Apskritas stalas Žodžio laisvės ribų
kriminalizavimas Lietuvoje:
Laimėjimai ir pralaimėjimai žmogaus
teisių srityje
2012 10 11
Lietuvos Respublikos Seimas
Konstitucijos salė
Žmogaus teisių komitetas
Lietuvos žurnalistikos centras
Lietuvos žurnalistų sąjunga
Lietuvos žurnalistų draugija
Žmogaus teisių stebėjimo institutas
Renginio moderatorius:
Žurnalistas Česlovas Iškauskas
Programa
09.00
09.10 Sveikinimo žodis
Seimo Žmogaus
teisių komiteto pirmininkas Arminas Lydeka
09.10
09.30 Žmogaus teisės ir žodžio laisvės ribos: ESBO
ginamos vertybės ir standartai
Dunja Mijatovič, ESBO atstovė žiniasklaidos laisvei (tiesiogiai iš
Tbilisio)
09.30
09.50 Žodžio laisvė ir tarptautiniai standartai Lietuvoje
Henrikas
Mickevičius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius
09.50
10.10 Žodžio laisvės ribojimai Lietuvoje teoriniai
aspektai
Deividas
Velkas, Žurnalistų etikos inspektoriaus patarėjas
10.10
10.30 Žodžio laisvės ribojimai Lietuvoje teismų
praktika
Kęstutis
Švirinas, advokatas (advokatų kontora Sorainen ir partneriai)
10.30
- 10.50 Kava
10.50
11.10 Žodžio laisvė ir baudžiamoji atsakomybė Kultūros
ministerijos pozicija
Gediminas
Rutkauskas, Kultūros viceministras
Regina
Jaskelevičienė, Kultūros ministerijos Informacinės visuomenės plėtros skyriaus
vedėja
11.10
11.30 Visuomenės informavimo politika ir Baudžiamasis
kodeksas
Deimantas
Jastramskis, Lietuvos žurnalistikos centro direktorius
11.30
11.50 Žodžio laisvės ir žmogaus teisių sankirtos
žiniasklaidoje
Tomas Čyvas,
Lietuvos žurnalistų draugijos valdybos narys
11.50
12.30 Diskusija: Žodžio laisvę ribojančių Baudžiamojo
kodekso straipsnių dekriminalizavimas ar Lietuva tam pasirengusi?
Žmogaus
teisių komiteto pirmininko A. Lydekos sveikinimo žodis
Brangūs žurnalistai, žmogaus teisių gynėjai,
Žodžio laisvė yra laikoma viena iš
kertinių žmogaus teisių, paskelbta
visų pirma Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos
19-u straipsnyje, o taip įtvirtinta ir ne viena tarptautine sutartimi.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis skelbia:
...Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui
neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas...>.
Tačiau Konstitucijoje yra pasakoma ir tai, kad laisvė reikšti įsitikinimus,
gauti ir skleisti informaciją gali būti ribojama įstatymu, jei tai būtina
apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar
ginti konstitucinei santvarkai.
Žodžio laisvės ribų pajautimas atspindi visuomenės brandą. Šiuo
požiūriu tikriausiai esame dar paaugliai. Taigi, žodžio laisvės ribos,
remiantis Konstitucija, nustatomos įstatymu. Taip siekiama apsaugoti kitas ne
mažiau svarbias pamatines teises, tokias kaip teisę į privatumą ar nekaltumo
prezumpciją, teisę į garbę ir orumą. Įstatymas nustato atsakomybę už
piktnaudžiavimą žodžio laisve pažeidžiant kitas teises.
Asmeniui, kuris paskleidė klaidingą arba neatitinkančią tikrovės
informaciją, ne tik numatyti įpareigojimai pagal pagal Visuomenės informavimo
įstatymą, bet ir gresia atsakomybė remiantis Civiliniu kodeksu.
Žurnalistų etikos inspektorius vertina, kaip informuojant
visuomenę laikomasi Visuomenės informavimo įstatyme ir kituose teisės
aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų. Už žurnalistų etikos
inspektoriaus sprendimų nevykdymą, nustačius garbės ir orumo pažeidimus,
gresia administracinė atsakomybė pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso
18713 straipsnį.
Remiantis Civilinio kodekso 2.24
straipsniu Asmens garbės ir orumo gynimas, asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus
neatitinkančius tikrovės duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą, taip pat
reikalauti atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir
neturtinę žalą.
Už šmeižtą, garbės ir orumo pažeidimą Lietuvoje gresia ir
baudžiamoji atsakomybė, jei yra nukentėjusio asmens skundas ar jo
teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
Pagal Baudžiamojo kodekso 154 straipsnį, už šmeižtą gresia bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas net iki dvejų metų.
Pagal Baudžiamojo kodekso 155 straipsnį, už viešą
įžeidimą gresia bauda arba laisvės
apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.
Tikriausiai daugiausia pavojų iškreipti žodžio laisvės sampratą
kelia kiekvienam prieinamos viešos internetinės erdvės. Čia plačiai ir laisvai
reiškiasi asmenys, kurie nejaučia atsakomybės ribų, nėra varžomi profesinių
etikos kodeksų, o taip pat nėra saistomi profesinės prievolės informuoti
visuomenę.
Įstatymai visiems turi būti vienodi, tačiau kalbant apie žodžio
laisvę šiandien visgi labai aktualus žurnalistinės veiklos klausimas. Žinia,
kad žurnalistui, kuris turi operatyviai informuoti visuomenę, o darbdavys
reikalauja girdimos žinios, yra pakankamai sudėtinga nesuklupti įvertinant
žodžio laisvės ribas. Dažnai tenka remtis kitais informacijos šaltiniais,
neturint laiko resursų įsitikinti pateiktų žinių tikrumu. Žurnalistas turi
skleisti ir kritinę žinią, kuri daug kam gali nepatikti. Reikia pripažinti, kad Baudžiamojo kodekso straipsniai kai kam
gali pasirodyti patrauklūs, norint įbauginti nemalonią informaciją paskleidusį
žurnalistą. Juk kritiškai rašantys žurnalistai visuomet turi priešų, kurie
gali labai paprastai pasinaudoti Baudžiamojo kodekso suteikiama galimybe
privataus kaltinimo tvarka kriminalizuoti žurnalistą, įkišti jį už grotų ir
paženklinti teistumo žyma.
Ne veltui Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje didelis
dėmesys skiriamas žurnalistų teisėms ir pasisakoma prieš reikalavimą iš
žurnalisto būti absoliučiai tiksliu. Europos Žmogaus Teisių Teismas
saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų.
Pasak teismo, ši laisvė taikytina ne tik palankiai informacijai ar idėjoms, bet
ir toms, kurios trikdo, gali būti nemalonios. Tokie yra demokratinės visuomenės
pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, principai.
Atsižvelgiant į žurnalistinės veiklos uždavinius ir iš jų
natūraliai kylantį pavojų peržengti žodžio laisvės ribas, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija (ESBO) vis
plačiau kalba apie žodžio laisvės dekriminalizavimo klausimą.
Bet koks pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimas sietinas
su konkuruojančių vertybių santykiu. Baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia
negatyviosios atsakomybės rūšis, kraštutinė priemonė (lot. ultima ratio). Šios
priemonės derėtų imtis tik tada, kai jokiomis kitomis socialinėmis ir
teisinėmis priemonėmis negalima užtikrinti teisinio gėrio tai vadinamas
ultima ratio principas. Ultima ratio principas demokratinėje Europoje jau
seniai tapo aksioma, tačiau mums šiuo požiūriu sovietinės teisės tradicijos
kartais pakiša koją.
Užkurti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka , įtraukti
ir taip apkrautas teisėsaugos institucijas, atsakovui taikyti griežtas
baudžiamąsias sankcijas, mano giliu įsitikinimu, kalbant apie žeidžiančią
viešą informaciją, dažniausiai yra neproporcinga. Taigi, šiandien, vertinant
baudžiamųjų įstatymų taikymo praktiką, žinant žodžio laisvės ir visuomenės
teisės žinoti svarbą užtikrinant demokratinius procesus, reikia dar sykį
diskutuoti, kiek proporcinga yra baudžiamoji atsakomybė už neapdairiai
paskleistą žodį. Tais atvejais, kai padaroma itin didelė žala asmeniui, tuomet,
gal būt baudžiamoji byla galėtų būti keliama prokuroro iniciatyva.
Civilinė atsakomybė ir administracinė atsakomybė už žurnalistų
etikos inspektoriaus sprendimo nevykdymą bet kuriuo atveju turi išlikti.
Viešoje erdvėje tikrai daug pasakoma ir parašoma neteisingų žodžių, kurie
sukelia žmogui tiek moralinę, kartais ir materialinę žalą. Negalima leisti
žodžio laisve naudotis blogiems tikslams, nes tai diskredituoja žodžio laisvės
idėją ir pačius žmogaus teisių apsaugos principus. Taigi linkiu šiandien gero
darbo proporcingai įvertinant žodžio laisvės santykį su kitomis žmogaus
teisėmis ir randant geriausius sprendimus, kurie galimai greitu laiku įguls į
įstatymą.
Eglė
Gibavičiūtė, Žmogaus teisių komiteto biuro patarėja, tel. 239 6809
