2011 m. birželio
29 d. pranešimas VIR
Seimo
Pirmininkė Irena Degutienė dalyvavo Seime surengtoje tarptautinėje
konferencijoje „SSRS ir Vokietijos karo pradžia Baltijos šalyse 1941 metais“.
Kalbėdama
konferencijos dalyviams ir svečiams Seimo Pirmininkė pažymėjo, kad senų įvykių
aukos ir liudininkai, politikai ir istorikai, mokslininkai ir savo praeičiai
neabejingi piliečiai vis mėgina aptarti skaudžius ir tragiškus dvidešimtojo
amžiaus vidurio įvykius, dar kartą atsakyti į klausimus, kas ir kaip iš tikrųjų
vyko dviejų blogio imperijų – Sovietų sąjungos ir nacių Vokietijos – sandūroje.
„Nors nuo nacių
ir sovietų karinio konflikto, tiesiogiai palietusio ir Lietuvą, praėjo jau
septyniasdešimt metų, į daugybę klausimų neatsakyta iki šiol. Iki šiol atverti
ir prieinami ne visi archyvai, iki šiol matome pavyzdžių tokio elgesio su
praeitimi, kuris puikiai iliustruoja posakį: istorija – tai ta pati politika,
tik nukreipta į praeitį. Iki šiol galime perskaityti ir išgirsti absoliučiai
skirtingų, iš esmės viena kitai prieštaraujančių Antrojo pasaulinio karo ir
šiandien aptariamo jo epizodo interpretacijų. Skirtingas ir tų įvykių
vertinimas. Visi žinome, kad nacių režimas Vokietijoje ir pasaulyje buvo
pasmerktas, o jo aktyviausi veikėjai ir žiauriausi vykdytojai – nuteisti. Tuo
tarpu stalinizmas, ne vieno istoriko nuomone – jėga, ne mažiau prisidėjusi prie
Europos pasidalijimo ir karo eskalavimo, dar ir šiandien neretai ginama ir
teisinama, o stalinistiniai nusikaltimai vaizduojami kaip menkesni už
hitlerinius“, – sakė I. Degutienė.
Seimo
Pirmininkė pabrėžė, kad Lietuva yra iš tų valstybių, kurios patyrė abiejų
agresorių okupacijas, žiaurumą ir savivalę.
„Lietuvoje
gyvenusios tautos kentėjo ir nuo vienų, ir nuo kitų atėjūnų, ir tikriausiai
neįmanoma atakyti, o gal net ir klausti būtų pernelyg ciniška, kurio okupanto
sukeltos kančios buvo mažesnės. Juo labiau kad trėmimus ir keliones į
koncentracijos stovyklas, persekiojimą ir fizinį arba dvasinį luošinimą žmonės
patyrė ir iš vienų, ir iš kitų okupantų pusės. Juo labiau, kad visi žinome
atvejų, kai tas pats žmogus, ta pati šeima nukentėjo ir nuo vienų, ir nuo kitų,
nors nesipriešino režimui ir turėjo tik vieną tikslą – išgyventi“, – sakė
I. Degutienė.
Seimo
Pirmininkės nuomone, šie metai yra pavadinti Laisvės gynimo ir didžiųjų
netekčių metais, nes tai – geriausia visus Lietuvos žmonių išgyvenimus ir
pastangas, viltis ir vilties praradimą apimanti formuluotė.
„Juk iš tikrųjų
buvo Lietuvos pastanga apginti laisvę ir nepriklausomybę tiek nuo sovietinių
okupantų 1940-aisiais metais, tiek nuo nacių okupantų 1941-aisiais metais.
Lietuva ir pirmos, ir antros okupacijos akivaizdoje, kaip ir 1944-aisiais,
grįžtant sovietinei armijai, patirdama trečią okupaciją per ketverius metus,
neišsižadėjo laisvės vilties“, – sakė I. Degutienė.
Seimo
Pirmininkė pabrėžė, kad būtent šis neišsižadėjimas ir tapo didžiųjų netekčių
priežastimi.
„Už žmogaus ir
tautos prigimtinę teisę į laisvę Lietuvos piliečiai mokėjo pačia skaudžiausia
kaina – gyvybėmis, trėmimais, holokaustu. Žvelgiant iš šių dienų, visos mūsų
tautos ir valstybės kančios atrodo kaip vienos pažeminimų ir tragedijų
virtinės, vienos istorinės grandinės grandys. Kaip iš esmės – vieno nusikaltimo
dokumentais tapo Balio Sruogos atsiminimai iš Štuthofo ir Dalios Grinkevičiūtės
iš Laptevų jūros pakrantės. Mažų tautų naikinimo įvairovė dvidešimtojo amžiaus
viduryje buvo plati ir savo formomis, ir savo geografija“, – sakė Parlamento
Pirmininkė.
I. Degutienė
atkreipė dėmesį, kad žmonės, savo akimis matę ir patyrę didžiąją neteisybę,
šiandien jau yra garbaus amžiaus žilagalviai, o didžioji dauguma jų lemties
draugų jau iškeliavo į Anapilį.
„Todėl noriu
pakartoti savo prašymą, kurį esu sakiusi panašiomis progomis ne vieną kartą:
nebūkime abejingi savo tautos praeičiai. Fiksuokime, įrašykime ir užrašykime
liudininkų atsiminimus. Tegu jie gula į knygas, spaudą, vadovėlius.
Dokumentuokime Lietuvos istoriją. Pagalvokime, kiek skurdesnė būtų mūsų tautos
atmintis, jei savo laiku patirtų išgyvenimų ir minčių nebūtų užrašę,
pavyzdžiui, Lionginas Baliukevičius – Dzūkas ar Juozas Urbšys, minėtieji Dalia
Grinkevičiūtė ar Balys Sruoga, getų kaliniai ar mūsų tremtiniai“, – sakė Seimo
Pirmininkė ir pabrėžė, kad tai yra labai sunkus, laiko ir pasiaukojimo
reikalaujantis darbas.
Ji pakvietė
visus neabejingus atsiverti tiesai, kad ir kokia ji būtų nemaloni, ir būti
išties laisvais.
„Ne visi žmonių
prisiminti faktai gali būti mums malonūs ir liudijantys garbingą laikyseną.
Tačiau, jeigu atgimstanti Lietuva vis dėlto pasirinko savo orientyru laisvę,
turime prisimint, jog į laisvę veda tik tiesa. Išdrįskime atsiverti tiesai ir
būti iš tikrųjų laisvi“, – sakė I. Degutienė.
Seimo
Pirmininkės kalba.
Seimo
Pirmininkės sekretoriatas
Seimo
Pirmininkės patarėjas Juozas Ruzgys, tel. 239 6023, 8 698 42073
