Tarptautinė Europos politika daugmaž negirdomis praleido vieną iš skaudžiausių savo istorijos jubiliejinių datų sunkią, prieš 70 metų buvusią Miuncheno žiemą (taip ją savo memuaruose įvardija garsusis Didžiosios Britanijos politikas W.Churchillis). Kaip tik tada, 1938 m. pabaigoje ir 1939 m. pradžioje, demokratinės Europos valstybės pradėjo atsipeikėti po Miuncheno susitarimo, kurį prieš tris mėnesius sudarė didžiojo ketverto valstybės (Vokietija ir Italija, Prancūzija ir Anglija).
Miuncheno susitarimas buvo Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų jungtis, nes šis susitarimas įteisino Versalio sutarties reikalavimų nepaisymą. Istorija griežtai neigiamai įvertino šį susitarimą, tačiau paplitęs tiesmukiškas jo kaip neleistinų nuolaidų agresoriui pasmerkimas yra per daug supaprastintas, kad galėtų būti laikomas pakankamu. Reikalas buvo daug sudėtingesnis.
Miuncheno susitarimas buvo Europos valstybių santykiuose išryškėjusios gilios krizės rezultatas, koncentruota jų konfliktų išraiška. Todėl ir pats šis susitarimas įkūnija neįveiktas to meto prieštaras. Svarbiausios iš jų tai prieštara 1) tarp gerų užsienio politikos ketinimų ir blogų jos rezultatų, 2) tarp tada iškilusių totalitarinių sistemų ir pavienų nacionalinių demokratijų, pagaliau 3) apskritai tarp moralės ir politikos.
1. Svarbus Miuncheno susitarimo motyvas buvo demokratinių valstybių taikos siekis. Prancūzijos ir Anglijos premjerai šitaip tarėsi savo tautoms atvežę, kaip jie sakė, garbingą taiką, ir buvo entuziastingai sveikinami. Ir sunku juos kaltinti dėl to, kad taikos siekis šiuo atveju, kaip vėliau pasirodė, tiktai pridengė Vokietijos reiche jau subrendusį karo siekį ir jam pasitarnavo.
2. Kol nacionalinės demokratijos savitarpio santykius gebėjo grįsti tik kiekviena savais interesais, totalitarinės sistemos jų atžvilgiu įrodė savo baisų pranašumą. Niekuo neribojama machiaveliška klasta leido svetimai agresijai panaudoti demokratinių valstybių nesutarimus. Antai nacistiniam reichui Miuncheno susitarimu paaukota Čekoslovakija po to jau pasidarė ir kitiems pageidautinu grobiu: Slovakijos nacionalistai tuoj pat realizavo savo separatizmą, Vengrija pasigvelbė tos pačios Slovakijos dalelę; savojo kąsnio nuo Čekoslovakijos neatsisakė ir Lenkija, likimo ironija tapusi kita artimiausia fašistinės invazijos auka.
3. Lengva pateisinti Miuncheno susitarimą inspiravusį taikos motyvą. Tačiau jau sunku pateisinti šiam tikslui panaudotas priemones: mažesniųjų sąjungininkų aukojimą savos ramybės labui. Be to, šį susitarimą provokavo ir dar vienas neviešinamas, bet anaiptol neslaptas geopolitinis motyvas mėginimas patencialią agresiją kanalizuoti Rytų kryptimi, viliantis, kad du totalitariniai monstrai sunaikins vienas kitą. Tai padaryti pavyko, tačiau tokio konflikto mastas buvo tokio dydžio, kad jis niekam Europoje, ir ne tik joje, nepaliko nei taikos, nei ramybės.
Beje, tarp baisius karo padarinius sukėlusių priežasčių būta ir vadinamojo žmogiškojo veiksnio, kuris žmonėms nebuvo palankus. Mat atsitiktinės istorinės aplinkybės lėmė, kad totalitarinės valstybės savo vadovais iškėlė kraupius blogio genijus, o tuo tarpu sprendinus Miunchene priėmę demokratinių valstybių tuometiniai vadovai buvo ne įžvalgūs politikai, o veikiau tiesiog geri žmonės taikūs, naivūs ir patiklūs.
Matyt, demokratinės valstybės šias Miuncheno pamokas išmoko. Deja, užsienio politikos pamokos būna visada naujos.
Daugiau informacijos: Seimo narys Justinas Karosas, tel. 869842652
