Logiškai mąstant, reformos vykdomos žmonių labui, jų gerovei bei visuomenės ir šalies raidai skatinti. Lietuvos mokslo ir studijų reforma vykdoma skubotai, nebendradarbiaujant su visuomene, ypač su labiausiai išprususia visuomenės dalimi: mokslininkais, dėstytojais, studentais, mokytojais. Vykdant reformą jau nebekalbama apie esminę reformos priežastį – mokslo ir studijų kokybės kultūros kūrimą ir puoselėjimą – kas taip gražiai išrašyta naujajame Mokslo ir studijų įstatyme. Studento krepšelis tapo reformos kertiniu akmeniu bei jaunų žmonių ateitį lemiančiu veiksniu. Ne abiturientų žinių, gebėjimų, profesinių lūkesčių įgyvendinimas, ne studijų ir mokslo prieinamumas, studijų ir gyvenimo sąlygų studentams užtikrinimas, kad studentai galėtų baigti studijas be kliūčių, susijusių su socialine ir ekonomine padėtimi, kaip pabrėžiama Bergeno aukštojo mokslo ministrų komunikate (2005), o studijų krepšelis ir universitetų nustatoma studijų kaina tapo Lietuvos jaunimo ateitį lemiančiu veiksniu. Švietimo ministras ir jo komanda nusižengė Europos valstybių aukštojo mokslo ministrų pasirašytai Bolonijos deklaracijai (1999), pasižadėjimui mažinti socialinę atskirtį Europos studijų ir mokslo erdvėje.
Nauja priėmimo tvarka akivaizdžiai diskriminuoja stojančiuosius. Stojantieji į aukštąsias mokyklas ieškojo pigiausių studijų, o ne studijų, kurios atitiktų jų polinkius, gebėjimus ir interesus. Pinigų krepšelių paskirstymo schema yra ydinga: jauni žmonės stojo ten, kur buvo lengviau krepšelį gauti. Taip į aukštąsias mokyklas pateko ir nemotyvuoti studentai, nepasirengę tam tikroms studijoms. O į valstybės finansuojamas vietas nepateko talentingi, turintys specialių gebėjimų jaunuoliai, ugdę savo gebėjimus specialiose mokyklose, nes stojimo reikalavimai buvo suvienodinti. Forsuodamas reformos įgyvendinimą švietimo ministras nusižengė Mokslo ir studijų įstatymui (V skyrius, 52 str. 1 punktas) – nelaukė 2 m., kad mokyklų bendruomenė susipažintų su konkursinių balų sudarymo principais, mažiausio stojamojo balo kriterijais.
Taigi, dėstytojams, kuriems atiteko nemotyvuoti studentai, teks derintis prie mažiau žinančių, o tai kenks studijų kokybei.
Nauja stojimo tvarka, griežtai paskirstant krepšelių skaičių tarp universitetų ir kolegijų, siekiant sureguliuoti stojančiųjų srautus į universitetus ir kolegijas, bei universitetuose anksčiau nei kolegijose surengti stojamieji egzaminai, parodė, kad stojantiesiems atimta galimybė rinktis. Asmenys, patekęs į universitetą, tačiau nebūdami tikri dėl savo gebėjimų, negalėjo dalyvauti konkurse dėl studijų kolegijoje. Tam, jie būtų turėję atsisakyti gautos vietos universitete. Todėl jaunuoliai liko universitete. Gali paaiškėti, kad universiteto studijų programos kai kuriems jauniems žmonėms yra per sunkios. Su tokiais studentais kopti į studijų ir mokslo aukštumas nebus lengva. Taigi bendras studijų lygis gali žemėti. Kita vertus, paaiškėjo nelanksti krepšelių naudojimo sistema: kolegijose likę nepanaudoti studijų krepšeliai nebuvo perkelti į universitetus, į kuriuos galėjo patekti gabūs vaikai.
Viceministrė Nerija Putinaitė Švietimo komitete aiškino, kad nepanaudotos krepšelių lėšos bus pasitelktos techninių mokslų populiarinimui. Tačiau mokslus ir studijas galima populiarinti be ypatingų lėšų – vaikštant į mokyklas ir aiškinant mokiniams konkrečių programų svarbą, konkrečių specialistų poreikį Lietuvos ūkiui. Dabar, taikant laisvos rinkos dėsnius aukštajam mokslui, stojantieji nepopuliarių specialybių (veterinarijos, žemės ūkio) nesirinko, o sugužėjo į socialinius mokslus, nors šios srities specialistų Lietuvoje yra pakankamai.
Švietimo ministras nepripažįsta kaltinimų, kad specialiųjų gebėjimų stojantiesiems koją pakišo lietuvių ir užsienio kalbų brandos egzaminų įvertinimai. Jis kaltina aukštųjų mokyklų priėmimo komisijas, kurios turėjo numatyti kokius balus rašyti gabiems stojantiesiems. Stebina ir ministro pareiškimas, kad „nė vienoje srityje mes nesame tiksliai paskaičiavę, kokiai specialybei kiek ko reikia ir nesiimtume tokios atsakomybės. Tokį poreikį prognozuoja pačios aukštosios mokyklos“. O kas turėtų koordinuoti aukštųjų mokyklų prognozes, jei ne ministerija? Kas turėtų kurti Lietuvos mokslo ir studijų viziją, strategiją, jei ne vyriausybė? Juk naujajame Mokslo ir studijų įstatyme iškilmingai pasakyta –„įstatymas nustato mokslo ir studijų valstybinį reguliavimą“ (I skyrius, 1 str.1 punktas). O I skirsnio 12 str. 1 punkte teigiama, kad „valstybės mokslo ir studijų politiką formuoja Seimas“. Lietuvoje, matyt, neįmanomas partijų susitarimas dėl bendrai vykdomos racionalios ir efektyvios, socialiai teisingos mokslo ir studijų politikos. Arogantiška Švietimo ministerijos reformatorių komanda opozicijos nuomonę tiesiog ignoruoja.
Aukštųjų mokyklų autonomija yra gerbtina, tačiau, aukštosios mokyklos, siekdamos gauti kuo daugiau „krepšelių“, gali prikurti studijų programų patraukliais pavadinimais. Stojantiesiems akredituotos aukštosios mokyklos gali siūlyti programas, kurios forma atitinka studijų programos reikalavimus, tačiau turinio kokybės prasme yra nemodernios ir kartoja kitų mokyklų studijų programas. Lietuvos aukštosios mokyklos studijų kokybės prasme nėra vienodos, taigi silpnesnės mokyklos vilios studentus ne programos kokybe, o jos forma. Studijų programų akreditacija vyksta tik po 2 m. Patikrinus po 2 m. programos kokybę, dėstytojų kompetenciją, turimą materialinę bazę, gali paaiškėti, kad programa neakredituotina. Vadinasi, studentai bus apvilti. Jų laikas sugaištas, jie negaus jokio vertinimo.
Švietimo ministerija 2009 m. kovo mėn. įsipareigojo studentų ir moksleivių organizacijoms atlikti probleminių studijų programų akreditavimą. Užsienio ekspertai nustatė 80 probleminių programų, kurių tikslai nėra aiškiai suformuluoti, o programos turinys neatitinka studijoms keliamų reikalavimų. 32 puslapių trūkumų sąrašas demonstruoja tik studijų ir mokslo imitaciją. Siekiant studijų ir mokslo kokybės, visuomenei turėtų būti aiškinamos aukštųjų mokyklų vidaus ir išorės kokybės užtikrinimo esmės.
Būtina pastebėti, kad patekusieji į aukštųjų mokyklų finansuojamas ir nefinansuojamas vietas ramybės neturės, nes visus kankins nežinia, psichinė įtampa dėl paskolų grąžinimo tvarkos ar studijų kainos grąžinimo studijas palikus. Ši įtampa tikrai kenks studijų ir mokslo kokybei.
Jei reformos klaidos nebus taisomos, vargu, ar Lietuva aukštojo mokslo kokybės prasme pajėgs konkuruoti Europos aukštojo mokslo erdvėje. Europos Komisija, vadovaudamasi Lisabonos strategija, ragina valstybes nares rengti modernias mokymo programas, veiksmingiau finansuoti ir valdyti aukštojo mokslo sistemas. Ar Lietuvoje pradėta vykdyti reforma yra veiksminga, ar pražūtinga šalies ateičiai, parodys laikas, tačiau jaunimas jau šiandien ragauja karčius reformos vaisius.
Seimo opozicija teigia, kad socialinės atskirties didinimas Lietuvos mokslo ir studijų erdvėje, per menkas valstybės dėmesys aukštojo mokslo kokybei ir krepšelių absoliutinimas yra pražūtingas visuomenės ateičiai. Nerimą kelia ir tendencingas Lietuvos aukštojo mokslo tarybos kaip patariamojo balso Švietimo ministrui formavimas, universitetų tarybų formavimas, kuris gali maskuoti verslo, net Katalikų bažnyčios, interesus: universitetų žemė ir pastatai yra viliojantis kąsnis biznio plėtrai.
Akivaizdu, kad vykdomai reformai stinga skaidrumo, nėra dialogo su visuomene, dėl kurios ir buvo kuriamas naujasis įstatymas. Įstatymas, kuris neatitinka visos visuomenės lūkesčių.
