Seimo Pirmininko Česlovo Juršėno kalba Seimo iškilmingame Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido atmintinų dienų bei Lietuvos laisvės lygos 30 – mečio minėjime Kovo 11 - osios salėje 2008 m. birželio 12 d.

 

Gerbiamieji,

 

Šeštadienį lietuvių tauta liūdna rimtimi paminės Gedulo ir vilties dieną, o sekmadienį – Okupacijos ir genocido dieną. Tai juodžiausios Lietuvos istorijos datos: 1940 m. birželio 15 d. mūsų šalį okupavo stalininės TSRS Raudonoji armija, o 1941 m. birželio 14 d., tarsi minėdami šios invazijos metines, okupantų baudėjai ir vietiniai jų talkininkai pradėjo pirmąjį, žiaurumu nepralenktą, masinį lietuvių trėmimą į Sibirą, kai vyrai buvo atskiriami nuo šeimų ir siunčiami tiesiai į mirties lagerius.

Šiemet, kaip ir kasmet, visuomenė bei šio Seimo posėdžio dalyviai pagerbiame mūsų žymius valstybės ir visuomenės veikėjus, šviesuolius ir artimuosius, kurie žuvo, buvo suluošinti, kurių gyvenimus sugriovė nežmoniškasis represinis TSRS monstras. Prisiminame tremtinius, Gulago kalinius, ginkluotosios ir neginkluotosios rezistencijos dalyvius, jų garbei ir šviesiam atminimui nulenkiame galvas. Šiemet, kaip ir kasmet, privalome prisimint, kad per tarybinės aneksijos metus beveik 300 tūkstančių Lietuvos piliečių buvo ištremta į Sibirą, uždaryta katorgos darbų lageriuose. Kas penktas tremtinys ar kalinys žuvo, 50–60 tūkstančių mūsų tautiečių palaikai amžiams atgulė svečioje žemėje.

Pagerbkime visų jų atminimą tylos  ir susikaupimo minute.

Gerbiamieji,

Birželio 14-osios pavadinimo – Gedulo ir Vilties gretimybė šiemet  atsiskleidė labai svarbiomis kitomis mūsų istorijos datomis ir sukaktimis.

Šiemet plačiai pažymime sukaktį, kuri liudija viešai užgimusią Viltį – minime Birželio 3-ąją, Sąjūdžio pradžios dieną. Šioje salėje įvyko iškilmingas Sąjūdžiui skirtas Seimo posėdis, šioje salėje mokslininkų žvilgsniu TSRS imperijos ir “šaltojo karo” laikotarpio žlugimo priežastis bei aplinkybes visapusiškai nagrinėjo tarptautinė konferencija “Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus”.

                 Šiandien visuotinio pagerbimo ir priminimo nusipelnė dar viena data, mėnesiu ir diena sutampanti su Gedulo ir Vilties diena – tai Lietuvos laisvės lygos gimtadienis. Sukanka 30 metų, kai dešimtmečiu anksčiau už Sąjūdį, 1978 metais buvo įkurta ši organizacija, nuo pirmųjų dienų siekusi atkurti Lietuvos valstybingumą , ugdyti tautinę, religinę, politinę lietuvių savimonę. Tai buvo nelegalioji, pogrindinė Viltis. Šios organizacijos priekyje stovėjo visų mūsų pažįstamas, nepakartojamos energijos ir būdo aukštaitis Antanas  Terleckas, metų pradžioje atšventęs savo 80-metį. Jis yra šioje salėje ir, manau, nusipelnė mūsų aplodismentų.

              1979 m. išplatintas “Moralinis ultimatumas TSRS vyriausybei”, rugpjūčio 23 d. parengtas “45 pabaltijiečių memorandumas” (“Baltijos chartija”) Lietuvos laisvės lygai suteikė tarptautinį svorį. Tam reikėjo didžiulės drąsos ir ryžto. Memorandumą pasirašė 4 estų, 6 latvių, 35 lietuvių ir 10 rusų disidentų, tarp kurių buvo ir  akademikas Andrejus Sacharovas. Buvo kreiptasi į Atlanto chartijos valstybių-signatarių vyriausybes ir JT generalinį sekretorių paskelbti Molotovo-Ribentropo paktą niekiniu ir likviduoti jo padarinius – išvesti iš Baltijos valstybių okupacinę kariuomenę.

Europos Parlamentas, remdamasis Memorandumo argumentais, 1983 m. sausio 13 priėmė rezoliuciją “Dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje”, kurioje pasmerkė Baltijos valstybių okupaciją ir aneksiją, paragino tarptautinę bendruomenę pripažinti jų teisę į laisvą apsisprendimą.

Laisvės lyga Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir toliau glaudžiai siejo su Molotovo-Ribentropo sąmokslo visuotinu paviešinimu. Šiam klausimui buvo skirta ir pirmoji vieša LLL akcija – 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, suteikusi impulsą kitoms viešoms Atgimimo akcijoms.

Gerbiamieji,

LLL, pasirinkusi maksimalizmo strategiją, ir Lietuvos Sąjūdis, pradėjęs veikti Michailo Gorbačiovo perestrojkos viešumo sąlygomis, dėl eilės objektyvių ir subjektyvių priežasčių nebuvo artimi draugai, Antaną Terlecką, Vytautą Bogušį ir jų vienminčius labiausiai palaikė  “Jaunosios Lietuvos” organizacija. Tačiau, be jokios abejonės, tiek Sąjūdis, tiek LLL, tiek kitos disidentinės organizacijos yra tos pačios Vilties ir Pergalės sparnai. Tikėčiau, kad LLL žmonės visuotinai pripažintų pergalės laurų Sąjūdžiui nepavydi, tačiau yra iškovoję teisę nebūti pamiršti. Manau, kad gerą pradžią šiai atminčiai padėsime čia ir šiandien. Taip pat manau, kad minėdami atmintinas mūsų naujosios istorijos dienas, ateityje taip pat galėtume plačiau paminėti ir Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėjus, ir Helsinkio grupės narius, ir kitus pasipriešinimo atvejus, kuriems  neturime  leisti  trauktis  į istorinę užmarštį.

 

Ačiū už dėmesį.