Gerbiamasai Pone Seimo Maršalka,
Pone Karališkųjų rūmų Direktoriau,
Ponios ir ponai, bičiuliai,
Pirmiausia norėčiau padėkoti Lenkijos kolegoms, kultūros atstovams už man suteiktą garbę tarti keletą žodžių šio reikšmingo abiem mūsų valstybėms ir tautoms įvykio Vilniaus katedros lobyno parodos atidarymo proga.
Manau, kad tai išskirtinė paroda daugeliu aspektų.
Visų pirma lobyno amžius siekia labai senus mūsų valstybių suartėjimo metus, nes jis pradėtas kaupti tuoj po Lietuvos krikšto 1387m., jam brangius bažnytinius daiktus dovanojo Vytautas ir Jogaila, jų žmonos. Vėliau kolekciją papildydavo kitų Lietuvos ir Lenkijos valdovų dovanos.
Antra, ši kolekcija yra mūsų bendros ir atskirų valstybių šlovės ir nuopuolio metų, suiručių ir dviejų pasaulinių karių liudininkė bei nukentėjusioji. Neįkainojamos vertės jos dalį kaip karo grobį išsidalijo XVII a. viduryje Vilnių užgrobusi Maskvos kariuomenė. Daug eksponatų prarasta Šiaurės karo metu. Ačiū pasišventusiems ir išmintingiems žmonėms: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 m. rugsėjį lobynas buvo užmūrytas ir pasiekė mūsų laikus, nors ir tuo metu prarastos katedros rūsiuose palaidotų valdovų insignijos, dalis kitų brangenybių.
Trečia, šis lobynas panaudotų tauriųjų medžiagų, meistrų talento ir sakrališkumo sinteze įgyja didžiulę dvasiškumo aurą, nemarumą, stebuklingą savigynos galią. Kai 1985 metais remontuojant Katedrą lobynas buvo atrastas, net ateistinei Lietuvos valdžiai pakako sveiko proto ir supratimo nuslėpti faktą nuo Kremliaus, kitaip gal šios neįkainojamos vertybės būtų praturtinusios Maskvos ar tuometinio Leningrado muziejų fondus.
Ketvirta, prieš dvejus metus Vilniaus katedros lobyną Lietuvos valstybė grąžino Lietuvos bažnyčiai ir dalis jo šiandien naudojama liturgijoje. Taip buvo padėtas galutinis taškas (arba uždegta žvakutė) sovietmečiu vykdyto karingojo ateizmo palikimui.
Ir, pagaliau, penkta, šiandien eksponuojamos sakralinės vertybės ir dabar aktyviai veikia, laimina mūsų šalių žingsnius XXI amžiaus kryžkelėse, padeda artimai bendrauti bei visu grožiu įsakmiai primena, kad turime kuo didžiuotis ir ką ginti nuo tautų savitumą eroduojančio globalizmo.
Ačiū už dėmesį ir linkiu dvasingos akistatos su Vilniaus katedros lobynu.
