Klausydamasis duomenų detektyvo Davido McCandless pranešimo apie informacijos vizualizaciją (viešų konferencijų portale TED.COM, kur sudėtos protingiausių pasaulio žmonių kalbos), pagalvojau, ką jis atrastų, jei savo metodais panagrinėtų Lietuvos žiniasklaidos kuriamą informacinį lauką. Neabejoju, kad atrastų paradoksalių dėsningumų, kuriuos dabar nuspėjame intuityviai.
Apibendrinant informaciją, kuri paskutinį mėnesį plūsta iš interneto portalų ir televizijos, kyla įtarimas, kad kažkas išsisėmė ir nutarė panaudoti seną scenarijų. Narpliojamos tos pačios istorijos ir keliami tie patys klausimai kaip ir prieš ketverius metus kas ir už kiek nupirks Mažeikių naftą, kaip iš tikrųjų žuvo Valstybės saugumo departamento pareigūnas Vytautas Pociūnas ir kieno pavardės minimos 12-oje VSD operatyvių pažymų.
Dvi iš šių istorijų net prasidėjo tą patį mėnesį 2006 metų rugpjūtį: Lenkijos koncernas PKN Orlen kreipėsi į Europos Komisiją dėl leidimo įsigyti Mažeikių naftą ir tuometinis Lietuvos premjeras vyko į Briuselį tarpininkauti dėl greitesnio šios įmonės pardavimo, Breste žuvo V. Pociūnas. Tuomet buvo daug gandų, versijų ir spekuliacijų, daug komisijų ir posėdžių, ir daug žiniasklaidos publikacijų, o minint ketvirtąsias karininko mirties metines, ir vėl eskaluojamos jo žūties aplinkybės, vėl kyla sambrūzdis dėl naftos, ir vėl spėliojama, kas gi tose saugumo pažymose.
Tačiau šįkart, prieš pasineriant į skandalus ir intrigas, siūlau įvertinti anų skandalų padarinius. Esmė ta, kad taip ir nesužinojome: ar VSD kenkė Lietuvai, ar kažkas tik teršė šios institucijos vardą; ar karininkas žuvo per apmaudų atsitiktinumą, ar buvo nužudytas.
Rugpjūčio 23-ają, minint V. Pociūno žūties metines, vėl pasipila publikacijos, teršiančios jo vardą. Lietuvos interneto portaluose pasirodo verstinių straipsnių su naujomis versijomis neva jis buvo baltarusių KGB agentas. Ir vėl prisimenamos slaptosios VSD pažymos, nors su karininko žūtimi ir nėra susijusios. Jas komentuoja visi, kas tik netingi. Vieni sako, kad jose tikra bomba, kiti kad ten nieko įdomaus ar ypatingo nėra, nes minimi žmonės per tuos ketverius metus prarado įtaką.
Bet paviešinti pažymų kol kas nesiryžtama.
Nereikia būti aiškiaregiu, kad nuspėtum, kuo šį kartą viskas baigsis. Ano skandalo pabaigoje buvo pakeistas VSD vadovas, atleista keletas pareigūnų ir daug, bet tuščiai kalbėta apie politinius interesus ir korupciją. Beje, kalbėjo tie patys veidai ir lygiai tą patį, ką kalba šiandien. Mažeikių nafta tuo metu keitė savininką, ir būtent tada prasidėjo Algirdo Brazausko vadovaujamos vyriausybės agonija. Skandalai prilipo prie premjero, ir galiausiai jo vadovaujama Vyriausybė krito. Beje, prieš tai Mažeikių naftos pardavimų peripetijos nuo kėdės nupūtė Rolandą Paksą, dar prieš tai Gediminą Vagnorių. Trumpai tariant, vienintelė šalies naftos perdirbimo bendrovė keičia savininką, krenta galvos ir audra nurimsta.
Taigi, šį antrąkart mums brukamą scenarijų siūlau keisti, o miglą sklaidyti. Galbūt verta pradėti nuo VSD pažymų grandies, ir pritarti siūlymams jas paviešinti?
P.S. Dėl kilnaus tikslo galima net naują politinę tradiciją sukurti ir Lukiškių aikštėje sukalti stendą slaptoms saugumo pažymoms.
