Peticijų komisijos 2003 metais nagrinėti kreipimaisi ir peticijos

Eil.Nr.

Pareiškėjo vardas ir pavardė

Kreipimosi pavadinimas ir jame pateikti pasiūlymai

Komisijos sprendimai

Seimo sprendimas

1.

Ausma Palujanskienė

"Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio pakeitimo".

Pareiškėja savo pasiūlymą suformulavo taip: peržiūrėti Seime šiuos aukščiau išvardytus įstatymus ir priimti (pakeisti) tokias pataisas (ar papildymus), kurios nekliudytų apskričių paribio gyventojams tvarkyti žemės atsiėmimą, nuosavybės įteisinimą ir nepažeistų jų teisių pasinaudoti visoje valstybėje taikomomis lengvatomis".

Komisija 2003 02 27, vadovaujantis Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktais, priėmė sprendimą kreipimosi nepripažinti peticija.

Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad:

1. Siūlymas prieštarauja Peticijų įstatymo 3 straipsniui, nustatančiam, kad kreipimesi gali būti reikalaujama ar siūloma spręsti tokius klausimus, kaip žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ar įgyvendinimo, valdžios ir valdymo institucijų reformavimo ir kitus svarbius visuomenei, savivaldai ar valstybei klausimus. Tuo tarpu pareiškėjos siūlymas yra susijęs su lengvata, kuri taikoma įstatyme nustatytos kategorijos asmenims, atkuriant nuosavybės teises į žemę, o ne riboja šių asmenų teises ar laisves.

2. Įstatymai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, turi būti maksimaliai stabilūs, nesupriešinti piliečių, taikant jiems skirtingas žemės grąžinimo sąlygas.

3. Minėtos įstatymų nuostatos galioja nuo 1997 metų ir buvo įgyvendinamos rengiant visų Lietuvos kadastro vietovių žemės reformos žemėtvarkos projektus.

4. Nuosavybės teisės atkurtos 84% prašymus pateikusių asmenų, ir dauguma piliečių realizavo savo teises susigrąžinti žemę pagal galiojančių įstatymų nuostatas, todėl pritarus pareiškėjos pasiūlymams, piliečiai, kuriems nuosavybės teisės dar neatkurtos, įgytų išskirtinę teisę gauti padidintus žemės plotus kitose apskrityse, nei buvo jų paveldima žemė ir tai sukeltų teisėtą nepasitenkinimą asmenų, kuriems nuosavybės teisės jau atkurtos.

5. Šie įstatymų pakeitimai pažeistų piliečių lygiateisiškumo principą įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

2.

Birutė Anderson

"Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo".

Pareiškėja savo kreipimesi pateikė pasiūlymą pakeisti Valstybinių pensijų įstatymą taip, kad buvę tremtiniai našlaičiai turėtų teisę gauti dvi valstybines pensijas pagal Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaip tremtiniai ir pagal Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 3 dalį nukentėjusių asmenų valstybinę našlaičių pensiją.      

Alternatyvus jos siūlymas - "arba padidinti iki 276 Lt nukentėjusio asmens (tremtinio) valstybinę pensiją".

Komisija š. m. vasario 27 d., vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 str. 3 d. 4 p., priėmė sprendimą nepripažinti kreipimosi peticija.

Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad:

1. Pareiškėja nepateikia kreipimesi pateikto siūlymo priežasčių ir tikslų, nepateikia jokių motyvų, kodėl būtent šiai nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų asmenų grupei reikėtų įstatymu nustatyti teisę gauti net dvi valstybines pensijas ar skirti dvigubai didesnę nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją. Kodėl būtent buvusiems tremtiniams našlaičiams, o ne buvusiems politiniams kaliniams, lageriuose praleidusiems 10, 20 ar 30 metų?

2. Siūlymas mokėti dvi valstybines pensijas tam tikrai asmenų grupei, kai nemaža dalis pensininkų gauna 250-300 Lt dydžio valstybines socialinio draudimo pensijas ir negauna nė vienos valstybinės pensijos, sukeltų piliečių didžiulį nepasitenkinimą.

3.

Vidmina Eligija Domarkienė

"Dėl nukentėjusių asmenų valstybinės našlaičių pensijos neskyrimo, VSDFV pritaikant 1999 05 18 d. įstatymą Nr. VIII-1187, ir jo redakcijos neaiškumo" .

Šiame kreipimesi pareiškėja pateikė du reikalavimus:

1. "Išaiškinimo 1999 m. gegužės 18 d. priimto įstatymo Nr. VIII-1187 (Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio pakeitimo ir papildymo) bei taikymo mano atvejui.".

2. "Siūlau jį pakeisti, papildyti, ar priimti naujai šį teisės aktą".

"

Komisija š. m. kovo 13 d., vadovaujantis Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punktais, priėmė sprendimą nepripažinti kreipimosi peticija.

Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad:

1. Peticijų komisijai nesuteikta teisė aiškinti įstatymų, o Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymus aiškina tas, kas juos taiko. Šiuo atveju, kai pareiškėja kreipėsi į teismą, teismas ir išsiaiškins šį įstatymo taikymŕ.

2. Komisija š. m. vasario 27 d., nagrinėdama Birutės Anderson kreipimąsi, jau priėmė sprendimą nepripažinti kreipimosi, kuriame siūloma pakeisti Valstybinių pensijų įstatymą taip, kad būtų galima mokėti dvi valstybines pensijas, peticija.

4.

Vidmina Eligija Domarkienė

Dėl išmokų mokėjimo suteikus teisinius statusus po mirties lageryje, tremtyje, grįžus iš tremties po mirties Lietuvoje, senatvės pensijų skaičiavimo".

Šiame savo prašyme pareiškėja nėra pateikusių jokių siūlymų ar reikalavimų, tik reikalauja išaiškinimų "visais šiais klausimais."

Komisija š. m. kovo 13 d., vadovaujantis Peticijų įstatymo 1 straipsniu bei 9 straipsnio 3 d. 4 p., priėmė sprendimą nepripažinti šio prašymo peticija.

Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad:

1. Šis prašymas, tai nėra kreipimasis, tai paprasčiausias skundas dėl savo giminių, valstybės tarnautojų ir kt. elgesio bei veiksmų.

2. Pareiškėja savo prašyme nepateikia jokių siūlymų ar reikalavimų, kurių vykdymui reikėtų priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą, tik "pageidauja išaiškinimų visais klausimais". Tuo tarpu, įstatymus aiškina tas, kas juos taiko. Įstatymų aiškinimas nėra Peticijų komisijos kompetencija.           

5.

Zenon Butkevič

Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimo"

Šiame kreipimesi siūloma pakeisti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą taip, kad našliams ar našlėms būtų mokama "100 procentų našlių pensija".

Komisija 2003 04 29, vadovaujantis Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu, priėmė sprendimą šio kreipimosi nepripažinti peticija.           

            Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad šio pasiūlymo finansiškai neįmanoma įvykdyti - tokio reikalavimo tenkinimas pareikalautų milijonus papildomų litų per metus iđ Valstybinio socialinio draudimo fondo biudţeto.

            "100 procentų našlių pensijos" galėtų būti mokamos tik iš kaupiamųjų pensinių fondų. Tuo tarpu, dabar valstybinio socialinio draudimo sistema yra pagrįsta solidarumo principų. Be to, valstybinio socialinio draudimo sistema Lietuvoje veikia vadinamuoju einamųjų įmokų ir išmokų principu, kai dirbančios žmonių kartos atlyginimų dalis nukreipiama valstybinėms socialinio draudimo pensijoms išmokėti.

6.

Česlovas Danilevičius

"Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimo ir dėl valstybinių pensijų aviatoriams paskyrimo".

Šiame kreipimesi pareiškėjas pateikė šiuos siūlymus:

1. "Aviacijos darbuotojų ištarnautų metų pensijos, paskirtos iki 1995 01 01 būtų pripažintos teisėtomis".

2. "Ištarnautų metų pensijų performinimo atveju į senatvės pensijas būtų vadovaujamasi pagal galiojantį LR Pensijų įstatymo 45 str., t. y. bylose fiksuotais stažo ir uždarbio duomenimis, o nebūtų ribojama nuorodomis laikotarpiu 1984-1994 m.".

3. "Priimant teisės aktą dėl ištarnautų metų pensijų reglamentavimo kaip lygiateisius ištarnautų metų pensijų gavėjus aviatorius įtraukti į sąrašą asmenų, turinčių teisę gauti atitinkamas valstybines pensijas".

Komisija 2003 04 10, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 str. 3 d. 4 p., priėmė sprendimą nepripažinti kreipimosi peticija.

Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad

1. Asmens teisė gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją grindžiama valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimu ir siejama tik su asmens įgytu valstybinio socialinio draudimo stažu ir pajamomis, nuo kurių buvo skaičiuojamos ir mokamos pensijų draudimo įmokos. Pagrindinis šių pensijų skyrimo ir jų dydžių apskaičiavimo principas - visų asmenų, mokėjusių vienodo tarifo pensijų draudimo įmokas, lygiateisiškumas. Visi valstybiniu socialiniu draudimu apdrausti asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, moka vienodo tarifo pensijų draudimo įmokas (didesnę dalį pensijų draudimo įmokos už darbuotoją sumoka darbdavys). Dėl to, skiriant draudimo pensijas asmenims, mokėjusiems vienodo tarifo pensijų draudimo įmokas, taikomas vienodas senatvės pensijos amžius, vienodas minimalaus pensijų draudimo stažo reikalavimas bei vienoda šio stažo, draudžiamųjų pajamų koeficiento ir pensijos dydžio apskaičiavimo tvarka. Laikantis lygiateisiškumo principo Pensijų įstatyme, reglamentuojančiame draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą, nėra numatyta jokių išimčių ar išlygų vienai ar kitai profesinei ar socialinei grupei. Jokių išimčių ir išlygų šiame įstatyme ir negali būti, kitaip būtų pažeistas Konstitucijoje nustatytas asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą principas.

2.         Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą turėjo būti perskaičiuotos tik senatvės ir invalidumo pensijos, paskirtos iki šio įstatymo įsigaliojimo (1995 01 01). Įstatymų leidėjas, siekdamas išsaugoti Pensijų įstatyme nenumatytų ištarnauto laiko pensijų gavėjų jau įgytas teises ir teisėtus interesus, nustatė, kad įsigaliojus šiam įstatymui šių pensijų mokėjimas turi būti tęsiamas iki jos gavėjas įgys teisę gauti kitos rūšies (senatvės ar invalidumo) pensiją, indeksuojant (didinant) ištarnauto laiko pensijas Pensijų įstatymo 50 straipsnio nustatyta tvarka. Ši tvarka nėra išskirtinė, nes visos draudimo pensijos didėja, didėjant bazinei pensijai arba patvirtinus naują, didesnį vidutinių mėnesinių draudžiamųjų pajamų dydį. Pareiškėjas savo kreipimesi nepateikia jokių argumentų, kodėl didinant ištarnauto laiko pensijas turėtų būti taikoma kitokia nei senatvės ar invalidumo pensijas indeksuoti tvarka bei nepaaiškina, kokiu būdu ištarnauto laiko pensijos turėtų būti didinamos. Be to, įstatymų leidėjas nustatė, kad asmenims, kuriems Pensijų įstatymo įsigaliojimo metu (1995 01 01) buvo mokamos ištarnauto laiko pensijos ir kuriems iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo jau buvo sukakęs senatvės pensijos amžius ar jie buvo pripažinti invalidais, esant žmogaus sutikimui, gaunamos pensijos perskaičiuojamos į senatvės ar invalidumo pensijas. Pensijų įstatymo įsigaliojimo metu pareiškėjas nebuvo sukakćs senatvės pensijos amžiaus, todėl perskaičiuoti jam mokamą ištarnauto laiko pensiją į senatvės pensiją nebuvo ir nėra teisėto pagrindo.

3. Vadovaujantis Pensijų įstatymu, asmeniui sulaukus senatvės pensijos amžiaus, pripažinus jį invalidu, mirus maitintojui, skiriama atitinkamos rūšies pensija. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad asmeniui jau buvo paskirta ir mokama kitos rūšies draudimo pensija. Kitos rūšies pensija asmens pasirinkimu gali būti skiriama iš naujo, bet neperskaičiuojant anksčiau mokėtos pensijos. Šiuo atveju taikoma bendra visoms draudimo pensijoms apskaičiuoti tvarka, kurioje taip pat negali būti išimčių ar išlygų kuriai nors grupei asmenų. Analogiškas pensijų skyrimo principas yra taikomas ir ištarnauto laiko pensijų gavėjams, kuriems senatvės pensijos amžius sukanka ar jie pripažįstami invalidais po Pensijų įstatymo įsigaliojimo.

4.         Pareiškėjo siūlymas priimti įstatymą, reglamentuojantį valstybinių pensijų skyrimą aviatoriams, ar papildyti Valstybinių pensijų įstatymą minėta nuostata nebuvo pripažintas peticija, nes pareiškėjas niekaip nepagrindžia šio savo siūlymo, tik rašo, kad šias pensijas gauna specialių tarnybų darbuotojai. Todėl neaišku, kodėl būtent aviatoriams reikėtų skirti valstybines pensijas. Tokiu būdu, siūlymų įstatymu nustatyti teisę gauti valstybines pensijas gali reikalauti ir geležinkelininkai, ir kitų profesijų asmenys.

Pareiškėjas apskundė Seimui Komisijos sprendimą nepripažinti jo kreipimosi peticija.

Seimas š. m. birželio 10 d. šį skundą atmetė.

7.

Vytautas Šlekys

"Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo" Pareiškėjas siūlo peržiūrėti nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, grąžinant žemę prie vandens telkinių", kad "į asmeniniam gyventojų ūkiui skirtos valstybės išperkamos žemės sklypą, atkuriant nuosavybės teises į tėvų žemę, pirmenybę turėtų tikrasis žemės savininkas, nenuskriaudžiant ten įsikūrusių žmonių".

Komisija 2003 04 29, vadovaujantis Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu, priėmė sprendimŕ đio kreipimosi nepripaţinti peticija.

Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad

negalima kaitalioti įstatymų pagal atskiro piliečio prašymus, tuo labiau, kad pareiškėjas turėjo galimybę prieiti prie ežero, tačiau pardavė jam nuosavybės teise priklausiusį mišką.

Patenkinus pareiškėjo siūlymą, būtų sukelta didelė sumaištis ir žmonių nepasitenkinimas, nes iš asmenų, kurie turi žemės asmeniniam naudojimui paežerėse būtų galima priverstinai paimti dalį sklypo. Kartu reikėtų perdaryti sklypų detaliuosius projektus, ir tai pareikalautų nemažai papildomų lėšų ir darbo.

            Šiuo metu, kai nuosavybės teisės jau atkurtos apie 85 % prašymus padavusių piliečių, įstatymo keitimas pastatytų piliečius į nevienodą padėtį, ir tai pažeistų Konstitucijoje nustatytą asmenų prieš įstatymą lygybės principą. Be to, įstatymo kaitaliojimas dar labiau užtęstų nuosavybės teisių atkūrimą, nors Vyriausybės programoje numatyta 2004 m. baigti nuosavybės teisių atkūrimą. Atkreiptinas ir į tai, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjćs, kad nuolatinis šio įstatymo kaitaliojimas daro tiek moralinę, tiek materialinę žalą.

8.

Aleksandr Jakušin

"Dėl Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio pakeitimo".

Pareiškėjas siūlo papildyti šio įstatymo 15 str. 1 d. papildomu punktu: "duodant pavedimą pavaldiniui aiškiai suformuluoti užduotį, nustatyti realius vykdymo terminus ir sudaryti sąlygas kokybiškam užduoties vykdymui".

Komisija 2003 03 27, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu, priėmė sprendimą nepripažinti šio kreipimosi peticija.

            Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad Valstybės tarnybos įstatymas "nustato pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus". Taigi, ir šio įstatymo 15 straipsnis nustato bendrąsias, visiems valstybės tarnautojams nustatytas pareigas. Detaliau valstybės tarnautojų funkcijos, reikalavimai tai ar kitai pareigybei yra nustatomi jau poįstatyminiais aktais.

9.

Janina Kazėnienė

"Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo".

Pareiškėja siūlo papildyti įstatymą šiomis nuostatomis:

1."Namo (jo dalies) savininkui, įsigijusiam jį iš asmens, turėjusio nuosavybės teise į privačių namų valdos sklypą, šis sklypas suteikiamas neatlygtinai. Jeigu pirkėjas miręs - šis sklypas neatlygtinai suteikiamas jo įpėdiniams."

2. "Asmens, kuriems mirăs turto savininkas testamentu paliko savo turtŕ, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus - jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams. Jeigu mirus turto savininko teisių perėmėjui, nėra įstatyminių įpėdinių - žemės nuosavybė atkuriama įstatymų nustatyta tvarka sudarytų testamentų testamentiniams įpėdiniams".

Komisija 2003 04 10 priėmė sprendimą, vadovaujantis Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu, kreipimesi pateikto pirmojo pasiūlymo nepripaţinti peticija.

Antrasis kreipimesi pateiktas pasiūlymas buvo pripažintas peticija ir ji priimta nagrinėti.

Dėl pirmojo pareiškėjos siūlymo toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad:

1. 1940-1991 m. asmuo pirkdamas namŕ iđ kito piliečio, ţemės nepirko, nes pagal tuo metu galiojančius įstatymus žemė buvo išimtinai valstybės nuosavybė, todėl pinigų už žemę pirkėjas nemokėjo ir jos nuosavybėn įgyti negalėjo. Tik 1991 m. priėmus Žemės reformos įstatymą bei kitus žemės nuosavybę reglamentuojančius įstatymus, atsirado galimybė nusipirkti žemę. Kita vertus, teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą tęstinumas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytas tik buvusiems žemės savininkams iki nacionalizacijos, taip pat kitiems, išvardytiems šio įstatymo 2 straipsnyje. Jeigu žemės savininkas namą pardavė, nuosavybės teisės į namų valdą jam neatkuriamos, tačiau jis nepraranda teisės į nuosavybės teisių atkūrimą kitais įstatymu nustatytais būdais. Priėmus pareiškėjos siūlomą nuostatą, iš žemės savininko būtų atimta teisė atkurti nuosavybės teises į žemę, kas prieštarautų šio įstatymo esmei.

2. Pagal šio įstatymo 5 straipsnį, jeigu naujasis namo savininkas turi grąžintinos žemės, jam perduodama nuosavybėn neatlygtinai nustatytų ribų jo naudojamos žemės sklypas prie nuosavybės teise turimų namų ar kitų pastatų, esančių ne jo nuosavybės teise turėtoje žemėje.

2003 09 18 Komisija priėmė sprendimą atmesti pareiškėjos peticijoje pateiktą antrąjį siūlymą ir teikti Seimui išvadą dėl šio siūlymo atmetimo.

Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad:

1. Tai labai išplėsti pretendentų atkurti nuosavybės teises į išlikusį turtą ratą, nes atsirastų teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turto savininkų testamentinių įpėdinių testamentiniams įpėdiniams.

2. Reikėtų keisti ir įstatymo 10 straipsnyje nustatytą terminą (2001 12 31) paduoti prašymus atkurti nuosavybes teises.

3. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas eina į pabaigą, todėl keisti įstatymą yra netikslinga, nes iškiltų papildomos problemos, susijusios su įstatymo įgyvendinimu.

4. Nuosavybės teisės jau atkurtos nemažai piliečių pagal galiojusius įstatymus ir jų kaip savininkų teises gina Lietuvos Respublikos Konstitucija.

5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs teisinio reguliavimo stabilumo bei asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymo principų svarbą.

Seimas 2003 m. spalio 7 d. priėmė protokolinį nutarimą "atmesti Janinos Kazėnienės peticijoje pateiktą pasiūlymą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą išdėstyti taip: "2) Asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamo turto palikimo faktą, o šiems mirus - jų sutuoktiniui, tėvams įtėviams, vaikams įvaikiams ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams. Jeigu mirus turto savininko teisių perėmėjui nėra įstatyminių įpėdinių - žemės nuosavybė atkuriama įstatymų nustatyta tvarka sudarytų testamentų testamentiniams įpėdiniams".

10.

Ona Ryţkova

"Dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo".

Pareiškėja savo kreipimesi siūlo išbraukti iš šio įstatymo 54 str. 4 dalį.

Komisija 2003 03 27, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 str. 3 d. 4 p., priėmė sprendimą šio kreipimosi nepripažinti peticija.

Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad išbraukus iš minėto įstatymo 54 straipsnio 4 dalį, valstybinio socialinio draudimo stažą bei draudžiamas pajamas asmuo galėtų įrodyti tik teisme, net ir tuo atveju, kai asmuo gaudavo minimalų atlyginimą. Tai būtų nepatogu žmonėms, apkrautų teismus papildomu darbu bei padidintų piktnaudžiavimo galimybes.

11.

Aleksas Skuja

"Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimo".

Pareiškėjas siūlo pakeisti šį įstatymą taip, kad "dirbantiems pensininkams papildoma pensijos dalis būtų apskaičiuojama nuo įmokų sumos, susidariusios dirbant pensijos laikotarpiu".

Komisija 2003 04 10, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu, priėmė sprendimą nepripažinti šio kreipimosi peticija.

            Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad senatvės pensijos skaičiavimo tvarka turi būti vienoda visiems valstybinių socialiniu draudimu apdraustiems asmenims. Ši tvarka neturi priklausyti nuo asmens socialinės grupės ar kitų aplinkybių. Pensija negali būti skaičiuojama vienaip pensininkams, kitaip jaunesnio amžiaus apdraustiesiems.

12.

Povilas Varanauskas

"Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 52 straipsnio pakeitimo".

Pareiškėjas savo kreipimesi nėra suformulavęs konkrečių siūlymų, tik reikalauja pakeisti minėto įstatymo 52 straipsnį taip, kad būtinosios karinės tarnybos laikas sovietinėje kariuomenėje, o taip pat ir Lietuvos Respublikos kariuomenėje būtų įskaičiuojamas į darbo stažą ne tik bazinei pensijai gauti, bet ir papildomai jos daliai.

Komisija 2003 04 10, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu, priėmė sprendimą nepripažinti šio kreipimosi peticija.

Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad dar 1991 m. buvo priimtas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (toliau - Draudimo įstatymas), kuriame pirmą kartą buvo apibrėžta valstybinio socialinio draudimo stažo sąvoka. Stažas - tai laikas, kai asmuo pats mokėjo ar už tą asmenį buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat kiti laikotarpiai, kuriuos stažui prilygina galiojantys įstatymai.

1995 m. sausio 1 d. pradėjęs galioti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau - Pensijų įstatymas) asmens teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją bei šios pensijos dydį susiejo su asmens įgytu valstybinio socialinio draudimo stažu ir asmens gautomis draudžiamosiomis pajamomis, nuo kurių buvo mokėtos įmokos. Siekiant išgryninti draudimo stažą ir diferencijuoti pensijos dydį priklausomai nuo mokėtų įmokų dydžio, buvo suformuluotos dvi stažo sąvokos: stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu (I stažas) ir stažas, įgytas dirbant savarankiškai (II stažas). Skirtumas tarp šių stažų toks, kad II stažas įskaičiuojamas tik į būtinąjį stažą, teikiant teisę į pagrindinę pensijos dalį (bazinę pensiją). Papildoma pensijos dalis už šį stažą neskaičiuojama. Laikotarpiai, kurie yra prilyginti I ir II stažui, išvardyti Pensijų įstatymo 52 straipsnyje. Pirmajam stažui yra prilyginti tie buvę iki Draudimo įstatymo įsigaliojimo (1991 06 01) darbo laikotarpiai, kai asmenys buvo draudžiami ar turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu. Be to, šiam stažui buvo prilyginti ir tie buvę asmens darbo ar tolygios darbui veiklos laikotarpiai, kurie pagal anksčiau galiojusius įstatymus buvo įskaičiuojami į atitinkamų asmenų stažą. Kitos su darbo santykiais nesusijusios veiklos laikotarpiai (būtinosios karinės tarnybos, vaikų invalidų auginimo ir slaugos namuose, šeimos nario - I grupės invalido slaugos namuose laikas), buvę iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo, prilyginti II stažui.

Tokiu būdu visų pirma, buvo išgrynintas socialinio draudimo stažas, atsisakant jį dirbtinai didinti, įskaitant įvairius su darbo santykiais nesusijusius asmens veiklos laikotarpius. Antra, pastarosios veiklos prilyginimu II stažui iš dalies buvo sudaryta galimybė įgyti teisę į bazinę pensiją asmenims, neturintiems būtinojo draudimo stažo. Trečia, buvo padėti pagrindai visų apdraustųjų asmenų lygiateisiškumo principui.

Taip pat buvo pažymėta, kad TSRS Konstitucijos 43 straipsnis garantavo darbininkų, tarnautojų ir kolūkiečių socialinį draudimą. Remiantis TSRS ir sąjunginių respublikų darbo teisės pagrindų įstatymo 100 straipsniu, visi darbininkai ir tarnautojai buvo privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu. Draudimo įmokas mokėjo įmonės, įstaigos ir organizacijos. Draudimo įmokos buvo skaičiuojamos vadovaujantis Draudimo įmokų ėmimo ir valstybinio socialinio draudimo lėšų naudojimo instrukcija, patvirtinta Visasąjunginės Profesinių Sąjungų Centro Tarybos Prezidiumo 1960 02 19 nutarimu ir Atlyginimų, premijų ir kitų išmokų, nuo kurių neskaičiuojamos socialinio darudimo įmokos, sąrašu, patvirtintu VPSCT Prezidiumo 1974 11 22.

Asmenys, atliekantys būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje, nebuvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu. Kadangi tarnyba armijoje buvo laikoma kiekvieno piliečio pareiga, tarnybos laikas buvo įskaičiuojamas į pensijai skirti reikalingą bendrąjį stažą. Į nepertraukiamąjį stažą pensijos priedams gauti šis laikas buvo įskaičiuojamas tuo atveju, jei pertrauka nuo paleidimo iš tarnybos dienos ir darbo ar mokslo pradžios buvo ne ilgesnė kaip 3 mėn. Tokia nuostata buvo įrašyta Darbininkų ir tarnautojų nepertraukiamojo stažo apskaičiavimo, skiriant valstybinio socialinio draudimo pašalpas, taisyklėse, patvirtintose TSRS Ministrų Tarybos 1973 04 13 nutarimu Nr. 252. Tai ir nulėmė apsisprendimą pereinamuoju iš senos socialinio aprūpinimo sistemos į naują socialinio draudimo sistemą laikotarpiu tarnybą sovietinėje armijoje prilyginti asmens stažui, įgytam dirbant savarankiškai.

Siūlymas Nepriklausomos Lietuvos kareivių tarnybos laiką įskaičiuoti į darbo stažą papildomai pensijos daliai gauti nebuvo pripažintas peticija todėl, kad tai nėra su darbo santykiais susijęs asmens veiklos laikotarpis. Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnį nuolatinės pradinės karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos kariai yra privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu valstybės lėšomis bazinei pensijai.

Pareiškėjas apskundė Seimui Komisijos sprendimą nepripažinti šio kreipimosi peticija.

Seimas š. m. gegužės 15 d. šį skundą atmetė.

13.

Romualdas Asinavičius

"Dėl Skurdo įstatymo priėmimo, dėl 1997 m. liepos 10 d. įstatymo pakeitimo ir minimalaus 100 metrų atstumo nuo sklypo ribų iki pastatų namų valdai nustatymo".

Šiame kreipimesi pareiškėjas reikalauja:

"1. Nuolatos gyvenančioms kaime šeimoms, kurios turi mažiau, negu 1 ha žemės ir neturi kito pragyvenimo šaltinio, skubos tvarka priimti skurdo įstatymą, pagal kurį joms palankiausiu būdu būtų atstatoma nuosavybė ekvivalentine natūra laisvuose žemės plotuose.

2. Keisti 1997 m. liepos 10 d. įstatymą dėl eiliškumo, pirmoje vietoje įrašant Lietuvos Respublikos piliečių pirmumo teise dėl skurdo įsigyti žemę minimaliam pragyvenimui.

3. Nutolusiuose vienkiemuose, nuolatos ten gyvenantiems piliečiam ir užsiimantiems ūkine veikla, užsitikrinti saugumui nustatyti minimalų 100 metrų atstumą sklypo ribų nuo pastatų namų valdai. Įvertinant, kad miškas yra padidintos rizikos faktorius užpuldinėjant, įtraukti į namų valdą mišką 100 metru atstumu."

Komisija 2003 03 27, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu, priėmė sprendimą nepripažinti šio kreipimosi peticija.

Visų pirma buvo pažymėta, kad šis kreipimasis yra pateiktas, nesilaikant Peticijų įstatyme nustatytų kreipimuisi ar peticijai reikalavimų: jis yra adresuotas ne Seimo peticijų komisijai, o Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui, Seimo Pirmininkui, Jungtinių tautų atstovei Lietuvoje. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad pareiškėjas savo peticijoje reikalauja "įvertinus pateiktus dokumentus ir peticijoje nurodytas aplinkybes, atkelti žemę pagal išvadas", tačiau Seimo peticijų komisijai tokių įgaliojimų nėra suteikta.

Pirmasis pareiškėjo siūlymas buvo pripažintas nepagrįstu, nes jau yra specialus Žemės reformos įstatymas, kurio paskirtis - reglamentuoti žemės reformos ir žemės privatizavimo tvarką, tame tarpe ir žemės sklypų "įsigijimo" (pardavimo) perkėlimo tvarką. Siūlymas parengti ir priimti atskirą Skurdo įstatymą, kuriame skurdo problemos būtų siejamos su nuosavybės teisių atkūrimo į žemę problemomis, yra nepriimtinas ir nepagrįstas. Tuo labiau, kad kitas asmuo, turintis 1 ha žemės ir besiverčiantis pelninga žemės ūkio šaka, gali gauti daug daugiau pajamų, negu tas kuris turi 10 ar daugiau ha, bet ūkininkauja nederlingose žemėse.    

2.         Dėl antrojo pareiškėjo pasiūlymo buvo pažymėta, kad 1997 m. liepos 10 d. nebuvo priimtas joks įstatymas.

            Jeigu manyti, kad pareiškėjas turėjo mintyje Žemės reformos įstatymą, priimtą 1997 m. liepos 2 d., reikėtų pasakyti, kad šis įstatymas turi 10-tą straipsnį, kuriame yra nustatytas žemės įsigijimo (sugrąžinant natūra, perduodant arba suteikiant nuosavybėn neatlygintinai, taip pat parduodant) eiliškumas. Pareiškėjo siūlymas šiame straipsnyje pirmoje vietoje įrašyti Lietuvos Respublikos piliečius "pirmumo teise dėl skurdo galinčius įsigyti žemę minimaliam pragyvenimui" yra nepagrįstas, nes Žemės reformos įstatymo paskirtis nėra susijusi su skurdo lygio Lietuvoje sprendimu.

3.         Trečias pareiškėjo siūlymas nebuvo pripažintas peticija taip pat, kaip nepagrįstas. Šio reikalavimo praktiškai įgyvendinti būtų neįmanoma, kadangi kitas sklypas nėra ir tokio dydžio, kad galima būtų nustatyti 100 m atstumą nuo pastatų iki sklypo ribos.

14.

Vytautas Povilas Bruţas

"Dėl Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo".

Pareiškėjas siūlo ir reikalauja "panaikinti Lietuvos Respublikos 1996 05 21 sveikatos draudimo įstatymo Nr. 1343 bei 1998 12 15 įstatymo Nr. VIII-972 16 str. 3 dalį ir atleisti mano įmonę nuo nesąmoningai priskaičiuoto mokesčio".

Komisija š. m. balandžio 29 d., vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu, priėmė sprendimą nepripažinti šio kreipimosi peticija.

Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad pareiškėjo siūlomas pakeisti įstatymas jau nebegalioja. Nuo 2003 m. sausio 1 dienos galioja Sveikatos draudimo įstatymo nauja redakcija.

            Kita tokio sprendimo priežastis yra ta, kad Seimo peticijų komisijai nesuteikti įgaliojimai "atleisti Jūsų įmonės nuo nesąmoningai priskaičiuoto mokesčio".

15.

Zita Šličytė

"Dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio pakeitimo".

Pareiškėja siūlo ir reikalauja išbraukti šio įstatymo 34 straipsnio nuostatą, "nustatančią advokatams, kuriems paskirta socialinio draudimo senatvės pensija, prievolę mokėti socialinio draudimo įmokas".

Iki 2003 m. sausio 1 d. jie tokios prievolės neturėjo.

Š. m. birželio 3 d. Komisija priėmė sprendimą pripažinti kreipimąsi peticija ir priimti ją nagrinėti.

2003 09 18 Komisija priėmė sprendimą atmesti pareiškėjos peticijoje pateiktą siūlymą ir teikti Seimui išvadą dėl šio siūlymo atmetimo.

1. Advokatai ir jų padėjėjai yra privalomai draudžiami tik vienos rūšies valstybiniu socialiniu draudimu - valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Kitomis valstybinio socialinio draudimo rūšimis - nedarbo, ligos, motinystės, draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų - privalomai jie nėra draudžiami ir į išmokas pagal šias draudimo rūšis teisės neturi. Šioms įmokoms jie gali draustis savarankiškai.

2. Valstybinio socialinio draudimo sistema yra paremta solidarumo principu, kuris reiškia solidarumą tarp kartų ir solidarumą tarp dirbančių ir nedirbančių. Lietuvoje nustatytas valstybinis socialinis draudimas paremtas einamųjų įplaukų sistema, t. y. įmokos nėra kaupiamos tas įmokas įmokėjusiojo sąskaitoje, o išmokamos asmenims, turintiems teisę į vieną ar kitą draudimo išmoką.

3. Šiuo metu galiojantys socialinio draudimo santykius reglamentuojantys įstatymai nenustato įmokų dydžio apribojimų asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartis, valstybės tarnautojams, politikams ir kt. t. y. įmokos skaičiuojamos nuo viso darbo užmokesčio, tačiau socialinio draudimo išmokos yra ribojamos. Aukščiau paminėtas solidarumo principas reiškia, kad pareiga mokėti įmokas nustatoma galintiems jas mokėti, o teisė gauti išmokas nustatoma tiems, kas dėl senatvės, invalidumo negali gauti pajamų. Todėl įstatymai gali nustatyti pareigą mokėti socialinio draudimo įmokas ir socialinio draudimo pensininkui, jeigu jis turi pajamų, nes tokia įmoka nustatoma ne tik dėl galimybės įgijus papildomą draudimo stažą paskirti didesnę pensiją, bet ir įgyvendinant minėtą solidarumo principą, kai galintis dirbti moka įmokas, kurios išmokamos negalinčiam dirbti.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straispnis laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Atsižvelgiant į šią nuostatą, advokatams, notarams ir kitiems svarankiškai dirbantiems asmenims pagrįstai nustatyta pareiga draustis privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu. Šio draudimo dydžio ir sąlygų nustatymas yra įstatymo leidėjo kompetencijoje ir priklauso nuo to, kokio dydžio socialines garantijas siekia užtikrinti įstatymų leidėjas.

Seimas 2003 m. spalio 7 d. priėmė protokolinį nutarimą "atmesti Zitos Šličytės peticijoje "Dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio pakeitimo" pateiktą pasiūlymą išbraukti iš šio įstatymo nuostatą, nustatančią "advokatams, kuriems paskirta socialinio draudimo senatvės pensija, prievolę mokėti socialinio draudimo įmokas".

16.

Algirdas Jakelaitis

"Dėl Referendumo įstatymo pakeitimo bei kitų teisės aktų papildymo nuostata, kad tiesioginės ES išmokos skiriamos tik tiems ūkininkams, kurie atėjo balsuoti į referendumą"

Komisija š. m. birželio 3 d., vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą nepripažinti šio kreipimosi peticija.

Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad kreipimesi pateikti siūlymai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytiems principams, jog "žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti", kad "minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma", kad "žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu".

17.

Stasys Petniūnas

Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo"

Pareiškėjas siūlo pakeisti šio įstatymo 10 straipsnį taip, kad būtų pratęstas prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminas.

Komisija š. m. balandžio 29 d. vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu, priėmė sprendimą šio kreipimosi nepripažinti peticija.

            Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad pareiškėjas nepateikia savo siūlymo priežasčių ir tikslų, tik prašo "padėti invalidui".

18.

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos Karinių reikalų komisijos pirmininkas Algimantas Vaitkaitis

"Dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo įstatymo svarstymo vilkinimo ir žmogaus teisių pažeidimo"

Pareiškėjas šiame kreipimesi pateikė šiuos 4 siūlymus:

1."LR Seimui skubos tvarka svarstyti ir priimti LŽTGA Karinių reikalų komisijos parengtą įstatymo pakeitimo įstatymą dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų".

2. "Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinių pareigūnų ir karių pensijų įstatymo ta apimtimi, kuria jame nustatyta, kad pareigūnai ir kariai, valstybinių pensijų gavėjai, turintys draudžiamųjų pajamų, tais atvejais, kai apskaičiuotas pareigūno ar kario valstybinės pensijos dydis turi būti apribojamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka, mokėtini 30 procentų skaičiuojami nuo pareigūno ir kario priklausančios mokėti riboto dydžio pensijos, prieštarauja LR Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui."

3. "Dėl pažeistų žmogaus teisių, apribojimų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dydžio pažeidžiant LR Konstitucijos 23 straipsnį, 48 straipsnio 1 dalį ir 52 straipsnį, išspręsti finansavimą ir išmokėti susidariusį skirtumą tarp paskirtų ir apribotų pensijų nuo pensijų priskaičiavimo dienos, nepriklausomai nuo to, kad jos gavėjas dirbo".

4. "Kompensuoti moralinę žalą".

Komisija š. m. birželio 17 d., vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 6 punktu, priėmė sprendimą šio kreipimosi nepripažinti peticija.

Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad pagal Peticijų įstatymą kreipimosi ar peticijos pareiškėju gali būti tik Lietuvos Respublikos pilietis ar jų grupė, taip pat užsienietis, nuolat gyvenantis Lietuvoje ar jų grupė. Visuomeninės organizacijos, politinės partijos, asociacijos kreipimosi pareiškėju būti negali.

19.

Ona Ryţkova

"Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio pakeitimo".

Pareiškėja pateikė siūlymą papildyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo

4 straipsnio 4 dalį tokiais žodžiais "jei už valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilygintą laiką asmuo negali pateikti duomenų apie pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms, dėl to, kad visai ar iš dalies neišsaugoti archyviniai dokumentai, asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas skaičiuojamas pagal to laikotarpio analogiškų pareigybių vidutinį mėnesinį atlyginimą".

Komisija, š. m. birželio 3 d., vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą šio kreipimosi nepripaţinti peticija.

Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad įstatymais jau yra nustatyta, kaip spręsti problemas, jei "už valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilygintą laiką asmuo negali pateikti duomenų apie pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms, dėl to, kad visai ar iš dalies neišsaugoti archyviniai dokumentai".

            Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 02 18 nutartimi, kuri yra galutinė ir neskundžiama, nustatė, kad atitinkamieji apylinkės teismai gali nagrinėti panašaus pobūdžio civilines bylas ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, tai yra asmens tam tikru laikotarpiu turėto darbo užmokesčio dydį. Teismų įstatymu Aukščiausiajam Teismui suteikta teisė formuoti teismų praktiką dėl įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo, todėl Aukščiausiojo Teismo nutarčių privalo laikytis ir teismai, ir kitos valstybės institucijos.

            Taip pat ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 46 straipsnio 3 dalyje yra įteisinta nuostata, kad ginčus dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų stažo ir dėl draudžiamųjų bei joms prilyginamų pajamų nagrinėja teismas.

            Be to, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose, patvirtintuose Vyriausybės nutarimu 1994 m. lapkričio 18 d., sakoma, kad tais atvejais, kai asmuo negali pateikti duomenų apie jo iki 1994 m. sausio 1 d. gautą darbo užmokestį asmens draudžiamųjų pajamų koeficientui iki 1994 m. sausio 1 d. nustatyti dėl to, kad visai ar iš dalies neišsaugoti archyviniai dokumentai, gali būti taikoma Pensijų įstatymo 54 straipsnio 5 dalis, tai yra asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas iki 1994 m. sausio 1 d. gali būti apskaičiuojamas imant ankstesnio laikotarpio darbo užmokestį (bet ne anksčiau kaip nuo 1974 m. sausio 1 d.).

Taigi, pareiškėja vadovaudamasi Aukščiausiojo teismo minėta nutartimi ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 46 straipsnio 3 dalimi, gali kreiptis į teismą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą apie tam tikru laikotarpiu turėto darbo užmokesčio dydį.

20.

Algimantas Vaitkaitis

"Dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų".

Pareiškėjas šiame kreipimesi pateikė šiuos 4 siūlymus:

1."LR Seimui skubos tvarka svarstyti ir priimti LŽTGA Karinių reikalų komisijos parengtą įstatymo pakeitimo įstatymą dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų".

2. "Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinių pareigūnų ir karių pensijų įstatymo ta apimtimi, kuria jame nustatyta, kad pareigūnai ir kariai, valstybinių pensijų gavėjai, turintys draudžiamųjų pajamų, tais atvejais, kai apskaičiuotas pareigūno ar kario valstybinės pensijos dydis turi būti apribojamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka, mokėtini 30 procentų skaičiuojami nuo pareigūno ir kario priklausančios mokėti riboto dydžio pensijos, prieštarauja LR Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui."

3. "Dėl pažeistų žmogaus teisių, apribojimų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dydžio pažeidžiant LR Konstitucijos 23 straipsnį, 48 straipsnio 1 dalį ir 52 straipsnį, išspręsti finansavimą ir išmokėti susidariusį skirtumą tarp paskirtų ir apribotų pensijų nuo pensijų priskaičiavimo dienos, nepriklausomai nuo to, kad jos gavėjas dirbo".

4. "Kompensuoti moralinę žalą".

Komisija š. m. liepos 4 d. vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu, priėmė sprendimą šio kreipimosi nepripažinti peticija.

            Pirmasis pareiškėjo siūlymas nebuvo pripažintas peticija todėl, kad pagal Seimo statuto 162 straipsnio 2 dalį siūlyti skubos tvarką motyvuotu teikimu turi teisę Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas, Seimo opozicijos lyderis, Seimo valdyba, pagrindinis komitetas, frakcija arba Vyriausybė. Peticijų komisijai tokia teisė nesuteikta.

            Antrasis pareiškėjo siūlymas nebuvo pripažintas peticija, kadangi tik Konstitucinis Teismas gali nuspręsti ar įstatymas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai. Peticija komisija to daryti negali.

            Trečias siūlymas nebuvo pripažintas peticija, kadangi įstatymai - tai yra teisės aktai, kurių teisės subjektai privalo laikytis ateityje, jų galiojimas, nukreiptas į praeitį, yra ydingas. Konstitucinis Teismas be kartą yra pripažinęs, kad įstatymų galiojimo vienintelis principas yra tas, kad naujai priimtos teisės normos neturi atgalinės galios.

            Ketvirtas siūlymas nebuvo pripažintas peticija, kadangi nustatyti moralinę žalą gali tik teismas. Seimo peticijų komisija tokių įgaliojimų neturi.

21.

V. Vilimas, R. Kupčinskas ir J. Bielskis

"Dėl piliečių dalyvavimo teisingumo vykdyme".

Pareiškėjai savo kreipimesi siūlo papildyti Teismų įstatymo 14 straipsnį nuostata, "prie apylinkės teismų įsteigti visuomenės rinktų taikos teisėjų arba tarėjų instituciją", taip pat siūlymas papildyti šio įstatymo 119 straipsnį nuostata, "į Teismų Tarybą įvesti visuomenės rinktus atstovus".

Komisija 2003 10 09 priėmė sprendimą, vadovaujantis Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 2 punktu, kreipimesi pateikto pasiūlymo papildyti Teismų įstatymo 119 straipsnį nuostata, "į Teismų Tarybą įvesti visuomenės rinktus atstovus" nepripažinti peticija, o pasiūlymą papildyti Teismų įstatymo 14 straipsnį nuostata "prie apylinkės teismų įsteigti visuomenės rinktų taikos teisėjų arba tarėjų instituciją" pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

            Pirmasis pasiūlymas nebuvo pripažintas peticija todėl, kad nereikia keisti Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punkto, nes ir dabar į Teismų tarybą galima siūlyti visuomenės atstovus. Pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktą, į Teismų tarybos sudėtį įeina ne vien teisėjai, bet ir Respublikos Prezidento įgaliotas atstovas, Seimo Pirmininko įgaliotas atstovas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas viceministras ir finansų ministras ar jo įgaliotas viceministras. Prezidento ir Seimo Pirmininko skiriamiems atstovams netaikomi jokie apribojimai. Taigi, jie gali būti ir visuomenės atstovai. Net jau paskirtus atstovus Prezidentas ir Seimo Pirmininkas gali bet kada pakeisti. Todėl visuomeninės organizacijos jau ir dabar galėtų užsiimti sveiku lobizmu ir nesiūlydamos keisti Teismų įstatymo.

Pažymėtina ir tai, kad neaišku, kaip reikėtų įvykdyti siūlymą "įvesti į Teismų tarybą visuomenės rinktus atstovus". Nėra aišku ir kokiu būdu į Teismų tarybą būtų “įvedami” visuomenės rinkti atstovai, kokiu būdu ir kuriam laikui jie būtų renkami, kokie reikalavimai taikytini kandidatams ir jų rinkėjams, koks būtų jų teisinis statusas ir įgaliojimai, skaičius Teismų taryboje ir panašiai. Praktiškai, tai reikštų atstovų rinkimą visuotiniuose rinkimuose, nes priešingu atveju neaišku, kaip suprantama sąvoka "Visuomenė", kas tie visuomenės rinkti atstovai, kas juos ir kaip renka. Visuomenės vaidmens negali pasisavinti kuri nors ir labai įtakinga visuomeninė organizacija. Todėl neapibrėžus visuomenės rinktų atstovų sąvokos ir jų rinkimo technologijos aukščiau išdėstyta prasme, Teismų įstatymo 119 straipsnio pataisa neturės turinio ir sukels daugybę ginčų tarp pačių visuomeninių organizacijų.

2003 12 15 komisija priėmė sprendimą:

1) atmesti peticijoje pateiktą siūlymą papildyti Teismų įstatymo 14 straipsnį nuostata "prie apylinkės teismų įsteigti visuomenės rinktų taikos teisėjų arba tarėjų instituciją".

            2) priminti Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetui, kad Seimo 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. IX-1185 "Dėl Nacionalinio žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų Lietuvos Respublikoje plano patvirtinimo" patvirtinto Nacionalinio žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų Lietuvos Respublikoje plano 14 skyriaus 2 skirsnyje yra nustatyta, jog iki 2003 m. birželio 1 d. turi būti sudaryta Seimo laikinoji komisija, kuri dalyvaujant mokslo institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovams parengtų ir pateiktų Seimui svarstyti išvadas dėl tarėjų instituto įvedimo (jo formos, įvedimo laiko, etapų ir t. t.), ir šio pavedimo vykdytojas yra Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas, tačiau šis pavedimas iki šiol beįvykdytas ir komisija nesudaryta.

Tokio sprendimo prieţastys yra đios:

1. Neaiškus pats pareiškėjų siūlymas įsteigti taikos teisėjų ar tarėjų institutą "prie apylinkės teismų". Išeitų, kad jie neturėtų pilnos galios, neturėtų teisėjų statuso, veiktų ne teismo vardu, būtų tik kaip ikiteisminio tyrimo institutas.

            2. Diskusija šiuo klausimu jau yra buvusi prieš keletą metų. Buvo net paskaičiuota, kiek tai kainuotų (8-9 mln Lt). Tada buvo atsisakyta steigti tarėjų ar taikos teisėjų arba prisiekusiųjų institutą Lietuvos teismų sistemoje, todėl dabar vėl kelti šį klausimą yra netikslinga. Be to, šio siūlymų tenkinimas nepasiektų tų tikslų, kuriuos pareiškėjai kelia savo peticijoje.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucija nenumato taikos teisėjų ar tarėjų instituto. Todėl Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo būtų siūloma įvesti taikos teisėjus ar tarėjus, galėtų būti pateiktas Seimui tik atitinkamai pakeitus Lietuvos Respublikos Konstituciją. Be to, reikėtų keisti ne tik Teismų įstatymą, bet ir proceso įstatymus.

            4. Apie tarėjų instituto įvedimą į teismų sistemą galima kalbėti tik dėl kai kurių bylų: tam tikrose baudžiamosiose bylose; civilinėse bylose jie galėtų būti tik darbo ar šeimos bylose.

5. Kyla abejonių, ar Lietuvos visuomenė yra pasiekusi pakankamai aukštą teisinės sąmonės lygį, kuris yra būtinas, steigiant taikos teisėjų ar tarėjų institutus. Pažymėtina, kad teisės moksle yra reiškiama nuomonė, kad prisiekusiesiems ar tarėjams lengva padaryti poveikį per spaudą, įrodymus jie vertina vadovaudamiesi jausmais, nes neturi pakankamai teisinių žinių, todėl jų apsisprendimą dažnai nulemia neesminiai dalykai.

6. Tarėjų institucija jau buvo Lietuvos teismų sistemoje. Patirtis parodė, kad dažnai tarėjai buvo tik statistai. Taikos teisėjai Lietuvoje buvo iki 1933 m., bet tai buvo savarankiški teisėjai, kaip dabar yra apylinkių teisėjai.

            7. Pareiškėjų keliamas problemas galima išspręsti ir kitaip - teismų darbas galėtų būti žiniasklaidos geriau nušviečiamas, ginčų komisijų darbą reikėtų pagyvinti, į Administracinių teismų sudėtį būtų galima įtraukti buvusius prokurorus, Seimo konrolierius, nes dabar teisėjais gali būti tik teismuose dirbę teisėjai, būtina gerinti teismų materialinę bazę, nes labai prastos teisėjų darbo sąlygos, bylos nagrinėjamos kabinetuose, kur labai mažai vietos. Jei būtų geresnės teisimų darbo sąlygos, ateitų žmonės pasiklausyti, atsirastų ir didesnis viešumas.

Seimas 2004 01 15 priėmė protokolinį nutarimą atmesti Vlado Vilimo ir kitų pareiškėjų peticijoje "Dėl piliečių dalyvavimo teisingumo vykdyme" pateiktą siūlymą papildyti Teismų įstatymo 14 straipsnį nuostata "prie apylinkės teismų įsteigti visuomenės rinktų taikos teisėjų arba tarėjų instituciją".

22.

Simonas Dubauskas ir kt. pareiškėjai

"Dėl Azartinių lošimų įstatymo pakeitimo".

Pareiškėjas siūlo pakeisti Azartinių lošimų įstatymo 2, 3, 5, 10, 12, 13, 14, 15, 16, 19, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. IX-995 12 straipsnį ("2. Bendrovės, gavusios licencijas ir leidimus atidaryti automatų ir bingo salonus, lošimo namus (kazino) pagal Azartinių lošimų įstatymą, galiojusį iki šio Įstatymo įsigaliojimo, savo veiklą pagal šį Įstatymą pertvarko per metus nuo šio Įstatymo įsigaliojimo"), vietoje vienerių metų įrašant 6 metus.

Komisija 2003 09 18 priėmė sprendimą pripažinti šį kreipimąsi peticija ir priimti ją nagrinėti.

Kartu Komisija nusprendė, remiantis Peticijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalimi, šią peticiją perduoti Seimo Posėdžių sekretoriatui, prašant prijungti ją prie Azartinių lošimų įstatymo 12 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. IXP-2333 tolesniam svarstymui.

2003 m. liepos 2 d., vadovaudamasis Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu bei 138 straipsnio 2 dalimi, Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai apsvarstė, ar Azartinių lošimų įstatymo 12 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo papildymo įstatymo projektas Nr. IXP-2333(2) atitinka Konstituciją ir mano, kad įstatymo projekto 1 straipsnyje (bazinio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies papildymas) įtvirtintas siūlymas pratćsti iki 8 metų terminą bendrovėms, gavusioms licencijas ir leidimus atidaryti automatų ir bingo salonus, lošimo namus (kazino) pagal įstatymą, galiojusį iki Azartinių lošimų įstatymo 2, 3, 5, 10, 12, 13, 14, 15, 16, 19, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, savo veiklą pertvarkyti pagal galiojantį įstatymą, prieštarauja Konstitucijai, kadangi priėmus projektą būtų pažeistas asmenų lygybės prieš įstatymą principas bei konkurencijos laisvė.

Pagal Seimo statuto 139 straipsnio 1 dalį "Seimo Pirmininkas neteikia svarstyti įstatymų projektų, jeigu Teisės ir teisėtvarkos komitetas padaro išvadą, kad jie prieštarauja Konstitucijai ir nėra pateikto Konstitucijos pataisų projekto.

23.

Genadijus Kaunas

"Dėl Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau - KASOKT) 38 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų, 39 straipsnio 1 dalies, 40 straispnio 1, 2, 3 dalių, 44 straipsnio 2 dalies, 48 straipsnio 2 dalies pakeitimo"

Pareiškėjas šiame kreipimesi siūlo:

1. Šio įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 10 punktą išdėstyti taip: "10) karys neteko pasitikėjimo, ir įstatymų įgaliotos institucijos ar pareigūnai motyvuotai reikalauja atleisti jį iš tarnybos arba motyvuotai nerekomenduoja prieštarauja išduoti (siūlo panaikinti) leidimą kariui naudotis valstybės ir tarnybos paslaptimis esančia informacija, kai to reikalauja jo einamos pareigos ir nėra kitų su tokios informacijos naudojimu nesusijusių pareigų, į kurias karį galima perkelti;"

2. Iš šio įstatymo išbraukti 38 straipsnio 2 dalies 12 punktą:

"12) ne ţemesnio kaip dalinio vado (karinio viršininko) teikimu kariuomenės vadas nusprendžia ir krašto apsaugos ministras sutinka su motyvais, kad dėl tarnybos interesų karį atleisti būtina;"

3. Šio įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje siūlo įrašyti po skaičiaus 6 skaičių 10 ir šią dalį išdėstyti taip:

"1. Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybė savo iniciatyva arba valia, jei nėra kario kaltės (šio įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5, 6, 10, 12 ir 13 punktai), gali nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį karį įspėjusi ne mažiau kaip prieš du mėnesius arba ir neįspėjusi, tačiau išmokėdama kariui 40 straipsnio 3 dalyje nustatytą papildomą kompensaciją" (nors išdėstydamas šią dalį jis jau nebeįrašo skiačiau 13 ir įrašo žodžius jei nėra kario kaltės, bet šie žodžiai jau yra įstatyme. Matyt, pareiškėjas arba neatidžiai skaito ir rašo, arba turi pasiėmęs kokią nors seną įstatymo redakciją).

4. Į Įstatymo 40 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis įrašyti skaičius 10 ir jas išdėstyti taip:

"1. Kai profesinės karo tarnybos sutartis nutraukiama vadovybės iniciatyva arba valia ne dėl kario kaltės (šio įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5, 6, 10, 12, 13 punktai), kai profesinės karo tarnybos kariui sukanka šio įstatymo nustatytas išleidimo į atsargą amžius (šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punktas), taip pat kai baigiasi terminuota profesinės karo tarnybos sutartis, o išleidžiamas į atsargą karys neturi teisės į kario valstybinę pensiją, jam išmokama išeitinė pašalpa. Išeitinės pašalpos dydis priklauso nuo kario tarnybos krađto apsaugos sistemoje staţo:

1) turinčiam iki 5 metų stažą - 1 mėnesio tarnybinio atlyginimo dydžio;

2) turinčiam didesnį kaip 5 metų stažą - 2 mėnesių tarnybinių atlyginimų dydžio;

3) turinčiam didesnį kaip 10 metų stažą - 3 mėnesių tarnybinių atlyginimų dydžio;

4) turinčiam didesnį kaip 15 metų stažą - 4 mėnesių tarnybinių atlyginimų dydžio.

2. Kai profesinės karo tarnybos sutartis nutraukiama vadovybės iniciatyva arba valia ne dėl kario kaltės (šio įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5, 6, 10, 12, 13 punktai), tačiau išleidžiamas į atsargą karys turi teisę į kario valstybinę pensiją, jam išmokama 2 mėnesių tarnybinių atlyginimų dydžio išeitinė pašalpa neatsižvelgiant į tarnybos krašto apsaugos sistemoje stažą.

3. Visiems kariams, su kuriais nutraukiama profesinės karo tarnybos sutartis ne dėl jų kaltės (šio įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5, 6, 10, 12, 13 punktai) ir jei jie iš anksto neįspėjami, išmokama 1 mėnesio tarnybinio atlyginimo dydžio, o kariui, auginančiam vaiką ar vaikų iki 14 metų, išmokama 2 mėnesių tarnybinių atlyginimų dydžio papildoma kompensacija."

5. 44 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip:

"2. Iš kario, su kuriuo anksčiau termino nutraukiama profesinės karo tarnybos sutartis jo iniciatyva, arba kario, su kuriuo profesinės karo tarnybos sutartis nutraukiama dėl kario kaltės 38 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 5, 6 ir 8 punktuose ir 2 dalies 3, 4, 7, 8, 9, 10 ir 11 punktuose numatytais atvejais, įstatymų nustatyta tvarka gali būti išieškotos krašto apsaugos sistemos išlaidos, tiesiogiai susijusios su jo mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, įskaitant ir mokymosi užsienio mokyklose ir kursuose išlaidas, kurias kaip pagalbą krašto apsaugos sistemai padengė užsienio valstybės."

6. Šio įstatymo 48 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip:

"2. Jei iš profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos atleistas asmuo laiko savo atleidimą neteisėtu, Kariuomenės drausmės statuto nustatytomis sąlygomis ir tvarka jis gali atleidimą apskųsti aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki krašto apsaugos ministro imtinai. Krašto apsaugos ministro sprendimas (įstatymų nustatyta tvarka) (šie trys žodžiai pareiškėjo neįrašyti) gali būti skundžiamas (administraciniam) (neįrašytas) teismui per 1 mėnesį nuo sprendimo gavimo ar pranešimo apie jį dienos."

Komisija 2003 10 09 priėmė sprendimą, vadovaujantis Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 2 ir 4 punktu, nepripažinti šio kreipimosi peticija.

Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad:

1) Pareiškėjo siūlymas revizuoti KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 10 punktą motyvuojant tuo, kad Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijai buvusią KASOKTĮ 48 straipsnio 2 dalį, nustačiusią, kad KASOKTĮ 38 str. 2 d. 10 ir 12 punktų pagrindu atleistas iš profesinės karo tarnybos karys gali paduoti teismui skundą tik dėl teisės aktų nustatytos atleidimo tvarkos pažeidimų, yra nepagrįstas, nes Konstitucinio Teismo 2002 07 02 nutarime “Dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” (Žin., 2002, Nr. 69-2832) nenustatyta, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatos prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Buvo konstatuota, kad negali būti ribojama asmens teisė į teisminę gynybą, todėl šis Teismo nutarimas savaime dar nėra pagrindas pripažinti ginčijamas teisės normas negaliojančiomis;

2) Pareiškėjo argumentas, kad KASOKTĮ nuostatos „perėmė” darbo įstatymų nuostatas, todėl analogiški principai turėtų reglamentuoti ir karo tarnybos teisinius santykius, yra nepagrįstas, nes KASOKTĮ yra grindžiamas ne darbo, o administracinės teisės principais: KASOKTĮ 21 straipsnio 2 dalis aiškiai nurodo, kad darbo įstatymai kariams netaikomi. Todėl grįsti profesinės karo tarnybos teisinius santykius darbo teisės klausimus reglamentuojančiais įstatymais ar principais negalima;

3) Pareiškėjo nuomonė, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostata turi politinį pobūdį, yra nepagrįsta, nes numato atleidimą ne dėl politinių motyvų, o dėl įstatymų įgaliotų institucijų ar pareigūnų reikalavimo;

4) Pareiškėjo argumentas, kad KASOKTĮ 38 str. 2 d. 10 p. nuostatos neatitinka Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (VTPĮ), o KASOKTĮ yra poįstatyminė norma VTPĮ atžvilgiu, yra nepagrįstas, nes KASOKTĮ ir VTPĮ yra du vienodos juridinės galios teisės normos – Seimo priimti įstatymai. Nei vieno jų negalima laikyti aukštesniu ar didesnę juridinę galią turinčiu kito atžvilgiu.

Be to, KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 10 punktas visiškai atitinka VTPĮ, nes numato, kad asmuo gali būti atleistas esant dviem aplinkybėm: netekus pasitikėjimo ir įstatymų (iš esmės – VTPĮ) įgaliotų institucijų ar pareigūnų teikimui neišduoti leidimo (panaikinti leidimą) darbui su įslaptinta informacija. Šios dvi aplinkybės yra tarpusavyje neatskiriamai susijusios ir abi yra būtinos norint asmenį atleisti iš tarnybos: jei asmuo netenka pasitikėjimo, jam VTPĮ nustatytais pagrindais ir tvarka neišduodamas (panaikinamas) leidimas dirbti su įslaptinta informacija, ir atvirkščiai, jei VTPĮ įgaliotos institucijos ar pareigūnai siūlo asmeniui neišduoti (panaikinti) tokio leidimo, tai yra pagrindas netekti pasitikėjimo tokiu asmeniu.

Pažymėtina, kad atitinkamos VTPĮ ir kitų teisės aktų nuostatos iš esmės įgyvendina NATO informacijos saugumo principus (su įslaptinta informacija susipažįstančių asmenų deramo tikrinimo, jų lojalumo ir patikimumo principus), įtvirtintus NATO Susitarimo dėl informacijos saugumo 3 straipsnio 2 dalyje (“tikrinimo tikslas yra nustatyti, ar atsižvelgiant į asmens lojalumą ir patikimumą, jis gali be nepriimtinos rizikos susipažinti su įslaptinta informacija”). Be to, valstybei tarnaujančių asmenų patikimumo reikalavimo pagrįstumas yra konstatuotas 1998 m. lapkričio 11 d. bei 1999 m. kovo 4 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimuose, kurie grindžiami analogiška Europos žmogaus teisių teismo praktika.

Pareiškėjo pasiūlymas iš KASOKT įstatymo išbraukti 38 straipsnio 2 dalies 12 punktą nebuvo pripažintas peticija todėl, kad:

1) siūlymas panaikinti KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punktą motyvuojant tuo, kad Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijai buvusią KASOKTĮ 48 straipsnio 2 dalį, nustačiusią, kad KASOKTĮ 38 str. 2 d. 10 ir 12 punktų pagrindu atleistas iš profesinės karo tarnybos karys gali paduoti teismui skundą tik dėl teisės aktų nustatytos atleidimo tvarkos pažeidimų, yra nepagrįstas, nes Konstitucinio Teismo 2002 07 02 nutarime “Dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” nenustatyta, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatos prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2) Pareiškėjo argumentas, kad KASOKTĮ nuostatos „perėmė” darbo ir valstybės tarnybos įstatymų nuostatas, todėl analogiški principai turėtų reglamentuoti ir karo tarnybos teisinius santykius, yra nepagrįstas, nes KASOKTĮ yra grindžiamas ne darbo, o administracinės teisės principais: KASOKTĮ 21 straipsnio 2 dalis aiškiai nurodo, kad darbo ir valstybės tarnybos įstatymai kariams netaikomi. Todėl grįsti profesinės karo tarnybos teisinius santykius darbo teisės klausimus reglamentuojančiais įstatymais ar principais negalima, taip pat nebūtina ieškoti KASOKTĮ 38 str. 2 d. 12 p. esančios sąvokos “tarnybos interesais” atitikmens valstybės tarnybą ar darbo teisinius santykius reglamentuojančiame įstatyme.

Sąvokos “tarnybos interesais” darbo ar valstybės tarnybos teisinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose iš tikrųjų nėra, bet karo tarnybai šie įstatymai ir netaikomi. Pažymėtina, kad KAM Teisės departamento Teisinės priežiūros ir atstovavimo skyriaus teisininkai dalyvavo svarstant nemažai administracinių bylų, kur buvo ginčijamas profesinės karo tarnybos sutarčių nutraukimas KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Teismai visada analizuodavo profesinės karo tarnybos kario atleidimo motyvus, išdėstytus dalinio vado tarnybiniame pranešime, kuriuos vėliau pripažino ir Lietuvos kariuomenės vadas bei krašto apsaugos ministras. Visais atvejais buvo aiškinamasi, ar kario atleidimo motyvai susiję su jo tiesioginių pareigų vykdymu, t.y. ar su asmeniu nebandoma susidoroti dėl asmeninių, politinių ar kitokių su tarnybos interesais nesusijusių priežasčių. Todėl matosi, kad sąvoka “tarnybos interesais” teismams yra suprantama ir aiški – nutraukti profesinės karo tarnybos sutarties šiuo pagrindu negalima dėl kario religinių, politinių įsitikinimų, dėl lyties, rasės, dėl asmeninių motyvų ir kt.

Taip pat pažymėtina, kad darbo ir valstybės tarnybos įstatymuose, kuriais pareiškėjas remiasi, yra ir kitų abstrakčių sąvokų (pvz., “neteko pasitikėjimo”, “veiksmai, žeminantys pareigūno vardą” ir kt.), kurios teismams abejonių nekelia;

3) Pareiškėjo argumentas, kad būtina atsisakyti KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punkto, nes KASOKTĮ ir Kariuomenės drausmės statutas numato pakankamai kitų kario atleidimo iš profesinės karo tarnybos pagrindų (įsakymų nevykdymas, netinkamas vykdymas ir kt.), yra nepagrįstas, nes kitos KASOKTĮ normos, nustatančios profesinės karo tarnybos nutraukimo pagrindus, Kariuomenės drausmės statuto normos reglamentuoja profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą dėl kario kaltės. 38 str. 2 d. 12 p. atveju KASOKTĮ (ir tai įsakmiai pažymėta šiame įstatyme) numato profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą, nesant kario kaltės. Šis atleidimas iš esmės atitiktų darbo įstatymuose numatytą atleidimą darbdavio valia (jeigu vis dėlto analogija su darbo įstatymais būtų daroma) – darbo sutarties nutraukimą, nesant darbuotojo kaltės, numatytą naujajame Darbo kodekse (Darbo kodekso 129 straipsnio 2, 3 dalys). Atsižvelgiant į tai, kad kariai savo tarnyboje nuolat naudojasi daiktais, neabejotinai priskirtinais prie padidinto pavojaus šaltinių (ginkluotė, spec. priemonės, šaudmenys, sprogmenys ir kt.), atitinkamais įstatyme numatytais atvejais jiems suteikta teisė panaudoti ginklą, manoma, kad būtinybė numatyti sąlygas, kuriomis karys, net ir nesant jo kaltės, galėtų būti tarnybos interesais atleistas iš tarnybos, yra tiesiog gyvybiškai būtina, kad būtų galima užtikrinti visuomenės ir atskirų jos narių saugumą ir interesus.

Įstatymo leidėjas, nustatydamas Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės vadovybės teisę savo valia nutraukti karo tarnybos sutartis, leido tai daryti subjektyvaus nusistatymo, noro, pageidavimo pagrindu. Neabejotina, kad subjektyvus įsitikinimas šiuo atveju susiformuoja objektyvios informacijos, žinių, duomenų apie karį pagrindu, kurie leidžia teigti, kad tarnybos interesais būtų geriau šį karį atleisti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas darbo ginčų bylas, susijusias su darbdavio valinio momento aiškinimu, nurodo, kad įstatymų leidėjas nustato kriterijus, kuriais privalo vadovautis asmuo, priimdamas savo valinį sprendimą. Tačiau jei valinis sprendimas priimtas vadovaujantis nustatytais kriterijais, tai pats sprendimas negali būti ginčijamas, t.y. ginčo objektu gali būti klausimas, ar įstatymo nustatytais kriterijais buvo vadovautasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 06 23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352/1999.Teismų praktika Nr. 12. Vilnius. 1999. 70-72 psl.). Tokiu būdu ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui neatrodo antikonstitucine teisė savo valia nutraukti darbo (šiuo atveju – profesinės karo tarnybos) sutartis, jeigu laikomasi įstatymais nustatytų kriterijų. KASOKTĮ 38 str. 2 d. 12 p. nustato šiuos kriterijus – būtinybė tarnybos interesais (objektyvusis kriterijus) bei kariuomenės ir KAM vadovybės sutikimas (subjektyvusis kriterijus).

Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas teisę Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės vadovybei savo valia nutraukti profesines karo tarnybos sutartis, nesant kario kaltės, nustatė ir papildomas kompensacines garantijas kariui (taikomas atleidimo be kario kaltės atvejais), ir papildomas (apsunkintas) sutarties nutraukimo procedūras (trijų aukščiausių kario vadų sprendimas).

Pareiškėjo siūlymai keisti KASOKTĮ 39 straipsnio 1 dalį bei 40 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis taip, kad atleidimas KASOKTĮ 38 str. 2 d. 10 p. pagrindu būtų prilygintas atleidimui nesant kario kaltės, yra nepagrįstas, nes 38 str. 2 d. 10 p. nurodo ne mažiau svarbią nei kario kaltė aplinkybę – pasitikėjimo netekimą. Šis nepasitikėjimas yra grindžiamas įstatymų įgaliotų institucijų ar pareigūnų motyvuotomis rekomendacijomis, pagrindžiančiomis asmens nepatikimumą. Net ir pareiškėjo minėtais VTPĮ atvejais nepasitikėjimas asmeniu grindžiamas pateiktais duomenimis, kad dėl savo asmeninių ar dalykinių savybių asmuo nebeatitinka reikalavimų darbui su įslaptinta informacija. Todėl būtų neteisinga netekusiam pasitikėjimo asmeniui suteikti tokias pačias garantijas, kokios yra suteikiamos tiems asmenims, kurie atleidžiami iš tarnybos nesant jų kaltės. Visuomenė taip pat nesuprastų papildomų garantijų suteikimo pasitikėjimo netekusiems asmenims.

            Pareiškėjo pasiūlymas pakeisti KASOKT įstatymo 48 straipsnio 2 dalį nebuvo pripažintas peticija, todėl, kad ši dalis jau yra pakeista pagal Konstitucinio Teismo nutarimą, todėl keisti jos jau nebereikia

24.

Albina Snapkauskienė

"Dėl Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo pakeitimo".

Pareiškėja siūlo pakeisti Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą arba priimti naują įstatymą, kuris leistų atkurti rublines santaupas, padėtas ir po 1991 m. vasario 26 d.

Komisija 2003 09 18 priėmė sprendimą, vadovaujantis Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu nepripažinti kreipimosi peticija. Toks sprendimas buvo priimtas todėl:

1. 1991 m. vasario 26 d. data buvo nustatyta neatsitiktinai - rublinių indėlių vertė po 1991 m. vasario 26 d. pradėjo labai stipriai mažėti: 1991 m. pradžioje buvo pakeltos produktų kainos, ir kartu buvo pakelti atlyginimai, taip pat indeksuoti indėliai. Lietuvos gyventojams siekiant už turėtas santaupas pirkti kuo daugiau prekių, o nelaikyti juos banke, 1991-1992 metais buvo didžiulė rublio infliacija, todėl Respublikos Vyriausybė, siekdama paskatinti Lietuvos gyventojus neatsiiminėti savo santaupų iš banko ir nekaupti už šias santaupas prekių, tuo sudarant didžiulį prekių deficitą, buvo prisiėmusi įsipareigojimus kompensuoti indėlių nuvertėjimą pagal 1991 m. vasario 26 d. būklę.

2. Dar neatkurtos piliečiams santaupos pagal Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą, t. y. rublinės santaupos padėtos į "Taupomajį banką" iki 1991 m. vasario 26 d. Tam dar reikia per 2 milijardų litų.

3. Pareiškėjos pasiūlymo tenkinimas pareikalautų milijardus litų, kurių valstybė šiuo metu neturi. Tuo tarpu Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad valstybė negali prisiimti tokių finansinių įsipareigojimų, kurių nepajėgi ištesėti.           

4. Asmenys, nelaikydami savo santaupų banke, galėjo laisvai disponuoti jomis, tuo tarpu asmenims, kurie laikė savo santaupas banke, ši teisė buvo ribojama.

25.

Ramutis Tamošiūnas

"Dėl Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo pakeitimo".

Pareiškėjas šiame kreipimesi siūlo papildyti minėtą įstatymą nuostata, kad "tarpukario Lietuvos policininkų, žuvusių einant tarnybines pareigas, šeimos nariams būtų pripažintas nuo 1939-1990 metų nukkentėjusiojo statusas".

Komisija 2003 09 18 priėmė sprendimą, vadovaujantis Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 2 punktu nepripažinti kreipimosi peticija. Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kadangi nereikia keisti Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo, nes pareiškėjo siūloma norma jau jame yra. Tai šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai.

Pareiškėjui tik reikia kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisiją (Gedimino pr. 40, Vilnius) dėl nuo 1939-1990 metų okupacijų nukentėjusiojo statuso jam pripažinimo, žinoma, pateikiant dokumentus, įrodančius, kad jo šeima buvo persekiojama - mama buvo atleista iš darbo dėl politinių motyvų, šeima buvo priversta keisti gyvenamąją vietą dėl okupacinės valdžios persekiojimų.

26.

Ryšard Maciejkianiec

Dėl Pilietybės įstatymo pakeitimo

1, 17, 18 straipsnių pakeitimo"

Pareiškėjas siūlo pakeisti Pilietybės įstatymo 1 straipsnį, išbraukiant iš jo 3 punktą, 17 straipsnį, išdėstant jo 1 dalies 2 punktą taip: "Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys kitose valstybėse", bei 18 straipsnį, išbraukiant iš jo 1 dalies 2 punktą ir 2 dalį.

Komisija 2003 11 06, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktais, nusprendė šio kreipimosi nepripaţinti peticija.

Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad:

1. Pirmasis siūlymas iš Pilietybės įstatymo 1 straipsnio išbraukti jo 3 punktą, nebuvo pripažintas peticija, nes yra nepagrįstas - šio punkto išbraukti negalima todėl, kad Įstatymo 1 straipsnio 3 punkte yra išvardyti tie lietuvių kilmės asmenys, kurie iki 1940 m. birželio 15 dienos neturėjo Lietuvos pilietybės ir yra šių asmenų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, bet dabar jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl išbraukus šį punktą padidėtų asmenų be Lietuvos Respublikos pilietybės skaičius, tame tarpe ir gyvenančių Lietuvoje.

            Antrasis ir trečiasis siūlymai nebuvo pripažinti peticija todėl, kad jie gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsniui, kuriame nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Minėta konstitucinė nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kai dviguba pilietybė bus ne atskiras (išimtinis) atvejis, bet taps taisykle, paplitusiu reiškiniu. Nurodyta konstitucinė nuostata orentuoja į tai, kad dviguba pilietybė turi būti ribojama.

27.

Jevgenijus Petrovskis

"Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 7 straipsnio pakeitimo"

Pareiškėjas siūlo iš šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 8 punkto g papunkčio išbraukti žodžius "už Lietuvos ribų".

Komisija 2003 10 09 priėmė sprendimą pripažinti kreipimąsi peticija ir priimti ją nagrinėti bei, vadovaujantis Peticijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalimi perduoti šią peticiją Seimo Posėdžių sekretoriatui, parašant ją prijungti prie Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo projekto Nr. IXP-2616 tolesniam svarstymui.

28.

Julija Dasčiorienė

"Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo"

Pareiškėja prašo padėti "susigrąžinti žemę".

Komisija 2003 10 09 priėmė sprendimą pripažinti kreipimąsi peticija ir priimti ją nagrinėti.

2003 12 15 Komisija priėmė sprendimą tenkinti peticijoje pateiktą pasiūlymą padėti "susigražinti žemę", papildant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnį nuostata, kad piliečiams, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Tokį sprendimą Komisija priėmė todėl, kad gana dažnai piliečiai praleisdavo terminą paduoti prašymus atkurti nuosavybės teises dėl svarbių priežasčių. 2. Konstitucinis Teismas savo 2003 03 04 nutarime konstatavo, kad "okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau įvykdžius nacionalizaciją ir kitais neteisėtais būdais nusavinus privačią nuosavybę, buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę". Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulėje taip pat akcentuota, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą. Kadangi šis klausimas susijęs su konstituciniu nuosavybės teisių apsaugos principu, Komisija padarė išvadą, kad būtina minėto įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, taip pat ir jo 4 dalyje naikinamąjį terminą pakeisti atnaujinamuoju terminu, įtvirtinant nuostatą, leidžiančią piliečiams teismine tvarka atnaujinti terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių, kurios realiai trukdė piliečiams laiku įgyvendinti savo teises. Kartu buvo parengtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio papildymo įstatymo projektas.

Seimas 2004 01 15 Seimas priėmė protokolinį nutarimą "tenkinti Julijos Daščiorienės peticijoje "Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo" pateiktą pasiūlymą padėti "susigražinti žemę", papildant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnį nuostata, kad piliečiams, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atstatomas.

Projektas užregistruotas Seimo Posėdžių sekretoriate (IXP-3197)

29

Lilijana Astra ir kiti pareiškėjai

"Dėl nacionalinės proporcinio pensijų augimo strategijos didėjant bendrajam vidaus produktui"

Pareiškėjai siūlo:

1. "2004 metais 50 litų padidinti pagrindinę (bazinę) pensiją, panaudojant dalį Rezervinio (stabilizavimo) fondo lėšų, gautų privatizavus Lietuvos turtą".

2. "Nuo 2005 metų įgyvendinti proporcinio pensijų didinimo strategiją, kurios esmė, augant bendrajam vidaus produktui, didėjant darbo užmokesčiui ir draudžiamosioms pajamoms, tuo pačiu augant įmokoms į socialinio draudimo fondą, pagrindinė pensija kasmet didinama tiek procentų, kiek procentų auga bendrasis vidaus produktas tol, kol pagrindinės ir papildomos pensijos dalių suma pasieks Europos Sąjungos valstybių pensijų vidurkio lygį".

2003 11 17 priimtas sprendimas, atsižvelgiant į tai, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 12 straipsnį valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir vadovaujantis Peticijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, kreipimasis persiųstas Vyriausybės peticijų komisijai.

30.

Gražina Buzienė

"Dėl asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 7 straipsnio papildymo"

Pareiškėja siūlo minėto įstatymo 7 straipsnio 8 punktą papildyti nuostata, kad nuo 1939-1990 metų okupacijų nukentėjusiojo statusas būtų pripažintas "žuvusių ar mirusių priverstinės karinės tarnybos ir karinių mokymų metu sovietinėje armijoje, tėvams (įtėviams) ir vaikams (įvaikiams).

Komisija 2003 12 04 priėmė sprendimą kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

31.

Antanina Berchelienė

"Dėl gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo"

Šiame kreipimesi pareiškėja yra pateikusi tokius siūlymus:

1. "Panaikinti Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą, suskirsčiusį indėlininkus į grupes, kuriose, kaip visur, yra daug gudručių ir nesąžiningų žmonių".

2. "Vienu metu grąžinti visus indėlininko pinigus, įskaitant ir palūkanas už negrąžintus metus, kaip ir buvo pradėta mokėti iš pradžių konservatorių klanui".

3. "Kaip šaltinį matyčiau sumažinti visų valdančiųjų grupių algas bei pensijas, o ypač tų, kurie prisidėjo prie Lietuvos turto švaistymo, pvz. Viljamso, rūmų, pilių statybų bei signatarų pensijų".

4. "Priimti nutarimą ar pataisą, kad rubliniai indėliai būtų gražinami ne tik pinigine išraiška, bet pagal indėlininko pageidavimą, sakykime, gyvenamaisiais būstais, kaip politiniams kaliniams, sklypais, dirbama žeme ir t. t."

Komisija 2004 12 04, vadovaujantis Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktais, nusprendė nepripažinti šio kreipimosi peticija.

1. Pirmas pareiškėjos siūlymas "Panaikinti Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą, suskirsčiusį indėlininkus į grupes, kuriose, kaip visur, yra daug gudručių ir nesąžiningų žmonių" nebuvo pripažintas peticija, nes yra nepagrįstas ir prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytam asmenų lygybės prieš įstatymą principui. Šio įstatymo negalima naikinti, nes jau yra atkurtos santaupos beveik pusei asmenų, turinčių teisę jas atkurti. Panaikinus šį įstatymą, kita dalis asmenų, prarastų šią teisę. Pagal Konstituciją valstybė turi tęsėti savo priimtus įsipareigojimus.

            Antras pareiškėjos siūlymas "Vienu metu grąžinti visus indėlininko pinigus, įskaitant ir palūkanas už negrąžintus metus, kaip ir buvo pradėta mokėti iš pradžių konservatorių klanui", nebuvo pripažintas peticija, nes jo neįmanoma įvykdyti. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad negalima priimti tokių finansinių įsipareigojimų, kurių neįmanoma įvykdyti. Teisės norma, kuria valstybė prisiima atitinkamą įsipareigojimą, turi būti paremta materialiniais ir finansiniais resursais (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 12 nutarimas). Priešingu atveju įstatymai tampa neveiksmingi, jais negalima pasinaudoti. Taip pakertamas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise, sudaromos prielaidos pažeisti žmogaus teises, konstitucinį valstybės principą, nepaisyti Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo.

            Trečias pareiškėjos siūlymas "sumažinti visų valdančiųjų grupių algas bei pensijas, o ypač tų, kurie prisidėjo prie Lietuvos turto švaistymo, pvz. Viljamso, rūmų, pilių statybų bei signatarų pensijų" nebuvo pripažintas peticija, nes yra nepagrįstas ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

            Ketvirtas pareiškėjos siūlymas "priimti nutarimą ar pataisą, kad rubliniai indėliai būtų gražinami ne tik pinigine išraiška, bet pagal indėlininko pageidavimą, sakykime, gyvenamaisiais būstais, kaip politiniams kaliniams, sklypais, dirbama žeme ir t. t." nebuvo pripažintas peticija, nes yra nepagrįstas. "Gyvenamųjų būstų" vertė įvairiose Lietuvos vietose yra skirtinga - Vilniuje jie kainuoja dešimtis tūkstančių, o Didžiasalyje arba Akmenėje vos keli litai. Taip pat ir žemė bei sklypai.

32.

Vaclovas Vileniškis

Dėl Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo"

Pareiškėjo laiškas neatitinka Peticijų įstatymo kreipimosi formai ir turiniui reikalavimų, tai daugiau prašymas išimties tvarka jam mokėti nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją. Tačiau vis dėl to galima suprasti, kad pareiškėjo siūlymas yra susijęs su Valstybinių pensijų 11 straipsnio 1 dalies 5 punkto keitimu. Dabar šis punktas skelbia, kad nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją turi teisę gauti asmenys "5) kurie Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo antihitlerinės koalicijos valstybių veikiančiose armijose, partizanų būriuose ar junginiuose;". Tuo tarpu pareiškėjas buvo partizanų ryšininkas, todėl neturi teisės pagal minėtą nuostatą gauti šios pensijos, nors anksčiau ją gavo.

Komisija 2003 12 04, vadovaujantis Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu, nusprendė nepripažinti šio kreipimosi peticija.

Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad šis prašymas neatitinka Peticijų įstatymo keliamų kreipimosi formai ir turiniui reikalavimų, tai tiesiog prašymas išimties tvarka pareiškėjui mokėti nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją.

33.

Stasys Remeikis

"Dėl Medžioklės įstatymo Nr. IX-966 ir dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 09 23 įsakymo Nr. 487/361" ir

"Dėl Medžioklės įstatymo Nr. IX-966; dėl 13, 22 straipsnių, Žemės sklypų savininkų teisių, susijusių su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu"

Iš pareiškėjo laiško galima suprasti, kad pareiškėjas šiame savo skunde yra suformulavęs tris tokius siūlymus ir reikalavimus (kaip pats pareiškėjas rašo, kad "Medžioklės įstatyme nėra aišku dėl …"):

1. "Medžioklės įstatyme nėra aišku dėl sudarytų ir įregistruotų medžioklės plotų nuomos sutarčių tolesnio likimo, teisėtumo ir pagrįstumo".

2. "Istatymo 13 straipsnio 1 dalyje nėra apibrėžtos žemės savininko tarimosi forma ir sŕlygos".

3. "Medžioklės įstatyme nėra sąlygų neįgaliam žmogui integruotis visuomenėje".

Komisija 2003 12 15 priėmė sprendimą:

1. Vadovaujantis Peticijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, kuri teigia, kad "Peticijų komisijos, gavusios ne vieną kreipimąsi dėl tų pačių reikalavimų ir siūlymų, turi teisę juos sujungti ir nagrinėti juos kaip vieną kreipimąsi", šiuos abu kreipimuisi (nors pareiškėjas juos vadina skundais) sujungti į vieną ir nagrinėti kaip vieną.

2. Vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą pareiškėjo teiginio "Medžioklės įstatyme nėra aišku dėl sudarytų ir įregistruotų medžioklės plotų nuomos sutarčių tolesnio likimo, teisėtumo ir pagrįstumo" nepripažinti peticija.

Šis teiginys nebuvo pripažintas peticija todėl, kad Medžioklės įstatyme yra aiškiai išdėstyta medžioklės plotų vienetų, įregistruotų pagal anksčiau galiojusius Medžioklės nuostatus, tačiau dabar neatitinkančių dabartinio Medžioklės įstatymo bei šio įstatymo poįstatyminių aktų reikalavimų, perregistravimo tvarka. Tokių plotų ribos turi būti koreguojamos pagal Medžioklės įstatymo 8 straipsnio ir šio įstatymo poįstatyminių aktų reikalavimus.

3. Vadovaujantis Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu, pareiškėjo teiginio "Medžioklės įstatyme nėra sąlygų neįgaliam žmogui integruotis visuomenėje" nepripažinti peticija.

Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad "sąlygų neįgaliam žmogui integruotis visuomenėje…" sukūrimas nėra Medžioklės įstatymo reguliavimo objektas.

4. Pareiškėjo teiginį "Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nėra apibrėžtos žemės savininko tarimosi forma ir sąlygos" pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.