2011 m. spalio 28 d. pranešimas VIR
Seimo Pirmininkė Irena Degutienė surengė vienuoliktus nacionalinius maldos pusryčius, kurių tema Tikėjimas, viltis ir meilė Trejybė, kurios reikia Lietuvai.
Seimo Pirmininkė pabrėžė, kad kuo platesnis visuomenės atstovų ratas turi bendrauti kuo dažniau ir kuo daugiau ir kad šiandien Seime susirinkęs žmonių ratas galėtų būti dar platesnis.
Nuoširdžiai linkėčiau, kad ir plačioji visuomenė, kuo daugiau mūsų piliečių, rastų noro ir galimybių bent trumpam stabtelėti tarp darbų ir tiesiog pasikalbėti, pamąstyti, kaip ir vardan ko gyvename. Gaila, kad tokiems susitikimams dažniausiai lieka laiko tik per didžiąsias krikščionių šventes Šventas Velykas, Šventas Kalėdas. Tvirtai laikausi nuostatos, kad žmogaus atsivėrimas žmogui, pagarbus bendravimas krikščioniškųjų ar bendražmogiškųjų vertybių pagrindu visada savalaikis, visada labai reikalingas ir vertingas, sakė I. Degutienė.
Seimo Pirmininkė priminė, kad būtent taip gimė ir patys Maldos pusryčiai.
Valstybių vadovai, matydami, kad protas ir išskaičiavimas, fizinė ir karinė galia nepajėgia atsakyti į svarbiausius klausimus, dar kartą atsigręžė į Dievą, į šalia esantį žmogų. Tai prisimenant, tikriausiai ne vienam kyla klausimas: nejaugi Dievo ir prasmės, grožio ir išminties paieškos žmoguje pabunda tik neišsprendžiamų problemų akivaizdoje? Nejaugi žmogus tik kilus mirties grėsmei ir siaučiant karui susimąsto, kokia jo misija šiame pasaulyje?, klausė Parlamento vadovė.
Seimo Pirmininkė sakė apie karus kalbanti ne tik kaip apie ginkluotus susidūrimus tarp valstybių ar grupių, nes mažesnio masto, bet ne mažiau varginantys karai dažnai vyksta bendruomenių viduje ar mūsų pačių sielose.
Tų karų priežastis nepasitikėjimas kitu, baimė, mąstymas, kad finansinė, materialinė gerovė išspręs visas problemas, atsakys į visus klausimus. Deja, ir šiandieninėje Lietuvoje matome, kad įtampa ir netikrumas, apėmę finansus ir ekonomiką, netrunka persimesti į moralinę ir vertybinę sritį. Tai matydama, klausiu savęs ir visų Lietuvos žmonių: kokie išeisime iš krizės kiek pasikeitę, ką patyrę, ko išmokę? Sunkumai dažnai atveria gilius ir prasmingus dalykus žmonių solidarumą, atjautą, moralinę pareigą padėti tam, kuriam šiandien sunkiau. Ar tikrai šiandien mumyse ir mūsų visuomenėje bręsta ir užima deramą vietą šios vertybės?, sakė I. Degutienė.
Seimo Pirmininkė pabrėžė nenorinti moralizuoti ir mokyti gyventi, tačiau labai norinti, kad kiekvieno žmogaus gyvenime, visuomenės gyvenime, Lietuvos gyvenime rastųsi šiek tiek daugiau krikščioniškosios trejybės Tikėjimo, Meilės ir Vilties.
Gražu ir simboliška, kad žodyje tikėjimas daugiausiai vietos užima žodis ėjimas dalinkime šį žodį į dvi dalis: tik ėjimas. Tikėjimas nėra ir negali būti baigtinė būsena, pasiekta kartą ir visam laikui. Tikėjimas nėra ir negali būti teisiojo poza ir galvojimas, kad turi teisę kaltinti, smerkti ar bent jau mokyti gyventi kitus. Tikėjimas visada buvo ir bus dvasios kelionė, ėjimas nuo širdies link širdies, nuo žmogaus link žmogaus, o tai ir reiškia link Dievo. Taigi tai kelias, tik ėjimas, kuriuo žengiame į priekį ir savo dvasia, ir savo gyvenimais, sakė I. Degutienė.
Seimo Pirmininkės nuomone, šiame kelyje tikrai nesame palikti vieni su savo bėdomis ir problemomis ir priminė trumpą parabolę, kurią galbūt kai kas ir yra girdėjęs.
Ji pasakoja apie žmogų, kuris, giliai tikėdamas, eina gyvenimo keliu ir atsigręžęs atgaliõs mato, kad kelio dulkėse lieka įspaustos jo paties ir Dievo pėdos. Tačiau kelias sunkėja, prasideda negandos ir nesėkmės, žmogui eiti vis sunkiau, viltį keičia abejonė. Jis atsigręžęs pamato, kad kelyje tik viena pora pėdų, ir ima priekaištauti: Dieve, sunkiausiomis akimirkomis Tu mane apleidai! Tačiau girdi atsakymą: pažiūrėk atidžiau, tai mano pėdos ant kelio, kai tau buvo sunkiausia, aš tave nešiau, sakė I. Degutienė.
Seimo Pirmininkė paragino atidžiau pažvelgti į savo kelią ir pamatyti, kad jame nesame vieni.
Todėl ir šiandien, kad ir kaip sunku būtų eiti, negalime pamiršti: nesame vieni Lietuvos kelyje. Esame vienas su kitu, esame su Dievu, ir todėl, lydimi tikėjimo, vilties ir meilės tikrai esame pajėgūs savo kelią nueiti garbingai. Nenuvertinkime šiame kelyje mus lydinčios galingiausios jėgos, vadinamos Dievo ir žmogaus meile, sakė I. Degutienė.
Seime rengiamuose nacionaliniuose maldos pusryčiuose įžanginį žodį ir invokaciją tarė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kalbėjo Lietuvoje viešintis visame pasaulyje gerai žinomas ir gerbiamas pamokslininkas Franklinas Grahamas, internetinio dienraščio Bernardinai.lt vadovas Andrius Navickas, vienas iš maldos pusryčių Lietuvos Seime skatintojų ir pradininkų Charlesas Parkeris Wrightas (JAV). Baigiamąją maldą vedė Lietuvos stačiatikių bažnyčios kunigas Vitalijus Mockus.
Renginyje dalyvavo Seimo ir Vyriausybės nariai, Lietuvoje tradicinių konfesijų vadovai, kitų religinių bendruomenių atstovai, kultūros ir meno žmonės, ambasadoriai, jaunimas, verslininkai ir svečiai iš užsienio.
Nacionaliniai maldos pusryčiai tai galimybė politikams, verslininkams, visuomenės veikėjams, jaunimui pasidalyti savo mintimis ir įžvalgomis su kitais žmonėmis. Šiuose susitikimuose kalbama apie Evangelijos vertybes kasdieniame kiekvieno asmens gyvenime, visuomenėje, tarpusavio santykiuose, drauge kurti pasitikėjimą ir stiprinti draugystę, brėžti ateities veiklos gaires ir įvardinti politinės veiklos pasirinkimo kertinius principus.
Maldos pusryčių tradicija atsirado XX amžiaus viduryje kaip reakcija į kylančius naujus iššūkius. Maldos pusryčių ištakos siekia 1942 metus, kai keletas Jungtinių Amerikos Valstijų Senato narių pradėjo neformalius susitikimus siekdami dalintis Kristaus mokymo gyvybingumu ir juo pagrįstu tarpusavio bendravimu. 1953 metais įvyko pirmieji nacionaliniai maldos pusryčiai, kuriuose dalyvavo JAV prezidentas.
Lietuvoje pirmieji nacionaliniai maldos pusryčiai buvo surengti 2001 metais. Seime parlamentinė maldos grupė veikia nuo 2008 metų balandžio mėnesio.
Seimo Pirmininkės sekretoriatas
Seimo Pirmininkės patarėjas Juozas Ruzgys, tel. 239 6023, 8 698 42073
