Gerbiamieji
konferencijos dalyviai, kolegos Asamblėjos nariai, džiaugiuosi galėdamas būti
su Jumis, džiaugiuosi galėdamas tarti
keletą minčių Jums.
Man malonu, kad mes tęsiame Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos
Respublikos Seimo bei Senato narių asamblėjos bei istorikų bendravimą.
Šis bendravimas mūsų asamblėjoje turi senas, jei
taip galima pasakyti Asamblėjos atžvilgiu, tradicijas. Prisiminkime prof. J.
Kloczowskį, kuris buvo didelis Liublino unijos 430 metinių minėjimo
iniciatorius. Tada 1999m. rudenį bene pirmą kartą ryškiai pasireiškė istorikų ir
Asamblėjos narių, politikų, bendradarbiavimas. Į istorinėje Liublino pilyje
vykstančią konferenciją buvome pakviesti ir mes, grupė Asamblėjos narių. Tada
įvairių politinių partijų atstovai galėjome išgirsti nuomonę ir apie teigiamą,
o ne vien pražūtingą Lietuvai Liublino unijos reikšmę. Noriu priminti, kad J.
Kloczowskis tapo pirmuoju Asamblėjos premijos laureatu, o jo ištarta frazė “nuo
Liublino unijos iki Europos Sąjungos “ tapo daugelio mėgiamu ir vartojamu
posakiu toli už mūsų Asamblėjos ribų. Prisimenant Liublino uniją, matyt, mums
vertėtų pagalvoti kaip politikams, istorikams, visuomenei kartu sekančiais
metais tinkamai paminėti jos 440 metines.
Asamblėjos iniciatyva 2001 m. išleista 1791 m.
gegužės 3-sios Konstitucija tapo dar vienu impulsu politikų, Asamblėjos narių
bendravimui su istorikais. Išskirčiau
lenkų istoriko prof.J.Bardacho indėlį ruošiant tą leidinį. Istorikų išvados,
diskusijos Lietuvos Respublikos Seime prisidėjo prie to, kad šiandien Gegužės 3-ios Konstitucija jau yra Lietuvos
atmintinų dienų sąraše.
Istorikai A.Bumblauskas, B.Cywinskis taip pat yra
mūsų Asamblėjos premijos laureatai. Tad istorikų ir politikų bendradarbiavimas
Asamblėjoje nėra vienadienis, vien proginis.
Pereidamas prie šios
dienos renginio, pirmiausia džiaugiuosi tuo, kad kolegos Lenkijos Seimo
parlamentarai ir pirmiausia Asamblėjos pirmininkas Jaroslawas Kalinowskis
surengė Asamblėjos XVIII sesiją ir šią konferenciją kaip jos dalį, nors pagal
Asamblėjos statutą galėjo neskubėti ir ramiai palaukti, kol Lietuvoje bus
išrinktas naujasis Seimas. Ši sesija ir konferencija leidžia pratęsti šių metų pradžioje užsimezgusį politikų ir
istorikų dialogą, kurio pagrindas buvo 1918 vasario 16d. akto 90 metų
paminėjimas.
Noriu
priminti, kad vasario 16 d, kai Lietuvoje buvo minimos Lietuvos valstybingumo
atkūrimas, Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos politikai, istorikai, žurnalistai nuo
pačio ryto Seime diskutavo apie istorines
pamokas, iš kurių mes pasimokėme ir nepasimokėme nuo 1918 m., kai
Lietuva, taip pat ir Lenkija atkūrė
savo valstybingumą.
Tada
Vilniuje dalyvaujant ir Lenkijos Respublikos Seimo delegacijai, vadovaujamai
kolegos J.Kalinowskio, turėjome galimybę pasidalinti mintimis, išsakyti
požiūrius į palyginus neseną mūsų istorijos praeitį. Tada kalbėjome apie ypač
nelengvą istorijos tarpsnį, kai santykių įtampa buvo didžiulė. Prisiminta, kad
tuo metu Lenkijoje dominavo federalistinė ir inkorporavimo koncepcijos.
Federalistinė kalbėjo apie Abiejų tautų respublikų rekonstrukciją, ir šios vizijos konstruktorius buvo J.Pilsudskis.
R.Dmovskis–inkorporavimo koncepcijos šalininkas. Išgirdome įvairių samprotavimų
dėl vienos ar kitos koncepcijos įgyvendinimo galimybių.
Iš Lietuvos istorikų mes tada išgirdome ir
nemalonų lietuviams teiginį, kad 1920 m. Lietuva faktiškai veikė kaip Tarybų
Rusijos sąjungininkė. Gal todėl Lenkijos politinėje sąmonėje, kariškių mintyje
atsirado sumanymas dėl Lietuvos sunaikinimo. Šiai Lietuvos sunaikinimo minčiai,
kaip žinoma, pasipriešino J.Pilsudskis, nors jis Lietuvoje iki šiol vertinimas
švelniai tariant nevienareikšmiai.
Per tą konferenciją Asamblėjos narys A.Gorsky pareiškė įdomią mintį, kad
Lenkijos agresija tuo metu prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės bylos, nes
Pilsudskis kreipėsi į buvusios Didžiosios kunigaikštystės gyventojus su viltimi,
kad bus sukurta federacinė valstybė, tačiau lietuviai atmetę tą siūlymą.
Gorskis tada mums pateikė versiją, jog tai, kas lietuviams atrodė agresija,
lenkų požiūriu buvo natūralūs veiksmai Lenkijos ir lenkų labui.
Žodžiu, tą šventinę dieną mes Vilniuje nebijojome
kalbėti vien apie širdžiai malonias tiesas. Bet svarbiausia, kad tas
kalbėjimas, kaip pastebėjo diskusiją moderavęs filosofas Leonidas Donskis, vyko ne tik racionaliai,
bet ir šiltai su gera diskusine įtampa. Būtent tada Vilniuje nuskambėjo mintis,
kad ateityje tokiose konferencijose turėtų dalyvautų Ukrainos, Baltarusijos ir
Rusijos atstovai, kad būtų išgirstas atvirai mąstančių šių valstybių istorikų
balsas. Džiaugiuosi, kad nors iš dalies
šis pageidavimas yra įgyvendinamas vakarykštėje ir šios dienos konferencijose.
Galvoju, kad ir šioje konferencijoje bus ne vien
lietuviams ar lenkams kaip balzamas veikiančių kalbų. Manyčiau, kad įvairių
minčių sukels V.Sirutavičiaus mintys lenkų autonomijos genezės klausimu. Bet
galvoju, mūsų politikų ir istorikų
bendravimas yra pasiekęs tokį pasitikėjimo laipsnį, kad galime kalbėti atvirai,
mokindamiesi iš ankstesnių klaidų ar bent vildamiesi nekartoti senų klaidų,
duodami pagrindo naujiems darbams.
Linkiu įdomios ir prasmingos konferencijos.
