Spalio 10
dieną Žmogaus teisių komitetas kartu su Jungtinių Amerikos Valstijų Ambasada
surengė konferenciją Apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje: įgyvendinimo
iššūkiai.
Konferencijoje
buvo aptartas pasirengimas įgyvendinti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje
įstatymą.
Žmogaus teisių
komiteto pirmininkas Arminas Lydeka, sveikindamas konferenciją, sakė: Šiandien,
po daugiau nei dešimtmetį trukusių diskusijų pripažinome būtinybę smurtą
artimoje aplinkoje vertinti kaip visuomenės interesą ir spręsti problemą
valstybės mastu. Kodėl tai yra taip svarbu? Mūsų valstybinis tikslas ugdyti
aukštos moralės visuomenę. Smurto problema yra galingas stabdis ekonominei,
kultūrinei, demografinei valstybės raidai. Pasak pirmininko, ateityje mūsų laukia dar vienas uždavinys Europos Tarybos
konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos
ir mažinimo pasirašymas. Valstybės įsipareigojimai tarptautiniu mastu gal būt
spręstų daugelį šiandien vis dar kylančių klausimų. A.Lydeka apgailestavo, kad
nebuvome tarp pirmųjų 15 pažangių valstybių, pasirašiusių šią konvenciją.
Komiteto pirmininko manymu blogąsias tradicijas naudoti smurtą prieš savo
moteris, dukras, senelius ir kitus artimus žmones ištrinti iš mūsų sąmonės yra
pakankamai sudėtinga, todėl ir nuolat atsiliekame pripažindami ir spręsdami kai
kurias jautriausias visuomenės problemas. Klausimas dėl pasirengimo pasirašyti
konvenciją ir priežasčių, kodėl ji nebuvo pasirašyta bus svarstomas komiteto
posėdyje lapkričio mėnesį.
Komiteto
narė, darbo grupės, rengusios įstatymą, vadovė Dalia Kuodytė pabrėžė, kad
nenorą pripažinti smurto prieš artimuosius problemą ir vengimą jį spręsti lemia
patriarchališkas mūsų visuomenės požiūris į šeimą. Nuolat yra pabrėžiamas
šeimos sakralumas, kurio nevalia pažeisti, net jei toje šeimoje karaliauja
smurtas, žalojami ar net žudomi moterys ir vaikai sakė D.Kuodytė. Komiteto
narė kritiškai vertino dažną įsitikinimą, kad jeigu jau prisiekei prie
altoriaus, tai turi nešti savo kryželį ir , kas bebūtų, nesiskųsti. Esant
tokiam požiūriui, valstybė nusiplauna rankas, o auka paliekama viena su savo
problema, net nesusimąstydama, kad galima nutraukti smurto spiralę. Kita
priežastis valstybės įsikišimui sprendžiant smurto problemą, pasak Komiteto
narės, tai yra teisinės bendruomenės nuogąstavimai dėl įsikišimo į kodeksų
šventovę, suvokiant tai kaip sistemos griūtį. Nukentėjusiųjų apsaugą užtikrinti
trukdė nuolatinis smurtautojo teisių prioritetizavimas piktinosi D.Kuodytė.
Konferencijoje
savo patirtį pristatė ir žiaurų fizinį, psichinį ir ekonominį smurtą patyrusi
šešių vaikų mama Lina Sultanova. Moteris pasakojo, kad kurį laiką net nesuvokė,
jog su smurtu galima nesitaikstyti. Lina papasakojo ilgą išsivadavimo iš
smurtaujančio sutuoktinio kelią, glaudžiantis su vaikais motinos ir vaiko
pensionate, nuolat keičiant būstą ir darbą. Jei būtų buvęs specialus įstatymas,
pasak moters, problemos būtų išspręstos greičiau ir paprasčiau.
Konferencijoje
patirtimi dalinosi Jungtinių Amerikos valstijų ekspertės Cheril Thomas ir
teisėja Kathryn Quaintance. Ekspertės akcentavo bendruomeniškumo svarbą
sprendžiant smurto šeimoje problemą. Pasak eksperčių labai svarbu, kad
akistatos su smurtautojais ir jų elgesio apribojimo našta neturėtų slėgti
aukos, o tai turėtų būti bendruomenės atsakomybė. Aukos apsauga visuomet
turėtų būti prioritetiniu dalyku, kai susikerta keli interesai. Sprendžiant
smurto šeimoje problemą turėtų bendradarbiauti ir savo veiksmus koordinuoti
visi specialistai, pareigūnai bendruomenė, bažnyčia būtinas bendras esminis
supratimas ir susikalbėjimas.
Eglė Gibavičiūtė (Žmogaus teisių
komiteto biuro patarėja) tel. (8 5) 239 6809, el. p. [email protected]
