„Visi puikiai žinome, kad, okupantų kariuomenei kraujyje paskandinus partizanų kovas, tautos būtinoji gintis įgavo kitas formas. Šiandien tai vadiname neginkluotuoju pasipriešinimu. Tautoje liko nenužudytų ir neištremtų vyresnių žmonių, augo naujos kartos ir nuolat atsirasdavo tokių, kurie, atmesdami išvedžiojimus apie istorinę būtinybę prisitaikyti, griežtai skyrė baltą nuo juodo, laisvę nuo išdavystės, Lietuvą nuo sovietų imperijos. Šie žmonės skleidė tiesos žodį. Jie skaitė patys ir skolindavo kitiems laisvėje parašytas knygas, klausėsi laisvajame pasaulyje transliuojamų radijo laidų. Tie žmonės per Vėlines ir kitomis progomis pagerbdavo tautos didvyrius, uždegdami žvakutes ant jų kapų. Jie leido ir platino Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, vedė Lietuvą į laisvę, tiesą, į Kovo 11-ąją“, – sakė I. Degutienė.

Seimo Pirmininkė pabrėžė, kad vienas iš tokių žmonių, asmenybė ir auka išreiškusi visos tautos skausmą ir viltis, buvo Romas Kalanta.

Šiandien, minėdami lygiai keturiasdešimt metų nuo didingų ir tragiškų įvykių, jautriau ir atidžiau prisimename šią Lietuvos legendą, prisimename 1972-ųjų gegužę. Nuo įvykių, kuriuos šiandien minime, prabėgo keturiasdešimt metų“, – sakė I. Degutienė, pakviesdama Romo Kalantos auką ir Anapilin iškeliavusių jaunimo pasipriešinimo dalyvių atminimą pagerbti tylos minute.

Seimo Pirmininkė pabrėžė, kad R. Kalantos auka tapo žinia ir ženklu mums patiems bei visam pasauliui.

„Daugelis iš čia esančių gerai prisimena 1972-ųjų gegužės 14-ąją, kai išgirdo žinią apie devyniolikmečio moksleivio iš Vilijampolės Romo Kalantos auką. Tai iš tikrųjų buvo žinia, ženklas okupantams, pasauliui, o svarbiausia – mums patiems, Lietuvos žmonėms. Ženklas, kad sovietų imperija sugebėjo Lietuvą okupuoti, bet nepajėgė paversti mankurtais. Kad užaugo nauja karta, kuri, praėjus dvidešimčiai metų po laisvės kovų pokario miškuose ir miesteliuose, mąsto kaip jų tėvai ir seneliai, mąsto kaip laisvi žmonės. O kai kurie iš jų turi drąsos taip ne tik mąstyti, bet ir veikti“, – sakė I. Degutienė.

Baigdama minėjimą Seimo Pirmininkė priminė 1972 m. gegužės jaunimo pasipriešinimo dalyvio, Anapilin išėjusio Vytauto Kaladės žodžius, kurie buvo pasakyti to meto sovietiniame teisme: „Tu pats žmogau, vedamas nuoširdaus pasipiktinimo, gailesčio, darei tą, ką darei. Todėl būk iki galo, bet kokiomis aplinkybėmis ištikimas savo jausmams, neišduok jų sakydamas, visi dėjo gėles ir aš dėjau, visi ėjo ir aš ėjau, visi šaukė ir aš šaukiau. Kodėl taip dariau, nežinau. Žinai puikiai, žinai ir tau ne vieną kartą tai prikiš ne kas kitas, o tavo sąžinė“.

„Neišduoti savo jausmų, neišduoti savo sąžinės, likti ištikimam savo orumui – žmogiškam, tautiniam, krikščioniškam – tikriausiai tai ir yra giliausi priesakai, pasiekiantys mus iš 1972-ųjų. Priesakai išgirsti savo širdies ir sąžinės balsą ir gyventi, nes taip liepia jis, o ne dėl to, kad taip daro visi“, – sakė I. Degutienė.

Seimo Pirmininkės sekretoriatas

Seimo Pirmininkės patarėjas Juozas Ruzgys, tel. 239 6023, 8 698 42073