Susirinkome į Konferenciją, kurios pavadinimas, perskaičius pirmą kartą, tikriausiai ne vienam iš mūsų sukėlė abejonių ir šiek tiek suglumino: nejaugi, praėjus dvidešimčiai atkurtos nepriklausomybės metų, vis dar abejojame pagrindinėmis savo politikos kryptimis? Juk atrodė, kad į tautos strateginius siekius – atkurti nepriklausomybę, kuo sėkmingiau ją realizuoti, įstoti į struktūras, užtikrinančias valstybės saugumą ir ekonominės gerovės prielaidas – telpa visa mūsų politika, tiek vidaus, tiek ir užsienio.

Tačiau ir visas pasaulis, ir Europa, ir mūsų valstybė yra gyvas, dinamiškas, nuolat besikeičiantis ir nuolat atsinaujinantis politinis darinys. Todėl nuostatos, orientyrai ir tikslai, praeityje atrodę labai tvirti ir ilgalaikiai, dabarties gali būti labai rimtai koreguojami. Ir todėl būtina periodiškai kelti tokius klausimus, kokių vedami šiandien čia susirinkome. Mūsų pastangos turėtų sutapti su realia, o ne įsivaizduojama politine tikrove. Šių siekių šviesoje ir kviečiu mūsų politikos teoretikus ir praktikus pasikeisti mintimis apie Lietuvos užsienio politikos nūdieną, jos aktualijas ir galimus raidos kelius.

Klausimas aktualus, nes pastaraisiais metais mūsų užsienio politikoje buvo juntamas tam tikras institucinis „nesusikalbėjimas“ tiek dėl Lietuvos užsienio politikos vizijos, tiek ir dėl jos įgyvendinimo priemonių. Ypač daug diskusijų ir emocijų kėlė sprendimai ir veiksmai Lietuvos Rytų politikos fronte: naujų santykių su Rusija galimybės ir paieškos, požiūris į dabartinį Baltarusijos politinį režimą.

Ko gero, pirmine politologų, diplomatų ir politikų diskusijų priežastimi reikėtų laikyti permainas globalesniame tarptautinių santykių lygmenyje, o konkrečiai – JAV paskelbtą santykių su Rusija „perkrovimo“ iniciatyvą.

Vieni teigė, jog toks Junginių Valstijų politikos posūkis verčia ir Lietuvą prisiderinti prie pasikeitusio globalaus geopolitinio fono, atitinkamai tiesti „tiltus“ dvišaliuose santykiuose su Rusija bei siekti pragmatinių tikslų.

Kiti argumentavo, jog tai – ne fundamentalūs pokyčiai, o tik taktiniai JAV užsienio politikos niuansai, kuriais Jungtinės Valstijos tiesiog siekia įtraukti Rusiją į sau palankų geopolitinį veikimo lauką, už tai Maskvai nesuteikiant jokių realių politinių dividendų. Todėl Lietuvai reikia nepasiduoti vadinamosios Reapolitik tendencijoms, o toliau tęsti vertybinę Rytų politiką.

Būtent šie veiksniai ir formuoja dabartinės Lietuvos užsienio politikos probleminį lauką, kuriame ir kyla klausimas: ar turime savo Rytų politikos viziją? Labai linkėčiau konferencijos svečiams – politologams, analitikams, apžvalgininkams, kritiškai ir savikritiškai pažvelgti į Lietuvos vykdomos Rytų politikos stipriąsias ir silpnąsias puses, aiškiai suformuluoti problemas ir bandyti ieškoti atsakymų į klausimus, kurių tikrai daug.

Vienas iš jų, neretai pasikartojantis viešojoje erdvėje, yra toks: ar JAV inicijuota santykių su Rusija „perkrovimo“ iniciatyva ir vis iškylanti didžiųjų valstybių galimų geopolitinių mainų tema neverčia abejoti, ar mūsų narystė NATO ir Europos Sąjungoje nėra formali, ar ji tikrai garantuoja Lietuvos saugumą ir stabilumą?

Akivaizdu, jog šias abejones padėtų išsklaidyti Aljanso vykdoma atitinkama gynybos planavimo, pratybų ir infrastruktūros plėtros politika, numatytos praktinės kolektyvinės gynybos priemonės, padidintas NATO sutarties 5-ojo straipsnio „matomumas“. Kuo integralesne gynybinio Aljanso dalimi jausis Lietuva, tuo daugiau rasis galimybių mums ne taip jautriai reaguoti į įvairias JAV ir Rusijos ar NATO ir Rusijos dialogo iniciatyvas.

Nagrinėjant Lietuvos ir Rusijos santykius, esminis klausimas turbūt yra toks: ar įmanoma Europos Sąjungos ir Rusijos santykiuose priversti veikti teisinio abipusiškumo principą? Ar turime neišnaudotų galimybių keisti esamą situaciją, kai Rusija aktyviai dalyvauja Europos Sąjungos vidiniuose procesuose, tačiau nenori prisiimti jokių realių įsipareigojimų? Jeigu Europos Sąjunga neturi įtakos svertų tai padaryti, turime aiškiai užduoti tokį „namų darbą“ Europos Sąjungos institucijoms. O jei paaiškėtų, kad tai neįmanoma, imsime svartyti, kad ir mums reikia išmokti plaukti pasroviui ir veikti pagal Rusijos nustatytas taisykles? Klausimas saviironiškas ir, tikiuosi, retorinis, tačiau tiesiogiai susijęs su konceptualia problema: ar išmokome, siekdami savo užsienio politikos tikslų, naudotis Europos Sąjungos teikiamais instrumentais?

Ne mažiau diskusijų kelia ir Europos Sąjungos bei Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu. Viena vertus, „dviejų eismo juostų“ strategija, kai lygiagrečiai dirbama ir su demokratine šios šalies opozicija, ir su dabartine politine valdžia, verčiant ją kuo plačiau atverti šalį Europos Sąjungos taisyklėms ir normoms, yra sveikintinas sprendimas. Kita vertus, nuolat kyla klausimas: kas ir kam modeliuoja šią situaciją? Ar galime nustatyti aiškias taisykles, pajėgias kontroliuoti dvišalių santykių su Baltarusija darbotvarkę?

Taigi, klausimai platūs, apimantys ir strategiją, ir taktiką. Akivaizdu, kad būtina stiprinti į mūsų užsienio politiką nukreiptas analitines galias. Būtina tiesti kuo artimesnius tiltus tarp užsienio politikos formuotojų, vykdytojų ir akademinės bendruomenės bei analitinių centrų.

Kaip vieną iš tokių tiltų ir sveikinu šiandieninę mūsų konferenciją. Tikiuosi gyvų požiūrių bei atvirų diskusijų ir linkiu, jog tokio pobūdžio renginiai taptų tradiciniais.“