Konstitucijos
komisija (toliau Komisija) buvo sudaryta 2004 m. gruodžio 16 d. Seimo
nutarimu Nr. X-59 (Žin. 2004, Nr. 184 - 6794; 2005, Nr. 85 - 3147) iš 11 narių:
Komisijos pirmininkas Rimantas Smetona, Komisijos pavaduotojas Liudvikas
Sabutis, Komisijos nariai Valentinas Bukauskas, Egidijus Klumbys, Laima
Mogenienė, Julius Sabatauskas, Valerijus Simulik, Gintaras Steponavičius, Irena
Šiaulienė, Raimondas Šukys, Zita Žvikienė.
Ataskaitiniais
metais Komisija dirbo vykdydama 2005 metų Komisijos darbų planą, kuriame buvo
numatyta: 1) nagrinėti Komisijai pateiktus pasiūlymus keisti arba papildyti
Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnius, 2) svarstyti Seimo narių
iniciatyva parengtus ir Seimui pateiktus Konstitucijos straipsnių pakeitimo
įstatymo projektus, 3) organizuoti diskusijas.
Komisijos
kompetencijai priklausantys klausimai buvo apsvarstyti 13-oje Komisijos
posėdžių. Komisijai konsultacijas ir išvadas svarstomais klausimais teikė Seimo
kanceliarijos Teisės departamento atstovai bei konstitucinės teisės ekspertai.
1. Komisijai pateiktų
pasiūlymų keisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnius nagrinėjimas
Lietuvos banko pasiūlymai
keisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnius
Klausimai,
susiję su Lietuvos banko pasiūlymais keisti Lietuvos Respublikos Konstituciją
buvo svarstyti 7 Komisijos posėdžiuose.
Lietuvos
bankas kreipėsi į Konstitucijos komisiją, siūlydamas apsvarstyti Konstitucijos
75, 84, 125, ir 126 straipsnių pakeitimo ir papildymo galimybę. Toks pasiūlymas
buvo pateiktas atsižvelgus į Europos centrinio banko 2004 metų konvergencijos
pranešimą, kuriame teigiama, kad Lietuvos banko įstatymo nuostatos,
reglamentuojančios valdybos pirmininko atleidimą prieš terminą, atitinka
Europos centrinio banko sistemos ir Europos centrinio banko statutą (toliau
Statutas), tačiau kelia abejonių, ar Konstitucijos 75 straipsnyje numatyta
galimybė pareikšti nepasitikėjimą valdybos pirmininku galėtų būti taikoma tik
Lietuvos banko įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatytais, ar ir kitais pagrindais.
Taip pat pranešime buvo teigiama, kad Lietuvos Respublikos teisės normos
nepripažįsta išimtinių ECB teisių išleidžiant pinigus į apyvartą. Todėl,
Lietuvos banko nuomone, svarstytina galimybė pakeisti Konstitucijos 125
straipsnio antrąją dalį, teigiančią, kad pinigų emisijos teisę turi tik
Lietuvos bankas.
Komisija,
atsižvelgusi į konstitucinės teisės ekspertų išvadas, išanalizavusi
nacionalinių centrinių bankų valdytojų atleidimo bei pinigų emisijos teisės
reglamentavimo Europos Sąjungos valstybių konstitucijose bei šiuos dalykus
reglamentuojančių nuostatų suderinimo su Statutu klausimus, š. m. liepos 7 d.
posėdyje nepritarė Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų,
reglamentuojančių Lietuvos banko valdybos pirmininko atleidimą, keitimui ir nusprendė,
kad tikslinga diskutuoti dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų,
susijusių pinigų emisijos teise, pakeitimo. Taip pat Lietuvos bankui buvo
pasiūlyta pateikti Komisijai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio
antrosios dalies pataisų tekstą, parengtą atsižvelgus į konstitucinės teisės
ekspertų pastabas.
2005
m. rugsėjo 6 d. posėdyje Konstitucijos komisijos nariai, pasisakydami dėl
Lietuvos banko pateikto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio
antrosios dalies pakeitimo įstatymo projekto, jam nepritarė. Komisijos nuomone,
turėtų pakakti minimalios Komisijos pirmininko R.Smetonos pasiūlytos pataisos,
Konstitucijos 125 straipsnio antrojoje dalyje išbraukiant žodelį tik. Rugsėjo
13 d. posėdyje Komisija, išklausiusi Lietuvos banko atstovų papildomai pateiktą
informaciją, susijusią su euro Lietuvoje įvedimu, nusprendė pritarti
konstitucinei pataisai, išbraukiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125
straipsnio antrojoje dalyje žodelį "tik".
Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas,
pasirašius 45 Seimo nariams, 2005 m. rugsėjo 29 d. buvo pateiktas Seimui.
Komisija
pateikė Lietuvos bankui motyvus, kuriais vadovaujantis buvo priimtas sprendimas
nekeisti Konstitucijos straipsnių, susijusių su banko valdybos pirmininko
atleidimu, taip pat buvo priimtas sprendimas pakeisti Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 125 straipsnį jo antrojoje dalyje išbraukiant žodelį
"tik", ir pasiūlė Lietuvos bankui kreiptis į Europos centrinį banką,
prašant pareikšti nuomonę dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio
antrosios dalies pakeitimo pagal Komisijos teikiamą redakciją.
Pagal
Europos centrinio banko 2005 m. spalio 26 d. nuomonę dėl Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto šis įstatymo projektas
turėtų nustatyti, kad Lietuvos bankas "pagal Europos bendrijos steigimo
sutartį turi teisę išleisti banknotus". Jeigu Lietuvos bankui taip pat
patikima išleisti monetas, įstatymo projektas turėtų nustatyti, kad Lietuvos
bankas "pagal Europos bendrijos steigimo sutartį turi teisę išleisti
monetas". Europos centrinis bankas taip pat pažymėjo, kad reikia pakeisti Konstitucijos 75 straipsnį
ir 84 straipsnio 13 punktą taip, kad jie būtų netaikomi Lietuvos banko valdybos
pirmininkui.
2. Lietuvos Respublikos
Konstitucijos straipsnių pakeitimo įstatymų projektų svarstymas
1. Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 60 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas
Nr. XP - 391
Seimo narių grupės (41 Seimo
nario) inicijuoto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 60 straipsnio pakeitimo
įstatymo projekto tikslas įtvirtinti įstatymų leidėjui pareigą įstatymu
reglamentuoti Seimo narių darbo laiką.
Komisija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad Konstitucija yra
vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, suabejojo tokios konstitucinės pataisos
reikalingumu, kadangi Konstitucijos 49 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo
laiko trukmę nustato įstatymas, t.y. ši Konstitucijos norma suteikia teisę
įstatymu apibrėžti darbo laiko trukmę kiekvienam dirbančiam žmogui. Komisija
pažymėjo, kad nusprendus Konstitucijos 60 straipsnio 4 dalį papildyti nuostata,
jog įstatymas nustato Seimo narių darbo laiką, šioje dalyje reikėtų įrašyti,
kad įstatymas nustato ir Seimo narių atostogų trukmę. Tačiau atsižvelgus į
Konstitucinio Teismo išaiškinimą (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d.
nutarimas, 2005 m. vasario 10 d. sprendimas), "kad iš Konstitucijos 49
straipsnio 1 dalies <
> ir Konstitucijos 60 straipsnio 4 dalies <
>
įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti Seimo nario kasmetinių mokamų
atostogų trukmę, kitas sąlygas", tai jau būtų perteklinė nuostata. Taip
pat Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad 2005 m. birželio 30 d. Seimas priėmė
Seimo statuto pataisą "Dėl Seimo statuto 10 straipsnio papildymo",
kurioje apibrėžtas Seimo nario darbo laikas. Rengiantis minėtos Seimo statuto
pataisos projekto pateikimo procedūrai, nei Seimo kanceliarijos Teisės
departamentas, nei Teisės ir teisėtvarkos komitetas nepateikė išvadų, kad projektas
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Komisija, vadovaudamasi
aukščiau išdėstytais motyvais, nusprendė nepritarti Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 60 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XP - 391.
2. Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas
Nr. XP-793
Įstatymo projektą inicijavo 43
Seimo nariai. Šio projekto pagrindinis tikslas ir uždavinys Konstitucijoje
nustatyti asmenų iki 18 metų pareigą mokytis. Konstitucinės pataisos
iniciatorių nuomone, tai padėtų sumažinti vidurinio išsilavinimo neturinčių
asmenų skaičių bei stiprinti jaunų žmonių bendruosius gebėjimus mokytis visą
gyvenimą; padėti asmeniui suvokti šiuolaikinį pasaulį, įgyti kultūrinę bei
socialinę kompetenciją ir būti savarankišku, veikliu, atsakingu žmogumi,
norinčiu ir gebančiu nuolat mokytis bei kurti savo ir bendruomenės gyvenimą.
Komisija, svarstydama projektą,
susipažino su IX Seimo kadencijos Komisijos Konstitucijos pataisoms rengti
atliktu darbu, svarstant tokį patį pasiūlymą keisti Konstitucijos 41 straipsnį,
su Seimo Informacijos analizės skyriaus parengtomis pažymomis apie švietimo
klausimų reglamentavimą kitų valstybių konstitucijose, apie švietimo sistemas
kai kuriose Europos valstybėse, taip pat su Vyriausybės išvada dėl svarstomo
projekto.
Komisija,
atsižvelgusi į Vyriausybės išvadoje išdėstytus argumentus (pagal išsilavinimo
rodiklius Lietuva lenkia daugelį Europos valstybių; ir įrašius Konstitucijoje
18 metų privalomo mokymosi ribą, nepadaugės vidurinį išsilavinimą įgijusių jaunuolių
skaičius, kadangi vidurinio ugdymo ir profesinio mokymo programos vidutiniškai
baigiamos sulaukus 18,5 - 20 metų; daugiau dėmesio reikėtų skirti ne įstatymo
įtvirtintam privalomam mokymui, bet mokymosi patrauklumui, mokymosi poreikių
tenkinimui ir Bendrojo ugdymo bei profesinio rengimo sistemų suartinimo
programos įgyvendinimui), nusprendė nepritarti Konstitucijos 41 straipsnio
pakeitimo įstatymo projektui Nr. XP-793.
3. Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 119, 122 ir 124 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr.
XP-786
38
Seimo narių inicijuoto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119, 122 ir 124
straipsnių pakeitimo įstatymo projekto tikslas nustatyti Konstitucijoje
bendrus principus, kurie nebūtų susiję su vienu konkrečiu savivaldybės modeliu.
Siūlomomis Konstitucijos pataisomis siekiama nustatyti bendrus vietos
savivaldos principus, o konkretų vietos savivaldos modelį, iniciatorių nuomone,
bus galima nustatyti įstatymu. Įstatymu taip pat bus galima nustatyti ir mero
rinkimus. Įstatymo projekte siūloma atsisakyti savivaldybės tarybos narių rinkimo detalizavimo ir
nuostatos, kad savivaldybės taryba privalo sudaryti jai atskaitingus
vykdomuosius organus.
Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 119, 122 ir 124 straipsnių pakeitimo įstatymo
projektą Nr. XP-786 Komisija svarstė 3-juose posėdžiuose. Svarstant šį
projektą, Komisijos pirmininkas R.Smetona supažindino Komisiją su savo
pasiūlymais, pagal kuriuos savivaldybių merai būtų renkami tiesiogiai ir
vykdytų atstovaujamosios institucijos funkcijas (savivaldybės meras yra
savivaldybės vadovas ir savivaldybės tarybos pirmininkas, meras prižiūri ir
koordinuoja savivaldybių vykdomųjų institucijų veiklą). Pasiūlymų autoriaus
nuomone, merui esant atstovaujamosios valdžios vadovu būtų išvengta galimo
konstitucinio konflikto, kuris galėtų būti merui esant vykdomosios valdžios
vadovu. Komisija nusprendė siūlyti R.Smetonos pasiūlymus vertinti pagrindiniam
komitetui.
Komisijos
nariai, motyvuodami tuo, kad priėmus siūlomas Konstitucijos pataisas, vietos
savivaldos konstitucinis modelis pasidarytų nekonstituciniu, nepritarė Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 119, 122 ir 124 straipsnių pakeitimo įstatymo
projektui Nr. XP-786.
4. Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 67, 119, 122 ir 124 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr.
XP-786A
Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 67, 119, 122 ir 124 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas
parengtas įvertinus Seimo narių, Savivaldybių asociacijos ir kitų suinteresuotų
institucijų pareikštas nuomones ir pasiūlymus dėl Seimui jau pateikto Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 119, 122 ir 124 straipsnių pakeitimo įstatymo
projekto Nr. XP-786. Šio 50 Seimo narių iniciatyva pateikto įstatymo projekto
tikslas įtvirtinti Konstitucijoje vietos savivaldos modelį, pagrįstą griežtu
atstovaujamosios ir vykdomosios institucijų atskyrimo, vykdomosios institucijos
(savivaldybės mero) atskaitingumo atstovaujamajai institucijai (savivaldybės
tarybai) principais.
Komisija, svarstydama Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 67, 119, 122 ir 124 straipsnių pakeitimo įstatymo
projektą Nr. XP-786A, apsvarstė Seimo narės A.Staponkienės ir Seimo nario
R.Smetonos pasiūlymus šiam projektui. Komisija bendru sutarimu nepritarė Seimo
narės A.Staponkienės pasiūlymams, pagal kuriuos savivaldybių tarybų ir
savivaldybių merų funkcijos nesiskiria nuo projekte Nr. XP-786A išdėstytų
minėtų institutų funkcijų: savivaldybės taryba atstovaujamoji institucija,
savivaldybės meras vykdomoji ir savivaldybės tarybai atskaitinga savivaldybės
institucija. Komisija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad tiesioginių
savivaldybių merų rinkimų bei vietos savivaldos modelio įtvirtinimui siūloma
radikaliai keisti visas Konstitucijos 119 straipsnio dalis, tarp jų keičiant ir
2002 m. priimtas Konstitucijos 119 straipsnio antrosios dalies nuostatas,
atsisakant pasyviosios rinkimų teisės konstitucinio reglamentavimo.
Seimo nario R.Smetonos
pasiūlymuose apibrėžta, kad savivaldos teisė įgyvendinama per renkamas
savivaldybių tarybas ir savivaldybių merus. Pagal pasiūlymų formuluotes meras,
būdamas savivaldybės vadovu ir savivaldybės tarybos pirmininku, turi teisę
prižiūrėti vykdomąją valdžią, bet ne vadovauti jai, t.y. jis nevykdytų tarybos
arba mero sprendimų įgyvendinimo funkcijos. Komisija iš dalies pritarė Seimo
nario R.Smetonos pasiūlymams, t.y. pritarė pasiūlymui Konstitucijos 119
straipsnio pirmosios dalies 2 sakinį išdėstyti taip: Ji įgyvendinama per
renkamas savivaldos institucijas savivaldybių
tarybas ir savivaldybių merus.
Komisijos nariai nusprendė
pritarti Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 67, 119, 122 ir 124 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr.
XP-786A, siūlant Konstitucijos 119 straipsnio pirmosios dalies 2 sakinį
išdėstyti taip: Ji įgyvendinama per renkamas savivaldos institucijas
savivaldybių tarybas ir savivaldybių merus.
Komisija neapsvarstė Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 68 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XP-367 (siūlant
įrašyti, kad 30 tūkstančių piliečių,
turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas
privalo svarstyti), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 60 straipsnio pakeitimo
įstatymo projektas Nr. XP-442 (siūlant įteisinti galimybę Seimo nariui gauti
atlyginimą ir už pedagoginę veiklą), Konstitucinių įstatymų sąrašo įstatymo
projekto. Šie projektai buvo įrašyti į Seimo III (rudens) sesijos darbų
programą, tačiau jie nebuvo pateikti Seimui.
3. Diskusijų organizavimas
2005-ųjų metų rudens sesijos darbo plane numatytą diskusiją
dėl tiesioginio kreipimosi į Konstitucinį Teismą Komisija surengė 2006 m.
sausio 24 d.
Diskusijoje Individualaus konstitucinio skundo įtvirtinimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje problemos ir perspektyvos įžanginį žodį
tarė Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas, pranešimus skaitė Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo pirmininkas
Egidijus Kūris, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėja Toma
Birmontienė, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės
katedros vedėjas Egidijus Jarašiūnas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto
Konstitucinės ir administracinės teisės katedros docentas Vaidotas Vaičaitis,
Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos katedros
vedėjas Alfonsas Vaišvila, kalbėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
teisėjai Kęstutis Lapinskas, Stasys Stačiokas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos
komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, Seimo Žmogaus teisių komiteto
pirmininko pavaduotojas Arimantas Dumčius, Seimo Peticijų komisijos pirmininkė
Milda Petrauskienė, Seimo Konstitucijos komisijos pirmininko pavaduotojas Liudvikas
Sabutis, Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas Kęstutis
Čilinskas, Seimo kanceliarijos Teisės departamento direktorius Kęstutis
Virketis, Lietuvos Sąjūdžio organizacijos atstovas Vladas Vilimas.
Diskusijoje buvo pateikti
tiesioginio kreipimosi į Konstitucinį Teismą įteisinimo motyvai:
pilietis turi Konstitucijoje
įtvirtintas teises, bet neturi konstitucinės jų gynybos galimybės pilietis savo teisę gali ginti teisme,
tačiau jis niekada negalės apginti savo teisės dėl to, kad jo teisės pažeidimą
lemia įstatymas arba poįstatyminis aktas.
Atsiradus konstituciniam skundui, atsirastų reali galimybė asmeniui ginti savo
teises ir konstituciniu lygmeniu (E.Jarašiūnas);
piliečiai, gindami teismuose
Konstitucijoje numatytas savo teises ir laisves, šiandien to negali padaryti,
kai jiems iškyla problemų, kurių nenagrinėja nei bendrosios kompetencijos, nei
administraciniai teismai (K.Čilinskas);
nors Konstitucijoje įtvirtinta
asmenų teisė kreiptis į teismą, tačiau tai yra ribota konstitucinio skundo
teisė. Europoje liko nedaug valstybių, kurios neturi konstitucinio skundo
teisės (K.Lapinskas);
Konstitucija turi ginti visus,
ir tos priemonės, kurios šiandien yra prieinamos politikams, turėtų būti
prieinamos ir žmogui (T.Birmontienė).
Diskusijoje buvo išsakyta ir
kitokių nuomonių. Įgyvendinant konstitucinio skundo reformą, galima būtų
pasiūlyti konstitucinį skundą suprasti ne tik kaip asmens teisę tiesiogiai
kreiptis į Konstitucinį Teismą, bet ir kaip jo teisę savo pažeistas
konstitucines teises apginti bet kuriame teisme su mažiausiomis laiko ir lėšų
sąnaudomis (doc. V.Vaičaitis). Todėl,
pirmiausia, reikėtų išnaudoti teismų galimybes, o tiktai antrajame etape, jeigu
paaiškės, kad tai yra neefektyvu, keisti Konstituciją ir įvesti konstitucinį
skundą, suteikiant asmeniui teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pirmajame
etape reikėtų keisti teisėjų korpuso formavimo tvarką, realiai kelti jų
kvalifikaciją, leisti pačiam asmeniui dalyvauti Konstituciniame Teisme, kai dėl
asmens pažeistų teisių yra nagrinėjama iš teismų atėjusi byla, įpareigoti
pačius teismus aiškiau motyvuoti savo atsisakymus kreiptis į Konstitucinį
Teismą. Prof. A.Vaišvila abejojo, ar
piliečių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą nepaminėjimas Konstitucijos 106
straipsnyje reiškia, kad piliečiai dabar neturi tokios teisės pagal mūsų
Konstituciją. Jo nuomone, Tauta per demokratinius rinkimus perduoda dalį savo
suvereniteto, ir neperduoto suvereniteto dalies ribose turi prigimtinę teisę
naudotis visos savo sukurtos kontrolės sistema, taip pat ir Konstituciniu
Teismu.
Kalbant apie individualaus
kreipimosi į Konstitucinį Teismą įteisinimą, reikėtų nuspręsti, kokia forma ir
kaip tą reikia padaryti, kokios turėtų būti procedūros, kada ir kiek tai
kainuos, kokie bus reformos padariniai (A.Paulauskas,
E.Kūris).
Toliau pateikiami E.Kūrio pristatyti pagrindiniai tiesioginio kreipimosi į Konstitucinį Teismą
modeliai.
Riboto kreipimosi modelis.
Pagal šį modelį kreiptis į konstitucinius teismus ir ginčyti teisės aktų
atitiktį Konstitucijai gali tam tikri subjektai. Lietuva priklauso valstybėms
(Europoje tokių valstybių mažuma), kuriose taikomas riboto kreipimosi
modelis. Kitas modelis individualaus kreipimosi modelis, kai fiziniai
(piliečiai, kartais ir užsieniečiai) arba juridiniai asmenys kreipiasi dėl
įstatymų ir kitų teisės aktų atitikties Konstitucijai. Individualaus kreipimosi
modelis gali būti dviejų rūšių. Viena jų actio
popularis. Tai toks kreipimasis, kai į Konstitucinį Teismą gali kreiptis
bet kuris pilietis, užsienietis, o kartais ir juridinis asmuo (įmonė,
visuomeninė organizacija, politinė partija ar dar kitoks darinys). Jis gali
kreiptis ir ginčyti teisės aktų atitiktį Konstitucijai, o kartais netgi ir
poįstatyminio akto atitiktį įstatymui.
Actio popularis prarado populiarumą,
nors vertinant populistiškai šis modelis yra labai patrauklus. Kita kreipimosi
rūšis yra konstitucinis skundas. Ši skundo rūšis šiandien Europoje yra
labiausiai paplitusi, neliko nė dešimties konstitucinius teismus turinčių
valstybių, kuriose nėra konstitucinio skundo. Lietuvos kaimynės, įskaitant
Latviją, Lenkiją, taip pat turi vienokios ar kitokios formos konstitucinį
skundą. Konstitucinio skundo modeliui būdingi tam tikri apribojimai, apimantys
turinio reikalavimus (pavyzdžiui, nustatant, kad asmuo gali kreiptis tik tada,
kai jo paties teisės yra pažeistos), formalius reikalavimus (gali būti
kreipimasis per advokatą, žyminis mokestis), procedūrinius reikalavimus (kai
kurios valstybės yra nustačiusios, kad teisėjų kolegija, kuri svarsto skundo
priėmimo klausimą, sprendimą turi priimti vienbalsiai).
E.Jarašiūno teigimu,
modelį turėtų lemti pati asmens kreipimosi į Konstitucinį Teismą prigimtis.
Asmuo kreipiasi į Konstitucinį Teismą konstitucinės gynybos todėl, kad
pažeidimo neištaiso ordinarinės gynybos priemonės. Pagrindinis tikslas
užtikrinti realią Konstitucijoje įtvirtintų teisių apsaugą, t.y., teisėms
garantuoti aukščiausiąją teisinę gynybą tuo atveju, kai viešoji valdžia pažeidė
pagrindines teises. Vienintelė galimybė suteikti asmeniui teisę kreiptis į Konstitucinį
Teismą yra konstitucinis skundas, kuriuo kreipiamasi dėl žmogaus pažeistų
teisių (S.Stačiokas). Siekiant šio
tikslo, reikia diskutuoti dėl daugelio klausimų, susijusių su bylos
Konstituciniame Teisme iškėlimo sąlygomis. Pirmiausia, skundas turėtų būti
priimtas nagrinėti tuo atveju, jeigu iškiltų klausimas dėl to, kad skundžiamu
aktu tiesiogiai pažeidžiama pareiškėjo teisė, o ne dėl to, kad jis teoriškai
galėtų sukelti vieną kokį nors pavojų. Iškyla konstitucinio skundo objekto
klausimas (kokie viešosios valdžios aktai galėtų būti skundžiami bet koks
valstybės ar savivaldybės institucijos aktas ar tik tam tikrų institucijų
aktai). Taip pat reikėtų nuspręsti, ar galima skųsti tik teismo sprendimą, ar
teismo sprendimo nebuvimą, kai pažeidimas yra daromas todėl, kad joks
sprendimas nepriimamas. Reikėtų atsakyti į klausimą, kas galėtų būti skundo
autorius fizinis asmuo, fizinis ir juridinis asmuo, ar tik pilietis galėtų
kreiptis dėl vienos ar kitos teisės pažeidimo, kaip dėl pažeidimų galėtų
kreiptis valstybės institucijos ir vietinės bendruomenės, ar asmens byla jau
turėtų būti išnagrinėta visų instancijų teismuose, ar šiose bylose pareiškėjas
privalėjo kelti klausimą, kad yra pažeidžiamos jo konstitucinės teisės (yra
valstybių, kai teismas priima nagrinėti bylą, atsižvelgdamas į šios bylos
visuomeninę reikšmę ir neišnaudojus visų teisminės gynybos galimybių). Galbūt,
reikėtų numatyti galimybę žmogui kreiptis į Konstitucinį Teismą su
konstituciniu skundu tam tikroje kreipimosi į teismus stadijoje (pvz., kai
nagrinėjant bylą, žmogus prašė teismą kreiptis į Konstitucinį Teismą, o šis
nesikreipė (S.Stačiokas). Turėtų būti
išdiskutuota dėl skundo padavimo terminų, skundo pagrindimo (kaip skunde reikia
nurodyti pažeidimo faktą, kokiu aktu daromas pažeidimas, koks yra ryšys su
pagrindinėmis teisėmis, kurios šiuo aktu yra pažeidžiamos, kokie argumentai,
kad aktas yra antikonstitucinis), praleisto termino atstatymo galimybės,
kokybiškos gynybos (advokato dalyvavimas būtinas ar ne), mokesčio klausimo
(variantai: skundo nagrinėjimas visais atvejais turi būti nemokamas arba yra
sumokamas tam tikras mokestis, kuris atgaunamas, jeigu skundas pasiteisina),
tam tikro teisinio filtro nustatymo, siekiant išvengti teismo perkrovimo
darbu (reikalingas pirminis tikrinimas, antrinis tikrinimas, ribotos sudėties
teisėjų kolegijos sprendimas). Viena iš spręstinų problemų asmenų sugebėjimo
tinkamai surašyti kreipimąsi į Konstitucinį Teismą problema (M.Petrauskienė). Jeigu nebus įvesta
apribojimų, tam tikrų sąlygų asmeniui kreiptis į Konstitucinį Teismą,
Konstitucinis Teismas gali sulaukti masinio, nelabai kokybiškai parengtų
kreipimųsi antplūdžio. Selekcijos mechanizmų darbo esmė atrinkti
reikšmingiausias bylas ir tuo pačiu neleisti, kad šis institutas netaptų ir
neefektyvus.
Tiesioginio kreipimosi į
Konstitucinį Teismą įteisinimo Lietuvoje problema turi būti sprendžiama
konstituciniu lygmeniu, padarant Konstitucijoje reikalingą pataisą (A.Paulauskas, E.Kūris, K.Lapinskas).
Kai kurie diskusijos dalyviai
abejojo Konstitucijos keitimo tikslingumu (V.Vaičaitis,
V.Vilimas) ir pažymėjo, kad svarstomos problemos sprendimui būtina didinti
pasitikėjimą teismais (įteisinant juose visuomenės atstovus, keliant teisėjų
kvalifikaciją ir kt.). V.Vaičaičio
teigimu, kiekvienas teismas yra Konstitucinis Teismas ta prasme, kad jis turi
tiesiogiai taikyti Konstituciją. Galima būtų siūlyti keisti Konstitucinio
Teismo įstatymą, nekeičiant pačios Konstitucijos. Kreipimosi į Konstitucinį
Teismą problemą galima būtų pradėti spręsti nuo administracinės teisenos,
leidžiant kiekvienam asmeniui kreiptis į administracinius teismus dėl
poįstatyminių aktų.
Seimui pateiktas Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 106 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas yra
koreguotinas dėl šių dalykų: neaišku, kodėl jis orientuotas į actio popularis, kodėl leidžiama
kreiptis į Konstitucinį Teismą tik dėl Seimo priimtų teisės aktų, taip pat
neaišku, ar kreipiamasi dėl skundžiamo įstatymo, įtariant, kad jis pažeidžia
konkrečias žmogaus teises, ar apskritai įtariant, kad įstatymas yra blogas (E.Kūris, K.Lapinskas). L.Sabučio nuomone, turėtų būti padaryta
ne Konstitucijos 106 straipsnio, o Konstitucijos antrojo skirsnio atitinkamo
straipsnio pataisa, kadangi Konstitucijos 106 straipsnis yra skirsnyje, kuriame
kalbama apie Konstitucinį Teismą apskritai kaip apie tokią instituciją.
Asmens teisės tiesiogiai
kreiptis į Konstitucinį Teismą įtvirtinimas pareikalautų ne tik Konstitucijos,
bet ir įstatymų pakeitimų, naujos konstitucinės teisminės praktikos formavimo
ir daug kitų resursų. Būtina pasirinkti tam tikrus mechanizmus, kurie neleistų
bet kam, bet kokiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą ir taip iš esmės
paralyžiuoti Teismo darbą arba užkrauti visuomenei gana didelę finansinę naštą.
Kalbant apie šios teisės įgyvendinimą, gal būt, teisę kreiptis į Konstitucinį
Teismą pirmiausia reikėtų suteikti Seimo kontrolieriams ir kitiems pareigūnams,
taip pat reikėtų apsvarstyti Respublikos Prezidento galimybę kreiptis į
Konstitucinį Teismą (Respublikos Prezidentas taip pat galėtų kvestionuoti,
pavyzdžiui, Seimo aktų atitiktį Konstitucijai (A.Paulauskas, E.Kūris).
Lietuvos Respublikos
Konstitucijos pakeitimas bus galimas tik po to, kai įvyks diskusijos visais
klausimais, susijusiais su asmens tiesioginiu kreipimusi į Konstitucinį Teismą (J.Sabatauskas). Kalbant apie kelią,
kuriuo reikėtų eiti, pasiūlyta Seime surengti konferenciją, kurioje dalyvautų
valstybių, neseniai įsivedusių Konstitucinį skundą, atstovai. (E.Jarašiūnas). Įvedant konstitucinį
skundą, Lenkijos, Vengrijos Čekijos, Latvijos, Ispanijos, Vokietijos šalių
patirtis būtų labai naudinga ir padėtų išvengti klaidų. Iki tarptautinės
konferencijos surengimo reikėtų parengti konkrečius įstatymų pakeitimų
projektus (S.Stačiokas). Diskusijoje
buvo atkreiptas dėmesys į problemas, su kuriomis gali tekti susidurti
sprendžiant konstitucinio skundo įteisinimo Lietuvoje klausimus. Iškyla
Konstitucinio Teismo sprendimų įgyvendinimo klausimas, ieškojimas atsakymo į
klausimą, kaip bus sprendžiama problema, jeigu Konstitucinio Teismo sprendimas
vėliau bus skundžiamas Europos Žmogaus Teisų Teismui, bendros kompetencijos ir
administracinių teismų santykio su Konstituciniu Teismu bei Konstitucijos ir
visos kitos teisės santykių problemos (T.Birmontienė,
E.Jarašiūnas).
Komisijos
pirmininkas Rimantas Smetona
