Vertinant buvusios Seimo daugumos atstovo Antano Valionio pasiūlymą dėl kalinių amnestijos, tiktų keliais žodžiais prisiminti amnestijos istoriją.
Viduramžiais neproporcingu atlaidumu buvo bandoma kompensuoti neproporcingą žiaurumą, todėl šalia mirties bausmės, už, šių dienų požiūriu, nežymius nusikaltimus egzistavo ir prieglobsčio teisė, kai nusikaltėlis nuo persekiojimo galėjo pasislėpti katedrose, šventose vietose. Tokiems pasislėpusiesiems buvo skelbiamos amnestijos, kad jų nereikėtų globoti ir maitinti.
Vėlesniais laikais amnestijos dažniausiai skelbiamos politiniams priešininkams ar toms nuteistųjų grupėms, kurių nusikaltimai, pasikeitus politinei valdžiai, įgydavo naują vertinimą.
Amnestijos prasmė pripažinti, kad nusikaltusiųjų grupė nebekelia grėsmės visuomenei. Dabartinė kriminogeninė padėtis nerodo, kad Lietuvoje staiga būtų atsiradusi nuteistųjų grupė, kuri iš esmės pakeitė savo asocialų elgesį. Nesant tokios grupės, nėra priežasties pripažinti, kad Lietuvos valstybės bausmių praktika ydinga, kad ją reikia skubiai taisyti. Todėl Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija pasisako už individualių bausmių taikymą. Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija siūlo atmesti amnestijos įstatymo iniciatyvą, nes laiko grupių atsakomybės ar grupinio atleidimo nuo atsakomybės principą klaidingu. Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdį atstovaujantis Teisingumo ministras Remigijus Šimašius visiškai pritaria šioms nuostatoms.
