Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente,
Gerbiamieji Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai,
Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio dalyviai,
Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto
signatarai,
kolegos, ponios ir ponai, bičiuliai!
Gerbiamieji
Lietuvos žmonės!
Šiandien susirinkome istorinėje Seimo salėje, čia 1990 m. kovo 11 d.
įvyko antrasis didysis po Vasario 16-osios akto XX amžiaus Lietuvos stebuklas,
vėl atkurta nepriklausoma mūsų valstybė, kurią 1940 metais buvo pamynusi
stalininė Tarybų Sąjunga.
Susirinkome iškilmingai paminėti kitos labai svarbios ir brangios datos
1988 metų birželio 3-osios, kai Lietuvos mokslų akademijos salėje gana
spontaniškai, bet dėsningai buvo įkurta Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio
iniciatyvinė grupė. Ją oficialiai sudarė 35 žymūs mokslo ir meno žmonės,
visuomenės veikėjai Regimantas Adomaitis, Vytautas Bubnys, Juozas Bulavas,
Antanas Buračas, Algimantas Čekuolis,Virgilijus Čepaitis, Vaclovas Daunoras,
Sigitas Geda, Bronius Genzelis, Arvydas Juozaitis, Julius Juzeliūnas, Algirdas
Kaušpėdas, Česlovas Kudaba, Bronius Kuzmickas, Vytautas Landsbergis, Bronius
Leonavičius, Meilė Lukšienė, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius,
Alvydas Medalinskas, Jokūbas Minkevičius, Algimantas Nasvytis, Romualdas Ozolas,
Romas Pakalnis, Saulius Pečiulis, Vytautas Petkevičius, Kazimiera Prunskienė,
Vytautas Radžvilas, Raimundas Rajeckas,
Artūras Skučas, Gintaras Songaila, Arvydas Šaltenis, Vitas Tomkus,
Zigmas Vaišvila ir Arūnas Žebriūnas. Šiandien lenkiame galvas ir žmonėms, kurie
į šį garbingą sąrašą nepateko dėl atsitiktinumo ar kitų aplinkybių, tačiau
vėliau buvo aktyviausių Sąjūdžio veikėjų gretose, tapo Kovo 11-osios akto
signatarais. Kai kurie jų, Juozas Bulavas, Julius Juzeliūnas, Česlovas
Kudaba, Alfonsas Maldonis, Jokūbas Minkevičius, Raimundas Rajeckas, prie
iniciatyvinės grupės priskirtinas Kazimieras Antanavičius deja, jau iškeliavę
Anapilin. Pagerbkime jų atminimą tylos minute.
Gerbiamieji!
Sąjūdžio
iniciatyvinės grupės susikūrimas buvo viešas ženklas tautai, kad M. Gorbačiovo
paskelbta perestrojka, kuri turėjo kiek paremontuoti tarybinę imperiją, yra
reali galimybė iš jos išsivaduoti. Žinoma, apie tai dar nebuvo viešai kalbama,
bet buvo galvojama ir tam rengiamasi. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė buvo patriotinio
sąmoningumo grumstas, sukėlęs lietuvių tautos aktyvumo laviną, kurią mes
šiandien vadiname Atgimimu ir kuri per nepilnus dvejus metus nušlavė nuo kelio
visas okupacines kliūtis, atkūrė nepriklausomą, laisvą ir demokratinę Lietuvą.
Tačiau ir Birželio 3-oji taip pat negimė tuščioje vietoje, ji turėjo daug
pradžių, skausmingų, nesėkmingų ir viltį žadinančių, nes okupacijos ir
aneksijos metais puoselėjome natūralią ir nemirštamą kiekvienos tautos svajonę
ir siekiamybę atskirai pasaulio žemėlapyje pažymėtą Tėvynę. Šios prãdžios tai ginkluota pokario
rezistencija; tai Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika, Helsinkio ir kitos
grupės; tai Romo Kalantos auka ir su ja susijusios viešos antitarybinės Kauno
jaunimo akcijos; tai Vengrijos revoliucijos ir lenkų Solidarumo atgarsiai
Vilniuje; tai įvairios kultūrinės, paminklosaugos, kraštotyros organizacijos:
Talka, Santarvė Žemyna, Lietuvos kultūros fondas. Sąjūdžio užgimimo
išvakarėse ypač plačiai nuskambėjo Lietuvos laisvės lygos ir kitų nelegalių disidentinių
grupių balsas, mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje viešai buvo
pasmerktas Ribentropo Molotovo paktas ir kt. Manyčiau, kad ryžtingas LLL
žodis padrąsino greičiau susiburti į
organizaciją ir pradėti viešą politinę veiklą mūsų mokslinę, meno, kultūros
visuomenę, kuri iki tol veikė ir mąstė kaip ir individuliai; kad tai priartino Sąjūdžio gimtadienį.
Didysis Sąjūdžio fenomenas buvo tas, kad jis aplink save subūrė visą
tautą, nepriklausomai nuo politinių įsitikinimų, tikėjimo, išsilavinimo.
Trokštamoji Nepriklausomybė bendriems veiksmams tada vienijo tremtinius,
politinius kalinius, kultūrininkus ir komunistus. Tarp iniciatyvinės grupės
narių taip pat buvo LKP narių. Partija, išskyrus praktiškai jos nelietuviškąją
dalį, pasirinko nacionalumą, o ne vadinamąjį internacionalizmą ir klasių kovą.
LKP, remiama ir skatinama Sąjūdžio,
pradėjo imperinės Tarybų Sąjungos komunistų partijos griovimą,
atsiskirdama nuo jos. Ir buvo logiška, kad 1990 m. kovo 11 dieną šioje salėje nebuvo balsų prieš
Nepriklausomybės atkūrimą.
Malonūs susirinkusieji,
negaliu
neskirti porą žodžių ir Sąjūdžio, taip pat Estijos bei Latvijos tautos frontų
indėliui į šaltojo karo pabaigą. Baltijos respublikos tada buvo tarybinės
imperijos ardytojų priekinėse eilėse. Kol 1989 m. lapkričio 9 d. negriuvo
pagrindinis šaltojo karo simbolis Berlyno siena, jos neturėjo
pastebimesnio tarptautinio palaikymo,
taigi su Maskva, kaip sakoma, stovėjo akis į akį. Mes su pasididžiavimu galime
sakyti, kad ne Berlyno sienos griuvimas inspiravo Baltijos šalių dainuojančią
revoliuciją, o pastaroji padėjo vieną kitą dinamito kapsulę po Berlyno siena,
taigi paspartino naujosios pasaulinės tvarkos susiformavimą.
Gerbiamieji,
du Lietuvos
dešimtmečius, praėjusius nuo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimo, galime
pavadinti ištisa epocha. Mes ne tik atkūrėme savo vardą pasaulio tautų
bendrijoje, bet ir tapome svarbiausių tarptautinių organizacijų nare. Mūsų
vėliava plazda prie Europos Sąjungos ir NATO būstinių. Pasikeitė mūsų visuomenė,
sukūrėme tvirtus demokratijos ir žmogaus teisių gynimo pamatus. Nors problemų
taip pat nestokojame, ir dėl savo padarytų klaidų ir ypač prasidėjus
tarptautinio masto ekonomikos negalavimams, vistik šiandien tvirtai galime
pasakyti, pasididžiuoti, kad Sąjūdžio
medis, Tautos pastangos Lietuvai
subrandino labai turtingą derlių.
Taip, ne visi Sąjūdžio, ypač vertybiniai, idealai
įgyvendinti. Dar trūksta teisybės šalyje.Tai, žinoma, skaudu, tačiau ar noras
juos realizuoti per 20 metų nebuvo utopija? Suprantama, visą kaltę galima
suversti politikams, valdžiai, tačiau
ar čia nėra ir visuomenės nuodėmių? Atsiradusi didelė socialinė
atskirtis, biurokratijos suvešėjimas, be kita ko, yra ir savanaudiškai suprastų
naujųjų demokratinių vertybių, kai laisvėmis nori naudotis visi, o pareigai
ištikimas toli gražu ne kiekvienas, rezultatas. Moralinių nuostatų įstatymais
ar dekretais įgyvendinti negalima. Kita vertus, tai nėra vien Lietuvos atvejis.
Visos Vidurio Europos žmonės tikėjosi didesnio žmoniškumo, greitesnio savo
valstybių suklestėjimo, kuris vis dar lieka siekiamybe. Visur veikia tie patys
žmogui ir visuomenei būdingi dėsningumai: gėris, klusnus įstatymams, deja, ne
visada būna stipresnis už blogį, kurio įstatymai ir moralinės normos nevaržo.
2008-uosiu Seimas yra paskelbęs Sąjūdžio
metais, tegu jie paskatina mus prisiminti ir pagerbti Sąjūdžio pirmeivius,
įvertinti tai, kas įvyko ar neįvyko, energiją nukreipiant ne kaltų paieškoms ar
aiškinimuisi, kas protingesnis, kas Lietuvą labiau myli, o Lietuvos ateities
vizijos ir resursų tai vizijai įgyvendinti paieškoms.
