Kiekvienam mokytojui, teisėtai streikavusiam praėjusį mėnesį, galima paspausti dešinę. Už drąsą. Už pasipriešinimą absurdui. Už tai, kad ir prieš streiką, ir per streiką teisėtas mokytojų protesto veiksmas viešumoje dažniausiai pateiktas kaip neišmanėlių egoistų maištas, o į pačius mokytojus žiūrėta kaip į gamtos nuskriaustus mažuosius brolius ar seses. Nuoga akimi matėsi nenoras bendrauti su mokytojais kaip su lygiaverčiais partneriais.
Dvigubi standartai, įsigalėję aukščiausiuose valstybės elito sluoksniuose, pilnu tempu įžengė į švietimo sistemą: mokyklų tinklo optimizavimo sistema pagrįsta dviguba logika, veidmainiška argumentacija. Drįstu teigti, kad šiandieninis švietimo ir mokslo ministras G.Steponavičius paveldėjo įspūdingą, melu pagrįstą nuolatinės pertvarkos filosofiją.
Jei švietimo įstaigos vadovas laiku supranta, kad kliedintiems politikams reikia įtikti, ir sutinka reformuoti mokyklą, atsiranda didžiulė galimybė gauti saldainiuką ar renovaciją, ar naujus langus, ar apšiltintą stogą, ar sporto salę, ar dar kažką tokio... Jau nekalbant apie tos įstaigos kolektyvo pameilinimą nuo techninio personalo ir vadovų.
Mokykloje apsigyveno BAIMĖ: jei ne taip ką nors pasakysi išmes iš darbo. Jei ne taip ką nors padarysi išmes iš darbo. Jei mokinių tėvams teisybę pasakysi išmes iš darbo. Argumentai labai paprasti už ugdymo proceso trukdymą, už nepritarimą ponų politikų rožiniams apsvaigimams.
Vaikas, mokinys tapo mažiausiai svarbus šioje baime paskanintoje švietimo košėje.
Viskas prasidėjo tada, kai švietimas tapo paslauga. Kai mokytojai ir mokiniai, nori to ar nenori, supranta tai ar nesupranta, tapo laisvosios rinkos dalyviais. O iš esmės yra vienas svarbiausias klausimas: AR VAIKAS NORI IR GALI MOKYTIS, AR SUDAROMOS SĄLYGOS JĮ AUKLĖTI IR MOKYTI?
Būrys biurokratų atsakys, kad Lietuva, kaip nė viena kita valstybė, sudaro išskirtines sąlygas vaikams. Na, tai pabandom pasižvalgyti po didžiąsias ŠVIETIMO teritorijas. Kaip ten sekasi, kas ką daro ir kaip racionaliai vyksta nematomas ministerijos klerkų darbas užtikrinant VAIKŲ, o ne jų pačių gerovę.
Ministerijos atstovai įstatymų bei poįstatyminių aktų pagalba sudėliojo taip, kad mokytojas be savo tiesioginių pareigų mokyti ir lavinti vaiką privalo atlikti socialinio darbuotojo, nepilnamečių inspektoriaus, dažnai ir mamos pareigas, dar ir popierinės žiurkės funkcijas viskas turi būti surašyta, suregistruota, neduok dieve, aukštesniosios institucijos atstovas neras jam tinkamo, bet realiai mokyklai visai beverčio dokumentėlio. Keista, kad dirbame popieriaus lapui, o ne ateičiai vaikams.
Jau nekalbu apie konstitucines normas, kurios šiandien švietimui tarnauja tiek, kiek reikia ponams valdininkams.
Mokyklos ir mokytojai jau pavargo nuo nuolatinės kaitos: tai mes kažką bandome iš vienos ar kitos valstybės nukopijuoti, tai kažkokie mistiniai ekspertai, atvažiavę į mokyklas (apskritai pirmą kartą apsilankę mokykloje), buria kažką iš kavos tirščių. Tai nežinia kodėl nuolat keičiamas mokymo dalykų turinys. Nekalbant jau apie vadovėlių leidybą (atsiprašau, verslą), kuria turėtų užsiimti ne ministerija, o specialiosios tarnybos.
Gaila (ir deja), kad švietimo įstaigų vadovai nenoriai dėsto savo mintis dėl šių problemų. Iš dalies galima juos suprasti: vieniems suteikti valstybiniai apdovanojimai už puikų darbą, kitiems suremontuotos (sutvarkytos) mokyklos už teisingos linijos palaikymą. Trečius užteko įtraukti į kokią nors mistinę darbo grupę.
Apskritai švietimo darbuotojų fronte labai gerai padirbėta pagal principą Trys lietuviai penkios partijos. Suskaldytos profesinės sąjungos, jos negausios, nevieningos. Jei nebus vienybės, vieningos jėgos, dar ilgai klausysim pasakų apie rentabilumą, funkcinį savarankiškumą, laisvą mokyklų veiklos rinką, kur žmogus žmogui nedraugas.
Suprantu, kad švietimo sistema yra pakankamai konservatyvi ir inertiška, bet noriu viešai paklausti ypač garbių, kompetentingų vadybos specialistų: ar nuolat vykstanti mokymo ir lavinimo sistemos kaita ir mokymo planuose, ir valdyme, kai kurių paslaugų privatizavimas švietimo įstaigose yra tas kelias, kuris veda mus į konstruktyvią, patikimą, lanksčią švietimo valstybės ateities sistemą?
Galų gale, paklausiu paprasčiau: ar kuklūs mokinuko pietūs mokykloje už 140150 litų per mėnesį įkandami kiekvienam tėveliui?
Dabar gimstančios sistemos tikėtinas produktas moksleivis, turintis atmintyje tūkstančius datų ir formulių, gebantis nuostabiai naudotis kompiuterinėmis technologijomis, puikiai mokantis vieną ar daugiau užsienio kalbų. Bet ar tai LIETUVOS ŽMOGUS, kuris supranta, kas JIS, kas yra JO gimtasis kraštas, kas JĮ mokė ir auklėjo.
Na, ir pats nemaloniausias klausimas: ar visos tos reformos paliečia tik mokytojų kailį, ar vis dėlto tai kompleksinis problemos sprendimas?
Dar dirbdamas mokyklos direktoriumi supratau, kad mokykla nėra vien tik pastatas, nėra vien tik darbo vieta. Kur kas daugiau. Tai organizacija, kurios kiekvienas narys yra vieningos sistemos-organizmo-mechanizmo dalis. Mokykloje nėra atsitiktinių žmonių. Jei tokie ir atsiranda, jie ilgai neužsibūna. Ir niekada nesutiksiu su oponentais, kad mokykla atgyveno, paseno yra puikios techninės galimybės bendrauti, gauti informacijos kitomis priemonėmis.
MOKYKLOS DVASIOS nepakeis niekas. Net geriausias kompiuteris. Visi tie žmonės mokytojai, mokytojų padėjėjai, socialiniai darbuotojai, medicinos sesuo, staliai, budėtojos, valgyklos darbuotojos, būrelių vadovai ir net vadovai visi jie dirba vienam tikslui MOKINIUI. Ir yra milžiniška klaida iš mokyklos veiklos kažkuriuos iš šių žmonių eliminuoti.
Lygiai taip nesuprantamas noras padaryti visas mokyklas finansiškai rentabiliomis. Kuo ir kaip tai apskaičiuota? Mistiniai krepšeliai, pundeliai... Mokyklos veiklos rezultatai pasimato po 1015 metų. Ar kalėjimuose ir kitose laikino sulaikymo įstaigose Lietuvoje (bei užsienyje) esantys mūsų mokyklų auklėtiniai yra rodiklis? O gal ne? Ar nors vieno vaiko likimas, jo pasiekimai ar nelaimingas gyvenimas yra rodiklis? Jei taip, kur tas rodiklis, jei Lietuvoje klesti tik sausi statistiniai vienetai, noriai skaičiuojama tik laisvos rinkos patrankų mėsa?
Kalta konkreti mokykla? O gal kaltesnė valstybė, kuri taupo mokinių ugdymo sąskaita? Uždarinėja mokyklas, žlugdo vaikų užimtumą, bet brangiai moka kalėjimams, jėgos struktūroms išlaikyti.
O, jei kas drįstų tiesiai šviesiai pasakyti (tiksliau, toks žmogus yra, tai Vilniaus Licėjaus direktorius Saulius Jurevičius), koks nuostolis, kokia žala padaryta švietimo vaikų mokymo ir auklėjimo sistemai! Kaip Saulius ir pasakė milžiniška.
Ar tautos didvyriai, prisidėję prie švietimo sistemos griovimo, ras savyje jėgų viešai prisipažinti nusikaltę?
Seimo narys Valerijus Simulik
