Akivaizdu, kad 2007-ųjų Lietuvos nacionalinę energetikos strategiją reikia peržiūrėti. Ir ne tik todėl, kad to reikalauja įstatymas, bet ir dėl to, kad pastaruoju metu įvyko daug esminių pokyčių: užgeso viltis pratęsti antrąjį Ignalinos atominės elektrinės (AE) darbą, Fukušimos AE tragedija, Vokietijos, Šveicarijos ir kitų šalių sprendimai namie gyventi be taikaus atomo.
Tai supranta ir dabartinė Vyriausybė. Tik gaila, kad blaškosi: tai teikia pasiūlymus Seimui, tai vėl atsiima, vėl teikia, ir taip kelis kartus. Sutrikę politikai, sutrikęs verslas, piliečiai taip pat nežinioje. Vyksta derybos su investuotojais, potencialiais partneriais, vyksta aktyvi propagandinė kampanija, o koks bus rezultatas neaišku. Komercinė paslaptis.
Štai gausite neatšaukiamus įsipareigojimus ir spręskit. Bet kaip spręsti, jei nežinai pagrindinių parametrų naudos, sąnaudų, padarinių, rinkų ir kainų prognozių, pagrindinių projektų finansavimo schemos ir t. t.?
Pagrindinis energetinių projektų stulpas Visagino AE. Taigi, hamletiškas klausimas būti ar nebūti?
Labai tikėtina, kad energetikos ministras sutiks, jog elektra tai prekė, kuri, nors ir labai svarbi šalies ekonomikai, nėra tautos valstybingumo garantas.
Šiame globaliame pasaulyje energetinės nepriklausomybės nėra ir būti negali, kaip kad nėra ekonominės, informacinės, logistinės ar dar kokios nors infrastruktūrinės nepriklausomybės.
Na, o jei tai prekė, jos gavybą turėtų lemti tokie ekonominiai parametrai kaip sąnaudos, savikaina, rinkos dydis, investicijų dydis, atsakomybės proporcijos eksploatuojant ir uždarant, avarijos rizikos veiksniai ir t. t.
Taigi, kokia informacija šiandien disponuojam: gavybos kaina bus 710 centų už kilovatvalandę, neskaičiuojant investicijoms reikalingų pinigų kainos (palūkanų)? Skaičius patrauklus, tik bėda, kad kitos valstybės šią kainą nurodo doleriais, o ne litais. Kokia bus skolintų pinigų kaina nežino niekas. Žiniasklaidoje minimi skaičiai, kad įvertinus palūkanas 1 kilovatvalandė kainuos apie 30 centų. Taigi, daug tai ar mažai? Tai galima pabandyti sužinoti tik lyginant alternatyvas. Bet kurgi jos? Ar kas nors lygina ir bando skaičiuoti? Deja, gal absoliuti mažuma.
Pirma alternatyva. Suskystintų gamtinių dujų terminalas. Schema paprasta: pigios dujos pigi elektra. Generacinio galingumo Lietuvoje perteklius nėra jokių problemų, ypač įrengus devintąjį bloką Elektrėnuose šių metų pabaigoje.
Antra alternatyva. Atsinaujinanti energija, apimanti kompleksinę plėtrą: kogeneracija iš biokuro, vėjas, hidroenergija, geoterminė ir saulės šviesos energija. Tai vietiniai energijos ištekliai, tai mūsų darbo vietos ir t. t.
Trečia alternatyva. Jungtys su Suomija per Estiją (veikia jau šiuo metu); su Švedija, su Lenkija visa tai daugiau, negu gamins projektuojama Visagino AE. Nereiktų pamiršti ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės naudos.
Esant šioms svarbioms jungtims, elektros kaina bus maždaug vienoda tiek Lietuvos elektros biržoje Baltpool, tiek Šiaurės šalių elektros biržoje Nordpool. Taigi, energija, kuria bus prekiaujama biržoje, priklausys nuo rinkos kainos, o ne nuo gavybos savikainos.
Ketvirta alternatyva. Pirkti Kaliningrado srityje statomos Baltijsko AE akcijų dalį ir savikaina gauti atitinkamą dalį elektros energijos. Iš principo tai nereikalautų didelių investicijų į pardavimo infrastruktūrą ir neužkirstų kelio turėti jungtis su Vakarų energetikos sistema. Galbūt atsisakius savo Visagino AE, atsirastų derybinių prielaidų ir argumentų blokuoti Astravo (Baltarusija) AE statybą, nes Rusija tuomet galėtų priimti sprendimą nefinansuoti ir techniškai nedalyvauti statant Astravo AE Lietuvos pasienyje.
Šiandien sunku pasakyti, kas geriau ar Energetikos ministerijos strategija statyti Visagino AE, LNG (suskystintų dujų terminalą), elektros ir dujų jungtis su Vakarais, vystyti Ignalinos AE, neturint pinigų, ar pasirinkti ekonomiškai labiau pagrįstą, racionalų strategijos variantą. Reikia skaičiuoti, skaičiuoti rimtai ir nepolitizuotai. Reikia turėti visų galimų variantų ekonominį, finansinį vertinimą, reikia globalaus požiūrio ir ateities perspektyvų numatymo. Klausimas, kaip tai padaryti, jei derybos vyksta po kilimu, jei pagrindinių ekonominių parametrų nėra, jei energetikos strategija nepatvirtinta, jei pasirašome sutartis, kurių vykdyti šiai Vyriausybei nereikės, jei dabartiniai įsipareigojimai teks kitiems, bet neišvengiamai visiems šalies gyventojams.
Ar apie tokias permainas mes girdėjome Permainų koalicijos programoje, ar jos veikla nėra panaši į skaidrumą morkos durpyne?
Seimo narys Rimantas Sinkevičius
