Gerbiamieji bendrapiliečiai, svečiai, ponios ir ponai,
Žemė priima visus aukas ir budelius, teisius ir nusikaltėlius. Ne pirmą kartą stovime Paneriuose liūdniausioje Lietuvos vietoje.
Į kapines žmonės ateina pagerbti išėjusius į nebūtį, susikaupti. Tačiau Paneriai ne tik kapinės. Paneriai žudynių vieta. Šie medžiai - gyvi paminklai, gyvi liudininkai - buvo paskutinis dešimčių tūkstančių žmonių matytas vaizdas. Ne veltui Jeruzalės Jed Vašemo parke žydai savo gelbėtojams sodina medį. Tačiau medžiai negali pasakoti, pasmerkti, negali išteisinti. Tai paliekama mums. Todėl mes ir sugrįžtame čia pamąstyti, prisiminti, pagerbti.
Beveik du dešimtmečius gyvuoja nepriklausoma Lietuvos valstybė. Per tą laiką turėjome progų išsikalbėti, išsiaiškinti tarpusavyje ir pagaliau suprasti, ką prarado lietuviai, netekę šimtų tūkstančių savo tėvynainių.
Čia Paneriuose mūsų miestų ir miestelių praeitis gydytojai ir laikrodininkai, batsiuviai ir mokytojai, advokatai ir dievo žodžio aiškintojai. Jie buvo mūsų kaimynai, bendramoksliai ir bendradarbiai. Visi jie buvo litvakai Lietuvos žydai.
Šiandien mes aiškiname jaunimui mūsų bendros istorijos ir holokausto pamokas. Be šios kraupios tragedijos priežasčių suvokimo mūsų jaunoji karta nesugebės visapusiškai suprasti ir įvertinti savos istorijos, negalės užaugti tolerantiškais ir pilnaverčiais žmonėmis.
Mums būtina suprasti, kodėl kolaboravę su naciais mūsų tėvynainiai pakėlė ranką prieš savo kaimyną, su šautuvu ant pečių lydėjo į duobę klasės draugą. Kuo paaiškinti žmogaus nusikaltimo ir nuodėmės mąstą?
Mums būtina suprasti ir tai, iš kur drąsos ir pasiaukojimo sėmėsi tie, kurie rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, slėpė ir gelbėjo žydų šeimas. Atrodytų visus juos aukas, jų gelbėtojus ir jų budelius augino ta pati Lietuvos žemė.
Tikiu, kad tik atviros, nors ir skaudžios istorijos pamokos, dviejų tautų dialogas mums padės išrauti daigus tos nepaaiškinamos neapykantos, kuri šiandien pasireiškia niekinant kapus ar piešiant svastikas.
Žydų tautos istorijoje su kaupu praradimų ir kančių.
Tepraėjo šiek tiek daugiau nei pusė šimtmečio, kai Lietuvos žydai kartu su kitais Europos žydais tapo kraupios tragedijos aukomis. Holokaustas privalo tapti vienu pagrindiniu mūsų tautos atminimu bei svarbiausia istorine patirtimi. Tačiau negalime leisti, kad siaubas ir kaltinimai persekiotų mus dvi tautas ir klampintų praeities žaizdose.
Baigdamas noriu pacituoti prieškarinio Vilniaus žydų jaunimo himno žodžius: mes atmename priešus, prisimenam draugus ir visad minėsime vakarykštę dieną kartu su šia diena.
Be praeities nebus ateities. Gal dėl to ir simboliška, kad apie Lietuvos žydų ateitį mes galvojame ir kalbame Paneriuose. Prisimindami tragediją, kuriame naują gyvenimą.
Šiandien mūsų visų tikslas bendras išlaikyti tą dar likusį unikalų žydų kultūros paveldą ir žydų bendruomenę Lietuvoje.
Suprantu - čia reikalingas valstybės dėmesys ir parama, kad šis išlikęs želmenėlis vėl išaugtų į vaisius duodantį medį.
Tai būtų didžiausias pagarbos ženklas žuvusiems.
Ramybė ir šviesa telydi čia atgulusius. Jų atminimas lieka su mumis.
