Kovo 27 d. Seimo Europos informacijos biure įvyko Seimo Aplinkos apsaugos komiteto ir Seimo Europos informacijos biuro diskusija apie ES finansinės paramos aplinkosaugai efektyvumo didinimo galimybes. Tai buvo pirmoji tradicinio renginių ciklo „Europos Savaitė Seime“ diskusija.

Pirmąjį pranešimą apie šios paramos panaudojimo galimybes ir įgyvendinimo patirtį susirinkusiems pristatė Aplinkos ministerijos sekretorius Inesis Kiškis. Jis kalbėjo apie tai, kad neretai viešojoje erdvėje išreiškiama nuomonė dėl Lietuvos atsilikimo įsisavinant ES fondų lėšas, nėra tiksli: Lietuva yra penkta iš 19-os paramą gaunančių valstybių pagal lėšų įsisavinimą ir pateikė naujausią informaciją apie projektų eigą. Sekretorius sulaukė labai daug klausimų iš auditorijos – apie paramos intensyvumą (kokią dalį projekto vertės finansuoja ES), apie atskirų direktyvų įgyvendinimą, lėšas skiriamas projektų viešinimui, visuomenės informavimui ir kt.

Kitas pranešėjas, Viešosios įstaigos “Energetikos agentūra” direktorius Marijus Franckevičiuskalbėjo tik apie vieną, gana siaurą ES paramos dalį, skiriamą šilumos gamybos įmonių pertvarkymui į biomasės naudojimą. Jis akcentavo, kad Ūkio ministerijos valdomuose ES fonduose nenumatyta remti kitus atsinaujinančios energetikos projektus (vėjo, hidro, saulės ar geotermijos projektams). Taip pat jis pranešė, kad jau dabar paramai pagal šią priemonę gauta paraiškų už dvigubai didesnę sumą nei bus skirta lėšų. Diskusijos dalyviai siūlė valstybės mastu peržiūrėti ES paramos skyrimo prioritetus ir perskirstyti lėšas iš atskirų veiklos sričių kitoms, aktualesnėms veikloms.

Platų ir strateginį požiūrį į ES finansinės paramos skirstymą savo pranešime pateikė Lietuvos Pramonininkų konfederacijos (LPK) atstovas Dr.Jonas Motiejūnas. Jis paminėjo svarbiausias problemas, įtakojančias ES paramos panaudojimo efektyvumą: valstybės mastu nėra numatyta konkrečių rodiklių, kaip turi būti įvertintas ES paramos efektyvumas, nenumatyta atsakomybė visame ES paramos ir valstybės biudžeto lėšų planavimo, panaudojimo ir efektyvumo kontrolės cikle, Lietuvoje nėra aiškios viešojo intereso gynimo koncepcijos bei jos įgyvendinimo strategijos, iki šiol nėra parengtos viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo taisyklės, be kurių privatus verslas negali dalyvauti aplinkosauginiuose ir kituose projektuose. Kita svarbi problemų grupė, trukdanti ES paramos efektyvumo didinimui – neretai įgyvendinami neracionalūs techniniai sprendimai, šalyje trūksta pajėgių projektavimo ir aplinkosauginio konsultavimo organizacijų. LPK siūlo organizuoti nuolatinius aplinkosaugos forumus, kuriuose būtų aptariami infrastruktūrinių sprendinių variantai, numatomi įgyvendinti šalyje: vandentvarkoje, atliekų tvarkyme, atsinaujinančios energetikos srityje ir pasiūlė galimas tokių forumų temas: bioskaidžių komunalinių atliekų atskyrimas ir apdorojimas biocelėje, nuotekų dumblų tvarkymo technologijos; dalinė nuotekų valymo įrenginių decentralizacija kaimo vietovėse; biodujų gamybos iš atliekų plėtros galimybės ir t.t.

Apibendrindamas diskusiją, Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas pažymėjo, kad tiek buvusiame 2004-2006 metų, tiek dabartiniame 2007-2013 m. finansiniame laikotarpyje, skubant įsisavinti lėšas, padaryta daug klaidų. Jis pasiūlė pramonininkams, atsakingoms už paramos skyrimą valstybės institucijoms dar kartą susitikti Seime ir aptarti galimus strateginius paramos skirstymo tvarkos pakeitimus. Pasak J.Šimėno, finansinio, žinių ir galimybių potencialo pakanka, naujoji Vyriausybė nestokoja ir valios taisyti situaciją, belieka aptarti problemas ir daryti tai, kas nuo kiekvieno priklauso. Taip pat jis pritarė Seimo Europos reikalų komiteto iniciatyvai surengti plenarinį Seimo posėdį, skirtą ES paramos įsisavinimo klausimams aptarti.