2002 m. darbo ataskaita

Ataskaitiniais 2002 metais Komisija dirbo vykdydama Komisijos darbų planą, kuriame buvo numatytos šios pagrindinės Komisijos veiklos kryptys: 1) Komisijai pateiktų pasiūlymų keisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnius svarstymas; 2) diskusijų ir konferencijų organizavimas; 3) Seimo narių iniciatyva parengtų ir Seimui pateiktų Konstitucijos straipsnių pakeitimo įstatymo projektų bei juos lydinčiųjų teisės aktų projektų svarstymas. Komisijos kompetencijai priklausantys klausimai buvo apsvarstyti 13-oje Komisijos posėdžių, surengtos dvi diskusijos, parengti ir pateikti Seimui du Konstitucijos pakeitimo ir papildymo įstatymų projektai. Diskusijose konstitucinių nuostatų papildymo arba keitimo klausimais dalyvavo konstitucinės teisės ekspertai, Seimo Teisės ir teisėtvarkos, Valstybės valdymo ir savivaldybių, Europos reikalų komitetų nariai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio papildymo bei Konstitucijos 118 straipsnio pakeitimo įstatymų projektai buvo parengti bendradarbiaujant su Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetu bei Seimo kanceliarijos Teisės departamentu.

Pasiūlymas keisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnį. Seimo nariai Juozas Bernatonis, Algimantas Valentinas Indriūnas ir Rolandas Pavilionis pasiūlymą keisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnio 1 dalį, įteisinant nuostatą, kad "asmenims iki 18 metų mokslas privalomas", motyvavo tuo, kad dabartiniu metu galiojančio Konstitucijos 41 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokslas yra privalomas asmenims iki 16 metų, o pagal Vaikų teisių konvencijos 1 straipsnio nuostatas vaiku laikomas žmogus, neturintis 18 metų. Dėl daugumos darbdavių vengimo priimti į darbą nepilnamečius susidaro situacija, kai nesimokantys 16 – 18 metų amžiaus vaikai atsiduria gatvėje, ir dėl neužimtumo padidėja galimybės tapti nusikaltėliais. Komisija, atsižvelgusi į posėdyje išsakytus argumentus ne tik dėl pirmosios, o ir dėl antrosios bei trečiosios Konstitucijos 41 straipsnio dalių formuluočių, nusprendė sudaryti Komisijos narių darbo grupę naujai Konstitucijos 41 straipsnio redakcijai parengti. Darbo grupės nariai, rengdami naujos redakcijos Konstitucijos 41 straipsnio pataisų projektą, atsižvelgė į informaciją apie švietimo sistemas kitose valstybėse, Seimo Socialdemokratinės koalicijos, Naujosios sąjungos (socialliberalų) ir Liberalų frakcijų pateiktą nuomonę, taip pat atkreipė dėmesį, kad su nagrinėjamomis Konstitucijos 41 straipsnio problemomis yra susijusi Konstitucijos 40 straipsnio trečiosios dalies nuostata. Darbo grupė parengė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnio pakeitimo įstatymo ir Konstitucijos 40 straipsnio trečiosios dalies pakeitimo įstatymo projektus ir pritarė Seimo frakcijų pageidavimui padaryti šio klausimo svarstyme pertrauką dėl naujos redakcijos Švietimo įstatymo projekto svarstymo Seime.

Pasiūlymas pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnį ir papildyti Konstitucijos 84 straipsnį. Šis pasiūlymas Komisijoje buvo svarstytas Seimo Pirmininko A.Paulausko pavedimu. Pagrindiniai Konstitucijos 118 straipsnio keitimo ir Konstitucijos 84 straipsnio papildymo tikslai – apibrėžti prokuratūros vietą trijų valstybės valdžių atžvilgiu bei generalinio prokuroro skyrimo tvarką. Be to, Konstitucijos 118 straipsnio pataisos yra susijusios su naujos redakcijos Baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimu nuo 2003 m. Jame buvo atsisakyta tokių sąvokų kaip "kvotos organai", "parengtinis tardymas", "tardytojas" ir įvesta "ikiteisminio tyrimo instituto" sąvoka. Komisija, pradėjusi svarstyti pasiūlymą keisti Konstitucijos 118 straipsnį bei papildyti Konstitucijos 84 straipsnį, sudarė Komisijos narių redakcinę darbo grupę, kuriai buvo pavesta bendradarbiaujant su Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetu parengti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkto papildymo ir 118 straipsnio pakeitimo įstatymų projektus. Darbo grupė, atsižvelgusi į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto bei teisės ekspertų nuomonę, pateikė Komisijai minėtų Konstitucijos straipsnių pataisų projektus. Komisijai pritarus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkto papildymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio pakeitimo įstatymo projektams ir jų pateikimui Seimui, Konstitucijos straipsnių pakeitimo įstatymų projektai 2002 m. birželio 20 d. buvo užregistruoti Seimo posėdžių sekretoriate (reg. Nr. IXP-1727, IXP-1728).

Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 ir 34 straipsnių pakeitimo. 2002 m. Komisija apsvarstė, ar nereikėtų keisti Konstitucijos 33 straipsnio pirmosios dalies bei 34 straipsnio pirmosios ir trečiosios dalių nuostatų dėl 2002 m. priimtų Konstitucijos 119 straipsnio bei su juo susijusių įstatymų pataisų, suteikiančių rinkimų į savivaldybių tarybas teisę ne tik Lietuvos Respublikos piliečiams, bet ir kitiems nuolatiniams administracinio vieneto gyventojams. Komisija, atsižvelgusi į Seimo kanceliarijos Teisės departamento specialistų nuomonę pabrėžiant, kad Konstitucijos 33 ir 34 straipsniuose yra įtvirtintos pilietinės iniciatyvos formos, sutarė neinicijuoti Konstitucijos 33 ir 34 straipsnių pataisų.

2002 m. Komisijos iniciatyva buvo suorganizuota diskusija dėl tikslingumo papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją normomis, nustatančiomis Europos Sąjungos teisės aktų ir Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų sąveiką, dėl Europos Sąjungos Konstitucijos idėjos, o taip pat konferencija tema "Tiesioginiai mero ir seniūno rinkimai: už ir prieš".

2002 m. gegužės 16 d. surengtos diskusijos tikslas – padėti apsispręsti, ar yra būtinos Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisos, susijusios su būsimu valstybinės kompetencijos dalies perleidimu Europos Sąjungai (ES), taip pat su ES teisės veikimu Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje. Diskusijos dalyviai – Komisijos nariai, Seimo Teisės ir teisėtvarkos bei Europos reikalų komitetų nariai, Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto dekanas Juozas Žilys, Konstitucinio Teismo teisėjas Egidijus Jarašiūnas, Europos Teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinis direktorius Vilenas Vadapalas, vyriausiasis specialistas Irmantas Jarukaitis. Ataskaitoje pateikiami pagrindiniai diskusijoje išsakyti motyvai dėl konstitucinių pataisų būtinumo, o taip pat pastabos dėl nuostatų, kuriomis siūloma papildyti Konstitucijos 136 straipsnį, turinio.

Pristatant 2001 m. pradžioje Vyriausybės aprobuoto Konstitucijos 136 straipsnio papildymo įstatymo projekto nuostatas, skirtas bendrosios kompetencijos perleidimo ES ir jos vykdymo kartu su kitomis ES valstybėmis-narėmis, o taip pat ES teisės normų vietos ir tiesioginio veikimo įtvirtinimui, buvo pateikti pagrindiniai tokių konstitucinių pataisų reikalingumo motyvai. ES valstybės-narės savo šalių konstitucijose yra įtvirtinusios šiuos principus: 1) dalies suverenių galių arba dalies kompetencijų perleidimo Europos Bendrijai principą; 2) ES teisės normų tiesioginio taikymo principą; 3) ES teisės normų viršenybės nacionalinių teisės aktų atžvilgiu principą. Kai kurios valstybės-kandidatės (Lenkija, Slovakija) jau padarė konstitucines pataisas, o kitose valstybėse (Latvijoje, Estijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje) šis darbas intensyviai vykdomas. Šiuo metu Lietuvoje nėra teisinio pagrindo tiesiogiai taikyti ES teisę. Europos Teisingumo Teismo pripažįstama ES teisės viršenybė nacionalinės teisės atžvilgiu taikoma ir nacionalinių konstitucijų atžvilgiu. ES teisės aktų viršenybė konstitucijų atžvilgiu yra pripažįstama net valstybėse, kuriose konstitucinė doktrina yra labiau išvystyta negu Lietuvoje. Pavyzdžiui, Vokietija turėjo pakeisti Konstituciją, Europos Teisingumo Teismui pripažinus Europos Bendrijos steigimo sutarties teisės normų viršenybę Konstitucijos atžvilgiu (V.Vadapalas). Yra praktinio pobūdžio problemų, susijusių su Europos Bendrijos (EB) teisės taikymu nacionaliniuose teismuose. Nors Konstitucijos 138 straipsnyje ir Tarptautinių sutarčių įstatyme įtvirtintos nuostatos dėl ratifikuotų tarptautinių sutarčių vietos Lietuvos teisinėje sistemoje, teismai sunkiai taiko tarptautinių sutarčių normas. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta nuostatų, apibrėžiančių antrinės EB teisės vietą nacionalinėje teisėje, todėl neišvengiamai iškils klausimas dėl EB teisės taikymo (I.Jarukaitis).

Remiantis tuo, kad ES valstybės-narės savo šalių konstitucijas keitė jau įstojusios į ES, šiuo metu užtenka bendros konstitucinės nuostatos, atspindinčios Lietuvos Respublikos siekius dalyvaujant tarptautinių organizacijų (jų tarpe – ES) veikloje. Svarstytina galimybė papildyti Konstituciją atskiru skirsniu dėl santykių su ES po to, kai Lietuva taps ES nare, taip pat svarstytinas pasiūlymas papildyti Konstituciją nauju konstituciniu aktu. Negalima pritarti nuostatai dėl suvereniteto perleidimo, o nuostatos dėl kompetencijų perleidimo yra priimtinos. Svarbus dar vienas požiūris – ES teisės aktai negalėtų turėti viršenybės Konstitucijos atžvilgiu. Dominuojantis požiūris kalbant apie Konstitucijos ir ES teisės aktų santykius, yra toks: pirminė teisė – tik Konstitucija, visa kita teisė išvestinė. Nacionalinių konstitucijų ir ES teisės aktų santykių problemą reikia spręsti nepriešpastatant, o suvokiant, kad ES struktūros ir ES teisės aktai yra reikalingi ir prasmingi tiek, kiek padeda šalims įgyvendinti bendrus tikslus. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje turi būti sukurtos prielaidos tam, kad Lietuva, siekdama užtikrinti tinkamesnį savo valstybės egzistavimą ir pilnavertiškumą, galėtų tinkamai vykdyti visus įsipareigojimus ir visus dokumentus. Kalbant apie ES Konstitucijos idėją, ES Konstitucija neturėtų būti suvokiama taip, kaip konstitucija yra suvokiama klasikine prasme, todėl ji turėtų būti įvardyta nevartojant konstitucijos termino (J.Žilys, E.Jarašiūnas).

Konstitucijos 136 straipsnio papildymas nėra būtinas, nereikia įrašyti Konstitucijoje nuostatų dėl ES teisės aktų viršenybės nacionalinių teisės aktų atžvilgiu, motyvuojant tuo, kad tokios nuostatos nėra įtvirtintos ES valstybių konstitucijose bei tuo, kad Konstitucijoje įrašius nuostatas dėl ES teisės aktų viršenybės šalyje atsirastų priešprieša, ir galima būtų sulaukti neigiamų referendumo rezultatų (A.V.Indriūnas). Konstitucinių pataisų rengimas dabartiniu metu nėra pirmos skubos reikalas (R.Pavilionis, J.Veselka). Nereikėtų kaitinti vidinių diskusijų dėl ES teisės aktų viršenybės nacionalinių teisės aktų atžvilgiu, Lietuva turėtų dalyvauti ES Konstitucijos kūrime, ES Konstitucija neturėtų būti forsuojama prieš ES plėtrą (V.Landsbergis). Reikia ieškoti kompromiso, trumpinant konstitucinės pataisos tekstą ir neakcentuojant tokių nepatrauklių nuostatų kaip įstatymų viršenybė ir kompetencijos perdavimas (K.D.Prunskienė). Diskusijos Seime būtų labai naudingos tiek ieškant kompromiso Konstitucijos 136 straipsnio pataisų turinio bei formuluočių klausimų svarstyme, tiek padedant Seimo atstovams Konvente formuluoti parlamento ir šalies poziciją bei atsakyti į Konvento keliamus klausimus (V.P.Andriukaitis). Komisija turėtų toliau svarstyti klausimus, susijusius su konstitucinėmis pataisomis dėl kompetencijos dalies perleidimo ES, o taip pat su ES teisės aktų vieta Lietuvos teisinėje sistemoje, ir apsispręsti dėl tinkamų formuluočių bei minėtų nuostatų įtvirtinimo Konstitucijoje būdo (I.Šiaulienė).

2002 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimo Komisijos Konstitucijos pataisoms rengti kartu su Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetu suorganizuotos konferencijos tema – "Tiesioginiai mero ir seniūno rinkimai: už ir prieš". Konferencijoje pranešimus skaitė Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas P.Papovas (tema "Tiesioginiai mero ir seniūno rinkimai Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos vietos savivaldos chartijos kontekste. Proporcinė savivaldybių rinkimų sistema bei netiesiogiai rinktas meras: patirties apibendrinimas"), Vidaus reikalų ministerijos sekretorius A.Astrauskas (tema "Tiesioginiai mero rinkimai – mero bei visos savivaldybės veiklos efektyvinimo prielaida"), Komisijos Konstitucijos pataisoms rengti pirmininkė I.Šiaulienė (tema "Tiesiogiai renkamų merų kompetencijos kai kuriose Europos valstybėse"), diskusijose kalbėjo Seimo nariai J.Sabatauskas, B.Vėsaitė, E.Masiulis, V.Matuzas, K.Rimšelis, J.Jurkus, Savivaldybių asociacijos prezidentas B.Ropė, Seniūnų asociacijos tarybos pirmininkas P.Gestautas, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Z.Vaigauskas. Toliau ataskaitoje pateikiamas konferencijos pranešimų bei diskusijose išsakytų nuomonių apibendrinimas.

Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos Vietos savivaldos chartijos ir Vietos savivaldos įstatymo nuostatomis tiesioginiai mero rinkimai dabartiniu metu yra negalimi. Nagrinėti tiesioginių seniūnų rinkimų idėją taip pat nebelieka teisinio pagrindo, kadangi pagal Europos vietos savivaldos chartiją ir Lietuvos Respublikos Konstituciją vykdomųjų institucijų atstovų rinkimai nenumatomi.

Siūlant rinkti merus tiesiogiai yra nurodomi šie motyvai: būtų stabilesnis merų darbas, padidėtų mero savarankiškumas ir mero institucijos autoritetas, meras atstovautų bendruomenės narių, o ne partiniams interesams, būtų padidintas savivaldybės institucijų veiklos viešumas ir efektyvumas, padidėtų demokratiškai renkamų institucijų skaičius.

Lietuvoje nėra istorinės patirties taikant tiesiogiai renkamo mero modelį. Tiesioginiuose rinkimuose merai renkami Vokietijoje, kai kuriose Italijos provincijose, Vengrijoje, eksperimento tvarka Norvegijoje, kai kuriose Didžiosios Britanijos grafystėse bei JAV. Nuo šių metų merai tiesiogiai yra renkami ir Lenkijoje.

Tiesiogiai rinkto mero institucija egzistuoja kaip tam tikro principinio savivaldybės institucinės sąrangos modelio svarbiausias arba skiriamasis požymis. Atkreiptinas dėmesys, kad tokių principinių modelių valstybės teorijoje yra ne vienas: tarybos - burmistro, tarybos - magistrato, tarybos - menedžerio, tarybos - mero ir komisinis modelis. Kiekvienas iš šitų modelių yra savitas, turi savo stiprias ir silpnas puses. Šie modeliai taikomi įvairiose valstybėse derinant juos su visa valstybės valdymo sistema ir yra nuolat tobulinami.

Lietuvos politikų apsisprendimas dėl tiesioginių mero rinkimų reikštų apsisprendimą pasirinkti naują savivaldybės institucinės sąrangos modelį ir atsisakyti jau septynerius metus funkcionuojančio ir tobulinamo modelio. Šis žingsnis neturi būti vienadiene užgaida, bet pamatuotu ir atsakingu sprendimu. Valstybės politikai turi būti įsitikinę, kad pasirinktas modelis su savo specifiniais požymiais, privalumais ir trūkumais gali funkcionuoti efektyviau negu dabartinis, kad šio modelio trūkumai nebus ryškesni už to modelio pranašumus.

Naujas modelis taikytinas tik pakeitus Lietuvos Respublikos Konstituciją, parengus naujos redakcijos Vietos savivaldos įstatymą ir pakeitus kitus įstatymus, taip pat gerai žinant tiek teigiamas, tiek neigiamas pertvarkymo pasekmes bei kaštus.

Tarybos - mero modelis su tiesiogiai rinktu meru yra vienas iš institucinių modelių. Savivaldybės vadovas vadinamas meru tik taikant tarybos - mero modelį su tiesiogiai rinktu meru. Kai savivaldybės vadovas yra renkamas iš jos narių arba yra tarybos skiriamas ar tvirtinamas, mero pavadinimas yra netikslus ir neteisingas. Tik bendruomenės tiesiogiai išrinktas meras gali vadintis meru.

Tarybos - mero instituciniam modeliui visų pirma yra būdinga tai, kad egzistuoja dvi tiesiogiai renkamos savivaldybės institucijos su kiekvienai iš jų aiškiai apibrėžtais ir griežtai atskirtais įgaliojimais: atstovaujamoji savivaldybės institucija – taryba ir vykdomoji savivaldybės institucija – meras. Esant šiam modeliui savivaldybės taryba turi savo vadovą, kuris vadovauja tarybos darbui, atstovauja tarybai santykiuose su išore ir pirmininkauja posėdžiams, sudaro posėdžių darbotvarkę, šaukia posėdžius, pasirašo priimtus tarybos sprendimus, organizuoja vykdomosios valdžios veiklos kontrolę. Tai modelis, kuriame visiškai įgyvendinamas valdžių atskyrimo principas, ir kuris turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų.

Tarybos - mero modelio įdiegimas ir funkcionavimas bent jau dabartiniu metu Lietuvoje gali būti lydimas tam tikrų pavojų: dvivaldystės atsiradimo galimybės, kuri gali dezorganizuoti savivaldybės veiklą, mero vaidmens sureikšminimo, politinių partijų ir jų teritorinių padalinių įtakos susilpnėjimo, didelės tikimybės apsirikti renkant merus, neturėjimo patirties efektyviai kontroliuoti mero veiklą bei pasinaudoti sudėtingu mero atstatydinimo mechanizmu.

Naujo savivaldybės institucinės sąrangos modelio įdiegimas galimas tik tinkamai jam pasirengus. Politinės partijos turi įvertinti, koks mero ir tarybos vaidmuo, koks tarpusavio santykių pobūdis, kaip konstruktyviai būtų sprendžiamas kilęs ginčas, kad nenukentėtų vietos reikalų tvarkymas. Taip pat turėtų subręsti ir bendruomenė – bendruomenės nariai turi žinoti, kuo yra geras ir kuo yra blogas pasirinktas modelis, sugebėti pasirinkti tinkamą lyderį. Taip pat būtina apsispręsti dėl rinkimų sistemos pakeitimo, susijusio su kandidatų kėlimo į merus bei rinkėjų balsavimo tvarkos pasirinkimu.

Iki atsakingo sprendimo dėl tiesioginių mero rinkimų priėmimo merų nestabilumo problemas, su kuriomis susiduriama dabartiniu metu Lietuvoje, galima būtų šalinti sprendžiant merų atšaukimo mechanizmo tobulinimo, mero statuso, vykdomųjų institucijų įgaliojimų pakeitimo klausimus.

Apsispręsti dėl naujo savivaldybės institucinės sąrangos modelio tikslinga būtų po to, kai Konstitucinis Teismas išnagrinės Seimo narių grupės 2000 m. pabaigoje pateiktą kreipimąsi dėl Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių savivaldybės institucijos veiklą, atitikimo Konstitucijai ir priims nutarimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. IXP-1655 svarstymas. Seimo narių iniciatyva parengtu ir Seimo posėdžių sekretoriate užregistruotu projektu, alternatyviu Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. IXP-919, buvo siūloma įteisinti nuostatą, kad "savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos šalių piliečius ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir Europos Sąjungos šalių piliečiai, administracinio vieneto gyventojai, įstatymų nustatyta tvarka remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu". Komisija, apsvarsčiusi įstatymo projektą ir atsižvelgusi į Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadą, bendru sutarimu nusprendė grąžinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. IXP-1655 iniciatoriams siūlant jį patobulinti.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. IXP-1461 svarstymas. Seimo narių iniciatyva parengto ir 2002 m. Seimo posėdyje pateikto projekto tikslas – įteisinti Konstitucijoje, kad "savivaldybių tarybų nariais ir merais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu". Komisija, atsižvelgusi į šį projektą, o taip pat į tiesioginių merų rinkimų idėją, keliamą Seimo narių Kazio Bobelio, Algimanto Valentino Indriūno ir Rolando Pavilionio Komisijai pateiktuose pasiūlymuose, nusprendė priimti sprendimą dėl Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto po to, kai bus suorganizuota diskusija tiesioginių mero rinkimų klausimais. Komisija, apibendrinusi 2002 m. spalio 28 d. konferencijos pranešimus bei diskusijas ir atkreipusi dėmesį į juose išsakytus motyvus, pasiūlė daryti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. IXP-1461 svarstymo pertrauką ir grąžinti projektą tobulinti.

Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo" projekto Nr. IXP-1188(2) svarstymas. Seimo nario V.Landsbergio parengto įstatymo projekto tikslas – sujungti Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymo ir dviejų lydinčiųjų įstatymų įsigaliojimą vienu metu, t.y., padaryti prevenciją, kad pakeisto Konstitucijos 47 straipsnio nuostatos nebūtų taikomos be jokių apribojimų. Įstatymo projekto nuostatomis buvo siekiama nustatyti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos naujai išdėstytas 47 straipsnis įsigalioja ne anksčiau kaip po mėnesio nuo priėmimo dienos ir po Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgus į Teisės departamento išvados teiginius ir Komisijos narių pareikštą nuomonę, kad projekte išdėstytas siūlymas susieti Konstitucijos pataisos įsigaliojimą su žemesnės teisinės galios teisės aktais (konstituciniu ir paprastuoju įstatymais) gali iškreipti konstitucinį principą dėl Konstitucijos viršenybės Lietuvos teisės sistemoje, posėdyje buvo priimtas sprendimas nepritarti Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo" projektui IXP-1188(2).

Komisijoje buvo registruojami ir kaupiami pasiūlymai keisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnius. 2002 m. į Komisiją kreipėsi Seimo narys A.Sysas, pateikdamas pasiūlymą pakeisti bei papildyti Konstitucijos 102 ir 109 straipsnius, Seimo narys V.P.Andriukaitis dėl diskutuotinų Konstitucijos 12, 35, 41, 58, 64, 67, 68, 69, 76, 71, 73, 78, 84, 91, 92, 93, 94, 96, 97, 98, 101, 106, 112, 118, 119, 121, 123, 127, 133, 136, 137, 138, 142 straipsnių, o taip pat dėl Lietuvos tautinės ir Valstybės vėliavų santykio problemos, Seimo narys Algimantas Matulevičius dėl pasiūlymų apsvarstyti Konstitucijos 9, 58, 60, 61, 67, 84, 89, 92, 101 straipsnių pakeitimo ir papildymo 68¹ straipsniu klausimus, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Aloyzas Sakalas su pasiūlymu apsvarstyti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą reikalavimą asmenims, pretenduojantiems tapti Seimo nariais arba Respublikos Prezidentu, atsisakyti užsienio valstybės pilietybės. Šiuos pasiūlymus numatoma įrašyti į 2003 m. Komisijos darbų planą.

Komisijos pirmininkė Irena Šiaulienė