DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS ĮSTATYMO ATSKIRŲ STRAIPSNIŲ VETAVIMO
LR Seimas 2010-11-04 priėmė LR Pilietybės įstatymą Nr. XI-1077. Mums kyla pagrįstų teisinių abejonių dėl šio Seimo priimto įstatymo 2 straipsnio 2, 3, 7, 17 sąvokų; 7 straipsnio 2), 3), 4) 5) punktų; ir 21 straipsnio 1 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsniui, o taip pat konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, asmenų nediskriminavimo principams bei oficialiai Konstitucinio Teismo suformuotai pilietybės doktrinai.
Šio įstatymo 2 straipsnyje yra įtvirtintos pagrindinės sąvokos:
2. Asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo
11 d., iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, kurie 1940 m. birželio 15 d. 1990 m. kovo 11 d. okupacinių režimų institucijų arba teismų sprendimais buvo prievarta iškeldinti iš Lietuvos dėl pasipriešinimo okupaciniams režimams, politinių, socialinių ar kilmės motyvų. (2 straipsnio 2 dalis)
3. Asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. (2 straipsnio 3 dalis)
7. Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. (2 straipsnio 7 dalis)
17. Teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka. (2 straipsnio 17 dalis)
Šios sąvokos kelia pagrįstų teisinių abejonių dėl jų dviprasmiškumo bei jų skirtingo taikymo asmenų, kurie pilietybę įgijo optacijos keliu, ar jų palikuonių atžvilgiu. Asmuo galėjo pasitraukti iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir dėl politinių, socialinių ar kilmės motyvų, taip pat kaip ir dėl tų pačių priežasčių ištremtas iš Lietuvos. Be to, sąvoka asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., kelia tam tikrų abejonių ir dėl to, kad apibūdinant šią sąvoką, yra pateiktas baigtinis ištrėmimo motyvų sąrašas. Bet tuo atveju, kai atsiranda tokia situacija, kada asmuo buvo ištremtas už nusikaltimo (chuliganizmas, vagystė, ar kt.) padarymą teismo sprendimu, atliko bausmę ištrėmimo vietoje, vėliau ten liko ir gyveno, o dabar nusprendęs grįžti Lietuvon ir norėdamas atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, negalės to padaryti, nes nepateks į baigtinį nurodytų ištrėmimo motyvų sąrašą. Pagal šią sąvoką to negalės padaryti asmenų, kurie pilietybę įgijo optacijos būdu, palikuonys.
Pagrįstų abejonių taip pat kelia ištremtų asmenų ir pasitraukusių asmenų išskyrimas į atskiras sąvokas. Asmenys galėjo savo noru pasitraukti dėl tų pačių motyvų kaip ir ištrėmimo atveju. Kolizijos galima būtų išvengti jei abi sąvokos būtų sujungtos į vieną - asmuo, ištremtas ar pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., o taip pat jos apimtų ir asmenų, kurie pilietybę įgijo optacijos keliu, palikuonis. Priešingu atveju, galima suponuoti, kad pilietybė yra suvokiama kaip dovana už pasipriešinimą okupaciniams režimams, už politinius, socialinius ar kilmės motyvus. Neabejotina, kad force major aneksijos atveju leidžia daryti nuorodą į 1940 m. birželio 15 d., bet vėliau, iki 1990 m. kovo 11 d., jau apsisprendžiant išvykti iš Lietuvos, galėjo vyrauti ir politiniai motyvai, nors jie garsiai gal ir nebuvo deklaruojami, taip pat galėjo vyrauti socialiniai, kilmės motyvai. Tad ar asmuo pats pasitraukė ar buvo ištremtas, pilietybės atstatymo atžvilgiu jokių privilegijų dėl to kilti negali.
Sąvokos Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis ir Teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę aiškinamos tik iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaiko, vaikaičio ar provaikaičio kontekste, visiškai ignoruojant tą faktą, kad dalis piliečių Lietuvoje pilietybę įgijo optacijos būdu, tad apie jų palikuonis nieko nekalbama.
Jeigu Lietuvos Respublika nebūtų 1989 m. Pilietybės įstatyme įtvirtinusi pilietybės įgijimo optacijos būdu, tokia situacija galėtų būti teisiškai argumentuota. Šiuo atveju, galima diskriminacija kilmės atžvilgiu, nes yra asmenų, kurie turėjo LTSR pilietybę ir čia gimė jų vaikai, 1990 m. jie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o štai jų palikuonys, dėl vienų ar kitų priežasčių atsidūrę kitose valstybėse, nors gimė ir užaugo Lietuvoje, atkurti pilietybės negali. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje pilietybė tokiems LTSR piliečiams buvo teikiama gerokai supaprastinta tvarka. Iš šių asmenų buvo reikalaujama nuolat gyventi Lietuvos teritorijoje, taip pat turėti čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį. Jie per dvejus metus nuo Pilietybės įstatymo įsigaliojimo turėjo teisę laisvai apsispręsti dėl pilietybės, t. y. galėjo pasilikti Sovietų Sąjungos pilietybę arba tapti Lietuvos piliečiais. Šį atvejį galima traktuoti kaip pilietybės įgijimą optacijos būdu, nes, atkūrus nepriklausomą valstybę ir pasibaigus okupacijai, daliai gyventojų, praeityje neturėjusių tvirtų teisinių ryšių su buvusia Lietuvos valstybe, buvo suteikta teisė pasirinkti pilietybę.
Minėtomis sąvokomis grindžiamos šio įstatymo kitų straipsnių normos, nustatomi pilietybės atkūrimo ar įsigijimo teisiniai pagrindai, taigi neišvengiamai išlieka ir iš tų sąvokų išplaukiantys teisiniai prieštaravimai optacijos būdu įgijusių piliečių atžvilgiu. Tad asmenų lygiateisiškumo, nediskriminavimo principai reikalauja ištaisyti minimas kolizijas.
Dar daugiau prieštaravimų kyla iš 7 straipsnio pavadinimo bei jo 5) punkto formuluotės.
Šio straipsnio pavadinimas kalba apie atvejus, kada Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu. Lietuvos Konstitucinis teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pasisakė labai aiškiai: Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti išimtiniai. Pagal Konstituciją neleidžiamas ir negalimas dvigubos pilietybės plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, labai retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Akivaizdu, kad jau pačiame straipsnio pavadinime turi būti kalbama apie atskirus atvejus, labai retas išimtis. Bet tiek straipsnio pavadinimas tiek jo turinys kalba apie visus atvejus, kurie atitinka šio straipsnio reguliavimo sferą.
Įstatymo leidėjas gali aprašyti atskirų atvejų požymius, gali nustatyti ir tai, kokie asmenys gali pretenduoti į tokias išimtis, bet galutinį sprendimą dėl konkretaus atvejo turi priimti tik Respublikos Prezidentas, dalyvaujant atitinkamai patariamajai komisijai ar kitai įstatymo nustatytai institucijai.
Šio straipsnio 5) punktas kalba apie tai, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu, jeigu jis yra lietuvių kilmės asmuo, išvykęs iš Lietuvos Respublikos po 1990 m. kovo 11 d. ir yra įgijęs Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties organizacijos valstybės narės pilietybę.
Toks teisinis reikalavimas šiurkščiai iškraipo konstitucinio pilietybės instituto, įtvirtinto LR Konstitucijoje, esmę ir kelia daug teisinių ir kitokio pobūdžio kolizijų. Šiuo reguliavimu Konstitucijoje numatyta dvigubos pilietybės išimtis paverčiama taisykle. Atsiranda ir dvigubos pilietybės išsaugojimo geopolitinė (priklausomybė ES ir NATO šalims), rasinė (etninė) bei geografinė dimensija, kas nėra pateisinama jokiais konstituciniais bei tarptautinės teisės, o taip pat ir žmogaus teisių principais. Toks pilietybės, ir dar dvigubos, reguliavimas, kai dvigubos pilietybės išsaugojimas siejamas tik su kai kuriomis valstybėmis, priklausančiomis vienam ar kitam tarptautiniam ar gynybiniam susivienijimui nėra pateisinamas nei Konstitucijos 12 straipsnio reikalavimų nei konstitucinių teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir kitų principų šviesoje.
Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad pilietybės santykių koregavimas neturi pažeisti asmenų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo dėl etninės kilmės principo.
Dar daugiau komplikacijų iškyla, nagrinėjant priimtą nuostatą Lietuvoje ratifikuotos Europos Žmogaus teisių konvencijos normų šviesoje. Tarptautinėje teisėje yra įtvirtinta tam tikra teisinių normų, užimančių žmogaus teisių hierarchijoje aukštesnę vietą, sistema, turinti jus cogens (priverčianti teisė) arba normos, nuo kurios negalima arba draudžiama nukrypti, statusą. Ji yra įsakmi teisė, kitaip tariant imperatyvi. Tokiu jus cogens galią turinčiu principu žmogaus teisių srityje laikomas rasinio ir kitokio nediskriminavimo principas. Pagal šį principą pilietybė negali būti ribojama diskriminacinio pobūdžio teisės normomis. Lietuvos Respublikos piliečiai gimdo Lietuvos Respublikos piliečius, nesvarbu ar jie lietuviai, žydai, karaimai, rusai ir t.t.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 straipsnio nuostata, kad negalima drausti lietuviui apsigyventi Lietuvoje nepriklausomai ar jis pilietis ar ne, reiškia, kad jam taikomos kitokios, lengvesnės, įsikūrimo Lietuvoje sąlygos, o taip pat ir prarastos pilietybės susigrąžinimas supaprastinta tvarka nei kitų tautybių asmenims. Jam netaikomi natūralizacijos kriterijai. Bet šis Konstitucijos straipsnis nesuteikia teisės diskriminuoti Lietuvos Respublikos piliečius, turėjusius Lietuvos Respublikos pilietybę, pagal etninį principą. Negalima daryti išimčių: jei lietuvis tai turi teisę į dvigubą pilietybę, o jei nelietuvis tai neturi! VISI Lietuvos piliečiai yra LYGŪS, nepriklausomai nuo jų kilmės, etninės, socialinės priklausomybės. Ir turėję Lietuvos pilietybę taip pat.
Šio 7 straipsnio 2), 3), 4) ir 5) punktai dvigubą pilietybę išplečia ir paverčia dažnu, paplitusiu atveju. O tai pagal Konstituciją yra nepateisinama. Lietuvos konstitucinė teisinė tradicija visą laiką dvigubą pilietybę laikė išimtimi, ar net ją draudė. 1922 m. Konstitucijos 9 paragrafas skelbė, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės piliečiu. 1928 m. Konstitucijoje padaryta išimtis Amerikos krašto pilietybę turinčiam, bet su sąlyga, kad šis tuo metu tegali naudotis tik to krašto pasu, o Lietuvos pasą tuo metu privalo grąžinti. 1938 m. Konstitucija draudė dvigubą pilietybę, numatydama įstatymo nustatytas išimtis. Lietuvos Respublikos 1989 m. Pilietybės įstatymas nenumatė galimybės Lietuvos piliečiui kartu būti ir kitos valstybės piliečiu. Ir 1990 m Laikinasis Pagrindinis Įstatymas teigė tą patį. Minėta konstitucinė nuostata vėliau buvo patikslinta Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. birželio 19 d. nutarimu "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 ir 35 straipsnių taikymo tvarkos", ir 1990 m. LR AT lapkričio 7 d. nutarimas Nr. I 753 nustatė, kad dviguba pilietybė yra išimtis. 1991 m LR AT patvirtintuose Konstitucijos metmenyse ir 1991 m. Pilietybės įstatyme nuosekliai plėtota ta pati pozicija, ir 1992 m. Konstitucija realizavo šias nuostatas.
Dvigubos pilietybės ribojimo Lietuvoje nuostatos dar buvo koreguojamos numatant papildomas šio draudimo išimtis. Tačiau tai buvo daroma tik vienos kategorijos asmenų iki 1940 m. birželio 15 d. buvusių Lietuvos piliečiais ir jų palikuonių atžvilgiu. Vadinasi, nėra teisinio pagrindo samprotauti, kad, išskyrus minėtus įstatymo numatytus atvejus, dar kiti asmenys, įgyjantys Lietuvos Respublikos pilietybę, galėtų kartu būti ir kitų valstybių piliečiai (KT nutarimas 1994-04-13).
Atskirose ES ir kitų šalių situacijose yra taip pat taikomas teisinis dvigubos pilietybės reglamentavimas išimties ar atskirų atvejų kontekste. Be to, skirtingų šalių yra ir skirtingas pilietybės instituto konstitucinis reguliavimas. Todėl lyginant dvigubos pilietybės reguliavimą atskirose šalyse, negalima neatsižvelgti į konkretų tų šalių konstitucinių pozicijų taikymą. Lietuvos konstitucinis sureguliavimas neleidžia kitaip traktuoti dvigubos pilietybės tai yra reti, išskirtiniai atvejai. Įstatymų leidėjas privalo pateikti teisinių situacijų, į kurias patenka Lietuvos Respublikos piliečiai, aprašymą ir numatyti, kada jas išsprendžia dvigubos pilietybės suteikimas.
Svetur gyvenantys ir kitų valstybių pilietybę savanoriškai pasirenkantys asmenys, kurie tik dėl to praranda Lietuvos pilietybę, kad patys sąmoningai save susaistė priesaikos ištikimybe kitai valstybei ir savanoriškai atsisakė Lietuvos pilietybės, prigimtinės teisės į Lietuvos pilietybę nepraranda. Šie asmenys šios teisės atsisakė patys, bet šie asmenys gali ir sąmoningai atsisakyti priesaikos kitai valstybei, atsisakyti tos šalies pilietybės ir vėl atgauti Lietuvos pilietybę.
Abejonių kelia ir įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostata Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka taip pat gali būti suteikta, kai tai sietina su Lietuvos Respublikos vardo garsinimu mokslo, ekonomikos, kultūros, meno ir sporto srityse atstovaujant Lietuvos Respublikai šiuo metu ar ateityje. Šiuo atveju netaikomos 19 straipsnyje numatytos pilietybės suteikimo sąlygos. Konstitucinis teismas pripažino, kad Konstitucijos 12 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja toks pilietybės suteikimas, kuris susijęs su Lietuvos vardo garsinimu ir dar netgi su būsimu garsinimu, nes tokie piliečiai nėra susiję su Lietuva nuolatiniais faktiniais ryšiais, nėra integravęsi į Lietuvos visuomenę.
Masinė šalies gyventojų emigracija yra nacionalinio masto nelaimė, ji kelia tiesioginį pavojų tautos ir valstybės egzistavimui ir yra daugybės šalies gyventojų asmeninių nelaimių ar net tragedijų priežastis. Neatsitiktinai Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme, priimtame 1996 m. gruodžio 19 d. sakoma: kitų valstybių pastangos primesti Lietuvai dvigubos pilietybės principus yra vienas iš Lietuvai gręsiančių rizikos veiksnių ir pavojų.
Masinei ir niekuo neįpareigojančiai emigracijai palankesnių sąlygų sudarymas tik dar daugiau kelia grėsmių nacionaliniam saugumui. O išplėstai traktuojama dviguba pilietybė tam sudaro visas prielaidas. Lietuvai esant ES nare, mūsų piliečiai jau naudojasi papildoma ES pilietybe. Bet tai nėra dvigubos pilietybės analogas.
Gyvenimas svetur nėra pagrindas priimti kitos šalies pilietybę. Tai darantys asmenys turėtų atsakingai apmąstyti ir pasverti tokio žingsnio padarinius, vienas iš kurių yra ankstesnės pilietybės praradimas. Jie turėtų suvokti ir sąžiningai pripažinti, kad neturi teisės reikalauti, kad jiems būtų išsaugota ir Lietuvos pilietybė, kai jie iškilmingai prisiekia kitai valstybei, kad atsisako Lietuvos pilietybės, o slapta savo kišenėje dėl visa ko ją pasilieka.
Dvigubos pilietybės masinis įteisinimas nepriimtinas dėl moralinių, politinių, teisinių ir socialinių priežasčių. Įteisinus dvigubą pilietybę rastųsi dvi nelygiaverčių Lietuvos piliečių kategorijos: asmenys, nuolatos vykdantys valstybės piliečio pareigas, ir asmenys, faktiškai besinaudojantys tik tos valstybės piliečio teisėmis. Neretai pateikiamas argumentas, kad tokie asmenys taip pat padeda savo valstybei materialiai remdami čia gyvenančias šeimas ir artimuosius, yra nerimtas, nes tą patį daro ir šalyje gyvenantys piliečiai, kurie savo valstybei dar moka ir mokesčius. Savanoriška ir privati išvykusiųjų materialinė parama pavieniams asmenims ar savo šeimoms ir nuolatinis privalomas pareigų savo valstybei vykdymas, pavyzdžiui, mokant mokesčius, yra visiškai skirtingos ir net nelygintinos ryšio su valstybe formos.
Plečiamai traktuojant dvigubą pilietybę, antrąją, atsarginę Lietuvos pilietybę turintys asmenys išsaugo politines teises, tarp jų balsavimo teisę. Tokios teisės turėjimas reiškia, kad svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus spręs ir sprendžiamojo balso teisę turės ne tik joje nuolatos gyvenantys piliečiai, bet su valstybe menkai susiję, realiai jai niekuo neįsipareigoję ir nuo jos reikalų faktiškai atitrūkę asmenys. Tokiomis sąlygomis autentiška valstybės piliečių politinės valios raiška ir jos tinkamas atstovavimas tampa iš principo neįmanomi. Jie gali būti ne tik iškreipti, bet tapti rimtu politinių grėsmių valstybei šaltiniu ir jos nestabilumo priežastimi.
Plečiamai traktuojant ir suteikiant dvigubą pilietybę būtų šiurkščiai pažeisti pamatiniai teisinės valstybės principai. Būtų neįmanoma realiai įgyvendinti visų piliečių lygiateisiškumo principo, nes tokį lygiateisiškumą būtų įmanoma laiduoti tik nepagrįstai privilegijuojant kitos šalies pilietybę turinčius asmenis. Teisės, kuriomis naudotųsi piliečio pareigų nevykdantys asmenys, galėtų egzistuoti ir būti įgyvendinamos tik kaip nepelnytos privilegijos, diskriminuojančios šalyje nuolat gyvenančius ir visas pareigas valstybei vykdančius piliečius.
Priešingai negu tikimasi, galimybė išsaugoti Lietuvos pilietybę asmenims, pasirinkusiems kitos valstybės pilietybę, ne stiprintų išeivių ryšius su Tėvyne, bet taptų galingu tautinę ir valstybinę sąmonę griaunančiu veiksniu. Šios Pilietybės įstatymo pataisos iš tikrųjų grindžiamos paslėpta nuostata, kad nacionalinė valstybė mūsų laikais yra tapusi atgyvena, o piliečio ryšys su ja neturi būti kaip nors įpareigojantis. Siekiama teisiškai legitimuoti vis labiau diegiamą ir plintančią nuostatą, jog savo valstybės pilietybės savanoriškas atsisakymas yra nereikšmingas veiksmas, negalintis turėti jokių realių moralinių, politinių ir teisinių padarinių turėtos pilietybės savanoriškai išsižadėjusiam asmeniui.
Akivaizdu, kad išplėstos dvigubos pilietybės suteikimo nuostatos įtvirtinimo šalininkai turi sutikti, kad norint tai įgyvendinti, būtina keisti LR Konstitucijos 12 straipsnį, o ne kurti teisiškai, politiškai, moraliai ir socialiai pavojingas pataisas. Ir tai galima daryti tik referendumo būdu.
Kreipiamės į Lietuvos Respublikos Prezidentę su prašymu vetuoti LR Pilietybės įstatymo minėto 2 straipsnio sąvokas, 7 straipsnio 2), 3), 4), 5) punktus, 21 straipsnio 1 dalį ir teikti oficialią konstitucinę doktriną atitinkančias pataisas. Kitu atveju lieka vienintelis kelias skubus kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl šio įstatymo eilės straipsnių atitikimo Konstitucijai. Juk Lietuvai esant ES nare ir delegavus į ES dalį savo suvereniteto požymių, Lietuvos Respublikos Pilietybės konstitucinis institutas yra pagrindinis mūsų valstybės nepriklausomybės požymis ir garantas.
Tikimės, kad Jūsų Ekscelencija atsižvelgs į mūsų pateiktus argumentus.
Pagarbiai, Seimo nariai
