KNYGOS „LIETUVA IR ŽMOGAUS TEISĖS” PRISTATYMAS

Gegužės 24 d., 14 val., Konstitucijos salė

 

Gerbiami žmogaus teisių gynėjai ir skelbėjai,

1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja paskelbė Jungtinių Tautų Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, „kaip visuotinį idealą, kurio turi siekti visos tautos  ir visos valstybės“. Šį dokumentą galime drąsiai vadinti autoritetingiausiu žmogaus teisių dokumentu. Paskelbus deklaraciją Žmogaus teisės tapo tarptautinės teisės subjektu. Pasaulis pripažino, kad žmogaus orumas yra aukščiausia vertybė. Kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo skirtybių, laiduotos lygios galimybės įgyvendinti ekonomines, socialines, pilietines, kultūrines teises ir siekti gerųjų gyvenimo tikslų.  Deklaracijos pagrindu sukurta visa tarptautinė žmogaus teisių apsaugos sistema, priimtos nacionalinės konstitucijos ir įstatymai.

Deklaracijos tiesų pripažinimas ir siekis jas įgyvendinti tapo demokratijos lygmens rodikliu. Lietuvai žmogaus teisių idėjos buvo stimulas siekti nepriklausomybės, o šių idėjų skleidėjai tapo žmogaus teisių istorijos Lietuvoje pradininkais. Kokia Lietuva būtų šiandien, jei ne mūsų siekis tapti demokratine šalimi ir noras gyventi teisingoje visuomenėje, kur kiekvienas žmogus yra vertybė?

 

Šiandien iš esmės pasiektas tikslas neatskiriamas nuo iškilių mūsų tautos asmenybių, kurios pradėjo formuoti Nepriklausomos Lietuvos žmogaus teisių priešistorę. Kalbu visų pirma apie Lietuvos Helsinkio grupę. Šios grupės prioritetas buvo žmogaus teisės, o neatsiejamai ir  Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas. Lietuvos Helsinkio grupė savo susikūrimo manifeste dar 1976 metais deklaravo siekį kurti žmogaus teises išpažįstančią Lietuvą, aiškiai įvardindama, kad Lietuva yra okupuota, o tik laisvoje šalyje gali vystytis laisva visuomenė, kur „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis”, kaip skelbia Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Su šios grupės veikla prasidėjo ir Nepriklausomos Lietuvos žmogaus teisių priešistorė.

 

Šiandien žmogaus teisės Lietuvoje jau turi savo istoriją. Knygose „Lietuva ir žmogaus teisės” sukaupta šią istoriją liudijanti dokumentinė medžiaga. Šios knygos, tai neišsenkami pamokų šaltiniai mūsų jaunosioms kartoms. Čia užfiksuotas žmogaus teisių judėjimo vyksmas Lietuvoje, Lietuvos žmogaus teisių istorija ir priešistorė. Skaitytojai gali įvertinti ir pirmųjų Nepriklausomoje Lietuvoje žmogaus teises ginančių visuomeninių organizacijų indėlį formuojant mūsų Tautos siekius. Lietuvos Helsinkio grupės idėjos buvo  materializuotos, sukuriant pirmąją žmogaus teisių gynimo organizaciją 1989 metais, kuri jungė Lietuvos šviesiausias ir garbingiausias  asmenybes, mūsų didžiuosius protus. Šie žmonės nepabūgo negailestingų tarybų valdžios sergėtojų, ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos idėjas perkėlė į Lietuvos visuotinių žmogaus teisių iniciatyvinės grupės deklaracijos tekstą, kuris buvo pasirašytas ir paskelbtas. Noriu padėkoti, kad šie žmonės, kurie pirmieji skelbė žmogaus teises Lietuvoje, šiandien mums neleidžia užsimiršti ir pasiklysti smulkiose problemose. Šie žmonės nuolat primena apie amžinas tiesas ir yra įkvepiantis pavyzdys jaunimui, kuris dar tik bando suprasti, kas yra tikra, o kas – laikina. Šių žmonių veikla parodo, kad visuomenės iniciatyvos yra reikšmingos, netgi, jei jų įgyvendinimas atrodo panašus į utopiją.

 

Kai kurie mano, kad žmogaus teisės Lietuvoje nieko vertos. Šiems žmonėms norėčiau prisiminti žmogaus padėtį prieš 25 metus ir atkreipti jų dėmesį, kad mūsų poreikiai nuo to laiko yra  labai išaugę. Tos vertybės, kurias išsikovojome įkvėpti aktyvių, išmintingų ir drąsių žmonių, tapo natūralia gyvenimo dalimi, todėl siekiame naujų dalykų.  Šiandien diskutuojama, ar žmogaus teisių vertybės keičiasi,  ar yra amžinos ir nekintamos. Manau reikia pripažinti, kad žmogaus laisvė ir orumas yra amžinos ir nekintamos vertybės. Tačiau jų samprata gali būti skirtinga. Žmogaus kilmė, jo aplinka, tautybė, gimtoji kalba, socialinė padėtis lemia jo poreikius,  asmeninę  gyvenimo filosofiją, o kartu ir savitą požiūrį į tas pačias vertybes. Jei žiūrėsime į kitą žmogų, matydami jo savastį, tikriausiai prieisime išvados, kad žmogaus teisės visiems vienodai vertingos, nors esame ir skirtingi.

Ačiū visiems žmogaus teisių Lietuvoje pradininkams ir aktyvistams už jų prasmingą veiklą ir indėlį kuriant nepriklausomą Lietuvą. Ačiū nenuilstamam kovotojui už žmogaus teises kolegai Arimantui Dumčiui, kad jo ir jo bendražygių veiklumo dėka turime vienoje vietoje  autentišką Nepriklausomos Lietuvos žmogaus teisių istoriją. Man didelė garbė šiandien dalyvauti pristatant antrąją knygos „Lietuva ir žmogaus teisės” dalį.