Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente,

Ekscelencija Premjere,

Bažnyčios hierarchai,

Ekscelencijos ambasadoriai,

Išrinktieji Seimo nariai,

Garbingieji pirmojo posėdžio svečiai,

Ponios ir ponai,

 

Praėjusį penktadienį savo paskutiniu posėdžiu darbą baigė LR IX Seimas, šiandien susirinko naujasis, X  Seimas, įrašąs dar vieną istorinę Lietuvos konstitucinės raidos datą.

 

Ši raida Lietuvoje turi gilias tradicijas. Istorikai teigia, kad Seimo užuominų jau galima rasti  Lietuvos didikų ir bajorų suvažiavime, 1398 metais Vytautui Didžiajam Salyne derantis  su Kryžiuočių ordinu. Vėliau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimas rinkdavo didįjį kunigaikštį, svarstydavo vidaus ir užsienio politikos, mokesčių, karo klausimus, kontroliuodavo valstybės iždą. XVI a. pradžioje jis pagaliau tapo ir įstatymų leidybos institucija. Taigi lietuviškajam parlamentarizmui (iš pradžių - luominiam, nuo 1920 m. – moderniam) - per pusę tūkstančio metų! Tiesa, XVIII a. pabaigoje, žlugus Abiejų Tautų Respublikai, žlugo ir lietuviškasis Seimas. Kaip feniksas iš pelenų, jis atgimė po Vasario 16-osios akto, bet demokratine forma gyvavo neilgai, o vėliau, kaip ir valstybė, vėl buvo svetimųjų pamintas ir išprievartautas.

 

Šiuos chrestomatinius istorijos faktus primenu ne dėl švietėjiškų paskatų, o todėl, kad visi čia susirinkę suvoktumėme šių minučių svarbą, – teisinio valstybės pagrindo, mūsų istorinės atminties, simbolinę svarbą, didelio įsipareigojimo mus išrinkusiai Tautai svarbą.

 

Kaip buvusios kadencijos Seimo pirmininkas ir kaip naujosios kadencijos išrinktasis narys Jus, politikos profesionalus ir naujokus, nuoširdžiai sveikinu. Kartu linkiu, kad startinis būsimòs daugumòs jaudulys bei entuziazmas, kai atrodo, jog visos problemos, kurių netikėliai pirmtakai nesugebėjo išspręsti, yra lengvai įveikiamos, kuo ilgiau išsilaikytų. Tai labai svarbu, ir tai sakau be ironijos,– pats ne kartą tokį suvoktų galių pakylėjimą esu patyręs, ir pats vėliau suvokęs, kad visuomenės gyvenimas, valstybės mechanizmas yra kur kas sudėtingesni, negu nubraižyti jų raidos planai.

 

Váldžios, ar tai būtų Seimas, Prezidento institucija, Vyriausybė, ar Teismas, Konstitucijos numatytu laiko tarpu atsinaujina, ši kaita primena estafetės perdavimą sporte. Tačiau tai tik išorinis panašumas. Jeigu bet kurios estafetės tikslas yra kuo greičiau pasiekti finišą, tai piliečių valia renkamos valdžios pareiga yra vesti visuomenę kokybinių permainų keliu, – keliant jos gerovę, harmonizuojant socialinę atskirtį, atskleidžiant asmenybės pilietines ir kūrybines galias, laiduojant saugumą, ir dar daug ką. Tautos, valstybės gyvenime, bent mes to norėtume, finišo niekada neturėtų būti, tai reikštų pabaigą. Bet tai nereiškia, kad mes neturime skubėti, nes skuba visas pasaulis, ir atsilikėliai prisimenami nebent iš gailesčio.

Gerbiamieji,

Ar pakankamai skuba Lietuva? Prisiminus mūsų nepavydėtiną istoriją, be abejonės turėtume pasakyti, kad po Kovo 11-osios mes daug egzaminų išlaikėme tiesiog eksterno būdu. Tarptautinės teisės ir pasaulio bendruomenės pripažinimo požiūriu mes turime viską, ką tik galima turėti. Tai didelis ir Lietuvos Respublikos Seimo nuopelnas. Nors jo daugumą yra sudariusi ir dešinė, ir kairė, aiškiai formuojasi parlamento priimtų sprendimų tęstinumo, tradicijų kultūra. Juoba, kad turime politikų, kurie nenuilstamai dirba jau ne pirmoj ir ne antroj kadencijoje.

 

Suprantu, kad naujojo Seimo starte ilgesnės kalbos nėra populiarios, vis dėlto pastebėsiu, kad buvęs  Seimas įstatymais užtikrino spartų mūsų valstybės raidos tempą, ES teikiamų galimybių įsisavinimą, įsipareigojimų jai ir NATO vykdymą. Tenka tik apgailestauti, kad naujajam  Seimui perduodame nemažą problemų, kurios atsirado mūsiškės kadencijos pabaigoje. Turiu omenyje pasaulinės finansinės ir ekonominės krizės sukeltas ir dar būsimas pasekmes. Tik nenorėčiau pritarti atėjusiųjų retorikai, kad jie vieninteliai ir laiku atsiradę gelbėtojai, kad jei ne jie, tai Lietuva po mėnesio kito būtų žlugusi.

 

Norėčiau tikėti, kad naujasis Seimas ras būdų, kaip ekonominės krizės pasekmes maksimaliai sušvelninti. Kadangi priklausau partijai, kuri šioje kadencijoje renkasi opozicijos kelią, savo ir kolegų vardu pažadu, kad šią bendranacionalinę ekonomikos stabilizavimo ir atgaivinimo programą padėsime konstruktyviai spręsti. Seimo daugumai teks rinktis tarp laisvosios rinkos liberalizmo ir Prancūzijos prezidento Nikolia Sarkozi siūlomo kelio didinti valstybės vaidmenį ekonomikoje, reabilituoti verslininką, pristabdyti spekuliatyvinę bankų veiklą. Man atrodo, kad į Prancūzijos prezidento žodžius, pasakytus savajai tautai, verta ir mums  įsiklausyti.

 

Naujajai kadencijai perduodame ir dar vieną, šį kartą – užsisenėjusią problemą, – žemą visuomenės pasitikėjimą Seimu. Save pasidrąsindami galėtume pasakyti, kad nuolatinėje visuomenės ir žiniasklaidos kritikos ugnyje yra visos Lietuvos valdžios (tiesa, mes, Seimas, labiausiai permatomi, peršviečiami). Galima pridurti, kad ir visame pasaulyje rinkėjai valdžiai komplimentų nedalija. Bet tai nieko nekeistų. Šioje kritikoje turime matyti ir konstruktyvią naudą, ir mūsų besikuriančios pilietinės visuomenės reiklumą bei problemas.

 

O į  konstruktyviąją kritiką privalome reaguoti ir daryti išvadas. Deja, mūsuose dar daug piliečių, kurie tebegyvena tarybmečio suformuotu mąstymu, kad visas problemas, pačiam nieko negalvojant ir nieko nedarant, net neinant į rinkimus, išspręs valdžia. Iš čia kyla apskritai nihilistinis požiūris į bet kurią valdžios instituciją.

 

Žinoma, atsižvelgiant į tai, kad žiniasklaida paprastai akcentuoja tik negatyvinę valdžios veiksmų pusę, turėtume visuomenę plačiau informuoti apie parlamento veiklą, apie šalyje vykstančius politinius procesus. O politikų moralė ir elgesio etika turėtų kelti kuo mažiau abejonių. Kasdieninėje parlamento veikloje taip pat turėtume būti atsakingesni ir drausmingesni, pavyzdžiui, geriau lankyti posėdžius, kaip šiandien, vengti daugkartinių balsavimų atidėliojimų dėl visuomenei svarbių įstatymų priėmimo, nekaitalioti, tarsi pirštinių, Seimo frakcijų. O velnias, kaip sakoma, slypi smulkmenose.  Taigi, kai kada ir parlamentinio gyvenimo smulkmenose glūdi didelis visuomenės pasitikėjimo potencialas.

Gerbiamieji svečiai,  mieli kolegos Seimo nariai,

Tikiu, kad tobulėjant valdžių darbui, gerėjant žmonių gyvenimui ir kylant pilietinei kultūrai, turėtų gerėti ir Seimo reitingas. Tad visi vienas kitam to palinkėkime.

 

Baigdamas dar kartą linkiu naujajam Seimui ir kiekvienam jos nariui, narei, sėkmės. Dirbkime taip, kad mūsų darbais Tauta tikėtų, visokeriopai paremtų ir, vėl atėjus naujajai kadencijai, – jos nuveiktus darbus kuo geriau įvertintų.

            Taigi, kolegos, prie darbo Tėvynės labui!