Gerbiamieji,
Birželis Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo
akto signataro Valerijono Šadreikos lemties mėnuo: 1938 metais birželio 20 d.
jis gimė, 1991 m. birželio 29 d., pakirstas klastingos ligos, iškeliavo
Anapilin. Rytoj jam būtų sukakę 70.
Likimo skirtus 53 gyvenimo metus šis gražaus stoto dzūkas,
lietuvis, pragyveno dorai, sąžiningai ir oriai, o įgytas teisės mokslų žinias
labai kvalifikuotai ir pilietiškai pritaikė naujosios Lietuvos teisinės bei
politinės sistemos kūrimui. Vadovaudamiesi nuostata, kad tikras patriotas yra
ne tas, kuris Tėvynės meilę garsiai skelbia lipdamas ant sienų, o kuris
nesavanaudiškai dirba jos labui, Valerijoną Šadreiką privalome laikyti pačios
aukščiausios prabos patriotu ir piliečiu.
Būsimasis politikas augo doroje, turtu nelepinamoje
valstiečio šeimoje, todėl nuo mažų dienų išsiugdė savyje pagarbą ir ištikimybę
tiesai ir teisybei. Teisės studijų metu įgytos žinios sudarė potencialias
galimybes jų siekti įstatymo priemonėmis. Suprantama, šios galimybės buvo
ribotos Tarybų Sąjungos realybėje, ypač Brežnevo stagnacijos metu, tačiau
šviesos blyksnių atsirado prasidėjus Michailo Gorbačiovo paskelbtai
perestrojkai, plečiantis viešumui.
Tuo metu pradėjo skverbtis žinių iš iki tol šlovintos ir
Glavlito paslaptyje nuo viešumo laikytos Tarybinė armijos, apie joje
vyraujančius baudžiavinius santykius tarp karininkų ir kareivių, apie
vadinamąją diedovščiną, dėl kurios išugdyti orumo dvasia šauktiniai verčiau
pasirinkdavo savižudybę, negu nebaudžiamas patyčias. Visuomenės, kareivių
motinų spaudžiamas LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1989 metais įkūrė
Respublikos jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisiją, o jos pirmininku
paskyrė Valerijoną Šadreiką. Patyręs ir doras teisininkas visu savo protu ir
siela ėmėsi ginti Lietuvos jaunimą nuo svetimos jam tarnavimo imperijai pareigos ir nuo gresiančių persekiojimų, jo
vadovaujama komisija pateikė Aukščiausiajai Tarybai nutarimo Dėl Lietuvos TSR
piliečių karinės tarnybos projektą, kuris, tegul ir sušvelnintas, buvo
priimtas. Nutarimas reikalavo, kad
Lietuvos jaunimas tarnautų Lietuvos teritorijoje, o jei tokios galimybės
nėra - Pabaltijo karinėje apygardoje; kad būtų atkurti nacionaliniai kariniai
junginiai; kad kariuomenėje suluošintiems jaunuoliams ar žuvusiųjų tėvams būtų
suteikta reali pagalba.
Didelio atgarsio visuomenėje susilaukė V.Šadreikos
pranešimas LTSR 1990m. vasario mėnesio sesijoje, kur jis paskelbė, sakyčiau,
siaubingus visuomenės tyrimo duomenis apie tarybinę armiją. 89 proc. buvusių
karių liudijo, kad tarnaują Lietuvos piliečiai buvo vadinami fašistais; 98
proc. kad antramečiai kariai pirmamečius mušdavo, versdavo už juos dirbti; 93
proc. kad seržantai į kareivius kreipdavosi keiksmažodžiais; 89 proc.
kareivinių teritorijoje matė girtus kareivius, 90 proc. - seržantus ir
jaunesniuosius karininkus, 69 proc. aukštesnio rango karininkus, 27 proc. aukštojo rango karininkus.
Kariuomenėje masiškai buvo grobstomas benzinas, maisto produktai, apranga ir
kitas turtas. Daugelis apklaustųjų patvirtino, kad armija yra žiaurumo,
nužmogėjimo mokykla, ji skatina dviveidiškumą ir karjerizmą, inteligentišką
žmogų ji žlugdo dvasiškai ir fiziškai.
Pranešėjas informavo, kad Respublikos vadovybės derybos
paminėto nutarimo klausimais su TSRS
gynybos ministru Dm. Jazovu buvo
bevaisės, o jaunimas bręsta pasiryžti boikotuoti mobilizaciją.
Šioje sesijoje V.Šadreikos rūpesčiu pateiktas svarstyti
nutarimo projektas, numatantis, kad greta privalomos karinės tarnybos Lietuvos
TSR piliečiams būtų įvesta alternatyvi (darbo) tarnyba.
Jau kitą dieną po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kovo
12-ąją, Aukščiausioj Taryba priėmė
nutarimą, kad Lietuvos piliečiams negalioja TSRS prievolės įstatymas, kovo
14-ąją nutraukta TSRS gynybos ministerijos komisariatų veikla Lietuvoje. Taip
buvo padėtas juridinis taškas šioje byloje, kur V.Šadreika buvo labai aktyvus
asmuo.
Valerijonas
Šadreika, kaip ir daugelis lietuvių, pragmatiniais sumetimais buvo įstojęs į
komunistų partiją, tačiau, Lietuvos komunistams atsiskyrus nuo TSKP, iš jos
nepasitraukė, nes nepriklausoma LKP tada buvo rimtas skydas nuo Maskvos atakų.
Nežiūrint to, rinkimuose į istorinę Aukščiausiąją Tarybą jis įveikė labai
stiprius Sąjūdžio kandidatus Sąjūdžiui labai palankioje Šilalės apygardoje. Tai
liudija apie labai aukštas V. Šadreikos to meto politines ir žmogiškąsias
akcijas.
V.Šadreika su didžiuliu dvasios pakilimu ir ryžtu balsavo
už Kovo 11-osios Aktą ir stojo aktyviausių demokratinės ir teisinės Lietuvos
valstybės kūrėjų gretas
Lietuvai tuo metu reikėjo priimti gausybę fundamentalių
įstatymų, nuo nulio pradėti daugiapartinę demokratinę sistemą, ugdyti politinę
kultūrą. Deja, po Kovo 11-osios greitai buvo pamirštami Sąjūdžio deklaruoti
idealai apie tautos vienybę. Radikalūs Aukščiausios Tarybos nariai pripažino
tik savo tiesą ir savaip suprantamą Tėvynės meilę, į natūraliai besiformuojančią
kairiąją opoziciją žiūrėjo kaip į piktus tautos priešus, įtarimų sėklą pasėjo
ir visoje visuomenėje. Daugelis jų neturėjo rimtesnio teisinio pasiruošimo ir
jį kompensavo politiniais populistiniais ir net ekstremistiniais lozungais,
grasinimais susideginti, badauti ir pan.
Šioje labai įtemptoje atmosferoje V.Šadreika išlaikė šaltą
protą, teisinę logiką, įtikinamus argumentus, kad net patys karščiausi
oponentai būdavo priversti sutikti su jo formuluotėmis įstatymų projektams.
V.Šadreika vienas pirmųjų oficialiai pasmerkė vadinamąją raganų medžioklę, o
kolegų trukdymą oponentui išsakyti savo nuomonę, nutraukti jo mintį laikė
baisiau už vagystę iš kišenės ar buto. Vargu ar tuo metu Aukščiausiojoje
Taryboje buvo kitas asmuo, mokėjęs teisiškiau ir kartu korektiškiau
argumentuoti. Laikyčiau jį pirmuoju Seimo džentelmenu.
Iš šiandien politikai dar įvairiai vertina totalinės
Maskvos blokados sąlygomis 1990 m. birželį paskelbtą Kovo 11-osios akto
moratoriumą derybų su TSR laikotarpiui. V.Šadreika buvo už moratoriumą, užtat
labai aktyviai dalyvavo diskusijose ir prisidėjo tobulinant formuluotes, kitaip
tariant, padėjo išvengti galimų spąstų nepriklausomybei.
Labai atsakingai jis gilinosi ir į konkrečių gyvenimo ir
ekonomikos sričių klausimus.
Blaiviai
skambėjo jo balsas labai skubotai, neatsiklausus visuomenės rengiant žemės
reformą, jos trijų hektarų fenomeną.
V.Šadreika rimtai pasidarbavo konsoliduodamas kairiąją
opoziciją, mokydamas ją nuoseklumo, kantrybės ir tvirtumo. Jis mažumos teises
iškėlė kaip privalomą demokratijos vertybę ir ryškiai prisidėjo mūsų įstatymų
leidžiamąją instituciją artinant prie vakarietiškųjų standartų. Labai jo
pasigendame šiandien, kai Seimo, jo komitetų tribūnos vėl virsta
nesusikalbėjimu ir asmeniškumais.
Norėčiau pastebėti, kad Valerijonas buvo toks pat
autoritetas ir šeimoje, kurią mylėjo, kiek įmanoma jai skyrė savo laisvalaikį.
Didžiuojuosi, kad man su iškiliuoju teko nemažai signataru
bendrauti, mokytis. Laikau jį vienu iš mano politinės karjeros mokytojų ir
autoritetų. Ypač įsiminė vienas epizodas. Svarstant
kažkurį projektą, griaunantį sovietinių laikų tvarką įkalinimo įstaigose,
netiesiogiai savo žodį tarė ir kaliniai. Jie pareikalavo susitikimo su K.Uoka, V.Šadreika ir ... Juršėnu. Nuvykome
į Lukiškes, ilgai kalbėjomės su nuteistaisiais, ir aš mačiau, tikrą, nedirbtinį
savo kolegos susirūpinimą gyvenime
paklydusių likimais, jų nelaisvės gyvenimo sąlygomis.
Baigdamas norėčiau išreikšti viltį, kad pagarba šviesiam
teisininko ir valstybininko Valerijono
Šadreikos atminimui nebūtų kad ir nuoširdi, bet formali. Tegul jo
deklaruotosios vertybės pačiame valstybės atgimimo rytmetyje niekada nesensta,
o iškilusis signataras visuomet būna
mums pavyzdžiu.
