Petras Auštrevičius,
Seimo delegacijos NATO parlamentinėje asamblėjoje pirmininkas, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys
Prabildamas apie Aljanso aktualijas, pirmiausia norėčiau trumpai aptarti dvi šviežias istorijas, susijusias su Lietuva, gynyba ir NATO.
Neseniai lankiausi Bulgarijos mieste Varnoje, kur gegužės 27-30 d. vyko NATO parlamentinės asamblėjos pavasario sesija.
Ten Aljanso generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas išreiškė apgailestavimą, kad yra vos kelios valstybės NATO narės, kurių gynybos reikmių finansavimas nesiekia nė pusės oficialiai numatyto dydžio t.y. 1 proc. šalies BVP.
Žinia, tarp tų valstybių patenka ir Lietuva. Tai, kad Lietuvai gresia tapti gynybos vartotoja, neseniai kalbėdamas apie Baltijos šalių partnerystę taip pat priminė Estijos gynybos ministras Martas Laaras.
Sakysite, ko gi nerimauti? Juk NATO lyderiai kaip iki šiol, taip ir dabar toliau demonstruoja tvirtą paramą Baltijos šalims, Lietuvai.
Tačiau aš norėčiau atkreipti dėmesį, kad tas savaiminio saugumo, savaime suvokiamos gerovės įspūdis yra ydingas ir iškreiptas.
Žinome, kad Lietuvos išlaidos gynybos reikmėms pastaraisiais metais buvo gerokai apkarpytos. Nors mūsų šalis, kaip ir kitos NATO narės, yra įsipareigojusi gynybai skirti 2 proc. iš šalies Bendrojo vidaus produkto krepšelio, prie šio rodiklio niekada taip ir nepriartėjome.
Dėl mūsų gynybos rėmimo politikos NATO vadovams kaskart tenka apgailestauti, o mums raudonuoti.
Norisi tikėti, kad Lietuva šiuo aspektu jau stovi ant žemiausiojo laiptelio. Nusiristi dar žemiau būtų pragaištinga ir, jeigu vertintume strateginiu požiūriu, - net pavojinga.
Viliuosi, kad ateinantį rudenį Vyriausybė, o kartu ir Seimas, pagaliau atras pakankamai politinės valios padidinti mūsų šalies gynybos biudžetą bent jau iki padorios ribos.
Tiesa tokia, kad solidarus atsakomybės jausmas, kuriuo dalijasi NATO valstybių šeima, šiais laikais turi būti paremtas ir derama finansine išraiška. Viena vertus, Lietuva privalo būti pasiryžusi investuoti į savo saugumą. Kita vertus, nuo to priklauso ir mūsų ištikimiausių partnerių požiūris.
Nepaisant to, kad NATO valstybių narių nuomonės tam tikrais klausimais išsiskiria, Aljansas išlieka pajėgiausia saugumą XXI-ajame amžiuje užtikrinanti gynybos organizacija. Juk naujoje NATO strategijoje jau kalbama ir apie kibernetinį bei energetinį šalių saugumą. Visa tai Lietuvai, kaip ir kitoms Šiaurės Atlanto Aljanso narėms, iš tiesų labai svarbu.
Vis dėlto, jei siektume įvardyti svarbiausius Varnoje sesijos metu nagrinėtus klausimus, tai operacijų Libijoje ir Afganistane temos. Buvo iškeltas klausimas, ar operacija Libijoje neviršijo Jungtinių Tautų rezoliucijoje įvardytų tikslų, t.y. ar NATO neperžengė leistinos ribos?
Pažvelgus į pateiktą statistiką matyti, kad per du mėnesius Libijoje buvo atlikta apie 3 tūkst. NATO karinių skrydžių. Operacijos būta išties ganėtinai intensyvios. Tačiau akivaizdu, kad tik tokiu būdu galima siekti pažaboti Muammaro Gaddafi režimą.
Varnoje buvome patikinti, kad M. Gaddafi ir jo rėmėjai yra užspeisti į kampą, režimui vis sunkiau pakelti ekonomines sankcijas, o jų karinis potencialas smarkiai silpnėja.
Tuo metu Afganistane NATO spaudimas Talibano režimui taip pat palaipsniui auga. Vietos afganų pajėgos perima vis didesnės šalies dalies kontrolę. Ir vėl pažvelkime į skaičius Afganistano kariuomenės gretos šiandien išaugo beveik iki 300 tūkstančių. Manyčiau, tai didelių NATO pastangų ir kryptingos veiklos rezultatas.
Žinoma, parlamentinės asamblėjos sesijos Varnoje metu neišvengta ir aštresnių temų. Ypač po to, kai viešojoje erdvėje pradėta ypač aktyviai diskutuoti apie nelaimės atvejus civilių aukas karštuosiuose operacijų taškuose.
Galiu patvirtinti, kad NATO atstovai tikrai nebando slėptis už nepatogių klausimų. Paprastų žmonių žūtys itin skaudus klausimas, NATO dėl to jau išreiškė savo apgailestavimą, pradėjo išsamius tyrimus.
Faktas tas, kad Aljansas visuomet pirmiausia sieks užtikrinti stabilumą be karinės intervencijos. Tačiau kai kuriais atvejais, norint siekti išsikeltų tikslų, ji neišvengiama.
Nederėtų pamiršti, kad NATO Afganistane susiduria su partizaninio braižo talibų kovotojais. Jie itin mobilūs, mirtininkai dažnai infiltruojasi į vietos gyventojų bendruomenes.
Libijos atveju M. Gaddafi pagrindinės karo vadavietės yra specialiai įkurtos po viešosios paskirties pastatais. Tai ligoninės, mokyklos, didžiuliai gyvenamieji kvartalai. Režimas sąmoningai ir rizikuodamas nekaltų žmonių gyvybėmis naudoja gyvąjį skydą.
Svarbu tai, kad NATO niekada nenaudojo vienakryptės karinių veiksmų strategijos. Nei Afganistane, nei Libijoje karinių operacijų metu nebuvo bombarduojama iš oro plyno lauko principu.
Pabrėžtina ir tai, kad NATO visuomet atidžiai renkasi taikinius, siekdama likviduoti karinius objektus ar kovotojų padalinius. Naudojama vadinamoji taškinių smūgių strategija, į tai Aljansas iš tiesų investuoja didelę dalį lėšų.
Dar sykį pakartosiu, kad atsakingas NATO požiūris į saugumo užtikrinimą, karinių operacijų rengimą, lieka neginčijama vertybe.
Lengva ką nors kritikuoti, kai sėdi įsitaisęs savo patogiame fotelyje, gyveni ramioje ir saugioje valstybėje. Tačiau tariama ramybė neretai būna apgaulinga.
Oponuojantiesiems siūlyčiau atidžiau pažvelgti į tą skurdą ir neviltį, kuri ištisus dešimtmečius neapleidžia radikalių judėjimų ar nuožmaus režimo kamuojamų valstybių paprastų gyventojų. Skurdo keliama įtampa terorizmo ir radikalumo pavidalu peržengia valstybių sienas.
Kad ir kaip būtų sunku, kartais privalome tarti tvirtą žodį, aiškiai suvokti atsakomybę ir imtis veiksmų.
