2008 m. balandžio 30 d., Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje
Gerbiamieji kolegos Seimo nariai, europarlamentarai,
Kovo 11-osios Akto signatarai, šalies teisinių institucijų vadovai, Ekscelencijos ambasadoriai, ponios ir ponai, bičiuliai!
Sveikinu Jus, susirinkusius šią sužaliavusio pavasario dieną labai gražia ir garbinga proga.
Abiejų Tautų Respublikos Gegužės trečiosios Konstitucijos ir Lietuvos bei Lenkijos įstojimo į Europos Sąjungą iškilmingi minėjimai jau tapo tradicija. Peržvelgęs pernykščių šios progos iškilmių Vilniuje ir Varšuvoje medžiagą, išleistą atskiru leidiniu, patyriau savotišką jausmą; lietuvių ir lenkų tautos turi kuo didžiuotis menant jų bendros valstybės galybės, bet ir pergyvenant skaudžias akimirkas: patirtus pažeminimus, nuoskaudas bei garbingai atlaikytus kančių metus.
Sakoma, kad auksas ir pelenuose žiba. Tai pasakytina ir apie Gegužės trečiosios Konstituciją, nes po jos priėmimo valstybė ir abi tautos ne kartą buvo verčiamos pelenais tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. Pelenai nusėdo, o istoriniame dokumente mūsų protėvių aukštai iškelti idealai šiandien atpažįstami demokratijos, žmogaus teisių apsaugos, Europos integracijos ir kituose žmonijos gyvensenos procesuose.
1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo priimtas Valdymo įstatymas bei tų pat metų spalio 20 d. Abiejų tautų tarpusavio įžadas buvo desperatiškas, tačiau pavėluotas žingsnis gelbėti bajorų anarchija, garsiuoju liberum veto pasiligojusią valstybę. Kita vertus, Konstitucijos revoliucinė dvasia tapo pretekstu konservatyviems, agresyviems kaimynams šią valstybę galutinai pasidalinti.
Ir veikiau mes ne kartą vėlavome, nes tiek mūsų vidaus, tiek Europos reikalai toli gražu neatitiko nei Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, nei Gegužės 3-iosios konstitucijos idealų dvasios, kuo pragaištingai pasinaudojo didžiausi žemyno diktatoriai.
Ar vėlavimo problema paseno? Pagalvokime. Užtat ir tradicija tapę dviejų įžymių datų minėjimai galėtų tapti ne tik pagarbos duokle praeičiai, bet ir jos dalykiniu sugretinimu su šiandienos toli gražu ne buities, o būties iššūkiais.
Šiandien Lietuva ir Lenkija jau ketveri metai yra galingo politinio-ekonominio ir karinio susivienijimų narės. Europos Sąjunga mums teikia politinę, ekonominę ir teisinę paramą, NATO, kartu su mūsų pačių ginkluotomis pajėgomis, užtikrina sienų apsaugą. Mes taip pat didiname savo indėlį į šių dviejų galiūnų veiklą.
Tačiau pasigirsta balsų, ir teisingų balsų, kad Lietuvoje esame praradę tą ryžtą, tą vidaus politinių jėgų konsolidaciją, kuris buvo sutelkta į kumštį beldžiantis į Briuselio duris. Ir tą budrumą, kurį puoselėjome iki NATO lėktuvams atvykstant į Zoknius. Labai nesinorėtų lyginti kai kurių šiandienos politikų su liūdnai pagarsėjusio Čičinsko (Sycinskio) amžininkais, tačiau mūsų politinį gyvenimą kamuoją ir valstybės statybą trukdą vienas po kito skandalai, vaidai, intrigos, interpeliacijos noromis nenoromis verčia raudonuoti prieš šiandien minimą garbingąjį istorinį dokumentą. Juoba, kad ir dabar, kaip ir tada, kai kam gali tie vaidai patikti ir būti inspiruojami iš svetur.
Šiandien Lietuva ir Lenkija, kaip ir Abiejų Tautų Respublikos laikais, vėl nebeturi pasienio kontrolės. Jas siejanti geros kaimynystės ir bendradarbiavimo sutartis per keletą metų ištirpdė tarpusavio santykius kausčiusį istorinį ledą, mes tapome strateginiais partneriais, vieningai vieni kitus palaikome diplomatijoje. Tačiau optimistinė politikų retorika, deja, gerokai lenkia ūkio ir ekonomikos institucijų bendrus darbus. Itin užsitęsė ilgai diskutuojamo energetikos tilto į Vakarus statyba, spartesnė galėtų būti ir transporto arterijų integracija, kiti bendradarbiavimo ir tarpusavio supratimo aspektai.
Nors Europos Sąjungos siena jau pasiekė Juodąją jūra, senąsias ir naująsias nares vis dar skiria tegul ir nenubrėžta ekonominės bei istorinės atskirties siena. Ypač tai pasireiškia ES santykiuose su Rusija. Sąjungos senbuviai su Maskva visų pirma siekia kalbėtis pragmatizmo kalba, vengdami įsiklausyti į balsą tų valstybių, kurios, patyrusios didžiulius materialinius ir ypač moralinius nuostolius, išsilaisvino iš SSRS, tačiau tebejaučia politinį spaudimą iš jos teisių paveldėtojos. Visų pirma tai liečia energetinį saugumą.
Užtat Lietuvos diplomatija kartu su savo strateginiais partneriais turėtų kantriai ir atkakliai siekti Europos Sąjungos supratimo, kad tai nėra tik ambicijų pasireiškimas ar atskiros valstybės egoizmas. Tai mūsų žemyno ateities dalykas. Ši problema turėtų būti sprendžiama ne vienpusiškai Europos Sąjungos šalims nuolaidžiaujant, bet ir Rusijai ieškant kompromiso - demonstruojant gerą valią, tramdant atskirų jėgų imperinį mąstymą ir sovietinių laikų nostalgiją. Esu ryšium su tuo įsitikinęs teisinga tiesia mūsų užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno pozicija, jo liberum veto. Jis atrodė vienas, bet ne vienišas, ne XXI a. Don Kichotas, o diplomatas karys. Ir, kaip vienos tautos liaudies išmintis byloja, ir vienas lauke karys, net Europoje.
Baigdamas norėčiau priminti, kad Seime jau baigiamos diskusijos dėl Lisabonos sutarties ratifikavimo. Lietuva, parodžiusi ypač didelį entuziazmą ratifikuojant vėliau kai kurių valstybių vetuotą Europos Konstituciją, šį kartą neskuba. Tačiau nėra abejonės, kad naujasis Europos Sąjungos pagrindinis dokumentas, toliau plėtojantis ir Gegužės 3-iosios Konstitucijos idealus, bus priimtas ir įsigalios artimiausiomis dienomis. Jame įtvirtintos brangiausios vertybės laisvės, lygybės, pagarbos žmogui ir teisės viršenybė, o kartu pabrėžiamas kertinis ES sėkmingo gyvavimo principas tausoti kiekvienos šalies kalbų ir kultūrų įvairovę.
Manau, kad susirinkę ta pačia proga kitąmet, jau būdami Europos Sąjungos nariai-penkiamečiai, šį pasaulinės reikšmės dokumentą turėsime ir galėsime nauju žvilgsniu apžvelgti mūsų politinės minties tarpsnį nuo 1791-ųjų iki 2009-ųjų metų, iki Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo 1000 mečio!
Dar kartą sveikinu visus ir ačiū už dėmesį.
