Gerbiamieji kolegos,
Mūsų gražioji, deja, po truputį kaistančioji, planeta keturis kartus apsisuko aplink Saulę, IX Lietuvos Respublikos Seimas, vaizdžiai kalbant, apskriejo pilną, Konstitucijos numatytą, kadencijos ratą. Nutolo zenitas, atėjo vakaras, metas, kai įstatymų leidžiamosios ir parlamentinės valdžios kontrolės institucija savo įgaliojimus perduoda naujai pamainai X Seimui.
Nors naujoji Lietuva baigia vos antrąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, šis konstitucinis virsmas tapo natūralus, nieko labai nestebinąs. Prisiminus mūsų valstybės XX amžiaus istoriją, tai yra didžiulis laisvės,demokratijos ir valstybingumo laimėjimas, mes turime realią, abejonių nekeliančią parlamentinę Lietuvos Respubliką, mes turime visas demokratinei valstybei reikalingas institucijas ir procedūras.
Kolegos, galiu Jus nuraminti, šiuo paskutiniu žodžiu neketinu imtis bent reziumuotos mūsų atliktų darbų analizės, vertinimo, paliesiu tik vieną kitą prabėgusios kadencijos, darbo Seime žmogiškojo faktoriaus aspektą. Šiek tiek, pasakyčiau, drovu, kad ta pabaigtuvių garbė atiteko man, o ne ilgesnį už mane laiką Seimo Pirmininkais buvusiems Artūrui Paulauskui ar Viktorui Muntianui. Manau, kad už pirmininkavimo pastangas jiems turėtume padėkoti (ir paploti).
Likimo mums buvo lemta vadintis IX -uoju Seimu, penktuoju po Nepriklausomybės atkovojimo. Tarpe mūsų buvo seimūnų-veteranų, kurie Tautos mandatą turėjo visus ar beveik visus šiuos metus, turėjome parlamentinio stažo vidutiniokų, kai kas valdžios realybę išbandė pirmąkart. Visi mes kūrėme Lietuvos parlamentinę tradiciją, kartais geriau, kartais blogiau, su viltimi, kad mūsų darbas vėliau ar anksčiau bus teisingai įvertintas, kad Lietuvoje niekada neįsigalės vadinamasis faraoniškasis principas, kai naujai atėjusieji suniekina viską, ką yra nuveikę jų pirmtakai.
Mūsų kadencijos Seimui, jei neskaičiuosime paskutiniųjų mėnesių, kai pasirodė globalinės ekonominės krizės ženklai, teko gana dėkingas darbo metas. Mes tvarkėme šalies teisinį ūkį narystės Europos Sąjungoje ir euroatlantinėje bendrijoje sąlygomis, harmonizavome jį atsižvelgdami į naujus reikalavimus, iššūkius. Tai nebuvo lengva, ypač kai įstatymų atnaujinimas paliesdavo nusistovėjusius mūsų papročius, moralės normas.
Lietuva galėjo naudotis rimta ekonomine ES parama, sparčiai ugdyti savo ekonomiką. Tik didelis demagogas, koks nors atgimęs antikinis Tersitas, galėtų tvirtinti, kad mūsų kadencijos metais, veikiant Seimo priimtiems įstatymams, neaugo ar bent menkai augo visuomenės gerovė. Manau, kad mes realiu mastu patenkinome žmonių lūkesčius laisvoje Lietuvoje gyventi pilnavertį gyvenimą, gyventi oriai, nepaisant socialinio statuso. Atsivėrusi Šengeno erdvė, dalinis bevizis režimas vykstant į Jungtines Amerikos Valstijas yra ne šiaip labai svarbūs mūsų integracijos į pasaulio bendriją faktai, jie liudija tarptautiniu mastu pripažintą Lietuvos politinio gyvenimo stabilumą, teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijų brandą.
Seimas itin aktyviai dirbo atlikdamas parlamentinę vykdomosios valdžios kontrolę: buvo suformuota nemažai laikinųjų komisijų, kurios tyrė korupcinius ar visuomenei ne itin aiškius politinius procesus. Būtent mūsų kadencijos Seimas įsteigė specialų Audito komitetą. Kontrolės srity galių suteikta opozicijai.
Nemažai nuveikėme ir parlamentinėj diplomatijoj, paremdami Prezidento, Vyriausybės iniciatyvas, skatindami platesnį tarptautinį supratimą, skleisdami demokratines vertybes. Be nuolatinių kontaktų su Lenkijos, Baltijos ir Šiaurės šalių kolegomis, norėčiau pažymėti ir mūsų paramą demokratijai Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje.
Kolegos!
Žinoma, savikritiškai turėtume pripažinti, kad ne visa mūsų energija buvo skirta valstybės, jos visuomenės reikalams, žmonių labui. Vidaus politiniai verpetai lėmė, kad per kadenciją keitėsi daugumos sudėtis. Seimo nariams masiškai migruojant iš frakcijos į frakciją, tos daugumos kartais ir nebelikdavo. Seimo politinio neramumo, de facto esant mažumos situacijai, jam skirtingu laiku vadovavo trys pirmininkai, Vyriausybei du premjerai, keitėsi Seimo komitetų sudėtis ir vadovybė, kartais be skandalų neapsieidavo laikinųjų komisijų veikimas. Būtent tokiomis aplinkybėmis opozicijai prieš Vyriausybės valią pavyko prastumti įvairių išmokų įstatymus, pareikalavusius milijardinių sumų iš biudžeto, dėl ko dabar pati būsimoji valdžia pergyvena.
Čia norėtųsi pastebėti, kad ne tik valdyti, bet ir oponuoti reikia atsakingai. Opozicija visada turėtų jausti, kada baigiasi oponavimas daugumai, o kur, pernelyg įsikarščiavus, prasideda oponavimas valstybei. Užsienio ekspertai, žiniasklaida, vertindami Lietuvą, užuot įsigilinę, neretai pasitenkina būtent opozicijos politizuota kritika ir nepadeda mūsų šalies tarptautiniam įvaizdžiui.
Gerbiamieji, norėčiau pasidžiaugti, kad didžioji parlamentarų pusė tęs darbą Seime, vadinasi, piliečiai jais pasitiki. Dalis politikos veteranų, aktyviai kūrusių mūsų Nepriklausomą valstybę, geranoriškai užleido vietą naujai pamainai, dalis naujokų, atrodo, pasitenkino trumpalaikiu išbandymu valdžia. Dar kitiems gerų reitingų pagailėjo sava partija, pritrūko rinkėjų simpatijų. Kaip, bičiuliai, besusiklostytų Jūsų visų rytojaus diena, linkiu Jums sėkmės, niekada nepamirštant, kad esate ar buvote Seimo narys, narė, kad visą likusį gyvenimo kelią Jūsų prioritetas ne puikavimasis, privilegijų paieškos, o pilietinė, valstybininko pozicija ir pavyzdys kitiems.
Atstovaujant skirtingų visuomenės sluoksnių, partijų interesams, tarp mūsų ne kartą sukibirkščiuodavo įtampa. Bet, prisiminę, kad mus išrinko ta pati Lietuvos tauta, mes nulipdavome iš partinių varpinių, žmogiškai bendraudavome, pasidalindavome asmeniškais rūpesčiais. Labai norėčiau, kad šis bendruomeniškas, kadencijos išugdytas jausmas, vos mums išsiskirsčius, neužgestų, kad mes visada save laikytume IX ojo Seimo šeimos nariais.
Susiklosčiusių bendravimo ar draugystės santykių pabaiga visuomet turi tam tikrą liūdesio, minoro atspalvį. Tai kiekvienas mūsų esame išgyvenę įgydami brandos atestatą, studijų diplomą, net baigdami privalomą karo tarnybą. Šį jausmą, bent dalis mūsų patiriame ir šiandien, šią minutę, kai baigiasi dar viena Lietuvos politinio gyvenimo atkarpa.
Tai gražus, natūralus, žmogiškas jausmas, skatinantis susimąstyti, prisiminti, kas padaryta gero, o kam gal pritrūko patirties, valios. Skatinantis mus atsigręžti daugiau į ateitį, paplanuoti, pasvajoti. Tai jausmas, kai gali sudrėkti akys, pamirštami buvę nesutarimai ar net vaidai, pasaulis ir gyvenimas pasirodo gražesnis, prasmingesnis, negu jį vertiname buitiškoje kasdienybėje. Manau, kad šią minutę esame tokioje būklėje.
Ačiū Jums visiems už darbą Lietuvos labui. Ačiū Jums už visa, ką per šiuos metus sukūrėte vertinga, kad buvote kolegos, draugai, bičiuliai.
Ačiū Lietuvos žmonėms, kurie mums buvo patikėję Tautos mandatą, buvom kolektyvinė Tautos atstovybė ir atsiprašome tų, kurių teisėtų ir realių lūkesčių nepavyko įgyvendinti. Prašau atleisti ir man, jei ką nors įskaudinau ar pasielgiau nevykusiai.
