Gerbiamieji ir mieli kolegos Seimo nariai!
Kažkada filosofai nustatė, kad tai, kas turi pradžią, būtinai turi ir pabaigą. Kadangi mūsiškė Seimo kadencija prasidėjo ne nebūties ūke, o 2004 metų rudenį, Konstitucija jai skiria ketverius metus, taigi galime konstatuoti, kad šiandien susirinkome į jos pabaigos pradžią. Pavargusiems ar politinės duonos atsikandusiems parlamentarams tai gal kelia džiaugsmą, politikos profesionalams atsisveikinimui būdingą liūdesio kartėlį.
Mūsų Seimo kadencija iš teisinės-politinės būsenos netrukus pereis į istorinę. Jos reikšmę šalies valstybingumo raidai vertins istorikai. O šiandien, ypač rinkimų išvakarėse, mus vertina žurnalistai, politologai, rinkėjai, na ir žinoma Seimo pozicija ir pati opozicija.
Lietuviams sunku bet kieno atžvilgiu išspausti gerą žodį. Retai jo susilaukė ir mūsų kadencijos Seimas. Kai kas jį bandė prilyginti net keiksmažodžiui. Žinoma, yra žmonių, kurie be savęs daugiau nieko gero šiame pasaulyje nemato. Todėl į kai kurių tinklapių komentarus galime nekreipti dėmesio, o jų autorius galėtume tik užjausti. Tačiau mes turime priimti konstruktyvią kritiką, nes jos tikrai esame nusipelnę, arba, kitaip pasakius ją esame užsidirbę. Daug laiko iššvaistėm tuštiems tarpusavio barniams, smulkioms intrigoms, asmeniniam narciziškumui, visa tai, deja, nepraturtino mūsų politinės kultūros. Ne visada tobuli buvo ir mūsų priimti įstatymai, o kai kuriuos turėjome skubėdami, paknopstomis taisyti.
Tačiau tai nepaneigia atliktų daug vertingų darbų, tiek mūsų įstatymus harmonizuojant su Europos Sąjungos Teise, tiek reguliuojant vidaus ūkį, gerinant valstybės administravimą, plečiant demokratiją ir visuomenės savaveiksmiškumą.
Gerbiamieji! Ši Seimo kadencija išsiskyrė ir vienu kitu unikaliu aspektu. Kadencijos pradžioje Seimo Pirmininku buvo išrinktas Artūras Paulauskas, jai įpusėjus Viktoras Muntianas, užbaigti ją tenka man. Taigi pasiektas tam tikras Seimo Pirmininkų kaitos rekordas, kuriuo džiaugtis nesinorėtų.
Džiugu, kad šią kadenciją pradėję istorinėje Kovo - 11-osios salėje, ją baigiame modernioje posėdžių salėje, už ką reikėtų dar sykį padėkoti ir statybininkams, ir mūsų ūkininkams, ir buvusiai Seimo vadovybei.
Šios kadencijos metu tarsi drebulės lapas nuo vėjo gūsių nuolat virpėjo Seimo dauguma, veikė Gedimino Kirkilo mažumos Vyriausybė, iš kurios mūsų dešinieji kolegos rūsčiai reikalavo socialdemokratinės ideologijos grynumo.
Pirmą kartą naujausios Lietuvos istorijoje buvo išbandytas nuolatinių oponentų socialdemokratų ir konservatorių bendradarbiavimas remiant šią Vyriausybę. Nors neseniai konservatorių patriarchas teigia, kad jo partija šiuo bendradarbiavimu šovė sau į koją, kas žino, ar ateityje neteks šauti į kitą. Kaip ten bebūtų, tai taip pat patirtis, kurią apmąstyti, gal būt, teks tuoj pat po naujųjų Seimo rinkimų buriant naujas koalicijas.
Galima būtų paieškoti ir daugiau mūsų darbo įdomybių. Kaip ten bebūtų, ne vienas mūsų į Seimo sesiją susirinkome paskutinį kartą. Kai kurie daugiau nebesibalotiruos, kitiems mandato nebepratęs rinkėjai, dar kitais bus nusivylusios partijos ir sąrašuose juos įrašys tik dėl viso pikto. Ir dažnas dar kartą supras, kad politika, deja, nebūtinai dėkingas užsiėmimas. O gal gerų darbų, vertų padėkos, nepakako ?..
Bičiuliai,
Neseniai baigėsi Pekino olimpinės žaidynės. Matėme, kai ne kartą sportininkas rungtį gelbėjo geru finišu. Abejoju, ar mes geru finišu kadencijos pabaiga begalime laimėti bent bronzą, tačiau įvaizdį pagerinti galimybių dar yra. O galutinai sugadinti jį galime rinkiminę kampaniją perkeldami į posėdžių salę.
Tad kviečiu visus, brangiosios ir brangieji kolegos, sutelktai padirbėti ir kiek galima produktyviau atlikti mums Tautos mandatu patikėtus darbus, ypač tuos, kurių negalime atidėlioti. Ačiū.
