimas
	„Eglės žalčių karalienės“ ir „Senelės pasakos“ pasaulyje
	Pasakos „Našlaitė“ pasaulyje
	Viktorinos, kryžiažodžiai, portreto iš eilėraščių dėlionės
	Susipažinkime su ekspozicija
	Rašinio „S. Nėris ir mano jaunos dienos“ konkursas
	Kūrybinis pleneras „Plastika+žodis“
J.Tumo – Vaižganto memorialinis-butas muziejus	Viktorina – žaidimas „Ką tau papasakojo Vaižganto namuose esantys daiktai“
	Literatūrinės pamokos – skaitymai „Vaižganto portretas: tekstų mozaika“
	Susipažink su Vaižgantu jo namuose
	Vaižgantui skirtos parodos-ekskursijos rengimas
	Jaunųjų ekskursijų vadovų mokykla
J. Grušo memorialinis muziejus	Pirmoji viešnagė J. Grušo namuose
	Teatro uždangą praskleidus
	Viktorina „Pažįstamas ir nepažįstamas J. Grušas“
B. ir V. Sruogų namai –muziejus	Pirmoji pažintis su B. ir V. Sruogų namais-muziejumi
	B. ir V. Sruogų muziejus (pasirengimas vesti ekskursiją)
	Atpažink ir surask muziejaus eksponatus
	Viktorina – žaidimas „B. Sruogos gyvenimas ir kūryba“
	Viktorina – žaidimas „B. Sruogos gyvenimas ir veikla“
	B. Sruogos kūryba pagal žanrus
	Kryžiažodis „Balys Sruoga“Skaitom B. Sruogos „Giesmę apie Gediminą“
	Kryžiažodis labirintas „Štuthofas“

Aldona RUSECKAITĖ

Maironio lietuvių literatūros muziejus

Konferencijos "Muziejus XXI amžiuje - muziejus visiems" pranešimai