Gerbiamieji Lietuvos žydų bendruomenės nariai,
Brangieji pasaulio tautų teisuoliai,
Ekscelencijos ambasadoriai,
ponios ir ponai,
bičiuliai,
kiekvienas apsilankymas prie artimųjų, tautai, valstybei, visuomenei nusipelniusių žmonių kapų yra liūdnas, graudus ir skatinantis mąstyti apie amžinąsias bei praeinančias vertybes, apie žmonijos būtį ir buities menkybes, kurioms mes kartais skiriame per didelį dėmesį. Daug moterų ir vyrų šią žemę palieka pragyvenę jiems skirtą amžiaus ribą ar kiek anksčiau, atlikę daug darbų, išauginę vaikus ir anūkus. Jų kapus paliekame su dėkingumo jausmu, nusiraminę.
Nepalyginamai liūdnesnis, skaudesnis susitikimas su kapais pavienių ar grupinių aukų, kritusių nuo smurto, karų, nelaimių, gyvenimo naštos. Susimąstome, kad tie, anksti išėję žmonės, galėjo užaugti išradėjais, poetais, visuomenės veikėjais, kad tai ne tik artimųjų, bet ir tautos nuostolis.
Ką bekalbėti stovint prie žiauriausio XX amžiaus genocido aukų kapų, kurį ir šiandien, praėjus beveik 70 metų, prisiminus stingsta protas ir kraujas, vis labiau skatina suvokti, kokiomis aplinkybėmis žmoguje atgyja vilkolakis, gimsta žmogėdriškos, atskirų tautų ar etninių grupių naikinimo teorijos ir kaip jų išvengti ateityje.
Nacistine rasizmo teorija paremtas holokaustas sunaikino beveik visą gausią ir gilias šaknis Lietuvoje įleidusią žydų bendruomenę, daug jų atgulė bendrame kape čia, Paneriuose. Buvo kirstas apokalipsiškas smūgis litvakams, jų materialiajam, kultūriniam, religiniam paveldui. Tai jokiais dydžiais neįkainojamas Lietuvos praradimas, tai nuolat kraujuojantis mūsų bendras skausmas.
Vos atsikūrusi Lietuvos valstybė Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku Vilniaus geto likvidavimo dieną 1943 m. rugsėjo 23-iąją įtraukė į Atmintinų dienų sąrašą kaip Lietuvos žydų genocido dieną. Nuo 1994 metų ši diena minima kasmet su didele pagarba, rimtimi, įtraukiant plačiąją visuomenę, jauniausiąją kartą, kuriai anie žiaurieji metai atgimsta tik iš vadovėlių ir tėvų pasakojimų ir kurią norime išauginti atsparią ksenofobijai, bet kokiai kitų tautų ar rasių žmonių nepagarbai.
Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena, be iškilmingo ceremonialo čia, Paneriuose, yra įgijusi daug pavidalų. Ta proga buvo organizuotos tarptautinės konferencijos, parodos genocido tematika, rengiami vaikų konkursai. Genocido 60-osioms metinėmis paminėti buvo sušaukta neeilinė Lietuvos Respublikos Seimo sesija, o Vilniaus geto likvidavimo metinių renginiuose be Lietuvos aukščiausių pareigūnų dalyvavo Izraelio ir Didžiosios Britanijos delegacijos. 2005 m. rugsėjį šį memorialą aplankė Izraelio valstybės prezidentas Moišė Kacavas.
Gerbiamieji,
Kalbant apie nacių vykdytą holokaustą Lietuvoje visuomet iškyla prie jo prisidėjusių lietuvių atsakomybės už juos klausimas. Taip, šią gėdą už deklasuotus, rasinės neapykantos apakintus ar savo gyvybe rizikuoti pabūgusius asmenis, mums reikia prisiimti.
Noriu priminti, kad vos atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, 1990 m. gegužės 8 d.Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė pareiškimą, kurį rengiant teko prisidėti ir man. Jis skelbė:Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba lietuvių tautos vardu pareiškia, kad be išlygų smerkia hitlerinės okupacijos metais Lietuvoje vykdytą genocidą prieš žydų tautą ir su širdgėla pažymi, kad tarp okupantams tarnavusių budelių buvo ir Lietuvos piliečių. Nusikaltimams, įvykdytiems prieš žydų tautą Lietuvoje ir už jos ribų, nėra ir negali būti jokio pateisinimo bei baudžiamojo persekiojimo senaties terminų.
Lietuvos Prezidentai Algirdas Brazauskas Izraelyje dar 1996 m., Valdas Adamkus čia, Paneriuose, kiti aukšti pareigūnai yra valstybės ir tautos vardu už tai apgailestavę ir atsiprašę. Reikalavimų atsiprašyti dar ir dabar sulaukiame. Iš kitos pusės susilaukiame balsų, teigiančių, kad jau ne kartą atsiprašėme, ir pakanka.
Aš mąstau taip. Kartą pasimeldęs Dievui žmogus nedrįsta prašyti iš jo malonių visam gyvenimui. Kiekviena proga jis vis atnaujina maldą. Kaip prie Jeruzalės Raudų sienos. Atsiprašymą sąlyginai prilyginčiau maldai, tad ir šiandien, būdamas čia, apgailestauju ir atsiprašau aukų ir gyvųjų, kad lietuviai, nors tarp jų buvo daug pasaulio teisuolių, ne viską padarė, kad sumažintų holokausto mastą, o niekinga jų dalis pati dalyvavo žudynėse.
Gerbiamieji,
Šią liūdną dieną minime ne vien žvelgdami į praeitį ir pagerbdami genocido aukas. Gyvenimas nestovi vietoje. Plėtojasi ryšiai tarp Lietuvos ir Izraelio, šiemet pažyminčio įsikūrimo 60 - metį, aktyviai šalies visuomeniniame gyvenime dalyvauja išlikusi negausi Lietuvos žydų bendruomenė. Dar vis iškyla tarp mūsų debesėlių, dažniausia atpučiamų praeities, tačiau draugiškai stengiamės juos išsklaidyti.
Gerbiamieji,
Baigiant, leiskite nulenkti galvą ir atiduoti pagarbą holokausto aukoms. Lietuvišku papročiu norėčiau pasakyti: tebūnie lengva joms Vilniaus žemė.
Reiškiu viltį, kad skaudžios praeities pamokos bus gydanti galia ateičiai.
Ačiū už dėmesį
