Lietuva neteko Justino
Marcinkevičiaus. Liūdna simbolika dar kartą paženklino Vasario 16-ąją – mūsų
laisvės dieną, kurią 1927-aisiais į Anapilį iškeliavo Jonas Basanavičius, o
dabar – kitas iškilus lietuvių tautos sūnus.
Poetas Justinas Marcinkevičius
buvo iš tų asmenybių, apie kurias kalbėti ir lengva, ir sunku. Lengva, nes su
Justino Marcinkevičiaus parašytu ir pasakytu žodžiu užaugo ne viena Lietuvos
karta. Velionio eilėraščiuose, dramose, eseistikoje nuolat ruseno rūpestis
Lietuva ir lietuvybe. Iš eilėraščių ciklo „1946-ieji“, iš „Mindaugo“, „Mažvydo“
ir „Katedros“ mes mokėmės tautos ir valstybės istorijos, mokėmės atpažinti ir
išsaugoti žmogiškumą, tautiškumą ir kitas tikrąsias vertybes. Klausydama Poeto
kalbų Sąjūdžio renginiuose, tauta dar kartą įsitikino, kad jai užteks jėgų
tautiniam, politiniam ir dvasiniam atgimimui. Tikriausiai dėl šių nuolatinių
pastangų, dėl atjautos šalia esančiam žmogui, dėl nuolatinio dėmesio gimtajai
kultūrai, gimtajai kalbai tautos ir Poeto meilė visada buvo abipusė.
Šiandien dar kartą supratome, jog
kiekvienas, skaitęs Justino Marcinkevičiaus knygas, klausęs Jo kalbų ar juo
labiau bendravęs su pačiu Poetu, gavo labai vertingą likimo dovaną. Ir todėl itin skaudu suvokti, kokio tiesos ir
dvasingumo šauklio netekome. Netekome žmogaus, kurio ramaus žvilgsnio, ramaus
balso ir išmintingų žodžių fone dažnai nelikdavo vietos smulkiems priekaištams,
rietenoms, pykčiui. Kuris visus mus drąsino tiesai, augino ir brandino
dvasiškai.
Nuoširdžiai užjaučiu dėl šios
netekties visus, kurie liūdną žinią apie Justino Marcinkevičiaus išėjimą
išgyveno kaip asmeninę nelaimę – ir žinau, kad tokių žmonių Lietuvoje daugybė.
Užjaučiu Velionio šeimą ir artimuosius, bičiulius ir kolegas rašytojus, visus
Lietuvos kultūros kūrėjus. Amžinas tautos dėkingumas ir pagarba telydi tautos
Poeto Justino Marcinkevičiaus vardą ir atminimą.
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė
Seimo Pirmininkė Irena Degutienė
